Universal Studios Orlando, Florida | Kelionė po JAV

Universal Studios žemėlapis. Kairėje - kas liko iš vizitinės kortelės po vieno šlapio atrakciono, viduryje - bilietas į parką, dešinėje - autobuso bilietėlis.

Universal Studios žemėlapis. Kairėje – kas liko iš vizitinės kortelės po vieno šlapio atrakciono, viduryje – bilietas į parką, dešinėje – autobuso bilietėlis.

Mano nedidelė kelionė po keletą JAV valstijų prasidėjo nuo saulėtosios Floridos, kurioje aplankiau miestą, į kurį plūsta ne tik užsienio svečiai, bet ir patys amerikiečiai dėl čia esančių pramogų: Disneyworld, Universal Studios ir įvairiausių linksmų muziejų. Aš savo ruožtu beveik visą laiką – tris dienas – praleidau Universal Studios.

Universal Studios iš esmės yra atrakcionų-pramogų parkas, kuriame ne tik įvairiausi atrakcionai pasivažinėjimui, tačiau ir įvairiausi šou, teminės parduotuvėlės ir viską vainikuojantis paradas. Ir viskas susiję su šios kino studijos filmais ir serialais. Taigi, tokiam žmogui kaip aš, kuris gali savaitę be perstojo sėdėt ir žiūrėt filmus šis parkas yra įdomiau už nacionalinius parkus ir įvairiausius muziejus.

Šalia sukasi didelis gaublys su kino studijos pavadinimu.

Šalia sukasi didelis gaublys su kino studijos pavadinimu.

Universal Studios Florida

Atvykau tiesiai iš oro uosto, tad jau buvo vidurdienis. Pirmąją dieną paskyriau dešinėje žemėlapio dalyje esančią parko dalį Universal Studios Florida. Ėjau tiesiog kur norėjosi, neturėjau susidarius padoraus maršruto – laiko vis tiek į valias.

Eini ir stovi visokie fotografuotini objektai ar personažais persirengę aktoriai.

Eini ir stovi visokie fotografuotini objektai ar personažais persirengę aktoriai.

Pradėjau nuo E.T. atrakciono, prieš kurį išklausėm Spielbergo įrašytą kalbelę, po to vaikščiojom po filmo dekoracijomis apstatytą mišką ir pasibaigė viskas “dviračių” pasivažinėjimu-paskraidymu. Filmo nemačiau, bet pats atrakcionas visai patiko jau vien dėl to, kad jis vienas iš senesnių.

Neaplenkiau dresuotų gyvūnų pasirodymo, kuris gal nebuvo itin įdomus, tačiau kelios vietos privertė juoktis. Pvz. paršiukas, kuris nelabai klausė vadovės ir vis grįždavo į sceną kai jau turėdavo išeiti. :D Labiau vaikams skirtas pasirodymams, tad nieko ypatingo.

IMG_0044

Horror Make-up show pavadinimas kalba pats už save. Čia publikai rodė filmams sukurtas dirbtines rankas ir kitus props, parodė ir trumpą filmuką apie jų kurimą, o galiausiai pasikvietė vieną paną iš auditorijos ir pademonstravo kaip jai pjauna ranką ir bėga dirbtinis kraujas. Be abejo, išaiškino kaip tai vyksta ir kas labiausiai patiko – viską pasakojo su daugybe bajerių. Šou pasibaigė prisikėlusia Frankenšteino pabaisa, kuri visą laiką stovėjo šalia ant scenos.

Laukiam kol prasidės grimo pristatymo šou.

Laukiam kol prasidės grimo pristatymo šou.

IMG_0064

Turbūt labiausiai kitų lietuvių išgirtas atrakcionas yra su Simpsonais. Taip, jis tikrai patiko bet man tikrai nebuvo numeris vienas. Užteko vieną kartą pravažiuoti, tiksliau pasikratyti, daugiau neįdomu nes siužetą jau žinai, o pats ride nėr ypatingas. Bet ką pastebėjau (ir nespėjau nufotkinti :( ) tai belaukiant eilėje šalia esančiuose ekranuose vis rodė visokius simpsonų personažus ir linksmus užrašus. Vienas iš jų buvo kažkas su “Lithuanian polka dance”. Tikrai nustebino. :)

Parduotuvėlės kasa šalia Simpsonų atrakciono.

Parduotuvėlės kasa šalia Simpsonų atrakciono.

Vienas iš labiausiai nuvylusių atrakcionų – Men In Black. Įsėdi, gauni lazerinį ginklą ir bevažiuojant turi šaudyti iš aplink išnyrančius ateivius ir rinkti taškus. Skamba įdomiau negu yra iš tikrųjų… Jokio adrenalino, po minutės tampa nuobodu ir lauki kada privažiuosi galą.

Dauguma plakatų yra iš senesių filmų.

Dauguma plakatų yra iš senesių filmų.

Einant link sekančio šou praeini sienas su įvairiausių filmų plakatais. Tai nėr kažkas įspūdingo, tačiau įdomios smulkmenos, į kurias galima pasižvalgyti pakeliui.

Disaster šou labai patiko. Tai šou apie įvairius filmuose naudojamus efektus. Per visą pasirodymą įtraukdavo kelis ar net visą auditoriją. Žiūrovus greitai aprengdavo kostiumais ar liepdavo ką nors vaidinti. Taip galėjom pamatyti kaip sukuriami vaizdai, kuriuos matome televizoriaus ekranus ir kaip iš tiesų tai atrodo filmavimo aikštelėje naudojant skirtingus filmavimo rakursus ar žaliąjį ekraną. Galiausiai visi “važiavome metro” kai įvyko avarija – per kelis metrus nuo mūsų veržėsi vandens srovės ir gąsdino ugnies liepsnos. Mes turėjom vaidinti labai išsigandusius – visa tai nufilmavo ir pabaigoje galėjom pažiūrėti įrašą bei paieškoti savęs. :)

Kai ėjau, neįsivaizdavau ko tikėtis.

Kai ėjau, neįsivaizdavau ko tikėtis.

Visai netoliese vyko Beetlejuice’s Graveyard Revue. Patiko pats filmas, o pasirodymas dar labiau. Personažais persirengę aktoriai vaidino, šoko ir dainavo. Skamba neypatingai, bet beveik visą pasirodymą sėdėjau išsišiepus. Ir aišku pafilmavau. :D

Šalia esantis Mumijos atrakcionas tikrai vienas geresnių visam parke. Pirmą kartą važiuojant tikrai įdomu, yra daug nenuspėjamų vietų ir atrakcioniškų posūkių ir vietomis gal net kiek baugių detalių, tarkim tikros ugnies liepsnų ar laipiojančių vabalų vizualizacijų. Važiavau šitu gal kokius septynis kartus, nes įdomu ne tik pažiūrėt bet ir šiaip pasikratyt. :D

Labiausiai nustebinęs net nežinau kaip pavadinti – nei atrakcionas nei šou – Twister. Gal nedaugelis yra matęs šį filmą apie tornadą, aš ne išimtis. Belaukiant eilėj vaikštai dekoracijomis apstatytais keliukais kol įeini į pagrindinę salę. Joje sukuriama tokia atmosfera, kad nedaug trūksta jog tikrai pasijustum tarsi tolumoje esantis tornadas nėra tik vizualizacija. Priešais žiūrovus neva pradeda kilti vėjas, trenkia žaibas, iškyla liepsnos, prasideda lietus, daiktai griūva, net automobilis juda, PRASKRENDA KARVĖ :D. Iš tikrųjų šiurpai ėjo per kūną, o pačioje pabaigoje platforma, ant kurios stovi visi žiūrovai, susmunka žemyn. Labai labai patiko, ėjau ne kartą, o po visko ir filmą užsimaniau pažiūrėti.

Beeinant link Rock it.

Beeinant link Rock it.

Adrenalino daugiausiai duodantis ir kiečiausiais atrakcionas yra Rock it. Man jis pasirodė panašus į Six Flags lankytus supermeno kalnelius. Rock it įdomus tuo, kad pradžioje bekylant į viršų gali priešais esančiame ekrane pasirinkti kokios dainos norėsi klausytis viso važiavimo metu. Tuo pačiu tave filmuoja ir pasivažinėjęs gali peržiūrėti įrašą ir pasijuokti iš savęs. :D Šitu važiavau daugiau kartų nei prisimenu.

IMG_0223

Čia prisiminiau vieną vertą paminėti dalyką. Prie kiekvieno atrakciono (ne šou) yra dvi eilės – bendra ir single riders (tiems, kurie po vieną važinėja). Stovint bendroje eilėje gali tekti laukti nuo kelių minučių iki spėju kokios valandos (teko po tiek pastovėti Six Flags). Tuo tarpu žmones iš single riders paima užpildant tuščias vietas (na, jei į keturvietį “vagonėlį” susėda trijų žmonių grupelė, darbuotojas single riders eilėje stovinčiais užpildo tokia slaisvas vietas). Taigi aš nestovėdavau jokioje eilėje daugiau poros minučių. To pasekoje Rock it (prie jo buvo vienos iš ilgiausių eilių) pravažiuodavau kokius penkis kartus iš eilės kol baigdavosi nemokamas spintelės daiktams laikyti laikas (15-30 min). Bendroj sumoj tkrai bent penkiolika kartų pravariau, nes labai patiko. :D

Liko dar keli nepaminėti atrakcionai/pasirodymai. Tai Terminatoriaus šou, kurio metu rodė ištraukas iš filmo ir vis išlįsdavo aktoriai, persirengę filmo aktoriais (actorception) ir visaip ten kaip kovojo vieni su kitais. Nelabai įdomu buvo, kažkaip net prailgo, o atminty ne kažin kas įstrigo.

Pirmąsyk pabuvojau 4D kine apie Šreką, buvo visai linksma. Ne tik dėl pačio ketvirtos dimensijos efekto, bet ir dėl juokingo siužeto.

Despicable Me atrakciono tipas panašus kaip Simpsonų, tad užteko vieno karto ir nors buvo smagu, tačiau kartoti nesinorėjo.

Nors pačią pirmą dieną viskas apžavėjo ir atrodė kad smagiau jau negali būti, aš buvau neteisi. Antroji diena buvo dar geresnė.

Tačiau nenoriu praleisti trumpos istorijos kas man nutiko vakare. Pavakarieniauti nusprendžiau šalia esančiame Hard Rock Cafe (kas buvo nerealiai skanu, labai įspūdinga dėl interjero ir atitinkamai nepigu). Kadangi su savim turėjau visus daiktus, po skaniausių salotų gyvenime per kompą susigūglinau kaip su autobusu nuvažiuoti iki hostelio, kuris buvo gana toli nuo parko. Deja, nepataikiau ir nuėjau ne į tą stotelę, kurioje pralaukus pusvalandį supratau kad mano reikiamas autobusas čia nevažiuoja ir šįvakar jau nebevažiuos. Tad įsėdau į taksi ir pasakiau adresą.

Šiaip jau aš visai aiškiai šneku angliškai. Deja, vairuotojas – nelabai. Ir išgirdo jis kažką visai ne to. Važiuojant pradėjo klausinėt jam toj gatvėj į kairę ar dešinę sukt. Wtf, galvoju, IŠ KUR MAN ŽINOT. Kai supratau, kad jis akivaizdžiai važiuoja ne ten, sakau:

- Ne ne, man ne Conroy gatvę, o į Simmons road, Conway rajone.

Jis ten kažką mala kad išvis nesupranta dabar kur važiuot. Galvoju – tai ką, negi MAN žinot kur važiuot mieste, kuriame aš esu pirmąsyk gyvenime? Aš jam aiškinu kad va, adresas toks ir toks, rajonas toks ir toks, o jis sustojo ir nežino kur važiuot. Gal būčiau pradėjus rėkt ant jo, kad jis net rajonų miesto nežino ir neturi jokio GPS, bet gal tada išvis būtų išlaipinęs kažkokiam neaiškiam kely vidury nakties ir tada jau tikrai nebūčiau žinojus nei kam čia skambint nei ką daryt. Skaitliukas aišku sukasi. :D Prisiminiau kad kompe buvau palikus neuždarytą google maps langą su Orlando žemėlapiu. Išsitraukiau, parodžiau jam, ir tas iškart pradėjo galva linksėt ir vežt kur reikia. Rajoną žinojo, bet gatvę vis tiek sugebėjo pravažiuot ir tik man pasakius apsisuko ir grįžo atgal.

Blogiausias taksistas pasaulyje. Blogiausiai išleisti 40 dolerių gyvenime. :D

Universal’s Islands of Adventure

Antroji diena buvo skirta kitai parko daliai. Ji mano manymu labiau skirta vaikams (daug vaikiškų atrakcionų) ir amerikietiškų kalnelių mėgėjams. Čia pasirodymų nėra itin daug, bet apie viską nuo pradžių.

Kalbantis fontanas.

Kalbantis fontanas.

The Lost Continent pavadinta teritorija nepaliko praktiškai jokio įspūdžio. Tiesa, neaplankiau vieno iš čia rodytų pasirodymų nes vis nepataikydavau ant tvarkaraščio, bet iš tiesų visokie sindbadai nelabai ir domino. Vienintelis, kas įsiminė – tai Mystic Fountain. Pats fontanas niekuo neypatingas, tačiau iš jo sklinda gyvo aktoriaus balsas, kuris pradeda komentuoti visus, kas prieina prie fontano. Pvz. pradeda kalbinti vaiką ar papasakoja kokį juokelį.

Vienas iš šalia esančių atrakcionų apie Juros periodo parko filmą labai įstrigo. Plauki valtele ir staiga užkaukia sirenos, valtis pasisuka į kryptį kur įspėjamieji ženklai draudžia plaukti. Maži mechaniniai dinozauriukai kažką plėšo, ant valties vos neužkrenta kažkokia dėžė, kurioje neva kažkas spurda. Galų gale valtis kyla ir aplink čirkši apkramtyti elektros laidai, kažkur tolimoje girdisi gyvuliški riksmai. Siužetas įtraukia ir nesuvoki kad valtis pakilo labai aukštai… Tuo metu prieš akis išnyra didžiulis dinozauras kuris riaumoja visiems į veidus ir valtis neprastu greičiu sminga žemyn ir pasiplaukiojimas baigiasi smarkiu tyškimu į vandenį. :D Suspoilinau visą raidą, bet pati važiavau juo ne kartą, nes tikrai įdomu ir negaila sušlapti.

Kalbant apie šlapiuosius atrakcionus… Štai jums nuotrauka kaip atrodžiau po vieno iš jų.

Sveiki, aš ką tik po Ripsaw Falls.

Sveiki, aš ką tik po Ripsaw Falls.

Buvo tikrai šlapia ir smagu, nepatiko tik labai ilgas laukimas eilėje (nėra single riders eilės, tad teko atstovėti gerą pusvalandį). Atrakciono principas toks, kad po truputį keliesi į viršų, suki ratą po rato ir galiausiai tėškiesi žemyn. Video kaip atrodo finalinis taškalas:

Kitas šlapias atrakcionas nėra labai įdomus, panašus į Six Flags New England esantį, bet irgi sušlampi nemažai ir juokiesi iš nelaimingojo, katram tenka palįsti po kriokliu. Be abejo, aplink trasą išdėlioti purkštukai, kuriais pasinaudoti gali žiūrovai, panorėję ką nors papildomai pataškyti už ketvirtį dolerio.

Marvel komiksų atrakcionai buvo vieni iš smagesnių, nes visi gan skirtingi. Doctor’s Doom Fearfall principas toks pat kaip vokiškame Heide parke Scream’as, kai iš aukštai krenti tiesiai žemyn. Vokiškas gal net labiau patiko.

Spiderman 3D labai patiko, nes viskas atrodė ganėtinai tikroviškai ir norėjosi pravažiuoti dar bent porą kartų. Gerai pakratė ir įdomus vizualinis išpildymas.

Incredible Hulk Coaster.

Incredible Hulk Coaster.

Bet geriausiai atkratė Incredible Hulk Coaster. Atkratė taip, kad skaudėjo galvą po to. Gal ne tiek daug adrenalino duodantis kaip Rock It, bet irgi gan greitas pasivažinėjimas kalneliais. Atsitiktinai pavyko atsisėsti prie kitų lietuvių, pradžioj maniau kad pasigirdo lietuvių kalba. :)

Atvažiuoja veikėjai.

Atvažiuoja veikėjai.

Kažkuriuo metu į šitą teritoriją atvažiavo dar keli superherojai, o norintys su jais pasifotografuoti galėjo tai padaryti. Aš į eilę nestojau, nes būčiau buvus viena iš vyriausių. :D

Captain America. Pats populiariausias, sprendžiant iš norinčiųjų su juo nusifotografuoti.

Captain America. Pats populiariausias, sprendžiant iš norinčiųjų su juo nusifotografuoti.

Praleidžiant vaikiškas karuseles atrodytų kad nieko labai ypatingo šioje parko dalyje nėra… Bet nepaminėjau geriausios parko teritorijos. Hario Poterio pasaulio.

Ta prasme,

HARIO POTERIO PASAULIS.

Kiauliasodis.

Kiauliasodis.

Kadangi tai viena naujesnių teritorijų, ji visuomet buvo pilna žmonių. Ir galiu pasakyt, aš čia praleidau bene daugiausiai laiko. Tai bene tobuliausiai iki smulkiausių detalių išdirbta parko vieta, kad sunku patikėti jog matai viską savo akimis. Galbūt neskaičiusiam knygų ir nemačiusiam filmų tai atrodytų nieko ypatingo, bet man čia buvo visiškas vėmimas vaivorykštėm.

Hogvartsas aka mokykla, iš kurios visi svajojome gauti laišką.

Hogvartsas aka mokykla, iš kurios visi svajojome gauti laišką.

Didžiulė Hogvartso pilis saugojo įdomų atrakcioną, kuris labai įdomus vizualiai ir aprėpia labai daug kūrinio veikėjų. Drakonai tau pučia dūmus į veidą, didžiulės medžio šakos mosuoja vos per keliasdešimt centimetrų nuo tavęs. Hermiona paburia ir vagonėlis pakyla į viršų. Staika krenti žemyn ir sukuriamas toks efektas, kad skrendi kvidičo čempionate. Buvo ir psichų, pamatai šmėklišką savo veido nuotrauką kurią padarė atrakciono metu. Visko labai daug ir viskas labai įdomu, nespėji kiekvieno dalyko pastebėti pirmojo pasivažinėjimo metu. O be to, kad prieiti prie vagonėlių, turi pereiti pilies koridorius, kurie be abejo irgi puošti dekoracijomis, pvz. kabančiomis žvakėmis ir ugnies taurė.

Kitas atrakcionas Dragon Challenge, jau nebe pilyje, išskirtinis tuo, kad gali pasirinkti kuriuo – raudonuoju ar mėlynuoju drakonu – norėsi pervažiuoti trasą. Trasos šiek tiek skiriasi, tačiau abi yra vienodai smagios, ypatingai sėdint pirmoje eilėje. Ir ne taip skaudžiai krato kaip Hulkas, plius gana neblogai matosi visas atrakcionų parkas iš viršaus.

Yra ir netokių įsimintinų atrakcionų. Pvz. trumpas pasivažinėjimas medinuku, kuris nei ekstremalus, nei vizualiai įdomus, labiau skirtas vaikams. Įdomu nebent dėl to, kad galima padaryt pilies nuotraukų iš aukščiau, jei spėji pagaut tinkamą momentą. :D

Ieškote burtų lazdelės? Bus iš ko išsirinkti.

Ieškote burtų lazdelės? Bus iš ko išsirinkti. Kaina berods apie trisdešimt pinigų.

Be šių atrakcionų ne mažiau įdomu aplankyti parduotuvėles ar tiesiog apžiūrėti jas iš išorės (nes kai kurios yra tik kaip dekoracijos). Įvairių saldumynų ir juokingų smulkmenų galima įsigyti dvynių Vizlių parduotuvėlėje. Burtų lazdeles (kiekvieno veikėjo jos, be abejo, skirtingos), uniformas ir kitus suvenyrus (tokius kaip laiką atsukantis laikrodis, nepamenu jo pavadinimo, arba Snitch) irgi galima įsigyti atitinkamoje parduotuvėje.

Laikroduks.

Laikroduks. Tragiškai nufotkinau.

Vienas iš šou – Olivanderio burtų lazdelių parduotuovėje. Viskas vyksta panašiai kaip filme – pasikviečia vieną žmogų iš auditorijos ir duoda jam išbandyti skirtingas lazdeles, kurios priverčia tarkim kratytis parduotuvės stalčiams ir panašiai. Pafilmavau pradžią:

Ieškomas Sirijus Blekas.

Ieškomas Sirijus Blekas.

Kitos dekoracijos ne ką mažiau įdomios. Knygų parduotuvės vitrinoje galima pamatyti judančius paveikslėlius (ko, be abejo šiais ipad’ų laikais nieko jau nebenustebinsi), kvidičo kamuoliai irgi spurda skryniose, o kai kurių augalų šaknys spiegia ne ką mažiau erzinančiai nei filmuose.

Tokiose spintelėse prie Hario Poterio atrakcionų galėjai pasidėti daiktus. HOW AWESOME IS THAT

Tokiose spintelėse prie Hario Poterio atrakcionų galėjai pasidėti daiktus. HOW AWESOME IS THAT

Pilna vaizdų, pilna garsų.

Pilna vaizdų, pilna garsų.

Kai kurie darbuotojai atrodė kiek pavargę, bet tik ne šis vyrukas.

Kai kurie darbuotojai atrodė kiek pavargę, bet tik ne šis vyrukas.

Galima nusifotografuoti prie traukinio, atsigerti pasukų punšo ar papietauti Trijų Šluotų kavinėje. Šalia jos kabo judantis skelbimas, jog ieškomas nusikaltėlis Sirijus Blekas. Vienu žodžiu, nežinau kaip dar tobuliau galima visa tai padaryti.

Pokštų ir saldumynų parduotuvės vitrina.

Pokštų ir saldumynų parduotuvės vitrina.

Gėrimo skonį sunku apibūdinti, nes mes tokio limonado neturim. Bet puta zefyrinė.

Gėrimo skonį sunku apibūdinti, nes mes tokio limonado neturim. Bet puta zefyrinė.

Taigi mano antroji diena praėjo Universal’s Islands of Adventure parke. Iki vakaro neišbuvau – pavyko susitikti su vienu iš erasmuso draugų, tad buvo ne tik be galo smagu susitikti vieną iš pažįstamų veidų ir išsipasakoti nuotykius, bet ir paragauti alaus su mėlynėmis, pasivažinėti po Orlando centrą ir grįžti į hostelį ne su nevykėlio taksisto mašina, o su draugo, kurį be galo smagu buvo pamartyti. Jaučiau, kad po Švedijos dar susitiksim. :)

Trečioji diena ir tai, kas neliko paminėta

Trečiąją dieną apėjau tuos atrakcionus kurių nespėjau per pirmąsias dvi, dar kelis kartus pravažinėjau įdomiausiais atrakcionais, apėjau įvairias parduotuves.

Popiet išvažiavau stoties link kur manęs laukė naktinis autobusas į Atlantą, Georgia.

Pabaigai – pasakojime nepaminėtos vietos ir patarimai norintiems čia atvažiuoti.

Personažai iš Despicable me.

Personažai iš Despicable me.

Kiekvieną dieną vyksta paradas, kurio metu žygiuoja įvairiausi animaciniai personažai, šoka, dainuoja, šypsosi.

Sveiki.

Hario Poterio pasaulyje galima nusifotkinti su kartais užklystančiais personažais. Arba paklausyti ansamblio su varlėmis. Paklausykite ir jūs:

Išalkote?

Išalkote?

Pilna parduotuvėlių. Pvz. čia yra kalėdinių žaisliukų parduotuvė.

Pilna parduotuvėlių. Pvz. čia yra kalėdinių žaisliukų parduotuvė.

Galite paklausyti bliuzo brolių pasirodymo. Kaip ir pridera, broliai atvažiuoja su savo maške.

Galite paklausyti bliuzo brolių pasirodymo. Kaip ir pridera, broliai atvažiuoja su savo maške.

Parduotuvėse pilna žmogaus dydžio superherojų.

Parduotuvėse pilna žmogaus dydžio superherojų. Pirk komiksą.

Kaipgi be maisto nuotraukų. Pietūs japoniškai. ŽIAURIAI SKANU, REKOMENDUOJU :D

Kaipgi be maisto nuotraukų. Pietūs japoniškai. ŽIAURIAI SKANU, REKOMENDUOJU :D

Desertui - funnel cake, panašu į mūsų žagarėlius.

Desertui – funnel cake, panašu į mūsų žagarėlius.

O vakare pažiūrėjau Universal’s Cinematic Spectaclar, kas yra vandens fontanų ir filmų vizualizacijų šou, kurį vainikuoja fejerverkai. Po jo sukilo didelis noras žiūrėti filmus…

Patarimai norintiems aplankyti Universal Studios:

  • Įsigykite bilietus iš anksto: internetu (yra tinklalapiai, kurie parduoda su šiokia tokia nuolaida ir atsiunčia bilietus paštu) arba Orlando oro uoste esančioje šio parko parduotuvėlėje. Taip sutaupysite ne tik pinigų, bet ir laiko, nes eilės prie kasų pakankamai ilgos.
  • Parkas susideda iš dviejų dalių, aplankyti vienodai verta abi dalis, kiekvienai iš jų skirkite bent dieną – abu parkus aplankyt vienos dalies bėgyje įmanoma, tačiau abejočiau ar pavyktų pamatyti visus šou ir pravažiuoti visus kalnelius.
  • Atkreipkite dėmesį kiek laiko galima laikyti daiktus spintelėse prie atrakcionų – viršijus limitą teks susimokėti, tad pravartu smulkių turėti kišenėje nes įeiti į spintelę nesusimokėjus galima nebent paprašius darbuotojo, kad šis atrakintų ir prie jo akių susimokėti.
  • Nepamirškite kremo nuo saulės, akinių, vandens – ten tikrai karšta. Galima atvykti ir su lagaminu/kuprine – palikite jį saugykloje (mažosios spintelės yra mokamos, o lost and found priims didesnius lagaminus nemokamai).
  • Viešasis transportas Orlando nėra gerai išvystytas, tad verta rinktis viešbutį arčiau parko, kad nereikėtų valandą laiko važinėti pirmyn atgal.
End of story.

End of story.

 

Panašūs įrašai:

Kelionė po JAV 2012 – pradžia

Pabaigus vasaros darbus rugsėjo pradžioje, nusipirkau nedidelį lagaminėlį, atsispausdinau šūsnį bilietų ir… išskridau. Ne namo, į Floridą, kur prasidėjo mano beveik tris savaites trukusi kelionė – geriausia work and travel programos dalis.

tripas po JAV rytinę pakrantę

Maršrutas: pagrinde rytinė pakrantė su trupučiu pietų prieskonio

Planas buvo toks: iš Bostono nuskristi į Orlando, Floridą, ten praleisti kelias dienas Universal Studios parke ir susitikti su erasmuso draugu. Tada pradėti kelionę pigiais autobusais per kelias valstijas iki kol pasieksiu Bostoną. Visur nakvoti pas couchsurferius. Aplankyti ne tik muziejus, bet ir parduotuves. Išragauti amerikietiško maisto ir alaus. Po kelių dienų Bostone su lietuvaičiais, paskutinį kartą sėsti į autobusą ir atvykti į Niujorką. Čia praleisti paskutines dienas prieš skrydį.

Ar planas įgyvendintas? Taip. Nors buvo visko: ir pramiegotas autobusas, ir liūtis sugriovusi vienos dienos planus, ir daug neplanuotų išlaidų. Tačiau per dvi su puse savaitės pamačiau daugiau Amerikos nei per gerus tris mėnesius joje gyvendama.

Prenumeruokite mano blogą, sekite ką skleidžiu per visus social media kanalus ir sužinokite kaip 2012 vasarą aš:

 

Universal Studios Orlando

Laikiau Dumbldoro lazdelę, gėriau pasukų punšą ir pabuvojau Hogvartse

IMG_0367

Mačiau gyvai filmuojamą CNN naujienų pranešimą

IMG_0491

Liečiau pianiną, kuriuo grojo Elvis Preslis

IMG_0645

Ganiausi laukuose prie Baltųjų rūmų, Vašingtono monumento ir Linkolno statulos

IMG_0739

Įsimylėjau Filadelfiją, bet ne dėl joje pamatyto Liberty Bell

Tikiuosi tyzeris sudomino ir jūs jau nekantraujate išgirsti mano nuotykius. Nuotraukas vis tiek jau matėte (o jeigu ne, tai įrašai bus dar įdomesni!).

Stay tuned.

Panašūs įrašai:

Čikaga ir Lollapalooza (II dalis)

Nepraėjo nė pusė metų, ir antroji įrašo dalis jau sumaigyta mano gliteriu aplipusia klaviatūra.

Previously on my blog: nuskridau dviem dienoms į Čikagą į reto gerumo muzikos festą Lollapaloozą, o vakare po mini ekskursijos po miestą grįžom su couchsurferiu namo.

Normanas, mane priėmęs nakvot gyvena turbūt fainiausiam bute kuriame aš esu kada nors buvus. Pačiam Čikagos centre (nu downtown’e), viename iš senesnių industriniams reikalams naudojamų pastatų, kuriuos perdarė į labai neblogus butus. Gyvena su kambarioku, bet jo neteko matyt – kai grįžom jis miegojo, kai išėjau jis vis dar miegojo. Normanas, jei gerai pamenu, dirba nekilnojamo turto vertintoju, gimė Kinijoj, užaugo Niujorke/Niudžersy, persikraustė į Čikagą ir dabar gali sau leisti vaikščioti į Lollą pėškom. Čia tai gyvenimas, ką?

Vaizdas išėjus į vieną iš dviejų jo balkonų. (Nuotrauką nuvogiau iš jo couchsurfingo profilio)

Kai grįžom ir įsišnekėjom, paaiškėjo kad aš neturiu normalaus plano kur nueiti, ką pamatyti, ką nuveikti. Nors laiko sekančią dieną ir nebuvo labai daug, Normanas į tai atsižvelgdamas sudarė labai neblogą planą kaip man naudingai išnaudoti tą pusdienį. Esu labai jam už tai dėkinga, nes būčiau daug ko nepamačius. :)

Prie šito staliuko sėdėdami surašėm sąrašą vietų. Ir sofa matosi, ant kurios teko garbė miegoti. (Nuotrauką nuvogiau iš ten pat, nes pati nesusiprotėjau nufotkint)

Taigi sekantį rytą pradėjau kelionę vandens taxi iki Navy Pier. Tai toks laivukas, kuris plukdo žmones upe link Mičigano ežero ir taip leidžia už kelis baksus pasigrožėti Čikagos architektūra. Iš pradžių apsidžiaugiau kad rytinis reisas buvo pigesnis nei kiti, bet pasirodo taip buvo todėl, kad plaukė ne pilną maršrutą. :D Aš aišku, vidury kelionės išlipti nenorėjau, tad paklausus vairuotojo liūdnom akim “O tai į Navy Pier nevarot? :(” jis man ne tik kad leido antrąsyk nemokamai praplaukt, bet dar ir davė kažkokį lankstinuką su žemėlapiu. Dar bajeris, kad iš pradžių Navy Pier pavadinau “Old Navy”, kas yra rūbų parduotuvė, lol. :D

O dabar mini fotoreportažas iš dviejų pasivėžinimų vandens taksi:

Maždaug nuo čia ir prasidėjo mano pasivėžinimas.

Apačioje matosi kiti taksistai :D Laivelis beje talpina gan nemažai žmonių, ne tik turistai, bet ir apskritai žmonės keliaujantys į darbą su kažkokiais nuolatinių atitikmenimis.

Įdomu buvo, kurie pastatai kam naudojami/kam priklauso. Deja, to taip ir nesužinojau :D

Smagu, kad pasitakė gražus giedras oras ir vienintelis dalykas kuriuo reikėjo rūpintis – kremas nuo saulės. :)

Apskritai jei kam kyla klausimas ar verta imt tokį taksi – TIKRAI TAIP. Nors galėtų ir ilgiau tas pasiplaukiojimas trukti. Aš pirmyn-atgal-pirmyn suplaukiot užtrukau kiek mažiau nei valandą.

Apie architektūrą neišmanau nieko, bet man čia truputėlį dvelktelėjo Europa.

Po kiek laiko gal ir pabosta tie dangoraižiai. Bet namie įsijungi tokias nuotraukas ir vėl norisi ten grįžti.

Šis pastatas gan įstrigo, ir vis nenufotkindavau jo normaliai. Kiek supratau – viršuje gyvenamosios patalpos, o apačioj gyventojai laiko savo automobilius.

Po keleto vingių kelias platėja ir laivas artėja prie Navy Pier.

TIkriausiai tipinis Čikagos atvirukų vaizdas. “Raguotas” bokštas viduryje – John Hancock Center.

Kaip galima nemylėti tokio miesto?

Galiausiai, kai atplaukiau į Navy Pier (išversčiau tai “Senoji prieplauka”), tai nieko įdomaus iš tiesų ir nebuvo. Atrodo ji maždaug taip:

Buvo pirmadienio rytas, žmonių beveik nėra, ramu.

Tai aš pražygiavau pro tenais esantį prekybos centrą, pafotkinau tokias nesąmones kaip Bubba Gump restoraną (kaip supratau kilusį iš filmo Forrest Gump) ir patraukiau prie nemokamio trolley stotelės.

Va tokio ir laukiau! Nežinau kaip lietuviškai gražiai jį išverst. Ne troleibusas gi.

Buvau vienintelė keleivė! :D Vairuotoja paklausė kur važiuoju. Gerai, kad paklausė, nes šiaip nebūčiau žinojus kur išlipt. :D

Vidus truputį priminė Kauno Žaliakalnio funikulierių.

Atvažiavau į Michigan Avenue ir patraukiau ja link vandens bokšto.

Gatvėse yra žalumos – ne Niujorkas visgi.

Pakeliui negalėjau neužeit į parduotuves. Ten atradau tokį dalyką kaip Aldo. :D Net nusipirkau auskarus berods kuriuos jau sugebėjau pamest.

Tokio tipo darbus visad dirba juodieji. Beveik visi vairuotojai, su kuriais teko važinėt, beje, irgi juodieji. Kai kada jie pasitaikydavo žiauriai nerealūs. :D

Pirmąsyk gyvenime pabuvau ir TopShop kur viskas labai gražu ir labai brangu. Nuotraukoj galima įžiūrėt ir kažkokią bažnyčią. Amerikoj bažnyčios nuobodu!

Dabar trumpa istorija apie Čikagą. Kaip byloja legenda, kažkada seniai, devyniolikto amžiaus pabaigoje, tokia bobelka O’Leary turėjo karvę. Gal ir daugiau karvių turėjo, bet viena iš jų, bemelžiama paspyrė lempą. Tais laikais lempos, be abejo, nebuvo nei LEDai, net ne kaitrinės, o tokie žibintai (na aš bent įsivaizduoju tokie kaip per Django Unchained), kuriuos ugnim uždegt reikėdavo. Ir namai, aišku, tais laikais mediniai buvo. Taigi tos šleivakojės karvės dėka kilo gaisras, kurio metu sudegė labai didelė dalis viso miesto. Nežinia aišku, kiek šitoje istorijoje yra tiesos, bet aš ja tikiu.

Vienas iš po gaisro išlikusių pastatų – Čikagos vandens bokštas.

Štai jis. Visai gražus, sakyčiau. Stovi sau vidury gatvių.

O pasižiūrėjus į vandens bokštą patraukiau prie vieno įdomesnių Čikagos lankytinų objektų – Hancock Center. Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje, ir aš tikrai ne iš apačios į jį ėjau pažiūrėti.

Nes nuo gatvės jis ne taip įdomiai ir atrodo. Bet prabanga dvelkia šiek tiek.

Čia užkilti yra trys galimybės:

  • Į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte
  • Į Signature Room restoraną 95-ame aukšte
  • Arba dar vienu aukštu palypėjus į Signature Room lounge, na tokį kaip barą.

Laukiant prie lifto. Laukiant 95-ojo aukšto.

Ir nors pasakyčiau, kad įspūdingiausia būtų apturėti pietus (ar tuo labiau vakarienę) Signature Room restorane, aš palipau iki baro. Visgi paklausiau restoranų host’ų kur gražiausias vaizdas, nesugaištant daugiausiai laiko, jos pritarė kad lounge man tiks labiausiai.

Pripažinkite, vaizdas gniaužiantis kvapą. Koks skirtumas ką valgai, o tada ir koks skirtumas kiek sumoki už tai…

 

Atsisėdi žmogus prie pat stiklo ir žiūri. Prie tavęs prieina ištaigingai aprėdytas, bet paprastai bendraujantis padavėjas. Aš net susigundau ką nors suvalgyti, kad ilgiau čia pabūčiau. Bet manęs laukia Normano rekomenduota vietelė kitur.

Užsisakau kokteilį, kurio pavadinimas berods “Skyscraper”. TOKS SKANUS OMG

Aplink ne visi staliukai nusėsti, bet netrukus prie manęs prieina tas pats padavėjas ir pasiteirauja, ar nieko tokio, jei šalia prisės keli kiti baro svečiai. Aš baiginėju savo gėrimą ir sakau – žinoma. Įdomu kas būtų buvę jei būčiau pasakius “ne, nenoriu kad šalia manęs kas nors sėdėtų”.

Ignoruokite prašau nešvarų langą.

Pasigrožėjus be galo gražia Čikaga ir Mičigano ežeru nusileidau apačion, vos nepasiklydau kol radau išėjimą ir pasukau link itališkos kepyklėlės. Vadinasi L’Apetito.

Ta vietelė ties raudonais skėčiais. Labai rekomenduoju! Žinot kodėl aš čia viską rekomenduoju? NES VISKAS ŽIAURIAI GERAI

O toj kepyklėlėj ojetau kiek visko – kepinių visokiausių, saldumynų, kavų, patiekalų nesuprantamais pavaidinimais… Išsirinkau kažkokią bombą :D Bent jau taip pavadinimas sakė. Nežinau bomba dėl to, kad aštru, ar dėl to kad šiaip didelė porcija, kurią valgiau visą dieną.

Tarsi būtų mažai maisto, pasiėmiau dar salotų. Čia realaus dydžio nesuprasi iš foto, bet reik įsivaizduot dvi nedideles storapades picas, tarp kurių dar visokio maisto prikrauta. REKOMENDUOJU :D

Nežinau kodėl nevalgiau lauke prie šio žavaus fontanėlio.

Tuomet pasigavau autobusą (kiek pamenu sėdau į belekokį), nelabai žinojau kur važiuot, svarbu į tą gatvės pusę atsistot. Kadangi dar buvo likę gan nemažai laiko, nusprendžiau prieš Sears Tower darsyk aplankyt fontanus ir pupelę.

Kažkoks eilinis gatvės gabalėlis. Man tai gražu, nežinau kaip jums.

Fontanų trumpa istorija: kažkoks menininkas ar šiaip kažkoks čiuvas nusprendė pafilmuoti miesto gyventojus ir jų veidus rodyti ant fontanų. Tie veidai žiūri, žiūri, kartais šypteli, o vienu momentu suglaudžia lūpas taip, kad iš tam tikros fontano vietos pradeda bėgti vanduo. Nu, suprask, spjauna. Gan kvailokai atrodo, bet visai smagu.

Ir visur prie fontanų zuja ir taškosi vaikai.

Dar nusifotkinau prie įžymiosios pupelės. Bet nepasakyčiau kad čia labai įdomus objektas. Pilna turistų ir panašiai.

Patraukiau link Sears Tower ir vis tiek neatsilaikiau pakeliui neužsukant į random parduotuves. Nuotraukoje – vienas iš plakatų iš komiksų parduotuvės. Man tokie radiniai įdomesni už pupeles, kurias gali ir per googlą susirast. :)

Patiko smulkmenos, tokios kaip gatvių pavadinimų lentelės.

Prisipažinkit – kas pamatęs vitrinoj tokius batus į ją neužeitų? Pardavėja irgi su tokiais vaikščiojo ir man pasakojo “Bet kokie jie patogūs – visą dieną vaikštau ir nepavargsta kojos!”. Nepatikėjau :D O nuotraukoj matot – yra net užrašas, kad gali pats pabandyt. Neįkalbėjo manęs ji jų užsidėt. Bijojau, nes turėjau pinigų ir žinant save galėjau netyčia nusipirkt…

Išėjus iš šitos parduotuvės prie manęs priėjo vaikinukas ir bandė mane įkalbėti “įsivaikinti” kažkokį vaiką iš vargingos šalies. Neva aš sumoku kažkokį mokestį, kad tas vaikas gautų išsilavinimą ar kažką tokio. Tipo man keletas dolerių yra niekas, o jam tai nupirktų labai daug. Aš jį vis įtikinėjau kad aš jei turėčiau pinigų, tai mielai prisidėčiau, bet jis netikėjo kad aš išėjus iš kažkokios kietos japonės dizainerės parduotuvės negaliu dabar to padaryti. :D

Turiu savybę lyginti viską (tik ne rūbus). Tai čia pasirodė panašu į Wallstreetą.

Ir pagaliau atėjau iki Sears Tower! Dabar jis vadinamas Willis Tower (bent man labai asocijuojasi su lankomiausiu prekybos centru Švedijoj :D), tai aukščiausias pastatas Jungtinėse Valstijose. Tikrai vertas aplankyti… bet padaryti tai protingiau nei aš. Pvz. kaip nors atrasti laiką kai ten eina kuo mažiau turistų. Kadangi tai vienas iš lankomiausių objektų, ten eilė po eilės. Eilė prie patikrinimo posto, eilė prie bilietų kasų, eilė prie įėjimo, eilė prie lifto, eilė prie eilės… Gerai kad bent laukiant per ekranus rodo visokius faktus apie patį bokštą, filmukus ir panašiai. Tarkim kiek Oprah reikėtų sustatyti vieną ant kitos, kad būtų pasiektas šio bokšto aukštis. Kai jau nusiperki bilietą, tave patikrina ir atstovi dar penkias eiles prie nežinau ko, suleidžia tuntą žmonių į kambariuką pažiūrėti ~10min trukmės filmuką apie gaisrą Čikagoj, bokšto pastatymą ir panašius dalykus. Tada išeini iš kambariuko ir vėl stovi eilėj. :D Tiesa, jau trumpesnėj. Galiausiai užkyli, o kol kyli, irgi rodo per ekraną visokias įdomybes.

Eilių nebuvo tik prie langų – nes jų pakankamai daug, ir pro visus atsivėrė nepakartojamas vaizdas.

Iš esmės vaizdas panašus kaip ir iš Hancock Center. Aukščio skirtumas – gal apie pora aukštų.

VIena iš vakarykščio festivalio zonų – pagrindinė scena. :) Keista buvo matyt tą parką tokį… Panašiai kaip savo veidą ryte po gero vakarėlio.

Man kažkodėl tokie vaizdai visad primena filmus.

Tikiu, kad kyla klausimas – ar verta tada kilti į abu bokštus – ir Sears, ir Hancock. Mano atsakymas būtų – taip. Vieną aplankyt tarkim anksti ryte – kai (veikiausiai) nėra daug turistų, o kitą (geriau Hancocką) pasilikti vakarui, pasigrožėti miestu vakare, galbūt prie vyno taurės ar net vakarienės. Hancock privalumas tas, kad žmonių žymiai mažiau, įėjimas nemokamas, vaizdas tikrai gan neblogas, nors Sears man paliko didesnį įspūdį. Kita vertus, galbūt užsikėlus į Hancock observatoriją vizitas būtų panašus į apsilankymą Sears bokšte.

Bet žinoma, negaliu paminėt kiečiausio Sears Tower dalyko – stiklinių kubų į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Po šiokios tokios eilės, žinoma. Tų kubų yra (jei gerai pamenu) keturi – trijuose visi lenda ir fotkinasi, o ketvirtame profesionalus fotografas gali tave nufotkinti, o jei patiks – apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą.

Visai smagus jausmelis, galiu pasakyt. Noris ilgiau ten pastovėt, bet kartu ir nesmagu versti kitus laukti, nes ten vienu metu telpa kokie 2-3 žmonės tik.

Mama apie šitą nuotrauką sakė: “o galima kaip nors tas kojas užfotošopint?”

Gal ir gerai, kad Sears pasilikau pabaigai, nes tikrai išvargino šita kelionės vieta, labiau nei visas pasivaikščiojimas po miestą. Dar šiek tiek pašmirinėjus pasukau link metro (kuris labai fainas, gaila nenufotkinau, ten dauguma bėgių virš miesto, o ne po žeme). Ir ilgai važiuojant link oro uosto vos neužmigau. :D Paskui bandžiau įsičekinti į ne tą skrydį, pažvengiau iš savęs ir pasidžiaugiau kad dėl nuovargio neužsibuvau ilgiau mieste, nes kažin ar būčiau spėjus į lėktuvą su tokiais savo bajeriais. Bet tas lopas vėlavo vis tiek ir aš belaukdama spėjau damušt itališkąją bombą ir perskaityt pusę knygos.

Slenkant link savo terminalo oro uoste link amerikietiškųjų savo namų. :)

Nors skridau į Čikagą iš tiesų vien dėl festo, ir vien dėl tokio random skrydžio tai gerokai papurtė mano kišenę, bet taip sakant REKOMENDUOJU ČIA ATVKYTI :D , nes šis miestas nors ir ne iš karto, bet įkrito į mėgstamiausių miestų trečiąją vietą. Negaliu nesakyt, kad nenoriu sugrįžti. :)

Panašūs įrašai:

Čikaga ir Lollapalooza (I dalis)

Pernai aplankiau turbūt rekordinį skaičių muzikos festivalių, prasidėjo šita liga pabaigus mokyklą.  Tad nelabai stebina faktas, kad dar prieš išvažiuojant su Work and Travel USA programa jau sugebėjau nusipirkti bilietą į Lollapalooza.  Kadangi europiečiai iš amerikietiškų festų dažniausiai žino Coachella, štai jums mini iliustracija kas ten vyksta dar. Bet ką čia apie pavadinimus, svarbiausia juk headliner’iai. Aišku, kai kam svarbu bele tūsas, o ne muzika, bet aš ne iš tų, kurie moka šimtus tam, kad pagert ir pašokt. Todėl ir apėmė silpnumo akimirka sužinojus, kad į Lollą atvažiuoja Of Monsters And Men ir suskubau nusipirkti bilietą, kuriuos išpirko nenormaliai greitai. Teko tenkintis viena festo diena vietoj trijų, bet per ją pamačiau daugiau mėgstamiausių atlikėjų nei pernai/užpernai Heinekene. Jei ne Lollapalooza, turbūt ir nebūčiau nuvykus į Čikagą. Ir tuomet mano mėgstamiausių Amerikos miestų trečioje vietoje būtų kažkas kitas.

Žinomiausi festivaliai štatuose (nuotrauka iš http://seatgeek.com/blog/concerts/music-festivals)

Šiaip jau dažniausiai aš kai keliauju, tai tam pasiruošiu: užsirašau kokiu transportu kur važiuoti, kur nueiti, kur jokiu būdu neiti, kas iki kada dirba ir panašius dalykus. Bet Amerikoj man buvo toks relaxas, kad atvažiavau ne tik su minimaliai daiktų, bet ir su minimaliu pasiruošimu. Gal tai ir nebuvo pats protingiausias žingsnis, bet viskas susiklostė daugiau nei puikiai, vienintelė problema buvo tik susisukusios smegenys grįžtant atgal, kai bandžiau skrist ne su tom oro linijom, kuriom reikėjo. Bet apie viską iš pradžių.

Čikagos oro uostas yra gana toli nuo miesto centro, tad mano pažintis su Čikaga prasidėjo pusvalandžio trukmės kelione traukiniu link festivalio zonos. Jau tada, gėrėdamasi vaizdais pro langą, pradėjau žavėtis šiuo miestu. Kadangi prieš tai buvau mačius tik Niujorką ir Bostoną, jautėsi ryškus skirtumas tarp šių miestų, ypač kai matai gyvenamuosius rajonus, kurių gaila, neįamžinau nuotraukose. Viskas atrodo kažkaip jaukiau, daugiabučiai mielesni, ne tokie aukšti. Gatvėse daug street art’o, metro važinėja ne tik po žeme, bet dažnai iškyla ir virš gatvių. Net žmonės atrodė kitokie, vėliau, kaip pastebėjau, sakykime, rudesni, ką rodo ir statistika vikipedijoj. Keisčiausia buvo atvykus į patį miesto centrą, kai gatvės ne tai kad buvo apytuštės – jos buvo tuščios. Sekmadienis, gal kokia vienuolikta ryto, mašinų ūžimo nėra, gatvėse žmonių minimaliai – pripažinkit, keistoka trečiame pagal dydį Amerikos mieste.

Va tokiose gatvėse jaučiausi vienintelė turistė mieste.

Dar kas buvo keista, tai karštutėlis oras ir jokio vėjo. Čikaga vadinama the windy city, bet man, matyt, teko ramus savaitgalis. Išsikeitus bilietą į apyrankę patraukiau link Mičigano ežero pakrantės, kadangi iki pirmųjų mane dominančių grupių pasirodymo dar buvo likusios kelios valandos.

Šita kryptim ir nuėjau, pakeliui pirmąsyk užsukus į subway kur nesupratau ką man šnekėjo indė sumuštinių darytoja.

Praėjau kažkokį kojų skulptūryną.

Nuėjau į Museum campus, tokį parką šalia ežero, bet šalia esančius muziejus ir akvariumą palikau ramybėje – nei laiko, nei noro tam buvo.

Manęs laukė daug jėgų atimsianti diena, tad nenorėjau nusivaryt nuo kojų ir ramiai pasivaikščiojus pakrante, priėjau Grant Parką, kuriame jau prasidėjo paskutinė festivalio diena.

Įėjimas į festivalio zoną.

Festo apyrankės turėjo lipdukus, tokius kaip būna naujose knygose, kurių dėka cypia apsauginiai vartai paliekant kiekvieną parduotuvę. Čia sucypsėti privalo – antraip tikriausiai bandei prasmukti su nusipiešta apyranke. Organizatoriai mažiausiai nori, kad žmonės alptų nuo karščio, tad leido (ir net rekomendavo) atsinešti du buteliukus nealkoholinių gėrimų, o nemokamai pasipildyti juos vandeniu galėdavai super greituose papildymo taškuose.

Festivalio zonos gatvės, pro kurias vis dar gali laisvai praeiti.

Vienas esminių skirtumų nuo europietiškų didžiųjų festivalių – čia nėra kempingo zonos. Kas iš vienos pusės yra minusas (juk tiek smagumo vyksta kempinge), iš kitos yra visiškai suprantama – kur tu vidury miesto paruoši laaaabai didelį plotą palapinėms. O ir klausytis muzikos kai tave supa dangoraižiai, o ne palapinių laukai – savotiškai smagu.

Kadangi programa tik prasidėjo, apžiūrėjau kaip atrodo parkas, nes paskui per žmonių minias nebesimatė nieko. Nuotraukoje – programos tvarkaraštis.

Sunku protu suvokti festivalio dydį. Septynios scenos (kurių dvi tokio dydžio kaip Heinekeno Main Stage), norimų pamatyti atlikėjų tiek daug, kad fiziškai neįmanoma sudalyvaut visuose norimuose koncertuose, o kur dar begalybė žmonių. Spauda rašo, kad šeštadienį festivalyje buvo virš 60 tūkst. žmonių.

Turbūt gražiausias parko atributas – Buckingham fontanas, atpažįstamas iš serialo “Vedęs ir turi vaikų”.

Be abejo, be muzikinių scenų buvo ir kitokių užsiėmimų – įklijuoti savo instagramintą nuotrauką į bendrą fotografijų paveikslą RayBan stende, pabrūžinti Fenderiu, įsigyti merchandise’o likučių ir šiaip visko. Aš patraukiau link vienos pagrindinių scenų, kur jau grojo Bombay Bicycle Club, kurių nežinojau, bet buvo visai smagu pasiklausyti.

Vidurdienis, žmonės dar tik pradeda rinktis.

Vakare šitokio platumo gatvėmis sruvo nenormalūs srautai žmonių. Jei norėdavai pereit nuo vienos scenos prie kitos, irdavaisi kartu su minia. Dešiniam šone – labai labai daug pasirinkimų ką valgyt.

Perry’s scena. Tuoj pradės grot kažkokie šizovi elektrūšnikai. Aš šone įsikūriau laukti Little Dragon, kurie visiškai neužkabino ir net nebaigus jų klausyt išėjau geresnės vietos prie kitos scenos užsiimti. Šone matosi spalvingos asmenybės. Na, kaip priklauso kiekvienam festivaliui.

Prieš atvykstant nebuvau nieko skaičiusi, kaip praėjo pirmosios festivalio dienos. O pasirodo, kad dėl didžiulės lietingos audros teko evakuoti visus iš festivalio zonos, kad galutinai nesuniokotų teritorijos (visgi tai parkas, ir taip jo pakankamai sutrypiama), galų gale dėl saugumo (prisiminent baisius pernai metų įvykius, kai griuvo scenos). Įsivaizduokit: ateini į festą, viskas ok, smagu, šokiai pokiai estrada, pradeda pilti lietus ir tada visų prašo išeiti be garantijos kad įleis atgal. :) Vėl visus suleido po daugiau nei dviejų valandų, dėl to buvo atšaukti kelių grupių pasirodymai, nors ir nukėlė festivalio uždarymą (pagal įstatymus mieste nebegali groti muzika po 22h vakaro). Sekančią dieną (sekmadienį) vis dar liko vietomis baisių purvynų, ar šiaip nestabilaus pagrindo po kojom.

Girtesniem žmonėm, ypač paaugliam, buvo sunku perslysti per purvynus neišbandžius jų minkštumo sėdimąja dalim.

O aš susiradau žemam žmogui strategiškai gerą vietą – priešais pat purvyną – paklausyti Sigur Ros.

Na ir pagaliau pirmas rimtas koncertas. Grupė, kurios klausau jau seniai ir visada norėjau gyvai išgirsti. Islandai Sigur Ros subūrė be galo didelę minią žmonių (netikėjau kad amerikiečiam limpa tokia muzika) kuri  negailėjo didžiulių ovacijų. Kaip įsivaizdavau jų koncertą, taip ir buvo, tik nesitikėjau kad pradės nuo mano mėgstamiausios dainos – Svefn-g-englar. Jinai prasideda taip tyliai ramiai, ne visi jau spėjo susivokt, kad veiksmas prasidėjo, o man jau ašaros kaupiasi iš to džiaugsmo, nes iš pirmųjų sekundžių supratau kas per gabalas.

Sugrojo jie puikiai, dainas parinko tobulai. Kaip žinia, festivaliuose grupės groja neilgai, apie valandą, o jų dar dainos tokios ilgos, kad bijojau labai mažai jų pamatysianti. Bet mano nustebimui, sigurosai sugrojo mano beveik visas mėgstamiausias dainas. Buvo pora, kurių nežinojau, bet ir jos labai patiko. Ekranuose irgi puikiai sumontuoti vaizdai buvo, skyrėsi nuo to, ką dažniausiai filmuoja per grupių koncertus. Nuotraukoje gal nelabai matosi, bet pagrinde filmuodavo instrumentus  nublankintom spalvom, su tokiais kaipo lėtai sproginėjančiais fejerverkais.

Koncertas galutinai užmušė, kai užbaigė jį antra mano mėgstamiausia daina – Popplagið, kuri, mano manymu, apskritai yra tobula daina bet kokio pasirodymo pabaigai. Kiek paskui kalbėjau su amerikiečiais, visiems Sigur Ros padarė labai teigiamą įspūdį, ir netgi apskritai buvo viena laukiamiausių grupių, kas mane vėlgi kiek nustebino. :)

Kelios valandos praėjo ir nenutrūkstamas trafficas prasidėjo. Ir čia nėra taip, kad žmonių srautai nuo vienos scenos pereina prie kitos, kaip tarkim Heinekene. Čia žmonės vaikščioja VISADA.

Po koncerto susitikau su Normanu iš couchsurfingo, kuris mane host’ino, bei keliais jo draugais ir visi patraukėme prie kitos scenos, kur grojo kažkokie juodukai, kurių muzika man priminė visokius World Stage atlikėjus iš Heinekeno. Bet čia užtrukom neilgai, kadangi netrukus išsiskirstėm prie skirtingų scenų ir susitarėm susitikti vėliau, per paskutinį koncertą. Čia man teko skaudi dilema, kadangi vienu metu grojo trys skirtingos grupės skirtingose scenose:

  • Of Monsters And Men (6:00 – 6:45) dėl kurių gerokai pavažiavo stogas dar metų pradžioje ir kurie buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl išvis aš čia atskridau;
  • Florence + The Machine (6:15 – 7:30) kuriuos drožiu jau nuo pirmo kurso, kurie jau spėjo užknist ir vėl patikt iš naujo;
  • The Jezabels (6:50 – 7:30) kuriuos atradau vasaros pradžioj ir kurie tikrai patiko, bet dar neįsitvirtino tvirtų vietų mano grojarašty.

Vat tau ir didelio festivalio minusas. Tad nusprendžiau išklausyti visus monstriukus, o paskui nubėgt damušt florence pasirodymo. Nu ir ateinu prie google play scenos, kur turi grot Of Monsters And Men, scena tokia viena iš mažesnių, nes grupė gi jauna, europietiška, kam jiem čia daug erdvės. Ir krč, žmonių tai tiek, kad aš atlikėjus ant scenos galėjau pamatyt tik tokiu atveju, jei iškeldavau fotiką virš minios ir nusifotkindavau juos. Bet juk nepasižiūrėjot į juos atėjom.

Va tiek galėdavau pamatyt, kai jau truputį pasistūmėjau į priekį.

Nežinau net ką čia bepakomentuot. Tai buvo pasirodymas, kurio bene labiausiai laukiau, grupė, kurios dainas dainas dainuodavau duše arba darbe (nes daugiau nemoku praktiškai jokių dainų žodžių), tai buvo dar vienas koncertas, prasidėjęs mano mėgstamiausia daina. Atrodė, tarsi Kalėdos jau atėjo.

Jautėsi, kad didelė dalis klausytojų telaukė žinomiausio jų gabalo – Little Talks (kurį darbe per teliką girdėdavau kiekvieną dieną), ir grupė strategiškai pasirinko palikti jį pabaigai. O ir šiaip dalis žmonių po truputį vis slinko į minios galą, o kiti, prieš tai neprasigrūdę (kaip aš) be jokių pastangų palengva artėjo link scenos. Va ką dar pastebėjau tuo metu – kad aplink visi daugiau mažiau žinojo dainas ar net mokėjo žodžius (dažniausiai juk tokie būna bent pirmojoje minios pusėje arčiau scenos), ir neatėjo paklausyt grupės “šiaip sau, nes dabar nieko gero negroja”.

Nors ir koks geras buvo šis koncertas, bet Of Monsters And Men aš dar privalau pamatyti, nes vieno karto negana, ir manau neužteks ir penkių. Nu labai jau faini jie, tokie šilti ir nuoširdžiai nustebę kiek daug jų susirinko paklausyti. Iki tobulumo tetrūko tik Yellow Light dainos, bet kadangi laiko ant scenos jiems skirta buvo pakankamai nedaug, sugrojo tiek, kiek spėjo sugroti.

Iškart pasibaigus islandų pasirodymui, patraukiau link didžiosios scenos paklausyti Florence+The Machine, kurie jau buvo sugroję pusę savo koncerto.

Žmonių netrūko ir čia.

Florence pasirodymas patiko tuo, kad dainos skambėjo kitaip, nei studijiniuose įrašuose. Buvo improvizacijos, gražių dainų užbaigimų, pati Florence tikrai gali didžiuotis savo balsu ir energija. Mažesnėj scenoj ji tiesiog nebūtų tilpus. Daug bendravo su publika, ją užvedinėjo, šoko, žodžiu, viskas buvo be priekaištų. Patiko, kad didžioji dalis dainų buvo iš naujojo albumo. Apmaudu, kad praleidus pradžią neišgirdau kelių savo mėgstamiausių dainų.

Apskritai jautėsi, kad į praleidus pasirodymo pradžią jau buvo sunku įsijausti į likusį koncertą, vis dar norėjosi pabūti su monstriukais. Tad atsisėdau ant pievos ir ramiai sugėriau Florence skleidžiamą pozityvą.

Tarp šalia stovinčių atpažinau ir lietuvaitį.

Čia jau truputis off-topico, bet patiko toks nematytas dalykas, kaip vanduo tetrapakuose. Ir šone faina medžiaginė trijų dienų apyrankė, vienadininkai turėjo tenkintis plastmasine :(

Pasibaigus Florence, dar buvo šiek tiek laiko iki sekančio ir paskutinio koncerto, tad vėl susitikus su Normanu ir pasistiprinus (valgiau kažkokį nesvietiškai skanų keptą sūrį) patraukėme Redbull scenos, į kurią netruko įžengti vienas kiečiausių šių laikų muzikantų Jack White.

Iš pradžių jis pasirodė su grupe ne pirmos jaunystės muzikantų, kurių šiaip nebūčiau įsivaizdavus ant vienos scenos su tokiu žmogum kaip Jack White. Vienas iš jų man kažkuo priminė Ray Charles. :D Buvo žiauuuriai gerai.

Jack White pasirodė scenoje jau sutemus.

Čia buvo tikrai vienas stipriausių festivalio pasirodymų, nes ir truko ilgai, ir skambėjo žiauriai gerai, ir apskritai nebuvo prie ko prikibt.  Po keleto dainų net nespėjau susivokti kaip scenoje pasikeitė grupė – vietoj diedų prie instrumentų atsisėdo merginos ir atrodo visa atmosfera totaliai pasikeitė. Truputį keistai atrodė, verta pamatyti realiai, ypač jei nežinai apie tokį bajerį. :) Rodės, net pats Jackas ant scenos kitaip elgiasi. Be merginų tokia daina kaip Love Interruption turbūt net nebūtų nuskambėjus, o ji tikrai viena geresnių jo naujausiam albume.

Nors Jack, kaip solo atlikėjas, yra išleidęs berods tik tą vieną albumą (kuris gal ir nėra stebuklingas, bet vis tiek vertas paklausyti), bet koncerto metu tų dainų buvo minimumas. Skambėjo kūriniai iš White Stripes diskografijos (vien ko verta buvo paskutinė Seven Nation Army, kurios jau nesitikėjau gyvenime išgirsti gyvai!), buvo keletas dainų iš The Raconteurs, kurių šiaip neklausau, bet vis tiek suėjo. O labiausiai patiko, kad Jack sugrojo vieną dainą ir iš The Dead Weather repertuaro, kaip gerai būtų buvę jei tų dainų būtų daugiau. :)

Pasibaigus koncertui žmonės po truputį pradėjo skirstytis, tačiau dauguma liko prie scenos prašydami biso ir Jack kiek užtruko, bet sugrįžo! Nors mano kojos jau prašyte prašė poilsio, bet teko atjungt smegenis kuriam laikui ir mėgautis likusiomis malonumo akimirkomis. Negalėjau palikt festo kol nenutilo paskutinė gitara. Po šitiekos įspūdžių buvo tokia makalošė galvoj, kad sunkiai patikėjau kiek visko pamačiau per vieną vakarą. Gal ne visi žino, bet tas jausmas, kai protu suvoki kad va, per keliasdešimt metrų nuo tavęs stovi tas kurio dainas drožei metų metus, kurios primena išgyventus nuotykius, žmones, gyvenimo laikotarpius, tas jausmas yra KAŽKAS TOKIO. Man dažnai sunku save įtikinti kad matau tai, o ne sapnuoju, ir kažkaip sulig metais tai daryti nelengvėja. :)

Pasibaigus festui palikom Grant Parką, pakeliui į namus Normanas dar parodė įžymiąją miesto “pupelę”, prie kurios buvo nedaug turistų, taip pat atvirą koncertų salę visai šalia parko, fontanus, bet visa tai aš darsyk pamačiau jau ir sekančią dieną, apie kurią bus atskiras įrašas.

Reziumuojant festą, tai:

Minusai: europietiški festivaliai žavi labiau dėl kempingo, geresnių galimybių būt arčiau scenos, mažiau besikertančių pasirodymų, mažiau apsinešusių paauglių (turiu savo teoriją kodėl jų čia buvo nemažai, palyginant su mūsų festais).

Kaip pliusus įvardinčiau vietą (gyvenantiems Čikagoj išvis nesveikai pavydžiu to), santykinai žemą kainą (vienadienis bilietas $95, trijų $230, bet labai labai pasistengus nugriebti pirmus bilietus galima gauti ir už $75 arba $200, kas skaitau yra juokingai mažai), na ir aišku prastų headlinerių būti negali – vis tiek kiekvienais metais bus bent viena grupė dėl kurios norėsis stimgalviais čia lėkt. Dar vienas mano nepaminėtas dalykas yra aftershows – daugelis atlikėjų vakarais dar atlieka koncertus baruose/salėse tam pačiam mieste, aišku už papildomą kainą. Bilietai čia irgi greit išgraibstomi.

Daug mano draugų sako, kad bent kartą gyvenime reikia nuvažiuot į tokio kalibro festą kaip Rock Am Ring ar Glastonbury, bet aš manau kad tą patį galima pasakyt apie Lollapaloozą. Čia tikrai buvo kažkas once in a lifetime, ir turint omeny, kad aš pamačiau tik vieną trečiąją festo, tai bijau pagalvot kokie pojūčiai būtų po trijų dienų tokio gėrio. :)

O apie mano antrąją dieną Čikagoje ir ką aš joje pamačiau, bus sekančiame įraše. Stay tuned.

Panašūs įrašai:

Bubble tea Vilniuje ir apskritai

Labadiena sako jums Betmenas ir Robinas, jūsų dėmesiui – dar viena liūdesį kelianti istorija.

Gerai, kadangi mažai kas supranta kas ta burbulinė arbata yra, aš jum trumpai paaiškinsiu. Mano suvokimas kas yra bubble tea bus paremtas tuo, ką pasičepsėdama gėriau Amerikos Chinatown kvartaluose. Nu ir biškį wikipedia.

Bubble tea, dar vadinama boba (bet aš taip nevadinsiu, nes suprantate jog nekaip skamba) tai yra arbata, sumaišyta su vaisių sultimis (ar šiaip vaisių marmalais kažkokiais) arba pienu (dažniau milteliais). Kadangi šitas gėrimas kilęs iš Taivano, o ten vietiniams labai bezdasi nuo laktozės, dėl to ir deda tą pieno pakaitalą milteliais. Pagrindinis šito gėrimo kaifas yra tie burbuliukai – tapiocos perlai, kuriuos nuo dugno sužvejoji geriant arbatą su labai storu šiaudeliu. Jie sunkiai nupasakojamo skonio, tokie kaip guminukai, kurie iš išorės gan minkšti (kaip želė), bet viduj kitesni (kaip kokie haribo meškiukai), todėl labai smagiai kramtosi ir yra saldaus skonio (man primena gėles, nežinau kodėl). Yra ir daugiau variacijų šito gėrimo – vasarą įmaišo ledo, sirupo gali įpilt, nu vienu žodžiu, čia ne esmė. Esmė yra tie perlai!

Nu ir žodžiu, kaip Kaune yra su šituo reikalu, aš jau rašiau. Pasirodo, Vilniuje (Yogis, Trakų g. pradžioj) yra ne ką geriau. Nu ok, gal truputį geriau.

Pradėkim nuo to, kad pats gėrimas (ėmėm pienišką braškių ir pienišką mėlynių) labai jau feikinis. Nu tipo žinot, jei nusiperki braškių skonio kramtoškės, tai visai ne braškes jauti burnoj, o tokią nesąmonę, kuri neva braškių skonio. Nu tai va čia irgi taip buvo. Ugnės variantas su mėlynėm normalesnis buvo. Aš Amerikoj ragavau persikų, ananasų ir jazminų arbatos skonius (gal ir dar kažkokius, nepamenu), tai tikroviškesni tie gėrmai buvo. Bent jau ananansų tai net prisimenu kaip tos skaidulos man vėlėsi burnoj ir nederėjo su pienu.

Dabar dėl burbulų. Mano tapiocos perlai buvo beskonė tyžtant masė, kuri veliasi burnoje ir neprimena nieko valgomo. Nėra to faino kietesnio viduriuko, nėra nei saldumo, nei to “gėlių” prieskonio. Gal nuo šiltos arbatos patižo tie burbulai, bet bent jau skonis būtų buvęs normalus, tiksliau iš viso būtų buvęs koks nors skonis. Ugnės arbata buvo skanesnė, nes ji pasiėmė su vaisių sulčių burbuliukais (čia išvis variantas kurio Amerikoj ne tai kad neragavau, bet net nemačiau), tai jie visai nieko buvo, bent jau tos sultys šiek tiek tirštokos. Bet vis tiek – son, I am dissapoint.

Tapiocos perlai (tie juodi rausvam skysty) iš išvaizdos atrodė teisingai, bet iš skonio – liūdnai.

Ir vat toks vienas gėrimukas kainavo 9.5 Lt. Palyginimui, Amerikoj (priklausomai nuo valstijos, aišku) aš mokėdavau apie 2-3.5 $ už tokios pat talpos skanų gėrimą. Gaila, ten būdama nepadariau nuotraukų palyginimui.

Jei dar kur nors yra taškas, parduodantis bubble tea – plyz duokit žinią.

 

Panašūs įrašai:

Bubble tea Kaune

Vilniaus gatvėj, kai pereini požeminę perėją ir dar paeini keliasdešimt metrų link senamiesčio, po dešine yra tokia kepyklėlė Sotas. Ten, be visokių bandelių ir burgerių, ant prekystalio stovi plakatas:

Burbulinė arbata 4,49

Kadangi šitą dalyką labai pamėgau Amerikoj (beveik kiekvienam Chinatowne gerdavau), tai specialiai šiton vieton ir ėjau. Nes mano žiniomis, daugiau niekur kitur Kaune bubble tea kol kas nėra (o jei yra – duokit žinot).

Kadangi nebuvo parašyta, iš kokių skonių galima rinktis, čia jau kaip ir kvepia nuojauta, jog yra tik vienas skonis. Tą patį pasakė ir kasininkė, ar tiksliau – vedėja – kaip parašyta jos kortelėje. Nors ji pradėjo pasakoti, kad tai bus vaisinė arbata su uogų skonio gėrimu ir mėlynių skonio burbuliukais, aš dar nebaigus jai užbaigti linkčiojau galva, kad paimsiu, nes būčiau paėmus ir kefyro skonio su medžio žievės gabaliukais, nes nu jau kuris laikas man baisiai noris tos burbulinės arbatos.

Paklausykit manęs ir nepirkit šitos arbatos.

O jei jau pirksit, tai žinokit kad tai bus paprasta vaisinė arbata iš pakelio, įvarvolinta uogų gėrimo su braškių drožlėm ir įberta du šaukštai tų burbuliukų. Ir burbuliukai bus ne tokie (ar bent tokių niekur nemačiau Amerikoj), kuriuos gali pakramtyti, o tie, kurių viduj bus sulčių. Tai tipo geri vaisinę arbatą su vaisių sultim ir užkandi burbulais su sultim. Ir dar tara begėdiškai maža – gal net 200 ml nesiekia. Briedas.

Yra Vilniuj dar viečikė, kur (matomai normalesnę) bubble tea ruošia. Savaitgalį išbandysim.

Panašūs įrašai:

Klientas visada teisus

Norėjau kokią nors iliustraciją įdėti. (Nuotrauka iš 9gag)

„Klientas visada teisus“. Frazė, kuri turbūt jokioj kitoj šaly nereiškia tiek daug, kiek amerikoj. Čia klientų aptarnavimas ir jo norai – labai svarbūs.

Čia gali užsisakyti belekokį patiekalą ir pageidauti visokių pakeitimų jame. Jau atnešus maistą gali triskart prašyti kad vieną dalyką tau pašildytų, kitą labiau apkeptų, trečias išvis neskanus ir menedžeris išbrauks jį tau iš sąskaitos. Vienąsyk menedžeris pamatęs, kad apie vieną staliuką skraido musė, iš anksto davė jiems 10% nuolaidą, kitąsyk nuo 6 žmonių staliuko nubraukė visą sąskaitą nes jiems daug kas nepatiko tiek maiste, tiek mano aptarnavime.

Be abejo, atitinkamai paliekama ir daugiau arbatpinigių – minimum 15%, kai kuriose vietose bent 18%, o maksimumas gali būti kad ir visas šimtas. Todėl labai nemėgdavau, kai į restoraną ateidavo europiečiai, kurie nuo $40 sąskaitos palieka tris baksus arbatos. Už tai užknisa, kai ateini su kažkuo, kuris alkanas, ir paprašai tik stiklinės vandens, tada padavėjas į tave nepatenkintas žiūri, ko čia nieko neužsisakinėji ir dykai sėdi.

Dar keli pavyzdžiai iš realaus gyvenimo:

Apsikirpus kirpėja man sako: „tu dabar pažiūrėk kaip tau tie plaukai gulisi, jei pamatysi kad kažkas negerai, kažkas nepatinka – per savaitę ateik ir aš tau nemokamai pataisysiu ką norėsi“.

Parduotuvėj vyksta akcija dešrelėms. Visas akcijines dešreles išperka, bet atėjus bobulka vis tiek nori tų pigesnių, nu kaip Lietuvoj. Pasikviečia menedžerį ir jis sako: „imkit šitas dešreles be akcijos ir pasakykit kasoj, kad Styvas prašė įmušti nuolaidą“.

Aš tai niekad neišdrįsdavau labai kabinėtis prie ko nors, ar prašinėt visokių nesąmonių. Todėl pradžioj mane net nervino, kad čia viską turi pats pasirinkti, tarkim ateini į Subway (greito maisto tinklas, kurie daro sumuštekus) ir nors pasirenki sumuštinį iš meniu, vis tiek turi pasirinkti praktiškai viską: duoną, mėsą, daržovęs, padažą, nu viską. Nu aš tik noriu sumuštinio iš meniu, kuris daromas pagal receptą, ko dar čia manęs klausinėjat…

Tiesa, kai kuriose vietose, kaip pastebėjau, būna meniu apačioje prirašyta, jog patiekalų sudėtinių dalių virtuvė nekeitinės, arba “neverkšlenkite ir neprašykite padalinti čekio į kelis”. Ha.

Panašūs įrašai:

Apie amerikonus

Taip, kelių sluoksnių salotos su majonezu kaip iš "How I Met Your Mother" Maršalo šeimos susitikimo, tikrai egzistuoja

Turbūt apie jokią kitą tautą nėra tiek stereotipų, kaip apie amerikiečius. Aš (o manau ir daug lietuvių apskritai), prieš važiuodama galvojau, kad jie:

  • Kvaili ir neišsilavinę
  • Nieko nežinantys apie likusią pasaulio dalį
  • Stori ir amžinai ėdantys nesveiką maistą

Ir visa tai yra tiesa. Iš dalies. Visų pirma, reikia turėti omeny (ir šita taisyklė galioja ne vien kalbant apie žmones), kad Jungtinės Valstijos – labai didelė ir LABAI įvairialypė šalis, ir kas galioja vienai valstijai, gali būt visiškai skirtinga nei kitoj. Tad tai, ką aš čia parašysiu, atspindės labiau Masačiusetsą, o gal išvis tik kurortinę jo dalį.

Kalbant apie amerikiečių žinias ir intelektą, tai taip – jie gali nežinoti elementariausių žinių, kurias mes įgijame pradinėj mokykloj, dažnai taip ir yra. Skirtumas tas, kad jiems nelabai rūpi – juk viską gali susigūglinti su savo aifounu, o tos bendrinės žinios jiems gyvenime nėra taip ir reikalingos. Jiems kur kas labiau rūpi ta sritis, kurioje jie dirba ar ką studijuoja. Kalbant apie studijas – jos čia labai svarbios. Turbūt nėra svarbesnio dalyko jaunam žmogui, kaip patekti į gerą universitetą. Studijos čia visada mokamos (nors yra daug galimybių teikti prašymus dėl įvairių stipendijų, kurios gali pilnai padengti visas išlaidas ar net daugiau), ir už metus gali tekti mokėt nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių per metus. Nežinau ar tai tiesa šimtu procentu, bet viena amerikietė pasakojo, jog darbdaviai labai kreipia dėmesį į tai, kurį universitetą baigei. Jei į darbo vietą pretenduotų du žmonės – vienas su prestižinio universiteto diplomu, kitas su kiek prastesniu, bet atlikęs daug „užklasinės“ veiklos toje srityje, darbdavys vis tiek greičiau pasirinktų pirmą kandidatą, nesvarbu kad antrasis gal daugiau turi patirties.

Bendrai kalbant,  man nesijautė, jog bendraučiau su bukais žmonėmis (su keliom išimtim), Lietuvoj dažniau sutinku labiau atsilupusių, nuo gyvenimo aktualijų atsilikusių, niekuo nesidominčių žmonių. Nesakau, kad čia tokių nėra, gal man tiesiog nepasitaikė daug tokių.

O kad amerikiečiai nežino nieko apie Europą ar apskritai kitas šalis – man šis mitas visiškai sugriautas. Bent jau Masačiusetse visi, išskyrus kažkokį brazilą degalinėj, teisingai ištarė „Lithuania“, dažnas žinojo kur ji randasi, daug kas norėjo daugiau išgirsti ko nors apie šalį ar jos gyventojus. Spėju, kad taip yra dėl to, jog į Cape Codą atvažiuoja nemažai lietuvių, galų gale pačioj Amerikoj ne taip ir mažai išeivių palikuonių. Būdavo smagu pasišnekėti su tokiais, nes jie labai domėdavosi Lietuva, kurioje gyveno jų tėvai ar seneliai.

Pakolkas didžiausias akibrokštas man šiais metais buvo Švedijoj, kur tarp Europos Sąjungos studentų pusė nežinojo kas ir kur ta Lietuva, ar išvis išgirsdavo ją kaip „Ukrainia“. Taigi amerikonai nuoširdžiai mane stebino savo kad ir nedidelėmis, bet vis tiek kažkokiomis žiniomis apie Lietuvą.

O dėl maisto tai jo, valgo jie nesveikai, bet ne visi ir ne visada. Čia tikrai daugiau vegetarų, veganų, bet yra ir nutukusių į kėdes netelpančių apsirijėlių. Cape Code jų sąlyginai mačiau nedaug, kaip kažkas sakė „nes gėda eiti į paplūdymį jei esi storas“, bet nuvažiavus piečiau pasikeitė žmonių gabaritai į didesnę pusę. Jie žino, kad valgo nesveikai, ir per pietus pilantis gėrimus man vis kas nors pasakydavo „negerk tų limonadų, juk nesveika“, o kartais sakydavo „aš jau trečią stiklinę kolos geriu, žinau kad negerai, bet vis tiek geriu“. Beje, tam pačiam viešbuty pietaujant, žinot kuris žmogus prisikraudavo į lėkštę daugiausiai maisto? Justė Trinkūnaitė. Neskaitant gal kelių lietuvių bachūrų, kurių pagrindinis maisto šaltinis ir buvo viešbučio virtuvė.

Amerikiečiai turi gerų bruožų, tokių kaip nuolatinis mandagumas ir šypsena (kad ir dirbtinė, man vis tiek geriau nei surūgęs veidas). Tarkim, jei dirbi restorane padavėja, tai išgirsi jų maždaug tiek:

  • Nuvedi prie staliuko – ačiū
  • Paduodi meniu – ačiū
  • Surenki meniu – ačiū
  • Atneši gėrimus – ačiū nuo kiekvieno, kas gauna stiklinę
  • Atneši maistą – ačiū vėl
  • Nuneši maistą – ačiū
  • Paduodi sąskaitą – ačiū, ir po to dar kartą kai jie jau sumoka ir paimi tą sąskaitą

Ir aišku dar eigoje, jei tik reikia ką nors papildomai padaryti – ką nors atnešti, nunešti, atsakyti į klausimą, visada bus daug ačiū. Be abejo, duag ir „prašau“, net keista, kai koks šešiametis užsisakinėja pusryčius: „Gal galėčiau gauti blynų su mėlynėmis, prašau? Ir jei galima, dešrelę atskirai, prašau.“

Patys amerikiečiai sako, kad jie labai skundžiasi ir kad lietuviai jiem patinka tuo, kad jiems viskas gerai. Cha, pabūtų tie amerikiečiai valandą vienoj patalpoj su lietuviu pensininku, tai pakeistų nuomonę.

Dar ką pastebėjau, tai jie be galo mėgsta girti viską, ypač materialinius dalykus. Vos ne kasdien girdėjau kokia mano graži šukuosena ar plaukų spalva, nesvarbu kas tai sakytų, ar viešbučio svečiai, ar kasininkė parduotuvėj, ar lifto prižiūrėtoja Čikagoj nusileidus nuo Sears Tower. Kartais atrodo, jog jie giria ne tai, kas gražu, bet kas išskirtinio, bent jau taip nusprendžiau kai pagyrė mano tragiškai suvarytas basutes. Arba susivėlusius mėnesius nekirptus plaukus, kuriuos kiekviena lietuvė draugė palydėtų klausimu „Juste, kada apsikirpsi?“. Amerikiečiai apskritai pastebi šukuosenos pokyčius, ir ypač vyriškoji giminė. Aš galiu apsikirpti ir tata (tėtis, aut. past.) tai pastebės po gero mėnesio, bet Cape Code visi, su kuriais dirbau ir bendravau, pastebėdavo jau sekančią dieną.

Ai nežinau ką čia dar pasakyt. Daug kam iš lietuvių nepatiko amerikiečiai ir jų mentalitetas, man tai patiko, sakykim, labiau nei tipiniai lietuviai. Daugiau prikolina (bendraujant su klientais), daugiau šypsosi, beveik nenaudoja sarkazmo ir paprasčiau žiūri į viską.

 

Panašūs įrašai:

Working hard, hardly working

Nors šiaip pagal idėją turėjau dirbti Bostone kartu su Ugne, Martynu ir kita Rasos gimnazijos chebra, bet išėjo taip kaip išėjo ir ėmiau atsarginį variantą, kuris buvo darbas Cape Code viešbuty. Pasamdė mane be jokio CV, jokio pokalbio, tiesiog po emeilo, tipo “va, čia turėjo merginos pas jus atvažiuoti dirbti, bet jos nebenori, gal galiu aš vietoj jų?”. Tiesa, pokalbis buvo vėliau, kai jau buvo pasirašyti visi dokumentai. Ir tai kalbėjom dėl to, kad papasakot apie darbą menedžeriui pasirodė lengviau nei rašyt viską per skaipą. Taigi taip aš atsidūriau Red Jacket Beach Resort.

Viešbutuks

Atvažiavus į South Yarmoutą tas pats menedžeris atvažiavo manęs pasiimti, atvežė į viešbutį, apgyvendino viename iš jo kambarių (kur beje dykai pragyvenau visą savaitę) ir aprodęs mano naująją darbovietę papasakojo ką aš čia galėčiau dirbti.

Kadangi buvau pirma lietuvė, kuri atvažiavo anksčiausiai, galėjau pasirinkti ką dirbti. Tiesa, tas pasirinkimas buvo ribotas… Viešbuty tuo metu svečių buvo nedaug, tad galėjau rinktis iškart eiti dirbt į sodą arba palaukt kurį laiką kol bus daugiau užimtų kambarių ir pradėti kambarinės karjerą. Aš, žmogus kuris labiausiai gyvenime nekenčia kloti lovų, aišku pasirinkau grėblį vietoj dulkių siurblio. Tiesa, visgi pirmom dienom, kadangi lijo, ne tik gėlytes kapsčiau, bet ir šiaip padėjau dirbti šen bei ten, kad nereikėtų šalti lauke. Ai, dabar dar prisiminiau kad galėjau mėnesį apsiimt mokytis dirbt front deske bet su galimybe kad po to mėnesio darbo negausiu (jei tuo metu dirbanti panelė susitvarkys vizą) ir teks eiti tvarkyti kambarinių, bet nenorėjau rizikuot ir pabijojau kad nieko nesuprasiu ką man sakys amerikonai telefonu.

Darbas sode… dabar kai pagalvoju, tai TIEK apie tą darbą galiu pripasakoti, kad visus užknistų skaityti. Pačios pareigos tai labai paprastos. Kasdien pasodindavom naujų gėlių, kažką persodindavom, kažką paravėdavom, palaistydavom. Kartais kokį medį ar krūmą apkarpydavom, kartais lapus pagrėbliuodavom. Sakau tai daugiskaita, nes dirbau su sodininku (aš tipo jo padėjėja) Patriku, kuris turbūt keisčiausias žmogus visame viešbuty.

Trumpai apie jį: buvęs jūrininkas, kuris dešimt mėnesių praleido povandeniniam laive (ir mano galva tada jam pavažiavo stogas), klaustrofobikas, truputį paranojiškas, daug kalba, bet nieko nepasako, naglas ir našarnikas. Iš pradžių dirbti su juo buvo juokinga, paskui ėmė užknisti, o vasaros gale kartais net nesmagu pasidarydavo. Apie Patriką namuose šnekėdavom su kambariokėm vos ne kasdien, nes amžinai būdavo istorijų.

Mėgstamiausias jo filmas – Titanikas. Amžinai dainuodavo jo dainą, kartodavo frazes iš filmo ir klausdavo kodėl aš nenoriu n-tąjį kartą vėl jo pažiūrėt. Jis nuolat kalba, bet ne dėl to, kad jam įdomu, o todėl, kad tik kalbėt. Tad pirmom savaitėm jis man uždavinėdavo tuos pačius klausimus: ką valgei vakar vakarienei, ką šiandien pusryčiams, kodėl valgei tą patį ką ir vakar, ką vakar veikei po darbo, ar kalbėjai su savo tėvais ir panašiai. Paskui, kai jau susibendravom, tai baigėsi tie klausimai, nes rasdavom ir šiaip ką pašnekėti.

Kartais menedžeris pasiima savo aipedą ir eina visus fotkint ir kelt į twitterį. Tai va ir mus su Patriku prigavo

Keletas smagesnių istorijų, kurios dabar šovė į galvą.

Viešbuty dirba Cape Cod Jet Ski and Parasail company, kurie užsiima parasparniais ir panašiai. Ir vienas iš darbuotojų vietoj vienos kojos turi protezą. Patrikas manęs vis klausinėdavo, kas čia jam galėjo nutikti, tikriausiai ryklys nukando, nes juk vandeny dirba. O aš sakau, kad nežinau, visko gi galėjo čia būt, bet jis įsikandęs to ryklio. Tik neišdrįstam nė vienas jo pačio paimt ir paklaust. Ir vieną dieną, aš skabau kažkokias ramunes, Patrikas šalia laisto gėles ir prieina kiti parasparnininkai. Jis pradeda su jais šnekėt, ir užsimena apie tą bičą su viena koja. Sako,

- O kas jo kojai buvo?

- Vėžys, reikėjo amputuoti, – paaiškina jo kolegos.

Tada stoja tokia trumpa nejauki pauzė, Patrikas parodo į mane ir sako tiem bachūram:

- Aaa, nes va matot, Justė tai man pasakojo, kad čia ryklys nukando.

 

Minėjau, kad jis klaustrofobikas, taigi kai einam pietauti (tam mums skirtas pusvalandis), jis viduje, kur valgom, išbūna kokias dešimt minučių, per kurias daugiau kalba su visais, negu valgo. Tiesa, dar dėl valgymo. Kaip jis pats sakė, jis niekada neina apsipirkti maisto, nes jam nepatinka būti supermarketuose. Pusryčių jis nevalgo, tik išgeria kavos iš makdonaldo (arba prašo kad jam eičiau paimti puodelį ir daug grietinėlės iš viešbučio virtuvės, nes pats nedrįsta). Pietus pavalgo viešbuty, o vakarienę eina valgyt į restoraną arba nežinau ką susigalvoja, bet iš kažkur gauna. Kadangi jis pradeda dirbti anksti ryte, mano darbo pradžioje (apie kokią devintą valandą) jis jau būna labai išalkęs. Tada klausinėja gal aš atsinešiau kokių užkandžių, bet greit susiprato kad aš niekad nieko neatsinešu. Taigi jo planas iš kur gaut pavalgyt yra toksai. Kartais ryte atvažiuoja vyras (kurio jis net vardo nežino), kuris išvalo viešbučio paplūdymio smėlį. Patrikas, su juo pakalbėjęs, išsiaiškino, kad anas dirba kepykloje, taigi suderino kad jam vis atvežtų kokį keksiuką. Dar pakalbėjo su Tony, kuris atveža vaisius ir daržoves į virtuvę, ir bando iš jo gauti ką nors. Dažniausiai pasinaudoja manimi, sako ką nors “Justė is very hungry, do you have an extra orange or something?”.

Ir šiaip daug kur mane panaudoja, kaip kad su tuo rykliu buvo. Arba vieną dieną, kai prigavo kažkokį paauglį rūkantį prie viešbučio ir sugėdinęs jį privertė užgesinti cigaretę. Po kiek laiko, pamatė jog prie baseino rūko moteris, privažiavo (mes važinėjam su tokiu golf cart mašinyte) prie jos papasakoti apie tą paauglį ir sako jai:

- Vat Justė man sakė, kad Lietuvoj, jeigu prigauna kokį nepilnametį rūkantį, tai iškart uždaro jį į kalėjimą.

Dar kai apsikirpau ir jam paminėjau, jog reikia nusidažyti plaukus, nes jau ataugo, jis paklausė kokia spalva. Kai atsakiau kad raudona, jis pasitikslino ar čia Lietuvoj taip dažysiu. Ne, sakau, čia, už kelių dienų. Tada prasidėjo moralai kad aš dirbu viešbuty, kuris turi savo etiketą ir taisykles, jog turėčiau apie tai pakalbėti su generaliniu vadovu, ir kad negaliu daryt ko užsigeidus, kad dažyti plaukus reikia licencijos ir kad išvis jis nori pašnekėti su mano tėvais, nes aš manausi čia pernelyg daug sau leidžianti. Vis tiek nusidažiau ir niekas man ten nieko nesakė.

Ir daug tokių išsigalvojimų buvo, daug visokių kvailų pokalbių, diskusijų apie nieką, jo pasiūlymų Obamai kaip padaryti šią šalį geresnę, moralų kaip negerai gerti ir rūkyti (kai jis pats paslapčiom rūko ir nepaslapčiom geria), visokių pažadų (kaip atvažiuos į Lietuvą ir išsiųs mano tėvam atviruką) ir šiaip juokingų nesąmonių. Viešbuty jis jau vadinamas crazy guy, nors, kaip jis pats sako: “Mano terapeutė sako, kad aš nesu crazy.”.

O geriausias bajeris buvo, kai važiavau su juo ir dviem kambarinėm į Hyannį. Joms reikėjo nusipirkti kelnes darbui, o man – susitaisyti dviratį, taigi Patrikas mus vežė įmonės mašina. Kol panos apsipirkinėjo, mes nuvežėm dviratį taisyt ir turėjom laisvo laiko. Jis užsimanė kavos, tai užsukom į šalia esančią degalinę. Kai sustojom, jis sako man:

- Čia dirba labai pikta moteris (mean lady, ang.), aš jos nemėgstu, pamatysi kokia jinai pikčiurna.

Įeinam ir prie kasos, kaip supratau, buvo kita moteris. Patrikas eina piltis kavos ir sako:

- Kaip gerai kad atsikratėt tos pikčiurnos, jinai buvo tikra rakštis subinėj.

Tada prie kitos kasos nugara stovėjus moteris atsisuka ir sako:

- Ir vis dar esu.

Patrikas supranta kad ką tik ant visos degalinės apvarė jos darbuotoją ir bandė viską nuleist juokais, bet buvo juokinga turbūt tik man. Tada jis eina susimokėt pas tą piktąją ponią. Kava kainuoja $1.06, bet jis turi tik dolerį ir paklausė manęs gal aš turiu šešis centus. Sakau, jo, aišku. Krapštau tuos centus iš piniginės ir toji kasininkė manęs klausia:

- Jūs kartu?

- Jo, – sakau.

Tada jinai į mane pasižiūri tokiu tragišku, sukrėstu ir kartu užjaučiančiu veidu ir sako:

- Jeigu jums reikia gero psichiatro, aš turiu numerį, galiu duot.

Tada aš pradedu juoktis, kad mes tik dirbam kartu, ir negalėjau nustot juoktis net kai grįžom į mašiną.

 

Nu tai tiek apie Patriką. Šiaip visas kitas kolektyvas tai fainas, draugiškas, bendraujantis ir aišku paprikolinantis. Kai kurie, dirbantys čia ne pirmus metus, moka kelias frazes pasakyt lietuviškai, tai buvau labai nustebus kai pradžioje su manim sveikindavosi lietuviškai. O vienąkart pietaujant kalbėjau prie stalo lietuviškai su kambariokėm ir man kažką pasakius vienas iš amerikonų atsisuka ir sako: “Ką?”. Nekokius atsiliepimus girdėjau tik iš viso housekeepingo staffo, išskyrus aišku pačias lietuvaites. Ten dirba nemažai brazilių, kurios ne itin draugiškos, kalbasi tik tarpusavy ir panašiai. Ir supervaizina ten ne kažin kokios damos, tai džiaugiuosi kad nereikėjo man dirbti su ta chebra.

Be Patriko darbo metu bendravau su GSA (Guest Service Agent) arba kitaip bellmanais, tai su jais daugiausiai laiko stūmimo ir buvo. Dėl to tokia ir įrašo antraštė. :) Ir su apsauginiais daug laiko pramuilindavau kai nebūdavo ką veikt (arba po mano darbo, kai jiem būdavo nuobodu saugot naktį), waitstaff smagių žmonių buvo kol neišvažinėjo visi atgal į univerus, virtuvės staffas irgi fainas, gerai pašeriantis. :D

Kai baiginėjosi sezonas ir studentai rugpjūčio vidury pradėjo baiginėt čia darbus, mane perkėlė keliom savaitėm dirbt į paplūdimį, kur reikėdavo dienos metu prižiūrėti kad prie paplūdimio ir baseinuose būtų rankšluosčių, o vakare nešvarius rankšluosčius, skėčius ir kėdes surinkti. Tai dieną nebūdavo ką veikt ir galėdavau sėdėt ir plepėt, o vakare buvo fizinio darbo, kuris pimom dienom vargino, bet po to pripratau, o ir laikas greičiau bėgo nei sode.

Čia vėl su aipedu generalinis vadovas pasitiko, kai atėjau į darbą surinkinėt kėdžių ir skėčių.

O čia nufotkino, kai biškelį užklimpau beveždama rankšluosčius. Su šita pačia mašinyte ir su Patriku važinėdavom. Nuotrauka Agnės Sabaliauskaitės.

O dabar, kai jau sezonas baigėsi ir liko man tik savaitė dirbti, tai vieną dieną padėjau padengti stalus meetingui, o dabar virtuvėj padedu, t.y. dažniausiai plaunu indus ir valgau. Tai čia skaitau geriausias darbas, nes dar greičiau bėga laikas, daug su visais prisibendrauji, lengva tiek fiziškai, tiek proto niekas neknisa, ir prisivalgai ir dar maisto namie parsineši. Taigi praktiškai išbandžiau visus darbus, tik ne kambarinės, kuria šiaip pagal kontraktą ir turėjau būti. :)

Be to, turiu ir antrą darbą – padavėja restorane O.C.’s. Šitas darbas vienu metu labiau patiko, bet buvo tokių dienų kad grįžti nusikalus ir susinervinus. Šiaip jei jau rinktis darbą apskritai, tai dirbti wait staffu (nesvarbu ar nurinkinėt indus, ar hostint, ar servint), tai labai apsimoka, jei tik yra klientų. Kadangi wait staffo alga yra mažesnė, viskas priklauso nuo tipsų, kurių čia palieka, ir nemažai. Tai nesezono metu darbo dienom kartais po šešių valandų darbo grįždavau su $20, o kartais šeštadienį dar mažiau atidirbus gali parsinešt ir $80. Tik paycheckiai labai maži, atskaito mokesčius priklausomai nuo gautų arbatpinigių, kuriuos visada fiksuoja, tai mano čekiai būna apie $15-$30 per savaitę. :D

Bet darbas smagus, man patiko. Išskyrus tada, kai klientų beveik nėra ir atsisėdi prie baro, bandai neužmigt. Dabar įsigudrinau knygą skaityt arba kompą atsinešt. O kai klientų pilna, tai bėgioji tikrąja to žodžio prasme, bet tada laikas akimirksniu prabėga ir tas momentas, kai pabaigoje susiskaičiuoji visus uždirbtus tipsus, labai greit ir smagiai ateina. Ir valgyt gaudavau. :)

Išmokau visokių amerikietiškų nesąmonių, kaip antai šešis būdus kaip galima iškepti kiaušinį, kokie būna padažai ant salotų, kokie būna garnyrai prie sumuštinių ir pan. Čia daug kas kitaip nei Europoj – už kavą ir vaisvandenius sumoki tik kartą, pakartoti gali nemokamai, stalo vanduo nemokamas ir jį užsisako beveik kiekvienas klientas. Pusryčiams jie valgo kiaušinių patiekalus arba saldžius blynus/french toast su dešrelėm arba šonine. Ir šiaip visokių išpindėjimų pilna, kad skirsiu tam atskirą įrašą.

Panašūs įrašai:

Kas tas keipkodas ir šiaip

Pirmiausia geografiškai nupasakosiu vietą, kurioje gyvenu paskutinius kelis mėnesius. Jei įsivaizduojate kaip atrodo Amerika (šalis), tai jos viršutiniame dešiniame kampe yra regionas, kuris vadinasi New England, apimantis šešias valstijas. Viena iš jų – Masačiusetsas – rytuose turi iškyšulį (ar pusiasalį, nežinau kaip čia pavadint), kuris vadinasi Cape Cod. Panašiai kaip mūsų Kuršių Nerija su daug kurortinių miestelių. Taip ir čia tų miestelių yra, tik daugiau, ir jie didesni. Taip pat čia daug nuosavų namų, kurių savininkai dažniausiai yra gerai pasiturintys žmonės, dažniausiai šeimos ar senyvos poros. Taigi, viename iš tų kurortinių miestelių aš ir gyvenu – pietinėje Yarmouth dalyje, arba tiesiog South Yarmouth.

Prie Cape Cod priskiriamos ir dvi salos pietuose – Nantucket ir Martha’s Vineyard. Nors ten pabuvoti neteko, bet žmonės sako, kad ten labai gražu, gana prabangu (jau vien ten nusigaut reikia plaukt porą valandų keltu arba skrist lėktuvu) ir verta nuvykti.

Nors visas veiksmas vyksta vasarą, yra kas čia gyvena ir visus metus. Tačiau vasaros pradžioje čia buvo gana tuščia, įsivaizduoju kaip liūdnai čia turėtų būti žiemą. Didžiausias miestas Cape Code yra Hyannis, kuriame nuolat daug žmonių ir šurmulio. Ten daugiausiai barų, parduotuvių, klubų ir šiaip visko. Iki Hyannio nuvažiuoti dviračiu trunka apie pusvalandį.

Dviračiu todėl, kad jis čia yra pagrindinė transporto priemonė tokiem žmonėm kaip aš. Šiaip amerikiečiai visur ir visada važinėja mašinomis, o J1 vizos studentams toks dalykas per didelė prabanga. Pėškom neprivaikščiosi, nes atstumai pakankamai dideli, kad užknistų. Prisivaikščiojau kai dviratis buvo sugedęs ir neturėjau kada nuvažiuot susitaisyt… Beje, rugpjūčio vidury pradėjo masiškai mirdinėti lietuvių dviračiai, net pradėjom įtarinėti kad kažkas specialiai nuleidinėja padangas. Per savaitę buvo mirę kokie penki dviračiai, po to lėtesniais tempais vis vienas kitas nusmigdavo. Dabar tie, kas baigę darbus išvažiuoja keliauti arba namo, palieka savo dviračius kitiems, nes jau nebeapsimoka nei taisytis, nei naujo pirkti, kai tiek mažai laiko čia teliko.

Mano dviratukas

Į South Yarmouth, ir apskritai į Cape Codą, atvažiuoja žmonės iš Masačiusetso ir aplinkinių valstijų (Rhode Island, Connecticut, Vermont, New Hampshire), kurie nori ramiai paatostogauti prie vandenyno. Dažniausiai tai būna šeimos su vaikais ir į pensiją išėję pasiturintys žmonės. Daug kas čia važiuoja metai iš metų, net apsistoja tuose pačiuose viešbučiuose, mato kaip keičiasi restoranai, pats viešbutis, atsimena buvusius darbuotojus ir panašiai. Pasitaiko ir europiečių, dažniausiai vokiečių ir prancūzų, kartais kanadiečių.

Aš tai čia nevažiuočiau atostogaut. Nors pliusas tame, kad čia dažniausiai yra geras oras (mažai lietingų dienų ir apskritai visada karšta), bet daug pinigo čia palieki. Nepasakyčiau kad čia labai yra ką pamatyt ar paveikt, nors amerikiečiai moka daryti biznį ir siūlo visokias pramogas, kaip antai parasparnius, keliones pažiūrėti banginių ar apskritai varyt į patį Cape Codo galą, į gėjų miestelį Provincetown. Bet apie jį vėliau.

Panašūs įrašai: