Čikaga ir Lollapalooza (II dalis)

Nepraėjo nė pusė metų, ir antroji įrašo dalis jau sumaigyta mano gliteriu aplipusia klaviatūra.

Previously on my blog: nuskridau dviem dienoms į Čikagą į reto gerumo muzikos festą Lollapaloozą, o vakare po mini ekskursijos po miestą grįžom su couchsurferiu namo.

Normanas, mane priėmęs nakvot gyvena turbūt fainiausiam bute kuriame aš esu kada nors buvus. Pačiam Čikagos centre (nu downtown’e), viename iš senesnių industriniams reikalams naudojamų pastatų, kuriuos perdarė į labai neblogus butus. Gyvena su kambarioku, bet jo neteko matyt – kai grįžom jis miegojo, kai išėjau jis vis dar miegojo. Normanas, jei gerai pamenu, dirba nekilnojamo turto vertintoju, gimė Kinijoj, užaugo Niujorke/Niudžersy, persikraustė į Čikagą ir dabar gali sau leisti vaikščioti į Lollą pėškom. Čia tai gyvenimas, ką?

Vaizdas išėjus į vieną iš dviejų jo balkonų. (Nuotrauką nuvogiau iš jo couchsurfingo profilio)

Kai grįžom ir įsišnekėjom, paaiškėjo kad aš neturiu normalaus plano kur nueiti, ką pamatyti, ką nuveikti. Nors laiko sekančią dieną ir nebuvo labai daug, Normanas į tai atsižvelgdamas sudarė labai neblogą planą kaip man naudingai išnaudoti tą pusdienį. Esu labai jam už tai dėkinga, nes būčiau daug ko nepamačius. :)

Prie šito staliuko sėdėdami surašėm sąrašą vietų. Ir sofa matosi, ant kurios teko garbė miegoti. (Nuotrauką nuvogiau iš ten pat, nes pati nesusiprotėjau nufotkint)

Taigi sekantį rytą pradėjau kelionę vandens taxi iki Navy Pier. Tai toks laivukas, kuris plukdo žmones upe link Mičigano ežero ir taip leidžia už kelis baksus pasigrožėti Čikagos architektūra. Iš pradžių apsidžiaugiau kad rytinis reisas buvo pigesnis nei kiti, bet pasirodo taip buvo todėl, kad plaukė ne pilną maršrutą. :D Aš aišku, vidury kelionės išlipti nenorėjau, tad paklausus vairuotojo liūdnom akim “O tai į Navy Pier nevarot? :(” jis man ne tik kad leido antrąsyk nemokamai praplaukt, bet dar ir davė kažkokį lankstinuką su žemėlapiu. Dar bajeris, kad iš pradžių Navy Pier pavadinau “Old Navy”, kas yra rūbų parduotuvė, lol. :D

O dabar mini fotoreportažas iš dviejų pasivėžinimų vandens taksi:

Maždaug nuo čia ir prasidėjo mano pasivėžinimas.
Apačioje matosi kiti taksistai :D Laivelis beje talpina gan nemažai žmonių, ne tik turistai, bet ir apskritai žmonės keliaujantys į darbą su kažkokiais nuolatinių atitikmenimis.
Įdomu buvo, kurie pastatai kam naudojami/kam priklauso. Deja, to taip ir nesužinojau :D
Smagu, kad pasitakė gražus giedras oras ir vienintelis dalykas kuriuo reikėjo rūpintis – kremas nuo saulės. :)
Apskritai jei kam kyla klausimas ar verta imt tokį taksi – TIKRAI TAIP. Nors galėtų ir ilgiau tas pasiplaukiojimas trukti. Aš pirmyn-atgal-pirmyn suplaukiot užtrukau kiek mažiau nei valandą.
Apie architektūrą neišmanau nieko, bet man čia truputėlį dvelktelėjo Europa.
Po kiek laiko gal ir pabosta tie dangoraižiai. Bet namie įsijungi tokias nuotraukas ir vėl norisi ten grįžti.
Šis pastatas gan įstrigo, ir vis nenufotkindavau jo normaliai. Kiek supratau – viršuje gyvenamosios patalpos, o apačioj gyventojai laiko savo automobilius.
Po keleto vingių kelias platėja ir laivas artėja prie Navy Pier.
TIkriausiai tipinis Čikagos atvirukų vaizdas. “Raguotas” bokštas viduryje – John Hancock Center.
Kaip galima nemylėti tokio miesto?

Galiausiai, kai atplaukiau į Navy Pier (išversčiau tai “Senoji prieplauka”), tai nieko įdomaus iš tiesų ir nebuvo. Atrodo ji maždaug taip:

Buvo pirmadienio rytas, žmonių beveik nėra, ramu.

Tai aš pražygiavau pro tenais esantį prekybos centrą, pafotkinau tokias nesąmones kaip Bubba Gump restoraną (kaip supratau kilusį iš filmo Forrest Gump) ir patraukiau prie nemokamio trolley stotelės.

Va tokio ir laukiau! Nežinau kaip lietuviškai gražiai jį išverst. Ne troleibusas gi.

Buvau vienintelė keleivė! :D Vairuotoja paklausė kur važiuoju. Gerai, kad paklausė, nes šiaip nebūčiau žinojus kur išlipt. :D

Vidus truputį priminė Kauno Žaliakalnio funikulierių.

Atvažiavau į Michigan Avenue ir patraukiau ja link vandens bokšto.

Gatvėse yra žalumos – ne Niujorkas visgi.

Pakeliui negalėjau neužeit į parduotuves. Ten atradau tokį dalyką kaip Aldo. :D Net nusipirkau auskarus berods kuriuos jau sugebėjau pamest.

Tokio tipo darbus visad dirba juodieji. Beveik visi vairuotojai, su kuriais teko važinėt, beje, irgi juodieji. Kai kada jie pasitaikydavo žiauriai nerealūs. :D
Pirmąsyk gyvenime pabuvau ir TopShop kur viskas labai gražu ir labai brangu. Nuotraukoj galima įžiūrėt ir kažkokią bažnyčią. Amerikoj bažnyčios nuobodu!

Dabar trumpa istorija apie Čikagą. Kaip byloja legenda, kažkada seniai, devyniolikto amžiaus pabaigoje, tokia bobelka O’Leary turėjo karvę. Gal ir daugiau karvių turėjo, bet viena iš jų, bemelžiama paspyrė lempą. Tais laikais lempos, be abejo, nebuvo nei LEDai, net ne kaitrinės, o tokie žibintai (na aš bent įsivaizduoju tokie kaip per Django Unchained), kuriuos ugnim uždegt reikėdavo. Ir namai, aišku, tais laikais mediniai buvo. Taigi tos šleivakojės karvės dėka kilo gaisras, kurio metu sudegė labai didelė dalis viso miesto. Nežinia aišku, kiek šitoje istorijoje yra tiesos, bet aš ja tikiu.

Vienas iš po gaisro išlikusių pastatų – Čikagos vandens bokštas.

Štai jis. Visai gražus, sakyčiau. Stovi sau vidury gatvių.

O pasižiūrėjus į vandens bokštą patraukiau prie vieno įdomesnių Čikagos lankytinų objektų – Hancock Center. Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje, ir aš tikrai ne iš apačios į jį ėjau pažiūrėti.

Nes nuo gatvės jis ne taip įdomiai ir atrodo. Bet prabanga dvelkia šiek tiek.

Čia užkilti yra trys galimybės:

  • Į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte
  • Į Signature Room restoraną 95-ame aukšte
  • Arba dar vienu aukštu palypėjus į Signature Room lounge, na tokį kaip barą.
Laukiant prie lifto. Laukiant 95-ojo aukšto.

Ir nors pasakyčiau, kad įspūdingiausia būtų apturėti pietus (ar tuo labiau vakarienę) Signature Room restorane, aš palipau iki baro. Visgi paklausiau restoranų host’ų kur gražiausias vaizdas, nesugaištant daugiausiai laiko, jos pritarė kad lounge man tiks labiausiai.

Pripažinkite, vaizdas gniaužiantis kvapą. Koks skirtumas ką valgai, o tada ir koks skirtumas kiek sumoki už tai…

 

Atsisėdi žmogus prie pat stiklo ir žiūri. Prie tavęs prieina ištaigingai aprėdytas, bet paprastai bendraujantis padavėjas. Aš net susigundau ką nors suvalgyti, kad ilgiau čia pabūčiau. Bet manęs laukia Normano rekomenduota vietelė kitur.
Užsisakau kokteilį, kurio pavadinimas berods “Skyscraper”. TOKS SKANUS OMG

Aplink ne visi staliukai nusėsti, bet netrukus prie manęs prieina tas pats padavėjas ir pasiteirauja, ar nieko tokio, jei šalia prisės keli kiti baro svečiai. Aš baiginėju savo gėrimą ir sakau – žinoma. Įdomu kas būtų buvę jei būčiau pasakius “ne, nenoriu kad šalia manęs kas nors sėdėtų”.

Ignoruokite prašau nešvarų langą.

Pasigrožėjus be galo gražia Čikaga ir Mičigano ežeru nusileidau apačion, vos nepasiklydau kol radau išėjimą ir pasukau link itališkos kepyklėlės. Vadinasi L’Apetito.

Ta vietelė ties raudonais skėčiais. Labai rekomenduoju! Žinot kodėl aš čia viską rekomenduoju? NES VISKAS ŽIAURIAI GERAI

O toj kepyklėlėj ojetau kiek visko – kepinių visokiausių, saldumynų, kavų, patiekalų nesuprantamais pavaidinimais… Išsirinkau kažkokią bombą :D Bent jau taip pavadinimas sakė. Nežinau bomba dėl to, kad aštru, ar dėl to kad šiaip didelė porcija, kurią valgiau visą dieną.

Tarsi būtų mažai maisto, pasiėmiau dar salotų. Čia realaus dydžio nesuprasi iš foto, bet reik įsivaizduot dvi nedideles storapades picas, tarp kurių dar visokio maisto prikrauta. REKOMENDUOJU :D
Nežinau kodėl nevalgiau lauke prie šio žavaus fontanėlio.

Tuomet pasigavau autobusą (kiek pamenu sėdau į belekokį), nelabai žinojau kur važiuot, svarbu į tą gatvės pusę atsistot. Kadangi dar buvo likę gan nemažai laiko, nusprendžiau prieš Sears Tower darsyk aplankyt fontanus ir pupelę.

Kažkoks eilinis gatvės gabalėlis. Man tai gražu, nežinau kaip jums.

Fontanų trumpa istorija: kažkoks menininkas ar šiaip kažkoks čiuvas nusprendė pafilmuoti miesto gyventojus ir jų veidus rodyti ant fontanų. Tie veidai žiūri, žiūri, kartais šypteli, o vienu momentu suglaudžia lūpas taip, kad iš tam tikros fontano vietos pradeda bėgti vanduo. Nu, suprask, spjauna. Gan kvailokai atrodo, bet visai smagu.

Ir visur prie fontanų zuja ir taškosi vaikai.
Dar nusifotkinau prie įžymiosios pupelės. Bet nepasakyčiau kad čia labai įdomus objektas. Pilna turistų ir panašiai.
Patraukiau link Sears Tower ir vis tiek neatsilaikiau pakeliui neužsukant į random parduotuves. Nuotraukoje – vienas iš plakatų iš komiksų parduotuvės. Man tokie radiniai įdomesni už pupeles, kurias gali ir per googlą susirast. :)
Patiko smulkmenos, tokios kaip gatvių pavadinimų lentelės.
Prisipažinkit – kas pamatęs vitrinoj tokius batus į ją neužeitų? Pardavėja irgi su tokiais vaikščiojo ir man pasakojo “Bet kokie jie patogūs – visą dieną vaikštau ir nepavargsta kojos!”. Nepatikėjau :D O nuotraukoj matot – yra net užrašas, kad gali pats pabandyt. Neįkalbėjo manęs ji jų užsidėt. Bijojau, nes turėjau pinigų ir žinant save galėjau netyčia nusipirkt…

Išėjus iš šitos parduotuvės prie manęs priėjo vaikinukas ir bandė mane įkalbėti “įsivaikinti” kažkokį vaiką iš vargingos šalies. Neva aš sumoku kažkokį mokestį, kad tas vaikas gautų išsilavinimą ar kažką tokio. Tipo man keletas dolerių yra niekas, o jam tai nupirktų labai daug. Aš jį vis įtikinėjau kad aš jei turėčiau pinigų, tai mielai prisidėčiau, bet jis netikėjo kad aš išėjus iš kažkokios kietos japonės dizainerės parduotuvės negaliu dabar to padaryti. :D

Turiu savybę lyginti viską (tik ne rūbus). Tai čia pasirodė panašu į Wallstreetą.

Ir pagaliau atėjau iki Sears Tower! Dabar jis vadinamas Willis Tower (bent man labai asocijuojasi su lankomiausiu prekybos centru Švedijoj :D), tai aukščiausias pastatas Jungtinėse Valstijose. Tikrai vertas aplankyti… bet padaryti tai protingiau nei aš. Pvz. kaip nors atrasti laiką kai ten eina kuo mažiau turistų. Kadangi tai vienas iš lankomiausių objektų, ten eilė po eilės. Eilė prie patikrinimo posto, eilė prie bilietų kasų, eilė prie įėjimo, eilė prie lifto, eilė prie eilės… Gerai kad bent laukiant per ekranus rodo visokius faktus apie patį bokštą, filmukus ir panašiai. Tarkim kiek Oprah reikėtų sustatyti vieną ant kitos, kad būtų pasiektas šio bokšto aukštis. Kai jau nusiperki bilietą, tave patikrina ir atstovi dar penkias eiles prie nežinau ko, suleidžia tuntą žmonių į kambariuką pažiūrėti ~10min trukmės filmuką apie gaisrą Čikagoj, bokšto pastatymą ir panašius dalykus. Tada išeini iš kambariuko ir vėl stovi eilėj. :D Tiesa, jau trumpesnėj. Galiausiai užkyli, o kol kyli, irgi rodo per ekraną visokias įdomybes.

Eilių nebuvo tik prie langų – nes jų pakankamai daug, ir pro visus atsivėrė nepakartojamas vaizdas.
Iš esmės vaizdas panašus kaip ir iš Hancock Center. Aukščio skirtumas – gal apie pora aukštų.
VIena iš vakarykščio festivalio zonų – pagrindinė scena. :) Keista buvo matyt tą parką tokį… Panašiai kaip savo veidą ryte po gero vakarėlio.
Man kažkodėl tokie vaizdai visad primena filmus.

Tikiu, kad kyla klausimas – ar verta tada kilti į abu bokštus – ir Sears, ir Hancock. Mano atsakymas būtų – taip. Vieną aplankyt tarkim anksti ryte – kai (veikiausiai) nėra daug turistų, o kitą (geriau Hancocką) pasilikti vakarui, pasigrožėti miestu vakare, galbūt prie vyno taurės ar net vakarienės. Hancock privalumas tas, kad žmonių žymiai mažiau, įėjimas nemokamas, vaizdas tikrai gan neblogas, nors Sears man paliko didesnį įspūdį. Kita vertus, galbūt užsikėlus į Hancock observatoriją vizitas būtų panašus į apsilankymą Sears bokšte.

Bet žinoma, negaliu paminėt kiečiausio Sears Tower dalyko – stiklinių kubų į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Po šiokios tokios eilės, žinoma. Tų kubų yra (jei gerai pamenu) keturi – trijuose visi lenda ir fotkinasi, o ketvirtame profesionalus fotografas gali tave nufotkinti, o jei patiks – apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą.

Visai smagus jausmelis, galiu pasakyt. Noris ilgiau ten pastovėt, bet kartu ir nesmagu versti kitus laukti, nes ten vienu metu telpa kokie 2-3 žmonės tik.
Mama apie šitą nuotrauką sakė: “o galima kaip nors tas kojas užfotošopint?”

Gal ir gerai, kad Sears pasilikau pabaigai, nes tikrai išvargino šita kelionės vieta, labiau nei visas pasivaikščiojimas po miestą. Dar šiek tiek pašmirinėjus pasukau link metro (kuris labai fainas, gaila nenufotkinau, ten dauguma bėgių virš miesto, o ne po žeme). Ir ilgai važiuojant link oro uosto vos neužmigau. :D Paskui bandžiau įsičekinti į ne tą skrydį, pažvengiau iš savęs ir pasidžiaugiau kad dėl nuovargio neužsibuvau ilgiau mieste, nes kažin ar būčiau spėjus į lėktuvą su tokiais savo bajeriais. Bet tas lopas vėlavo vis tiek ir aš belaukdama spėjau damušt itališkąją bombą ir perskaityt pusę knygos.

Slenkant link savo terminalo oro uoste link amerikietiškųjų savo namų. :)

Nors skridau į Čikagą iš tiesų vien dėl festo, ir vien dėl tokio random skrydžio tai gerokai papurtė mano kišenę, bet taip sakant REKOMENDUOJU ČIA ATVKYTI :D , nes šis miestas nors ir ne iš karto, bet įkrito į mėgstamiausių miestų trečiąją vietą. Negaliu nesakyt, kad nenoriu sugrįžti. :)

Panašūs įrašai:

Čikaga ir Lollapalooza (I dalis)

Pernai aplankiau turbūt rekordinį skaičių muzikos festivalių, prasidėjo šita liga pabaigus mokyklą.  Tad nelabai stebina faktas, kad dar prieš išvažiuojant su Work and Travel USA programa jau sugebėjau nusipirkti bilietą į Lollapalooza.  Kadangi europiečiai iš amerikietiškų festų dažniausiai žino Coachella, štai jums mini iliustracija kas ten vyksta dar. Bet ką čia apie pavadinimus, svarbiausia juk headliner’iai. Aišku, kai kam svarbu bele tūsas, o ne muzika, bet aš ne iš tų, kurie moka šimtus tam, kad pagert ir pašokt. Todėl ir apėmė silpnumo akimirka sužinojus, kad į Lollą atvažiuoja Of Monsters And Men ir suskubau nusipirkti bilietą, kuriuos išpirko nenormaliai greitai. Teko tenkintis viena festo diena vietoj trijų, bet per ją pamačiau daugiau mėgstamiausių atlikėjų nei pernai/užpernai Heinekene. Jei ne Lollapalooza, turbūt ir nebūčiau nuvykus į Čikagą. Ir tuomet mano mėgstamiausių Amerikos miestų trečioje vietoje būtų kažkas kitas.

Žinomiausi festivaliai štatuose (nuotrauka iš http://seatgeek.com/blog/concerts/music-festivals)

Šiaip jau dažniausiai aš kai keliauju, tai tam pasiruošiu: užsirašau kokiu transportu kur važiuoti, kur nueiti, kur jokiu būdu neiti, kas iki kada dirba ir panašius dalykus. Bet Amerikoj man buvo toks relaxas, kad atvažiavau ne tik su minimaliai daiktų, bet ir su minimaliu pasiruošimu. Gal tai ir nebuvo pats protingiausias žingsnis, bet viskas susiklostė daugiau nei puikiai, vienintelė problema buvo tik susisukusios smegenys grįžtant atgal, kai bandžiau skrist ne su tom oro linijom, kuriom reikėjo. Bet apie viską iš pradžių.

Čikagos oro uostas yra gana toli nuo miesto centro, tad mano pažintis su Čikaga prasidėjo pusvalandžio trukmės kelione traukiniu link festivalio zonos. Jau tada, gėrėdamasi vaizdais pro langą, pradėjau žavėtis šiuo miestu. Kadangi prieš tai buvau mačius tik Niujorką ir Bostoną, jautėsi ryškus skirtumas tarp šių miestų, ypač kai matai gyvenamuosius rajonus, kurių gaila, neįamžinau nuotraukose. Viskas atrodo kažkaip jaukiau, daugiabučiai mielesni, ne tokie aukšti. Gatvėse daug street art’o, metro važinėja ne tik po žeme, bet dažnai iškyla ir virš gatvių. Net žmonės atrodė kitokie, vėliau, kaip pastebėjau, sakykime, rudesni, ką rodo ir statistika vikipedijoj. Keisčiausia buvo atvykus į patį miesto centrą, kai gatvės ne tai kad buvo apytuštės – jos buvo tuščios. Sekmadienis, gal kokia vienuolikta ryto, mašinų ūžimo nėra, gatvėse žmonių minimaliai – pripažinkit, keistoka trečiame pagal dydį Amerikos mieste.

Va tokiose gatvėse jaučiausi vienintelė turistė mieste.

Dar kas buvo keista, tai karštutėlis oras ir jokio vėjo. Čikaga vadinama the windy city, bet man, matyt, teko ramus savaitgalis. Išsikeitus bilietą į apyrankę patraukiau link Mičigano ežero pakrantės, kadangi iki pirmųjų mane dominančių grupių pasirodymo dar buvo likusios kelios valandos.

Šita kryptim ir nuėjau, pakeliui pirmąsyk užsukus į subway kur nesupratau ką man šnekėjo indė sumuštinių darytoja.
Praėjau kažkokį kojų skulptūryną.
Nuėjau į Museum campus, tokį parką šalia ežero, bet šalia esančius muziejus ir akvariumą palikau ramybėje – nei laiko, nei noro tam buvo.

Manęs laukė daug jėgų atimsianti diena, tad nenorėjau nusivaryt nuo kojų ir ramiai pasivaikščiojus pakrante, priėjau Grant Parką, kuriame jau prasidėjo paskutinė festivalio diena.

Įėjimas į festivalio zoną.

Festo apyrankės turėjo lipdukus, tokius kaip būna naujose knygose, kurių dėka cypia apsauginiai vartai paliekant kiekvieną parduotuvę. Čia sucypsėti privalo – antraip tikriausiai bandei prasmukti su nusipiešta apyranke. Organizatoriai mažiausiai nori, kad žmonės alptų nuo karščio, tad leido (ir net rekomendavo) atsinešti du buteliukus nealkoholinių gėrimų, o nemokamai pasipildyti juos vandeniu galėdavai super greituose papildymo taškuose.

Festivalio zonos gatvės, pro kurias vis dar gali laisvai praeiti.

Vienas esminių skirtumų nuo europietiškų didžiųjų festivalių – čia nėra kempingo zonos. Kas iš vienos pusės yra minusas (juk tiek smagumo vyksta kempinge), iš kitos yra visiškai suprantama – kur tu vidury miesto paruoši laaaabai didelį plotą palapinėms. O ir klausytis muzikos kai tave supa dangoraižiai, o ne palapinių laukai – savotiškai smagu.

Kadangi programa tik prasidėjo, apžiūrėjau kaip atrodo parkas, nes paskui per žmonių minias nebesimatė nieko. Nuotraukoje – programos tvarkaraštis.

Sunku protu suvokti festivalio dydį. Septynios scenos (kurių dvi tokio dydžio kaip Heinekeno Main Stage), norimų pamatyti atlikėjų tiek daug, kad fiziškai neįmanoma sudalyvaut visuose norimuose koncertuose, o kur dar begalybė žmonių. Spauda rašo, kad šeštadienį festivalyje buvo virš 60 tūkst. žmonių.

Turbūt gražiausias parko atributas – Buckingham fontanas, atpažįstamas iš serialo “Vedęs ir turi vaikų”.

Be abejo, be muzikinių scenų buvo ir kitokių užsiėmimų – įklijuoti savo instagramintą nuotrauką į bendrą fotografijų paveikslą RayBan stende, pabrūžinti Fenderiu, įsigyti merchandise’o likučių ir šiaip visko. Aš patraukiau link vienos pagrindinių scenų, kur jau grojo Bombay Bicycle Club, kurių nežinojau, bet buvo visai smagu pasiklausyti.

Vidurdienis, žmonės dar tik pradeda rinktis.
Vakare šitokio platumo gatvėmis sruvo nenormalūs srautai žmonių. Jei norėdavai pereit nuo vienos scenos prie kitos, irdavaisi kartu su minia. Dešiniam šone – labai labai daug pasirinkimų ką valgyt.
Perry’s scena. Tuoj pradės grot kažkokie šizovi elektrūšnikai. Aš šone įsikūriau laukti Little Dragon, kurie visiškai neužkabino ir net nebaigus jų klausyt išėjau geresnės vietos prie kitos scenos užsiimti. Šone matosi spalvingos asmenybės. Na, kaip priklauso kiekvienam festivaliui.

Prieš atvykstant nebuvau nieko skaičiusi, kaip praėjo pirmosios festivalio dienos. O pasirodo, kad dėl didžiulės lietingos audros teko evakuoti visus iš festivalio zonos, kad galutinai nesuniokotų teritorijos (visgi tai parkas, ir taip jo pakankamai sutrypiama), galų gale dėl saugumo (prisiminent baisius pernai metų įvykius, kai griuvo scenos). Įsivaizduokit: ateini į festą, viskas ok, smagu, šokiai pokiai estrada, pradeda pilti lietus ir tada visų prašo išeiti be garantijos kad įleis atgal. :) Vėl visus suleido po daugiau nei dviejų valandų, dėl to buvo atšaukti kelių grupių pasirodymai, nors ir nukėlė festivalio uždarymą (pagal įstatymus mieste nebegali groti muzika po 22h vakaro). Sekančią dieną (sekmadienį) vis dar liko vietomis baisių purvynų, ar šiaip nestabilaus pagrindo po kojom.

Girtesniem žmonėm, ypač paaugliam, buvo sunku perslysti per purvynus neišbandžius jų minkštumo sėdimąja dalim.
O aš susiradau žemam žmogui strategiškai gerą vietą – priešais pat purvyną – paklausyti Sigur Ros.

Na ir pagaliau pirmas rimtas koncertas. Grupė, kurios klausau jau seniai ir visada norėjau gyvai išgirsti. Islandai Sigur Ros subūrė be galo didelę minią žmonių (netikėjau kad amerikiečiam limpa tokia muzika) kuri  negailėjo didžiulių ovacijų. Kaip įsivaizdavau jų koncertą, taip ir buvo, tik nesitikėjau kad pradės nuo mano mėgstamiausios dainos – Svefn-g-englar. Jinai prasideda taip tyliai ramiai, ne visi jau spėjo susivokt, kad veiksmas prasidėjo, o man jau ašaros kaupiasi iš to džiaugsmo, nes iš pirmųjų sekundžių supratau kas per gabalas.

Sugrojo jie puikiai, dainas parinko tobulai. Kaip žinia, festivaliuose grupės groja neilgai, apie valandą, o jų dar dainos tokios ilgos, kad bijojau labai mažai jų pamatysianti. Bet mano nustebimui, sigurosai sugrojo mano beveik visas mėgstamiausias dainas. Buvo pora, kurių nežinojau, bet ir jos labai patiko. Ekranuose irgi puikiai sumontuoti vaizdai buvo, skyrėsi nuo to, ką dažniausiai filmuoja per grupių koncertus. Nuotraukoje gal nelabai matosi, bet pagrinde filmuodavo instrumentus  nublankintom spalvom, su tokiais kaipo lėtai sproginėjančiais fejerverkais.

Koncertas galutinai užmušė, kai užbaigė jį antra mano mėgstamiausia daina – Popplagið, kuri, mano manymu, apskritai yra tobula daina bet kokio pasirodymo pabaigai. Kiek paskui kalbėjau su amerikiečiais, visiems Sigur Ros padarė labai teigiamą įspūdį, ir netgi apskritai buvo viena laukiamiausių grupių, kas mane vėlgi kiek nustebino. :)

Kelios valandos praėjo ir nenutrūkstamas trafficas prasidėjo. Ir čia nėra taip, kad žmonių srautai nuo vienos scenos pereina prie kitos, kaip tarkim Heinekene. Čia žmonės vaikščioja VISADA.

Po koncerto susitikau su Normanu iš couchsurfingo, kuris mane host’ino, bei keliais jo draugais ir visi patraukėme prie kitos scenos, kur grojo kažkokie juodukai, kurių muzika man priminė visokius World Stage atlikėjus iš Heinekeno. Bet čia užtrukom neilgai, kadangi netrukus išsiskirstėm prie skirtingų scenų ir susitarėm susitikti vėliau, per paskutinį koncertą. Čia man teko skaudi dilema, kadangi vienu metu grojo trys skirtingos grupės skirtingose scenose:

  • Of Monsters And Men (6:00 – 6:45) dėl kurių gerokai pavažiavo stogas dar metų pradžioje ir kurie buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl išvis aš čia atskridau;
  • Florence + The Machine (6:15 – 7:30) kuriuos drožiu jau nuo pirmo kurso, kurie jau spėjo užknist ir vėl patikt iš naujo;
  • The Jezabels (6:50 – 7:30) kuriuos atradau vasaros pradžioj ir kurie tikrai patiko, bet dar neįsitvirtino tvirtų vietų mano grojarašty.

Vat tau ir didelio festivalio minusas. Tad nusprendžiau išklausyti visus monstriukus, o paskui nubėgt damušt florence pasirodymo. Nu ir ateinu prie google play scenos, kur turi grot Of Monsters And Men, scena tokia viena iš mažesnių, nes grupė gi jauna, europietiška, kam jiem čia daug erdvės. Ir krč, žmonių tai tiek, kad aš atlikėjus ant scenos galėjau pamatyt tik tokiu atveju, jei iškeldavau fotiką virš minios ir nusifotkindavau juos. Bet juk nepasižiūrėjot į juos atėjom.

Va tiek galėdavau pamatyt, kai jau truputį pasistūmėjau į priekį.

Nežinau net ką čia bepakomentuot. Tai buvo pasirodymas, kurio bene labiausiai laukiau, grupė, kurios dainas dainas dainuodavau duše arba darbe (nes daugiau nemoku praktiškai jokių dainų žodžių), tai buvo dar vienas koncertas, prasidėjęs mano mėgstamiausia daina. Atrodė, tarsi Kalėdos jau atėjo.

Jautėsi, kad didelė dalis klausytojų telaukė žinomiausio jų gabalo – Little Talks (kurį darbe per teliką girdėdavau kiekvieną dieną), ir grupė strategiškai pasirinko palikti jį pabaigai. O ir šiaip dalis žmonių po truputį vis slinko į minios galą, o kiti, prieš tai neprasigrūdę (kaip aš) be jokių pastangų palengva artėjo link scenos. Va ką dar pastebėjau tuo metu – kad aplink visi daugiau mažiau žinojo dainas ar net mokėjo žodžius (dažniausiai juk tokie būna bent pirmojoje minios pusėje arčiau scenos), ir neatėjo paklausyt grupės “šiaip sau, nes dabar nieko gero negroja”.

Nors ir koks geras buvo šis koncertas, bet Of Monsters And Men aš dar privalau pamatyti, nes vieno karto negana, ir manau neužteks ir penkių. Nu labai jau faini jie, tokie šilti ir nuoširdžiai nustebę kiek daug jų susirinko paklausyti. Iki tobulumo tetrūko tik Yellow Light dainos, bet kadangi laiko ant scenos jiems skirta buvo pakankamai nedaug, sugrojo tiek, kiek spėjo sugroti.

Iškart pasibaigus islandų pasirodymui, patraukiau link didžiosios scenos paklausyti Florence+The Machine, kurie jau buvo sugroję pusę savo koncerto.

Žmonių netrūko ir čia.

Florence pasirodymas patiko tuo, kad dainos skambėjo kitaip, nei studijiniuose įrašuose. Buvo improvizacijos, gražių dainų užbaigimų, pati Florence tikrai gali didžiuotis savo balsu ir energija. Mažesnėj scenoj ji tiesiog nebūtų tilpus. Daug bendravo su publika, ją užvedinėjo, šoko, žodžiu, viskas buvo be priekaištų. Patiko, kad didžioji dalis dainų buvo iš naujojo albumo. Apmaudu, kad praleidus pradžią neišgirdau kelių savo mėgstamiausių dainų.

Apskritai jautėsi, kad į praleidus pasirodymo pradžią jau buvo sunku įsijausti į likusį koncertą, vis dar norėjosi pabūti su monstriukais. Tad atsisėdau ant pievos ir ramiai sugėriau Florence skleidžiamą pozityvą.

Tarp šalia stovinčių atpažinau ir lietuvaitį.
Čia jau truputis off-topico, bet patiko toks nematytas dalykas, kaip vanduo tetrapakuose. Ir šone faina medžiaginė trijų dienų apyrankė, vienadininkai turėjo tenkintis plastmasine :(

Pasibaigus Florence, dar buvo šiek tiek laiko iki sekančio ir paskutinio koncerto, tad vėl susitikus su Normanu ir pasistiprinus (valgiau kažkokį nesvietiškai skanų keptą sūrį) patraukėme Redbull scenos, į kurią netruko įžengti vienas kiečiausių šių laikų muzikantų Jack White.

Iš pradžių jis pasirodė su grupe ne pirmos jaunystės muzikantų, kurių šiaip nebūčiau įsivaizdavus ant vienos scenos su tokiu žmogum kaip Jack White. Vienas iš jų man kažkuo priminė Ray Charles. :D Buvo žiauuuriai gerai.

Jack White pasirodė scenoje jau sutemus.

Čia buvo tikrai vienas stipriausių festivalio pasirodymų, nes ir truko ilgai, ir skambėjo žiauriai gerai, ir apskritai nebuvo prie ko prikibt.  Po keleto dainų net nespėjau susivokti kaip scenoje pasikeitė grupė – vietoj diedų prie instrumentų atsisėdo merginos ir atrodo visa atmosfera totaliai pasikeitė. Truputį keistai atrodė, verta pamatyti realiai, ypač jei nežinai apie tokį bajerį. :) Rodės, net pats Jackas ant scenos kitaip elgiasi. Be merginų tokia daina kaip Love Interruption turbūt net nebūtų nuskambėjus, o ji tikrai viena geresnių jo naujausiam albume.

Nors Jack, kaip solo atlikėjas, yra išleidęs berods tik tą vieną albumą (kuris gal ir nėra stebuklingas, bet vis tiek vertas paklausyti), bet koncerto metu tų dainų buvo minimumas. Skambėjo kūriniai iš White Stripes diskografijos (vien ko verta buvo paskutinė Seven Nation Army, kurios jau nesitikėjau gyvenime išgirsti gyvai!), buvo keletas dainų iš The Raconteurs, kurių šiaip neklausau, bet vis tiek suėjo. O labiausiai patiko, kad Jack sugrojo vieną dainą ir iš The Dead Weather repertuaro, kaip gerai būtų buvę jei tų dainų būtų daugiau. :)

Pasibaigus koncertui žmonės po truputį pradėjo skirstytis, tačiau dauguma liko prie scenos prašydami biso ir Jack kiek užtruko, bet sugrįžo! Nors mano kojos jau prašyte prašė poilsio, bet teko atjungt smegenis kuriam laikui ir mėgautis likusiomis malonumo akimirkomis. Negalėjau palikt festo kol nenutilo paskutinė gitara. Po šitiekos įspūdžių buvo tokia makalošė galvoj, kad sunkiai patikėjau kiek visko pamačiau per vieną vakarą. Gal ne visi žino, bet tas jausmas, kai protu suvoki kad va, per keliasdešimt metrų nuo tavęs stovi tas kurio dainas drožei metų metus, kurios primena išgyventus nuotykius, žmones, gyvenimo laikotarpius, tas jausmas yra KAŽKAS TOKIO. Man dažnai sunku save įtikinti kad matau tai, o ne sapnuoju, ir kažkaip sulig metais tai daryti nelengvėja. :)

Pasibaigus festui palikom Grant Parką, pakeliui į namus Normanas dar parodė įžymiąją miesto “pupelę”, prie kurios buvo nedaug turistų, taip pat atvirą koncertų salę visai šalia parko, fontanus, bet visa tai aš darsyk pamačiau jau ir sekančią dieną, apie kurią bus atskiras įrašas.

Reziumuojant festą, tai:

Minusai: europietiški festivaliai žavi labiau dėl kempingo, geresnių galimybių būt arčiau scenos, mažiau besikertančių pasirodymų, mažiau apsinešusių paauglių (turiu savo teoriją kodėl jų čia buvo nemažai, palyginant su mūsų festais).

Kaip pliusus įvardinčiau vietą (gyvenantiems Čikagoj išvis nesveikai pavydžiu to), santykinai žemą kainą (vienadienis bilietas $95, trijų $230, bet labai labai pasistengus nugriebti pirmus bilietus galima gauti ir už $75 arba $200, kas skaitau yra juokingai mažai), na ir aišku prastų headlinerių būti negali – vis tiek kiekvienais metais bus bent viena grupė dėl kurios norėsis stimgalviais čia lėkt. Dar vienas mano nepaminėtas dalykas yra aftershows – daugelis atlikėjų vakarais dar atlieka koncertus baruose/salėse tam pačiam mieste, aišku už papildomą kainą. Bilietai čia irgi greit išgraibstomi.

Daug mano draugų sako, kad bent kartą gyvenime reikia nuvažiuot į tokio kalibro festą kaip Rock Am Ring ar Glastonbury, bet aš manau kad tą patį galima pasakyt apie Lollapaloozą. Čia tikrai buvo kažkas once in a lifetime, ir turint omeny, kad aš pamačiau tik vieną trečiąją festo, tai bijau pagalvot kokie pojūčiai būtų po trijų dienų tokio gėrio. :)

O apie mano antrąją dieną Čikagoje ir ką aš joje pamačiau, bus sekančiame įraše. Stay tuned.

Panašūs įrašai:

Klientas visada teisus

Norėjau kokią nors iliustraciją įdėti. (Nuotrauka iš 9gag)

„Klientas visada teisus“. Frazė, kuri turbūt jokioj kitoj šaly nereiškia tiek daug, kiek amerikoj. Čia klientų aptarnavimas ir jo norai – labai svarbūs.

Čia gali užsisakyti belekokį patiekalą ir pageidauti visokių pakeitimų jame. Jau atnešus maistą gali triskart prašyti kad vieną dalyką tau pašildytų, kitą labiau apkeptų, trečias išvis neskanus ir menedžeris išbrauks jį tau iš sąskaitos. Vienąsyk menedžeris pamatęs, kad apie vieną staliuką skraido musė, iš anksto davė jiems 10% nuolaidą, kitąsyk nuo 6 žmonių staliuko nubraukė visą sąskaitą nes jiems daug kas nepatiko tiek maiste, tiek mano aptarnavime.

Be abejo, atitinkamai paliekama ir daugiau arbatpinigių – minimum 15%, kai kuriose vietose bent 18%, o maksimumas gali būti kad ir visas šimtas. Todėl labai nemėgdavau, kai į restoraną ateidavo europiečiai, kurie nuo $40 sąskaitos palieka tris baksus arbatos. Už tai užknisa, kai ateini su kažkuo, kuris alkanas, ir paprašai tik stiklinės vandens, tada padavėjas į tave nepatenkintas žiūri, ko čia nieko neužsisakinėji ir dykai sėdi.

Dar keli pavyzdžiai iš realaus gyvenimo:

Apsikirpus kirpėja man sako: „tu dabar pažiūrėk kaip tau tie plaukai gulisi, jei pamatysi kad kažkas negerai, kažkas nepatinka – per savaitę ateik ir aš tau nemokamai pataisysiu ką norėsi“.

Parduotuvėj vyksta akcija dešrelėms. Visas akcijines dešreles išperka, bet atėjus bobulka vis tiek nori tų pigesnių, nu kaip Lietuvoj. Pasikviečia menedžerį ir jis sako: „imkit šitas dešreles be akcijos ir pasakykit kasoj, kad Styvas prašė įmušti nuolaidą“.

Aš tai niekad neišdrįsdavau labai kabinėtis prie ko nors, ar prašinėt visokių nesąmonių. Todėl pradžioj mane net nervino, kad čia viską turi pats pasirinkti, tarkim ateini į Subway (greito maisto tinklas, kurie daro sumuštekus) ir nors pasirenki sumuštinį iš meniu, vis tiek turi pasirinkti praktiškai viską: duoną, mėsą, daržovęs, padažą, nu viską. Nu aš tik noriu sumuštinio iš meniu, kuris daromas pagal receptą, ko dar čia manęs klausinėjat…

Tiesa, kai kuriose vietose, kaip pastebėjau, būna meniu apačioje prirašyta, jog patiekalų sudėtinių dalių virtuvė nekeitinės, arba “neverkšlenkite ir neprašykite padalinti čekio į kelis”. Ha.

Panašūs įrašai:

Apie amerikonus

Taip, kelių sluoksnių salotos su majonezu kaip iš "How I Met Your Mother" Maršalo šeimos susitikimo, tikrai egzistuoja

Turbūt apie jokią kitą tautą nėra tiek stereotipų, kaip apie amerikiečius. Aš (o manau ir daug lietuvių apskritai), prieš važiuodama galvojau, kad jie:

  • Kvaili ir neišsilavinę
  • Nieko nežinantys apie likusią pasaulio dalį
  • Stori ir amžinai ėdantys nesveiką maistą

Ir visa tai yra tiesa. Iš dalies. Visų pirma, reikia turėti omeny (ir šita taisyklė galioja ne vien kalbant apie žmones), kad Jungtinės Valstijos – labai didelė ir LABAI įvairialypė šalis, ir kas galioja vienai valstijai, gali būt visiškai skirtinga nei kitoj. Tad tai, ką aš čia parašysiu, atspindės labiau Masačiusetsą, o gal išvis tik kurortinę jo dalį.

Kalbant apie amerikiečių žinias ir intelektą, tai taip – jie gali nežinoti elementariausių žinių, kurias mes įgijame pradinėj mokykloj, dažnai taip ir yra. Skirtumas tas, kad jiems nelabai rūpi – juk viską gali susigūglinti su savo aifounu, o tos bendrinės žinios jiems gyvenime nėra taip ir reikalingos. Jiems kur kas labiau rūpi ta sritis, kurioje jie dirba ar ką studijuoja. Kalbant apie studijas – jos čia labai svarbios. Turbūt nėra svarbesnio dalyko jaunam žmogui, kaip patekti į gerą universitetą. Studijos čia visada mokamos (nors yra daug galimybių teikti prašymus dėl įvairių stipendijų, kurios gali pilnai padengti visas išlaidas ar net daugiau), ir už metus gali tekti mokėt nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių per metus. Nežinau ar tai tiesa šimtu procentu, bet viena amerikietė pasakojo, jog darbdaviai labai kreipia dėmesį į tai, kurį universitetą baigei. Jei į darbo vietą pretenduotų du žmonės – vienas su prestižinio universiteto diplomu, kitas su kiek prastesniu, bet atlikęs daug „užklasinės“ veiklos toje srityje, darbdavys vis tiek greičiau pasirinktų pirmą kandidatą, nesvarbu kad antrasis gal daugiau turi patirties.

Bendrai kalbant,  man nesijautė, jog bendraučiau su bukais žmonėmis (su keliom išimtim), Lietuvoj dažniau sutinku labiau atsilupusių, nuo gyvenimo aktualijų atsilikusių, niekuo nesidominčių žmonių. Nesakau, kad čia tokių nėra, gal man tiesiog nepasitaikė daug tokių.

O kad amerikiečiai nežino nieko apie Europą ar apskritai kitas šalis – man šis mitas visiškai sugriautas. Bent jau Masačiusetse visi, išskyrus kažkokį brazilą degalinėj, teisingai ištarė „Lithuania“, dažnas žinojo kur ji randasi, daug kas norėjo daugiau išgirsti ko nors apie šalį ar jos gyventojus. Spėju, kad taip yra dėl to, jog į Cape Codą atvažiuoja nemažai lietuvių, galų gale pačioj Amerikoj ne taip ir mažai išeivių palikuonių. Būdavo smagu pasišnekėti su tokiais, nes jie labai domėdavosi Lietuva, kurioje gyveno jų tėvai ar seneliai.

Pakolkas didžiausias akibrokštas man šiais metais buvo Švedijoj, kur tarp Europos Sąjungos studentų pusė nežinojo kas ir kur ta Lietuva, ar išvis išgirsdavo ją kaip „Ukrainia“. Taigi amerikonai nuoširdžiai mane stebino savo kad ir nedidelėmis, bet vis tiek kažkokiomis žiniomis apie Lietuvą.

O dėl maisto tai jo, valgo jie nesveikai, bet ne visi ir ne visada. Čia tikrai daugiau vegetarų, veganų, bet yra ir nutukusių į kėdes netelpančių apsirijėlių. Cape Code jų sąlyginai mačiau nedaug, kaip kažkas sakė „nes gėda eiti į paplūdymį jei esi storas“, bet nuvažiavus piečiau pasikeitė žmonių gabaritai į didesnę pusę. Jie žino, kad valgo nesveikai, ir per pietus pilantis gėrimus man vis kas nors pasakydavo „negerk tų limonadų, juk nesveika“, o kartais sakydavo „aš jau trečią stiklinę kolos geriu, žinau kad negerai, bet vis tiek geriu“. Beje, tam pačiam viešbuty pietaujant, žinot kuris žmogus prisikraudavo į lėkštę daugiausiai maisto? Justė Trinkūnaitė. Neskaitant gal kelių lietuvių bachūrų, kurių pagrindinis maisto šaltinis ir buvo viešbučio virtuvė.

Amerikiečiai turi gerų bruožų, tokių kaip nuolatinis mandagumas ir šypsena (kad ir dirbtinė, man vis tiek geriau nei surūgęs veidas). Tarkim, jei dirbi restorane padavėja, tai išgirsi jų maždaug tiek:

  • Nuvedi prie staliuko – ačiū
  • Paduodi meniu – ačiū
  • Surenki meniu – ačiū
  • Atneši gėrimus – ačiū nuo kiekvieno, kas gauna stiklinę
  • Atneši maistą – ačiū vėl
  • Nuneši maistą – ačiū
  • Paduodi sąskaitą – ačiū, ir po to dar kartą kai jie jau sumoka ir paimi tą sąskaitą

Ir aišku dar eigoje, jei tik reikia ką nors papildomai padaryti – ką nors atnešti, nunešti, atsakyti į klausimą, visada bus daug ačiū. Be abejo, duag ir „prašau“, net keista, kai koks šešiametis užsisakinėja pusryčius: „Gal galėčiau gauti blynų su mėlynėmis, prašau? Ir jei galima, dešrelę atskirai, prašau.“

Patys amerikiečiai sako, kad jie labai skundžiasi ir kad lietuviai jiem patinka tuo, kad jiems viskas gerai. Cha, pabūtų tie amerikiečiai valandą vienoj patalpoj su lietuviu pensininku, tai pakeistų nuomonę.

Dar ką pastebėjau, tai jie be galo mėgsta girti viską, ypač materialinius dalykus. Vos ne kasdien girdėjau kokia mano graži šukuosena ar plaukų spalva, nesvarbu kas tai sakytų, ar viešbučio svečiai, ar kasininkė parduotuvėj, ar lifto prižiūrėtoja Čikagoj nusileidus nuo Sears Tower. Kartais atrodo, jog jie giria ne tai, kas gražu, bet kas išskirtinio, bent jau taip nusprendžiau kai pagyrė mano tragiškai suvarytas basutes. Arba susivėlusius mėnesius nekirptus plaukus, kuriuos kiekviena lietuvė draugė palydėtų klausimu „Juste, kada apsikirpsi?“. Amerikiečiai apskritai pastebi šukuosenos pokyčius, ir ypač vyriškoji giminė. Aš galiu apsikirpti ir tata (tėtis, aut. past.) tai pastebės po gero mėnesio, bet Cape Code visi, su kuriais dirbau ir bendravau, pastebėdavo jau sekančią dieną.

Ai nežinau ką čia dar pasakyt. Daug kam iš lietuvių nepatiko amerikiečiai ir jų mentalitetas, man tai patiko, sakykim, labiau nei tipiniai lietuviai. Daugiau prikolina (bendraujant su klientais), daugiau šypsosi, beveik nenaudoja sarkazmo ir paprasčiau žiūri į viską.

 

Panašūs įrašai:

Working hard, hardly working

Nors šiaip pagal idėją turėjau dirbti Bostone kartu su Ugne, Martynu ir kita Rasos gimnazijos chebra, bet išėjo taip kaip išėjo ir ėmiau atsarginį variantą, kuris buvo darbas Cape Code viešbuty. Pasamdė mane be jokio CV, jokio pokalbio, tiesiog po emeilo, tipo “va, čia turėjo merginos pas jus atvažiuoti dirbti, bet jos nebenori, gal galiu aš vietoj jų?”. Tiesa, pokalbis buvo vėliau, kai jau buvo pasirašyti visi dokumentai. Ir tai kalbėjom dėl to, kad papasakot apie darbą menedžeriui pasirodė lengviau nei rašyt viską per skaipą. Taigi taip aš atsidūriau Red Jacket Beach Resort.

Viešbutuks

Atvažiavus į South Yarmoutą tas pats menedžeris atvažiavo manęs pasiimti, atvežė į viešbutį, apgyvendino viename iš jo kambarių (kur beje dykai pragyvenau visą savaitę) ir aprodęs mano naująją darbovietę papasakojo ką aš čia galėčiau dirbti.

Kadangi buvau pirma lietuvė, kuri atvažiavo anksčiausiai, galėjau pasirinkti ką dirbti. Tiesa, tas pasirinkimas buvo ribotas… Viešbuty tuo metu svečių buvo nedaug, tad galėjau rinktis iškart eiti dirbt į sodą arba palaukt kurį laiką kol bus daugiau užimtų kambarių ir pradėti kambarinės karjerą. Aš, žmogus kuris labiausiai gyvenime nekenčia kloti lovų, aišku pasirinkau grėblį vietoj dulkių siurblio. Tiesa, visgi pirmom dienom, kadangi lijo, ne tik gėlytes kapsčiau, bet ir šiaip padėjau dirbti šen bei ten, kad nereikėtų šalti lauke. Ai, dabar dar prisiminiau kad galėjau mėnesį apsiimt mokytis dirbt front deske bet su galimybe kad po to mėnesio darbo negausiu (jei tuo metu dirbanti panelė susitvarkys vizą) ir teks eiti tvarkyti kambarinių, bet nenorėjau rizikuot ir pabijojau kad nieko nesuprasiu ką man sakys amerikonai telefonu.

Darbas sode… dabar kai pagalvoju, tai TIEK apie tą darbą galiu pripasakoti, kad visus užknistų skaityti. Pačios pareigos tai labai paprastos. Kasdien pasodindavom naujų gėlių, kažką persodindavom, kažką paravėdavom, palaistydavom. Kartais kokį medį ar krūmą apkarpydavom, kartais lapus pagrėbliuodavom. Sakau tai daugiskaita, nes dirbau su sodininku (aš tipo jo padėjėja) Patriku, kuris turbūt keisčiausias žmogus visame viešbuty.

Trumpai apie jį: buvęs jūrininkas, kuris dešimt mėnesių praleido povandeniniam laive (ir mano galva tada jam pavažiavo stogas), klaustrofobikas, truputį paranojiškas, daug kalba, bet nieko nepasako, naglas ir našarnikas. Iš pradžių dirbti su juo buvo juokinga, paskui ėmė užknisti, o vasaros gale kartais net nesmagu pasidarydavo. Apie Patriką namuose šnekėdavom su kambariokėm vos ne kasdien, nes amžinai būdavo istorijų.

Mėgstamiausias jo filmas – Titanikas. Amžinai dainuodavo jo dainą, kartodavo frazes iš filmo ir klausdavo kodėl aš nenoriu n-tąjį kartą vėl jo pažiūrėt. Jis nuolat kalba, bet ne dėl to, kad jam įdomu, o todėl, kad tik kalbėt. Tad pirmom savaitėm jis man uždavinėdavo tuos pačius klausimus: ką valgei vakar vakarienei, ką šiandien pusryčiams, kodėl valgei tą patį ką ir vakar, ką vakar veikei po darbo, ar kalbėjai su savo tėvais ir panašiai. Paskui, kai jau susibendravom, tai baigėsi tie klausimai, nes rasdavom ir šiaip ką pašnekėti.

Kartais menedžeris pasiima savo aipedą ir eina visus fotkint ir kelt į twitterį. Tai va ir mus su Patriku prigavo

Keletas smagesnių istorijų, kurios dabar šovė į galvą.

Viešbuty dirba Cape Cod Jet Ski and Parasail company, kurie užsiima parasparniais ir panašiai. Ir vienas iš darbuotojų vietoj vienos kojos turi protezą. Patrikas manęs vis klausinėdavo, kas čia jam galėjo nutikti, tikriausiai ryklys nukando, nes juk vandeny dirba. O aš sakau, kad nežinau, visko gi galėjo čia būt, bet jis įsikandęs to ryklio. Tik neišdrįstam nė vienas jo pačio paimt ir paklaust. Ir vieną dieną, aš skabau kažkokias ramunes, Patrikas šalia laisto gėles ir prieina kiti parasparnininkai. Jis pradeda su jais šnekėt, ir užsimena apie tą bičą su viena koja. Sako,

– O kas jo kojai buvo?

– Vėžys, reikėjo amputuoti, – paaiškina jo kolegos.

Tada stoja tokia trumpa nejauki pauzė, Patrikas parodo į mane ir sako tiem bachūram:

– Aaa, nes va matot, Justė tai man pasakojo, kad čia ryklys nukando.

 

Minėjau, kad jis klaustrofobikas, taigi kai einam pietauti (tam mums skirtas pusvalandis), jis viduje, kur valgom, išbūna kokias dešimt minučių, per kurias daugiau kalba su visais, negu valgo. Tiesa, dar dėl valgymo. Kaip jis pats sakė, jis niekada neina apsipirkti maisto, nes jam nepatinka būti supermarketuose. Pusryčių jis nevalgo, tik išgeria kavos iš makdonaldo (arba prašo kad jam eičiau paimti puodelį ir daug grietinėlės iš viešbučio virtuvės, nes pats nedrįsta). Pietus pavalgo viešbuty, o vakarienę eina valgyt į restoraną arba nežinau ką susigalvoja, bet iš kažkur gauna. Kadangi jis pradeda dirbti anksti ryte, mano darbo pradžioje (apie kokią devintą valandą) jis jau būna labai išalkęs. Tada klausinėja gal aš atsinešiau kokių užkandžių, bet greit susiprato kad aš niekad nieko neatsinešu. Taigi jo planas iš kur gaut pavalgyt yra toksai. Kartais ryte atvažiuoja vyras (kurio jis net vardo nežino), kuris išvalo viešbučio paplūdymio smėlį. Patrikas, su juo pakalbėjęs, išsiaiškino, kad anas dirba kepykloje, taigi suderino kad jam vis atvežtų kokį keksiuką. Dar pakalbėjo su Tony, kuris atveža vaisius ir daržoves į virtuvę, ir bando iš jo gauti ką nors. Dažniausiai pasinaudoja manimi, sako ką nors “Justė is very hungry, do you have an extra orange or something?”.

Ir šiaip daug kur mane panaudoja, kaip kad su tuo rykliu buvo. Arba vieną dieną, kai prigavo kažkokį paauglį rūkantį prie viešbučio ir sugėdinęs jį privertė užgesinti cigaretę. Po kiek laiko, pamatė jog prie baseino rūko moteris, privažiavo (mes važinėjam su tokiu golf cart mašinyte) prie jos papasakoti apie tą paauglį ir sako jai:

– Vat Justė man sakė, kad Lietuvoj, jeigu prigauna kokį nepilnametį rūkantį, tai iškart uždaro jį į kalėjimą.

Dar kai apsikirpau ir jam paminėjau, jog reikia nusidažyti plaukus, nes jau ataugo, jis paklausė kokia spalva. Kai atsakiau kad raudona, jis pasitikslino ar čia Lietuvoj taip dažysiu. Ne, sakau, čia, už kelių dienų. Tada prasidėjo moralai kad aš dirbu viešbuty, kuris turi savo etiketą ir taisykles, jog turėčiau apie tai pakalbėti su generaliniu vadovu, ir kad negaliu daryt ko užsigeidus, kad dažyti plaukus reikia licencijos ir kad išvis jis nori pašnekėti su mano tėvais, nes aš manausi čia pernelyg daug sau leidžianti. Vis tiek nusidažiau ir niekas man ten nieko nesakė.

Ir daug tokių išsigalvojimų buvo, daug visokių kvailų pokalbių, diskusijų apie nieką, jo pasiūlymų Obamai kaip padaryti šią šalį geresnę, moralų kaip negerai gerti ir rūkyti (kai jis pats paslapčiom rūko ir nepaslapčiom geria), visokių pažadų (kaip atvažiuos į Lietuvą ir išsiųs mano tėvam atviruką) ir šiaip juokingų nesąmonių. Viešbuty jis jau vadinamas crazy guy, nors, kaip jis pats sako: “Mano terapeutė sako, kad aš nesu crazy.”.

O geriausias bajeris buvo, kai važiavau su juo ir dviem kambarinėm į Hyannį. Joms reikėjo nusipirkti kelnes darbui, o man – susitaisyti dviratį, taigi Patrikas mus vežė įmonės mašina. Kol panos apsipirkinėjo, mes nuvežėm dviratį taisyt ir turėjom laisvo laiko. Jis užsimanė kavos, tai užsukom į šalia esančią degalinę. Kai sustojom, jis sako man:

– Čia dirba labai pikta moteris (mean lady, ang.), aš jos nemėgstu, pamatysi kokia jinai pikčiurna.

Įeinam ir prie kasos, kaip supratau, buvo kita moteris. Patrikas eina piltis kavos ir sako:

– Kaip gerai kad atsikratėt tos pikčiurnos, jinai buvo tikra rakštis subinėj.

Tada prie kitos kasos nugara stovėjus moteris atsisuka ir sako:

– Ir vis dar esu.

Patrikas supranta kad ką tik ant visos degalinės apvarė jos darbuotoją ir bandė viską nuleist juokais, bet buvo juokinga turbūt tik man. Tada jis eina susimokėt pas tą piktąją ponią. Kava kainuoja $1.06, bet jis turi tik dolerį ir paklausė manęs gal aš turiu šešis centus. Sakau, jo, aišku. Krapštau tuos centus iš piniginės ir toji kasininkė manęs klausia:

– Jūs kartu?

– Jo, – sakau.

Tada jinai į mane pasižiūri tokiu tragišku, sukrėstu ir kartu užjaučiančiu veidu ir sako:

– Jeigu jums reikia gero psichiatro, aš turiu numerį, galiu duot.

Tada aš pradedu juoktis, kad mes tik dirbam kartu, ir negalėjau nustot juoktis net kai grįžom į mašiną.

 

Nu tai tiek apie Patriką. Šiaip visas kitas kolektyvas tai fainas, draugiškas, bendraujantis ir aišku paprikolinantis. Kai kurie, dirbantys čia ne pirmus metus, moka kelias frazes pasakyt lietuviškai, tai buvau labai nustebus kai pradžioje su manim sveikindavosi lietuviškai. O vienąkart pietaujant kalbėjau prie stalo lietuviškai su kambariokėm ir man kažką pasakius vienas iš amerikonų atsisuka ir sako: “Ką?”. Nekokius atsiliepimus girdėjau tik iš viso housekeepingo staffo, išskyrus aišku pačias lietuvaites. Ten dirba nemažai brazilių, kurios ne itin draugiškos, kalbasi tik tarpusavy ir panašiai. Ir supervaizina ten ne kažin kokios damos, tai džiaugiuosi kad nereikėjo man dirbti su ta chebra.

Be Patriko darbo metu bendravau su GSA (Guest Service Agent) arba kitaip bellmanais, tai su jais daugiausiai laiko stūmimo ir buvo. Dėl to tokia ir įrašo antraštė. :) Ir su apsauginiais daug laiko pramuilindavau kai nebūdavo ką veikt (arba po mano darbo, kai jiem būdavo nuobodu saugot naktį), waitstaff smagių žmonių buvo kol neišvažinėjo visi atgal į univerus, virtuvės staffas irgi fainas, gerai pašeriantis. :D

Kai baiginėjosi sezonas ir studentai rugpjūčio vidury pradėjo baiginėt čia darbus, mane perkėlė keliom savaitėm dirbt į paplūdimį, kur reikėdavo dienos metu prižiūrėti kad prie paplūdimio ir baseinuose būtų rankšluosčių, o vakare nešvarius rankšluosčius, skėčius ir kėdes surinkti. Tai dieną nebūdavo ką veikt ir galėdavau sėdėt ir plepėt, o vakare buvo fizinio darbo, kuris pimom dienom vargino, bet po to pripratau, o ir laikas greičiau bėgo nei sode.

Čia vėl su aipedu generalinis vadovas pasitiko, kai atėjau į darbą surinkinėt kėdžių ir skėčių.
O čia nufotkino, kai biškelį užklimpau beveždama rankšluosčius. Su šita pačia mašinyte ir su Patriku važinėdavom. Nuotrauka Agnės Sabaliauskaitės.

O dabar, kai jau sezonas baigėsi ir liko man tik savaitė dirbti, tai vieną dieną padėjau padengti stalus meetingui, o dabar virtuvėj padedu, t.y. dažniausiai plaunu indus ir valgau. Tai čia skaitau geriausias darbas, nes dar greičiau bėga laikas, daug su visais prisibendrauji, lengva tiek fiziškai, tiek proto niekas neknisa, ir prisivalgai ir dar maisto namie parsineši. Taigi praktiškai išbandžiau visus darbus, tik ne kambarinės, kuria šiaip pagal kontraktą ir turėjau būti. :)

Be to, turiu ir antrą darbą – padavėja restorane O.C.’s. Šitas darbas vienu metu labiau patiko, bet buvo tokių dienų kad grįžti nusikalus ir susinervinus. Šiaip jei jau rinktis darbą apskritai, tai dirbti wait staffu (nesvarbu ar nurinkinėt indus, ar hostint, ar servint), tai labai apsimoka, jei tik yra klientų. Kadangi wait staffo alga yra mažesnė, viskas priklauso nuo tipsų, kurių čia palieka, ir nemažai. Tai nesezono metu darbo dienom kartais po šešių valandų darbo grįždavau su $20, o kartais šeštadienį dar mažiau atidirbus gali parsinešt ir $80. Tik paycheckiai labai maži, atskaito mokesčius priklausomai nuo gautų arbatpinigių, kuriuos visada fiksuoja, tai mano čekiai būna apie $15-$30 per savaitę. :D

Bet darbas smagus, man patiko. Išskyrus tada, kai klientų beveik nėra ir atsisėdi prie baro, bandai neužmigt. Dabar įsigudrinau knygą skaityt arba kompą atsinešt. O kai klientų pilna, tai bėgioji tikrąja to žodžio prasme, bet tada laikas akimirksniu prabėga ir tas momentas, kai pabaigoje susiskaičiuoji visus uždirbtus tipsus, labai greit ir smagiai ateina. Ir valgyt gaudavau. :)

Išmokau visokių amerikietiškų nesąmonių, kaip antai šešis būdus kaip galima iškepti kiaušinį, kokie būna padažai ant salotų, kokie būna garnyrai prie sumuštinių ir pan. Čia daug kas kitaip nei Europoj – už kavą ir vaisvandenius sumoki tik kartą, pakartoti gali nemokamai, stalo vanduo nemokamas ir jį užsisako beveik kiekvienas klientas. Pusryčiams jie valgo kiaušinių patiekalus arba saldžius blynus/french toast su dešrelėm arba šonine. Ir šiaip visokių išpindėjimų pilna, kad skirsiu tam atskirą įrašą.

Panašūs įrašai:

Kas tas keipkodas ir šiaip

Pirmiausia geografiškai nupasakosiu vietą, kurioje gyvenu paskutinius kelis mėnesius. Jei įsivaizduojate kaip atrodo Amerika (šalis), tai jos viršutiniame dešiniame kampe yra regionas, kuris vadinasi New England, apimantis šešias valstijas. Viena iš jų – Masačiusetsas – rytuose turi iškyšulį (ar pusiasalį, nežinau kaip čia pavadint), kuris vadinasi Cape Cod. Panašiai kaip mūsų Kuršių Nerija su daug kurortinių miestelių. Taip ir čia tų miestelių yra, tik daugiau, ir jie didesni. Taip pat čia daug nuosavų namų, kurių savininkai dažniausiai yra gerai pasiturintys žmonės, dažniausiai šeimos ar senyvos poros. Taigi, viename iš tų kurortinių miestelių aš ir gyvenu – pietinėje Yarmouth dalyje, arba tiesiog South Yarmouth.

Prie Cape Cod priskiriamos ir dvi salos pietuose – Nantucket ir Martha’s Vineyard. Nors ten pabuvoti neteko, bet žmonės sako, kad ten labai gražu, gana prabangu (jau vien ten nusigaut reikia plaukt porą valandų keltu arba skrist lėktuvu) ir verta nuvykti.

Nors visas veiksmas vyksta vasarą, yra kas čia gyvena ir visus metus. Tačiau vasaros pradžioje čia buvo gana tuščia, įsivaizduoju kaip liūdnai čia turėtų būti žiemą. Didžiausias miestas Cape Code yra Hyannis, kuriame nuolat daug žmonių ir šurmulio. Ten daugiausiai barų, parduotuvių, klubų ir šiaip visko. Iki Hyannio nuvažiuoti dviračiu trunka apie pusvalandį.

Dviračiu todėl, kad jis čia yra pagrindinė transporto priemonė tokiem žmonėm kaip aš. Šiaip amerikiečiai visur ir visada važinėja mašinomis, o J1 vizos studentams toks dalykas per didelė prabanga. Pėškom neprivaikščiosi, nes atstumai pakankamai dideli, kad užknistų. Prisivaikščiojau kai dviratis buvo sugedęs ir neturėjau kada nuvažiuot susitaisyt… Beje, rugpjūčio vidury pradėjo masiškai mirdinėti lietuvių dviračiai, net pradėjom įtarinėti kad kažkas specialiai nuleidinėja padangas. Per savaitę buvo mirę kokie penki dviračiai, po to lėtesniais tempais vis vienas kitas nusmigdavo. Dabar tie, kas baigę darbus išvažiuoja keliauti arba namo, palieka savo dviračius kitiems, nes jau nebeapsimoka nei taisytis, nei naujo pirkti, kai tiek mažai laiko čia teliko.

Mano dviratukas

Į South Yarmouth, ir apskritai į Cape Codą, atvažiuoja žmonės iš Masačiusetso ir aplinkinių valstijų (Rhode Island, Connecticut, Vermont, New Hampshire), kurie nori ramiai paatostogauti prie vandenyno. Dažniausiai tai būna šeimos su vaikais ir į pensiją išėję pasiturintys žmonės. Daug kas čia važiuoja metai iš metų, net apsistoja tuose pačiuose viešbučiuose, mato kaip keičiasi restoranai, pats viešbutis, atsimena buvusius darbuotojus ir panašiai. Pasitaiko ir europiečių, dažniausiai vokiečių ir prancūzų, kartais kanadiečių.

Aš tai čia nevažiuočiau atostogaut. Nors pliusas tame, kad čia dažniausiai yra geras oras (mažai lietingų dienų ir apskritai visada karšta), bet daug pinigo čia palieki. Nepasakyčiau kad čia labai yra ką pamatyt ar paveikt, nors amerikiečiai moka daryti biznį ir siūlo visokias pramogas, kaip antai parasparnius, keliones pažiūrėti banginių ar apskritai varyt į patį Cape Codo galą, į gėjų miestelį Provincetown. Bet apie jį vėliau.

Panašūs įrašai:

New York, New York

 

(The Manhattan Project HD1080P from Cameron Michael on Vimeo.)

Pagaliau pasaulį išvysta įrašas iš Amerikos, kurioje su Work and Travel USA programa sėdžiu jau daugiau nei du mėnesius. Nors įspūdžių, nuotraukų ir pasakojimų prisikaupė iki kaklo, bet šventoji trejybė “laikas, jėgos ir noras rašyti” aplenkdavo mane.

Bet geriau vėliau negu niekad. O kad būtų dar geriau, tai pažadu ir kitus įrašus išleisti internetan artimiausiu metu.

Žodžiu, mano kelionė prasidėjo ten, kur nusileido lėktuvas – Niujorke. Čia praleidau pusantros dienos, kadangi atvykau anksčiau nei viza leidžia dirbti.

Daug, daug dangoraižių

Pirmas įspūdis – nu labai geras, nesijaučiau kaip svetimoj šaly. Sunku nusakyti, reikia patirti, ką reiškia atsidurti tokiam mieste, kur atrodo ištirpsti toje masėje dangoraižių ir geltonų taksi. Ir nesijauti svetimopj šaly, nes visi šneka suprantama ir labai tvarkinga anglų kalba. Nors miestas didžiulis (o aš pabuvau tik pačiam Manhetene), bet susigaudyti jame labai paprasta – reikia tik suprasti kokia gatvių išdėstymo sistema, o tada viską lengvai rasi, nes gatvės numeruotos (išskyrus downtowną, miesto centrą). Tai klaidžioti ilgai neteko, iš oro uosto nusigavus į centrą patraukiau į savo nakvynės vietą, penkiasdešimt kažkelintą gatvę, iki kurios pėškom nueiti net su dideliu lagaminu nebuvo sunku.

Pakeliui suvalgiau šaldyto jogurto. Bičiukas leido išragaut visas rūšis, nes nežinojau kokio norėjau. Šiaip jogurtas kaip jogurtas, nėra ten kažkoks stebuklingas.

Nakvynė NYC, o ypač Manhetene, yra labai brangi, o aš sumokėjau $0, kadangi žinau tokį puslapį kaip CouchSurfing. Taigi mane nakvoti priėmė Todd’as, tikras niujorkietis, kuris pats apkeliavęs nemažai pasaulio ir priima nakvot tokius pat keliauninkus kaip jis pats.

Čia turiu įterpti vieną svarbų sąrašą dalykų, kuriuos sau užsibrėžiau suvalgyti, būdama Niujorke. Tai ne šiaip ėdesiai iš lempos, bet svarbus mano, kaip keliautojos, uždavinys, kurį sau iškėliau perskaičius visokius puslapius kaip kad wikitravel (labai geras dalykas, beje). Taigi, must eat:

  • pica
  • hotdogas, t.y. dešrainis
  • suši (šitą jau Toddas sakė privalau pabandyt)
  • tex-mex virtuvė (šitą irgi jis sakė)
  • riestainis

Grįžtant prie pasakojimo, aš pas Toddą buvau tik įvakarėjus. Pasidėjus daiktus ir pranešus Lietuvai, kad aš sveika, gyva ir laiminga, trumpai apsitarėm ką dar tą vakarą galima nuveikti. Tad pirmiausia ėjom pavakarieniauti į šalia esantį sušių restoraną. Čia buvo iš tos serijos: “tas restoranas visai prie pat manęs, ir girdėjau kad ten skanus maistas, o aš vis dar ten nebuvau, tad va dabar yra proga”. Gaila nenufotkinau kokį maistą ten tos japaškos ruošia. Jei atvirai, man sušis yra toks dalykas, kad jį suvalgai, viskas ten skanu ir faina, bet sumoki tai daug, o po valandos vėl jautiesi alkana. O čia nežinau, ar man maisto poreikis sumažėjęs buvo, bet nuo vienos lėkštės sušių prisivalgiau sočiai ir be galo skaniai. Kainavo kažkur dvylika žalių už berods dešimt normalaus dydžio (ne tų lietuviškų spirgų) sušių su visokiais ten ikrais, lašiša, sūriu ir dar kažkokiais marmalais kur net nesupratau ką reiškia. Visos tos skonių įvairovės nepalyginsi su lietuviškais ryžiais su agurku, po kurių labiau išalksti nei pavalgai. Dar iš Toddo lėkštės nugriebiau tuno tartaro kas buvo omaigad kaip skanu. Taigi,

  • suši

Po to, kadangi buvo smagiai nuliję ir nebe taip tvanku ir karšta kaip dieną, jis mane pavedžiojo po aplinkinius kvartalus trumpam apžvalginiam turui.

Naktinis Niujorkas dar gražesnis, kai šlapias.

Niujorkiečiai dažnai mašinų neturi, o jei turi, su jomis mieste nevažinėja (nes gerai išvystytas viešasis transportas, o centre nėra pakankamai vietos visoms mašinoms sustatyti). Tad gatvėse maždaug pusė transporto priemonių yra geltonieji taksi. Gatvėse vienpusis eismas, tad vietiniai net nežiūri į šviesoforus ir eina per gatvę visur ir visada kaip nori.

30 Rock ir aš po lietaus

Atvedė mane iki Rockefeller Plaza arba trumpiau – 30 Rock. Lietuviams žinomas nebent jei žiūri serialą tokiu pavadinimu, nes daugiau be Empire State Building turbūt nieko ir nežino. Šis pastatas panašaus aukščio, jame įsikūrus NBC televizija ir šiaip visko ten pilna. Prie pačio pastato labai gražu, yra 200 vėliavų. Tą dieną visos buvo amerikietiškos, nes ką tik buvo praėjus nacionalinė šventė Memorial day, skirta karių atminimui.

Kaip Toddas sakė: "šiaip mes nesam tokie savanaudiški, čia būna pakabintos visų šalių vėliavos, tik šios dienos proga jos visos amerikietiškos".

Nu vienu žodžiu, man ten patiko. Gražu, daug šviesų ir spalvų, sąlyginai mažai žmonių, fontanėlis kažkoks burbuliavo.

Po to dar papasakojo apie gatvių išdėstymą Manhetene, nors daugmaž jau žinojau kaip kas. 30 Rock yra centras, nuo kurio prasideda gatvių numeravimas į rytus ir vakarus.

Vėliau atvedė prie šv. Patriko bažnyčios. Pirmą kartą pamačiau senovinį pastatą modernių dangoraižių masėje.

Sekantį rytą pradėjom dalyku, kurį valgo kiekvienas niujorkietis – bagel!

Kadangi nežinojau kokių ten inkliuzų galima prisidėt vidun, paprašiau paskrudinti paprastą riestainį su aguonom. Taip sakant, kad tarp dantų švytėtų.

Čia išbraukiau iš ėdalų sąrašo dar vieną punktą ir trumpam atsisveikinau su Toddu, kuris patraukė darban, o aš – su savo sąrašiuku lankytinų objektų atgal prie 30 Rock.

Prieš važiuojant čia neturėjau milijono norimų pamatyti dalykų, nes nelabai žinojau kas čia gero yra. Tad paskutinėm dienom pasiklausinėjus draugų ir vikipedijos, susidariau mini planelį, kurį beveik ir įvykdžiau. O grįžau prie 30 Rock todėl, kad vienas sunkiausių apsisprendimų buvo – į kurį pastatą verčiau užkilti – šitą, ar Empire State Building. Nusprendus pataupyti laiką ir pinigus, pasirinkau tą, kuriame mažesnės eilės ir bilietas pigesnis. Užkilau ant Top Of The Rock ir ten kokį pusvalandį žiūrėjau į miesto panoramą. Naktį turėtų išvis stalčius atsidaryti.

Iš vienos pusės matėsi Centrinis Parkas.
Iš kitos - pats Empire State Building ir downtownas už jo.

Po to patraukiau link Times Square ir fotkinau viską pakeliui.

Vieta, kurioje reklamų per minutę pamatai daugiau nei per savaitę žiūrint teliką.

 

Kaip ir dauguma turistų, užėjau į M&M's parduotuvę, kurioje be pačių saldainių parduoda milijonus daiktų su jų atributika: nuo puodelių iki monopolio.
Kai kurie dangoraižiai išskirtiniai: čia yra Trump Tower, ant kurio dalies auga medžiai.

Prasivaikščiojus po penktąją aveniu, užsukau į kelias akį patraukusias parduotuves, bet viena iš mano planuotų aplankyti buvo FAO Schwartz, kur milijonai žaislų ir šiaip daiktų visokių superherojų, animacinių personažų ir kitokia tematika. Ten buvo ir spaidermenu persirengęs darbuotojas, linksminęs visus lankytojus. Tada supratau, jog mano lankytinų objektų sąraše trūksta komiksų parduotuvės ir kaipmat susiveikiau skrajutę, kur rasti artimiausią iš jų.

Nors Haris Poteris yra parašytas britės, bet amerikonijoj jis ne ką mažiau populiarus.

Kadangi visai šalia yra Centrinis Parkas, ten patraukiau papietauti ir paskambinti per skaipą į Lietuvą (NYC visuose parkuose yra nemokamas internetas). O pietūs, be abejo, buvo iš mano “būtina paragauti” sąrašiuko.

Pardavėjo prašiau, kad uždėtų visus priedus kokius turi. Buvo skanu. Svogūnėliai ir kopūstėliai.

Central Park didelio įspūdžio nepaliko, bet gal todėl, kad aš jo tik galiuką apėjau, nes labiau traukė miestas, o ne žaluma.

O parkas beje, tikrai labai didelis.

Dar būdama Švedijoj pažadėjau vienam iš savo erasmuso draugų – vokiečiui Colinui – kad jei nugabensiu savo užpakalį į Niujorką, būtinai aplankysiu barą, kuris įkvėpė serialo How I Met Your Mother kūrėjus padaryti MacLaren’s baro interjerą būtent tokį, kokį mes ir matome seriale.

Baras buvo pakeliui, nors akimirką suabejojau, ar jis veikia, kadangi lauke vyko remonto darbai.
Pats baras tikrai nėra identiškas tam, kuris seriale, nors panašumų galima pastebėti.
Čia galima nusipirkti suvenyrų su serialo atributika, yra ir atitinkamas meniu.

Čia besėdėdama gurkšnojau Brooklyn Lager ir bandžiau pagaut internetą, tačiau nelabai sekėsi. Tad neilgai trukus patraukiau link komiksų parduotuvės, bet beeidama pamačiau vitrinoj be galo skaniai atrodančiais picas.

Lietuvoj valgome plonapades picas, amerikoj - labai storu padu, o čia dar kitoks variantas. Kažkoks riebus, ne mielinės tešlos labai plonas padas su šviežiais pomidorais, baziliku, mocarela (turbūt) ir pesto padažu. Be jokių ten pomidorų padažų ar tįstančių sūrių.

Na ir štai iš mano sąrašiuko kas teliko:

  • pica
  • hotdogas
  • suši
  • tex-mex
  • riestainis
    Čia dar kažkoks įdomesnis dangoraižis.

    Man, kaip nemažai visokių filmų ir superherojų mėgėjai, komiksų parduotuvė padarė didesnį įspūdį nei tikėjausi. Pas mus knygynai mažesnio dydžio, o čia net nebuvo didžiausia komiksų parduotuvė mieste. Sunku protu suvokti, kiek daug leidinių išeina kiekvieną mėnesį ir kiek amerikiečiai palieka pinigų tokiam hobiui. Vien Betmenui buvo dvi lentynos knygų, neskaitant komiksų archyvo. Jaučiausi kaip bibliotekoje.

 

Čia matos koks ketvirtadalis parduotuvės su lentynomis, kuriose tik naujausi šio mėnesio komiksai.
Atėjo metas downtownui, kurį pasiekiau su metro. Pirmoji stotelė - Volstrytas.

Čia tai tiesiog ėjau ir fotkinau. Turistų nemažai, bet dar daugiau marškiniuotų kostiumuotų dėdžių.

Ir policininkų čia daugiau, nei kitose miesto gatvėse.

Jau buvo popietė ir pradėjau jausti, kaip kojos po truputį pasiduoda ir prašo poilsio. Tad pailsėjus gražiame nedideliame parke šalia buliaus statulos, prie kurios visi fotkinosi, pačetinau su Paulina ir patraukiau link vandens.

Battery parkas, čia East Coast Memorial dalis. Ant tų luitų surašytos pavardės karių, kurie žuvo Atlantic Ocean pakrantėse per Antrąjį pasaulinį karą. Kairėje esantis erelis žiūri į tolumoje esančią Laisvės statulą.

 

Man užteko į ją paveizėti nuo kranto.
Šiaip parkas tikrai gražus. Prieplauka, žaluma, fontanai ir dangoraižiai.
Vaikai šokinėja ant plytelių, kurias užmynus groja skambalėliai. Aš paslapčiom irgi norėjau ten pašokinėti.
Čia dar viena senovinė presbiterionų, ar kaip ten rašosi, bažnyčia moderniame fone.
Šiaip ne taip per žmones atsigrūdau iki vietos, kur statomas naujasis Pasaulio Prekybos Centras. Tuo metu buvo pabaigtas statyti tik vienas iš penkių naujų pastatų.

Tuo metu čia vyko kažkokios eitynės, kurių esmės nelabai supratau, bet kažkas panašaus į padėkas žmonėms, kurie dalyvavo rugsėjo 11-osios įvykių gelbėjimuose ir panašiai. Ne į temą ten jaučiausi, tai ilgai neužsibuvau, nes diena jau ėjo į pabaigą, o aš vis dar norėjau aplankyti keletą vietų.

Vaizdelis parkely einant link Bruklino tilto.
Čia nepamenu kas per pastatas, bet jis gigantiškas ir negalėjau jo nenufotkint.
O čia dar vienas iš įdomesnių, keistos formos dangoraižių. Toks visas banguotas. Tikrovėj gražiau atrodo nei čia...
Miestas, liekantis užnugary einant tiltu.
O toks vaizdas matėsi einant pačiu tiltu. Kažkur ties viduriu nusprendžiau kad čia neįdomu ir tuoj pavargsiu, tai grįžau atgal.
Dar truputis Manheteno su mano mėgstamais užrašais ant pastatų sienų.

Tuomet bandžiau rasti Highline parką. Pasivažinėjus metro atėjau iki reikiamos aveniu, bet kaip to parko nematau, taip nematau. O šis parkas ne šiaip sau žalėsių laukas, kaip kiti, o toksai pailgas, įrengtas ant bėgių vietoj buvusio geležinkelio. Kadangi bėgiai buvo virš gatvės, tai aš galvos užvertus ir nepastebėjau.

Kas kelis kvartalus yra laiptai arba liftas, kur užkilus pamatai ir patį parką.

Highline be galo patiko ir jau gailėjausi, kad jam palikau tiek mažai laiko. Jis tiesiasi per kelioliką kvartalų, o aš prasivaikščiojau tik per kokius tris.

Gražus ne tik pats parkas, be ir miesto vaizdai, kurie atsiveria.
Yra visokių nesuprantamų instaliacijų, ar kaip čia pavadint tokius dalykus.
Čia žmonės relaksina, daro piknikus ir kitaip džiaugiasi gyvenimu.
Saulė jau leidosi ir darėsi aišku, kad nespėsiu pas Toddą grįžti sutartu laiku.
Turėklai prie lifto.
Va taip parkas atrodo nuo gatvės apačios.

Pasakiau sau, kad čia dar reikės sugrįžti ir pardardėjau pas Toddą, kuris manęs jau laukė. Buvome susitarę eiti pavakarieniauti su dar dviem draugais, kurių viena čia atvyko iš Honkongo. Čia ir užsibaigs mano valgymo sąrašas, kadangi ėjome į žmonių pilną tex-mex restoraną. Nežinantiems kas tas teks meks, tai Teksaso ir Meksikos virtuvės makalynė. Aš valgiau quesadilla – tokią meksikietišką kebabo atmainą su pupelėm. Skanu. Susivaldžiau lietuviškai neužsipilti grietinės and daržovių.

Kaipgi meksikietiškas maistas be jalapenų ir grietine, aštrumui nugesinti.

Trumpai pasibuvę (visgi jau buvo vakaras, o mano autobusas į Bostoną išvyksta po vidurnakčio) išsiskyrėme su azijiete ir jos draugeliu (vardų jau tikrai nebepamenu…) ir jie grįžo namo išsimiegoti po kelionės, o mes su Toddu dar užsukome trumpam į vieną iš šalia esančių barų, kad pamatyčiau kaip vietinė chebra leidžia laiką. Nieko įspūdingo nepamačiau (ypač po Budapešto kur pirmadienio vakarais šimtai žmonių vos telpa į klubus), nebent tai, kad net ir baruose žaidžia beer pongą.

Grįžus namo susirinkau visas šmutkes, padėkojau Toddui už nakvynę ir patarimus ką pamatyti ir ką pavalgyti, patraukiau link metro, kadangi mano autobusas išvyko iš kažkokios apleistos stotelės. Bet kainavo tik $1.50, tai nesiskundžiu ir rekomenduoju tokiom kelionėm rinktis Megabus autobusus, nors tokių pigių bilietų ne visada pavyksta rasti.

Taigi, per nepilnai dvi dienas pamačiau daug Niujorko, bet aišku norėjos ir dar daugiau. Visgi užteko, kad vadinčiau šį miestą vienu iš savo mėgstamiausiu. Paskutines savo dienas prieš skrydį čia ir praleisiu, tad būtinai dar reikės grįžti į Highline, bei pamatyti Niujorko daugiau nei patį Manheteną.

Panašūs įrašai:

Erasmuso reziumė

Kaip jau pastebėjote, nieko naujo neparašau jau kelias savaites. Ir ne todėl, kad erasmusas jau baigėsi. Tikroji priežastis yra ta, jog neilgai trukus po semestro pabaigos išvažiavau į Ameriką su Work & Travel programa ir čia ne visada būna laiko ir įkvėpimo atsisėst su laptopu gerai valandai.

Sulaukiau ir vis dar gaunu nemažai klausimų apie patį erasmusą, Švediją, gyvenimą ten ir panašiai. Būna, kad paklausia, ar nesigailiu kad ten išvažiavau, o ne į kokią Ispaniją kur šilta ir gera. Pati nesigailiu nė kiek, o atsakant į klausimą ar verta važiuoti būtent į tokį šalį, atsakyčiau taip:

  • Verta, jei norisi pagyventi kokybiškai: lietuviškai kišenei brangu, bet you get what you pay for. Tik čia gal studijos į tą kokybiškumą neįeina.
  • Verta, jei norisi pamatyti žmonių iš viso pasaulio, ne tik Europos. Į Jönköpingo universitetą suvažiuoja daugiau žmonių iš tikrai tolimų šalių, kitų kontinentų, o iš centrinės ar rytinės Europos dalies – sąlyginai mažai. Balkanų išvis neturėjom kiek pamenu…
  • Neverta, jei negali sau leisti atsivežti papildomų lėšų. Ir čia kalba eina ne apie kelis šimtus litų, o porą tūkstančių. Nes galimybių kur nuvažiuoti, nuskristi ar sudalyvauti bus daug, ir atvažiavus vien su univero stipendija kišenėje, tie penki mėnesiai ir bus praleisti tik bendrabučio kambary. Man asmeniškai jautėsi finansinių išgalių skirtumas tarp rytų europiečių ir pavyzdžiui, šiaurės amerikos gyventojų, kurie alų pirkdavo dėžėm vienam vakarui ir ruošdavosi prabangias vakarienes, kai lietuviui toks vienas vakaras atsieitų tiek, kiek atsieina maisto užsipirkimas trim savaitėm. Jau net nekalbu apie keliones.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal ir važiuočiau iš naujo, tai tik pasirinkčiau kitus modulius mokytis ir į priekį ne skrisčiau, o plaukčiau su dviem lagaminais, kurio viename būtų 10 litrų degtinės, kuri tenais būtų parduota per pirmą savaitę už trigubą kainą.

Ir šiaip, jei dar kyla klausimų ar išvis važiuot į tą erasmusą, tai gal baikit klausinėti savęs durnų klausimų ir pradėkit domėtis apie dominančią šalį, nes kuo daugiau susirinksit info apie gyvenimą ir keliones tenais, tuo pigiau ir įdomiau viskas gausis. Sėkmės, gaila kad tas erasmusas tik kartą gyvenime…

Viskas, šiuo įrašu oficialiai baigiu švediškąją blogo dalį ir sekantys įrašai bus iš amerikietiškų mano nuotykių. Stay tuned.

Panašūs įrašai:

  • Panašių įrašų nėra

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba

Noriu pasidalinti receptu, kurį mane išmokė meksikietė Cristina, kai keliavom po Norgę. Sriuba labai paprasta, labai greitai paruošiama (ne daugiau 20 min.) ir, bent man, labai skani.

Pasirodyme dalyvavo: pomidorų pasta, didelė morka, svogūnas, česnakas, konservuotas tunas aliejuje, laimas, čili, aliejus, raudonėlis ir druska su pipirais.

Galite pastebėti, kaip mano virtuvėje pusė taros neturi etikečių, nes taip energingai praplėšdavau pakuotes, kad etiketės neatlaikydavo tos jėgos.

Šitas receptas nepatiks tiems, kas labai kruopščiai gamina pagal receptą, nes viską dariau iš akies, kaip mane ir išmokė. Todėl tiek produktų proporcijos, tiek laikas kiek ką daryti, yra daugiau mažiau iš mano galvos.

Veiksmas:

Smulkiai supjaustom svogūną kubeliais (paveiksliuke labai didelis tas svogūnas, aš jo pusę sudėjau) ir dar smulkiau sukapojam porą skiltelių česnako (aš mėgstu kai jų būna daug) ir apkepam puode ant aliejaus. Svogūnas gali būt ir baltas, aš ėmiau raudoną, nes man jie labai skanūs.

Tik porą minučių, kol svogūnas tampa permatomas, o česnakas - auksaspalvis. Čia paveiksliuky dar nepakankamai apkepę.

Kol kepa, supjaustom morką. Galvoju, kaip čia vadinas šitas pjaustymas, ar tai griežinėliais ar kuo. Nu bet matot nuotraukoj. Metam į puodą ir apkepam kokią minutę ar dvi, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.

Geriausia, kad visi gabalėliai būtų vienodo storio ir dydžio, ne tokie kaip nuotraukoj.

Jei kas mėgsta aštriau, gali įpjaustyt čili pipiro. Aš bijojau kad bus bais aštru, tad supjausčiau tik pusę, bet galėjau ir visą dėt. Gal čia toks pipiras nepiktas pasitaikė.

Po to nusprendžiau patikrinti, ar sėklos tikrai yra aštriausia pipiro dalis. Taip.

Tada atsidarom pomidorų tyrės pakuotę ir visą supilam į puodą. Jei dedat čili, metam ir ją.

Sriuboje atsispindi dangaus žydrynė, nes fotkinau iškišus pro langą, kad šviesiau būtų.

Viską pamakaluojam, pagardinam druska, pipirais ir raudonėliu. Belaukiant kol užvirs, atsidarom skardinę tuno. Sumetam, išmaišom ir vėl laukiam užvirimo. Paragaujam – gal kažko trūksta.

Jei tunas ne pats pigiausias, tai bus ir didesnių gabalėlių, ne vien tokių pleiskanų kaip čia. Verta didelius gabalus pasmulkint šaukštu.

Kadangi sriuba gaunasi labai tiršta, įpilam kokią stiklinę vandens, išmaišom. Vėl palaukiam kol užvirs, o jei atrodo skystoka – paverdam kokią minutę iki norimo tirštumo.

Viskas būtų kaip ir paruošta, bet dar neįdėjome svarbiausio ingridiento. Be jo ši sriuba būtų kaip makaronai be padažo, kaip barščiai be grietinės, kaip Kalėdos be baltos mišrainės.

Laimas.

Taigi, į lėkštę sriubos įspaudžiam ketvirtį laimo sulčių ir skanaus!

Aleliuja.

De nada.

Trumpas ir aiškesnis receptas (galite ir atsispausdinti) apačioje. Būtų smagu išgirsti komentarus, jei pabandėte, ar patiko. Gal ir Cristinai perduosiu.

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba
Užtruks pasiruošti: 
Užtruks pagaminti: 
Iš viso užtruks: 

Porcijos: 4
 

Lengvai paruošiama pomidorinė sriuba su tunu.
Ingredients
  • 500 g pomidorų pastos
  • skardinė konservuoto tuno aliejuje
  • pora morkyčių
  • nedidelis svogūnas
  • pora skiltelių česnako
  • laimas
  • čili pipiras (nebūtina)
  • raudonėlis
  • aliejus
  • druska
  • pipirai

Instructions
  1. Svogūną supjaustyti kubeliais, smulkiai sukapoti česnako skilteles ir viską apkepti puode ant aliejaus, kol svogūnai tampa permatomi, o česnakai – auksaspalviai.
  2. Morkas supjaustyti griežinėliais ir tame pačiame puode apkepti porą minučių, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.
  3. Supilti pomidorų tyrę ir smulkiai supjaustytą čili, pamaišyti.
  4. Kai užvirs, supilti visą tuno skardinės turinį, pagardinti raudonėliu, druska ir pipirais pagal skonį. Įpilti apie stiklinę vandens, užvirti. Jei per skysta – pavirti minutę, kitą.
  5. Supilsčius į lėkštes pagardinti laimo sultimis (ketvirtis laimo vienai porcijai).

 

Panašūs įrašai:

Geocaching

Pusė devynių vakaro.

Kadangi eina paskutinės mano dieos Jönköpinge ir oras už lango toks gražus, norisi kuo daugiau laiko praleist mieste, kurį netrukus teks palikti. Ta proga išsinuomavom dviračius su Maia ir patraukėm geocachinti.

Geocaching – tai toks žaidimas visame pasaulyje, kurį trumpai apibūdinti galima kaip “lobių medžioklė”. Žmonės paslepia “lobį” ir geocachingo puslapy jį užregistruoja, nurodo koordinates, aprašymą, galbūt užuominas kur ieškoti tiksliau. Tuomet visi, kas užsiima tokia medžiokle gali su GPS pagalba surast tai, kas buvo paslėpta, ir palikti įrašą apie savo apsilankymą. Lobiai dažniausiai būna mažos dėžutės su sąrašu žmonių, kur ir palieki savo vardą, kai pavyksta rasti ko ieškojai. Kartais dėžutėse būna daiktų, bet jų nevalia imti, nebent mainais įdėtum kažką tokios pačios vertės. Be abejo, po to viską reikia paslėpti lygiai taip pat kaip radai.

Aišku, kai kurie gal nesupras kokia esmė kažko ieškoti, ir radus nepasiimti. Bet pats procesas tuo ir yra įdomus, kad dažniausiai nežinai ko tiksliai ir kur ieškoti, o tai tik padidina malonumą radus. Tiesa, po kelių nesėkmingų bandymų ieškant gali gerokai nuslūgti entuziazmas, bet gal čia taip tik pradedantiesiams. Skaičiau, kad ir Lietuvoj yra lobių, tarp įrašų daug užsienietiškų vardų. Grįžus būtinai paslėpsiu ką nors. :)

Išgirdus apie Geocachingą pamaniau, kad tokiam mažam mieste kaip Jönköpingas čia bus tik vienas kitas lobis, bet kur tau. Net amerikiečiai (kur šitas žaidimas labai populiarus) buvo apstulbę kiek čia visko galima rasti. Gaila, kad tik neseniai apie tai sužinojau…

Va koks lobynas slypi Jönköpingo gatvelėse.

Žodžiu, per beprotiškai karštą orą numynėm iki univero, o po to susidarėm maršrutą kuriuos lobius bandysim rast. GPS ar labai išmanių telefonų neturėjom, tad viską susižymėjau ant žemėlapio, kadangi mieste ieškant ir to daugiau mažiau gali pakakti, ypač jei yra užuominų. Buvau sudarius sąrašą iš 26 punktų, bet patikrinom tik 15, o iš jų radom vos 3. Karštis ir pavargusios kojos darė savo… Nors kelios vietos tikrai buvo sudėtingos – lobis turėjo būti ant metalinio daikto, o atrodo aplink nieko nėra, tik keli kelio ženklai ir vienas kitas nutekamasis vamzdis. Tokios vietos gerokai numalšino pasitikėjimą mūsų jėgomis ir tik bereikalingai sugaišom laiko, kai galėjom geriau nuvažiuot į įdomesnes vietas, tarkim kapines.

Geriausias momentas, kai ieškojome lobio su užuomina “strange street art on the wall”. Kaip tik toje vietoje žemėlapy (be abejo, tiek su žemėlapiu, tiek su GPS yra kelių, gal net keliolikos metrų paklaida, tad ir ieškai nemažu spinduliu aplink) ant namo sienos buvo varžtais pritvirtintas metalo lakštas, apklijuotas lipdukais. Matėsi, jog 3 iš 4 keturių varžtų buvo ne kartą atsukti, tad pradėjau raustis kišenėse, kas galėtų tarnauti kaip atsuktuvas. Du varžtus įveikė studento pažymėjimas, trečias pasidavė tik namų raktui. Iiiiir tiesos akimirka…

Po to reikėjo viską priveržt atgal...

Po to pastebėjom dar du tokius pat “street artus” tolėliau ant kitų to pastato sienų… Kai galiausiai pamačiau kitoj gatvės pusėj tikrai kažką panašaus į meną, gaila nenufotkinau. Ten ir buvo pirmasis mūsų rastas lobis.

Kas nepatiko, tai kad beveik visi aprašymai internete buvo švedų kalba. Spėju, kad tai ir sutrukdė mums rasti kelis lobius, nes google translator nevisada tiksliai išverčia. Vienu metu, sustojus žvilgelti į žemėlapį kurio lobio ieškosim toliau, prie mūsų privažiavo senyvo amžiaus švedas, pasisiūlęs padėti rasti kelią. Aišku, mes į žemėlapį žiūrėjom ne dėl to, kad nežinom kelio, tiesiog nežinojom kurį lobį rinksimės toliau, nes jau buvom pavargusios ir atmetinėjom tolimesnius taškus. Bet švedas pasirodė labai draugiškas ir malonus, pasisiūlė kartu važiuoti. Bevažiuojant ir papasakojom ką čia darom, o jis susidomėjo ar į Jönköpingą būtent dėl to ir atvažiavom. :) Atvykus į vietą pamačiau kad čia ta pati mokykla, kurioje pirmą savaitę buvo surengtas didelis balius mums. Švedas, iš pradžių norėjęs tik parodyti mums kelią, neužilgo nuvažiavo tolyn, bet po poros minučių jau matėm kaip suka ratus apie mokyklą, po to grįžo, pripažino kad susimėjo kur tas lobis ir paklausinėjo šalia esančių mokinių apie užuominą (“Under T”). Ir nors lobio ieškojome jau trise, bet vis tiek neradom. Atsisveikinę nuvažiavom tolyn, tiksliau jau traukėm link namų, pakeliui patikrindamos likusius taškus.

Šitą radau aš. Maia rašo mūsų vardus ir klausia, ar maniškis baigiasi su é.

Gaila, kad nė vienas iš rastų lobių nebuvo su daiktais. Nors suprantu, kad mieste didesnius daiktus paslėpti taip, kad rastų tik geocacheriai, ganėtinai nelengva.

Šitas buvo geras.

Radus žibintuvėlį bandėm su juo pasišviesti, ieškodamos ant šviestuvo apačios, kur buvo tamsūs tarpeliai, bet jis aišku neveikė. O pasirodo, kad pats žibintuvėlis ir buvo lobis. :)

Tai tokia karšta ir turininga diena mums pasitaikė. Žinau, kad vienas lobis yra stotelėj, iš kurios važiuojam į centrą, tad kada laukdama autobuso pračekinsiu, jei bus laiko.

Panašūs įrašai: