Apie mokslus

Kadangi neseniai KTU vyko atranka į kitų metų Erasmusą, jau gavau du laiškus iš studentų, klausiančių, ar tikrai sunku čia mokytis.

Štai ką aš jum pasakysiu:

Nelabai.

Pirma trumpai papasakosiu kaip aš mokiaus KTU. Eidavau į paskaitas keturias dienas per savaitę, kur praleisdavau kokias  3-4 valandas (2-3 paskaitas). Į teorines dažniausiai neatsikeldavau, nebent lankomumą žymėdavo. Kadangi kiekvienas modulis turėdavo bent po vieną koliokviumą (o 2-3 kurse – ir po bent vieną rašto darbą), tai būdavo žiaurinių savaičių kai reikia šimtą darbų nuveikti, o mokaisi tai aišku tik dieną prieš atsiskaitymą. Dalykai tai visokie – matkės egzui per dieną nepasiruoši, bet kokiam marketingui tai poros valandų užtenka.

Čia, palyginimui, jei eičiau į kiekvieną paskaitą kuri man priklauso, tai būtų 3-4 dienos per savaitę po 2 valandas, nes čia paskaita trunka ne ilgiau dviejų valandų (trijų, jei einam dvi temas), įskaitant fika (15min pertraukėlę kai visi eina kavos).  Koliokviumų nėra, paskaitos neprivalomos (tik už švedų kalbos paskaitų lankymą galėjai gaut papildomų balų), rašto darbai – priklausomai nuo modulio. Dažniausiai būna bent vienas, kartais grupinis. Tai visą tavo pažymį lemia egzaminas (kuris sudaro dažniausiai bent du trečdalius viso pažymio).

O bajeris tame, kad čia teigiamas pažymys yra 60%. Ir jei reikia perlaikyt egzaminą (kas yra nemokama, laikai tol kol išlaikai) gali tik po dviejų mėnesių (arba po vasaros, jei susikirtai pavasario gale). Ir egzaminai čia tokie, na ne per lengviausi, ne 20 testinių klausimų :D. Aišku, labai priklauso nuo modulio, bet abejoju ar galima pasiruošti per vieną naktį, nes dažniausiai reikia perskaityt kelis šimtus puslapių, aš to nespėčiau paprasčiausiai. :D Pliusas, kad dėstytojai įkelia senų metų egzaminus, ir šiaip duag ką pasako apie egzaminą. Mum per finansų modulį iš anksto davė penkis atvirus klausimus, kurių vienas buvo per egzaminą. Buvo neprotinga patingėti geriau tiem klausimam pasiruošti, iš mano pusės. :D Ir beje, gavau iš to egzo 59, bet parašė 60. Close enough.

Kalbant apie paskaitas, tai man jos čia tokio pat nuobodumo kaip KTU. Buvo ktune ir įdomių paskaitų – finansų, marketingo, bet buvo ir visiškai žudančių. Tai čia nėra tokios jau žudančios, tiesiog dėstytojas rodo skaidres ir pasakoja kas parašyta knygoj. Bet kai neįterpia kokių įdomesnių pavyzdžių iš praktikos, neklausinėja auditorijos įdomių klausimų, tai man tokios paskaitos per vieną ausį įeina, per kitą išeina. O uždavinius kai sprendėm, tai viskas vyksta taip: perskaitom sąlygą, tada dėstytoja parašo sprendimą ant lentos, padaro kokią durną klaidą (nors ji tiesiog perrašinėja sprendimą nuo lapo), kas nors pataiso, aš tik nusirašau viską. O visi sprendimai sukeliami į sistemą, kaip ir viskas – paskaitų skaidrės, klausimai, galintys būt egzamine (tik be atsakymų, haha). Tai dėl to aš ir neidavau į tas paskaitas, nes atsinešdavau kompą ir 9gagindavau arba skaipindavau. Tą patį galiu namie padaryt.

Žodžiu, man tai čia atostogos. Bet kai tiek turi laisvo laiko, tai aptingsti ir beveik nesimokai išvis. Jei skirčiau laiko knygos paskaitymui ir uždavinių sprendimui tiek laiko, kiek jo praleisdavau Kaune paskaitose, tai be problemų išlaikyčiau egzus gerais rezultatais. Tai sakau, kad sąlyginai čia lengviau. Bent sąlygos, gerai jiems pasiruošti, tikrai neblogos sudarytos.

Nepaminėjau, kad čia reik pirkt vadovėlius. Nes bibliotekoj jei ir būna, tai po vieną kitą egzempliorių ir už jų pasiėmimą namo reikia mokėti (nepamenu kiek, bet pakankamai daug, kad neapsimokėtų). Aš pirkau tik vieną vadovėlį (dviem moduliam), suplojau neprisimenu kiek, 200 ar 300 kronų. Čia padėvėtas, naujausio leidimo. Po semestro galėsiu parduot tam pačiam knygyne, atgausiu apie pusę sumokėtos sumos. Bet galima ir be vadovėlių išmokt manau. Esmė būna skaidrėse.

Ir dar. Jei kartais šitą įrašą skaito studentas, kuris atvažiuos čia studijuoti, labai rekomenduoju neimti kurso pavadinimu “Research Methods: Design, Implementation and Analysis”, nes čia yra šūdų malūnas. Gerai, kad viskas vyksta online ir nėra nei paskaitų, nei egzų. Bet kai reikia parašyti darbus tema “Kur yra riba tarp mokslo ir pseudomokslo”, “Kas yra geras rašto darbo įvadas ir problematika” ir išanalizuoti bakalaurinį aptariant ar gerai buvo parašytas įvadas, problematika, tikslas ir uždaviniai ir pan., tai noris nusišaut. Amerikietė, rašiusi kartu šitas nesąmones, sakė kad vienas darbas buvo magistrinio, jei ne phd lygio, ir kai turi jį rašyti negavęs jokio feedbacko iš pirmųjų darbų (nes kol ištaiso, tai baigiasi deadline’ai kitiem darbam) tai nesupranti kaip po velnių, parašyti GERAI.

Nu tai tiek. Šiaip tai nėra čia sunku, sakau, įdedant tiek pat pastangų, kiek KTU, nebus čia problemų.

 

Panašūs įrašai:

Apie kelionę į Budapeštą

Seniai, prieš du mėnesius gaunu masinę žinutę, kad gal varom visi kur nors – į Londoną, Dubliną ar Budapeštą – juk pigūs ryanair skrydžiai, kurie ypač vilioja iš už Atlanto atvykusius. Na man Anglija/Airija ne taip jau pigiai ir atrodo, be to gal ne taip baisiai ir įdomu. O va Budapešte klasiokė Kristina ir kursiokė Rūta dabar erasmusina, suprask – nemokama lova su pusryčiais. Skrydžiai juokingai pigūs – gavos apie 80 lt į abi puses, tik kad iki Goteborgo oro uosto nuvažiuot antra tiek kainavo. Gerai kad bent Budapešto oro uostas santykinai nors ir toli, bet pigiai pasiekiamas.

Žodžiu, daug chebros nerinkom, ir dviese su Carlos pasiėmę tuščias kuprines išvažiavom nuotykių ieškoti. Sakėm, pigioj šaly pigiai ir gyvensim, bet… Nors Carlos kiekvieną kartą pamatęs kainą sakydavo “that’s nothing!”, bet deja nothing+nothing+nothing…+nothing ne visai tas pats kaip 0+0+0…+0. Bet apie viską nuo pradžių.

Nusileidom ir ieškojom kas mus pasitiktų su lentelėm lietuviškais užrašais, bet deja mūsų šoferiai dar nebuvo atvažiavę ir paskambinę buvom prisakyti “sėdėkit ir laukit, mes atvažiuojam, atvežam nuolatinius, su mumis jūs saugūs”. Na tai ir sėdėjom. :D Po pusvalandžio kito skambučio metu jau buvo pasakyta, kad gal nebesėdėkit, nes pasirodo šitas autobusas neatvežė mūsų lietuvaičių į oro uostą, ir Kristina su Rūta padariusios ratą grįžo į miestą. :D Tad mes savarankiškai išleidom pirmus forintus autobuso bilietėliui (pasirodo geriau žinojau į kurį autobusą sėsti, negu kai kas, pragyvenęs mieste gerą mėnesį) ir pakeliui į miestą siuntinėjom sms “mes žvėriškai išalkę, veskit mus kur būtų maisto”. Taigi susitikom su jom prekybos centre, kur pripildėm pilvus ir paženklinom Carlos, jei netyčia pasimestų.

PhotobucketTen tas kringelis prie gatvės – mistype’as.

Nuvažiavom į savo laikinuosius namus, beje labai erdvius ir sušiktai šaltus. Pasidažėm ir išėjom pirmų nuotykių ieškoti. Pirmiausia varėm ant kažkokio kalno (aš jokių pavadinimų neprisimenu, tai vadinsiu viską bendriniais daiktavardžiais) kur gražiausiai matosi miesto panorama. Jau tada pajutau, kaip pripratau prie gero gyvenimo Švedijoj – ten nors už viską moki daug, bet daug ir gauni. O kai po dviejų mėnesių pertraukos sterilioj aplinkoj tenka įlipti į metro arba autobusą, kuris, na, sakykime, nekvepia, tai Carlos teko sodinti mane ant žemės, nes aš net bijojau liestis prie turėklų. :D Lietuvoj irgi smirda, bet dažniausiai tai smirda žmonės, ypač tie, kurie užmiega bevažiuodami ir važiuoja tol, kol kontrolė juos išmeta arba troleibusas atvyksta į parką. Patys troleibusai/autobusai nesmirda, nebent baisiai seni būtų. Šalta abiejuose vienodai. Švedijoj autobusuose man per karšta. :D

PhotobucketVa taip atrodo Budapešto viešasis transportas. Važiuoja jis ten normaliai, nors ne taip “smooth” kaip Varšuvoj, ir kai sako stotelių pavadinimus tai nieko nesuprasi, bet aš ir Vilniaus trūlikuose ne visada suprantu. Čia fotkinta greitai, nes mergos rėkė kad tuoj užsidarys ir nuvažiuos.

PhotobucketO va čia autobusas į kalną tos panoramos pažiūrėt. Mažas toks, drebantis. Ir tų paišalionių pilna visur mieste – pamiršau kaip smarkiai aš tų šlykštynių nepernešu. Nors gal greičiau tiesiog nepastebėjau kad Jonšiopinge tokių beveik nėra.

Atpėdinom į tą viečikę kur visas miesto vaizdas atsiveria, reginys tikrai vertas pamatyti. Pasivaikštinėjom, paskui tokioj vietelėj prie moters skulptūros su palmės šakele apsistojom ir plepėjom apie savo erasmusus.

 PhotobucketO aš bandžiau fotkint.

Kai pasidarė šalta, pradėjom judėt atgal. Pasirinkom lipt apačion pėškute, belipant dviese šnekėjom su Kristina ir buvo juokinga, nes nors Carlos su Rūta ėjo prieky ir kalbėjosi tapusavy bei mūsų negirdėjo, mes abi tebebendravom angliškai.Nusileidę nuo kalno ieškojom stotelės, iš kurios galėtume pajudėt link centro, bet nelabai mum pavyko rast kažką kur dar važiuotų transportas. Po valandėlės pasivaikščiojimų Budapešto gatvėmis ir bežvengiant kažkur ant šaligatvio aš ištiesiau ranką priešais važiuojantį taksi ir liepėm vairuotojui mus vežt į barą Szimpla.

Kalbant apie naktinį gyvenimą Budapešte, tai čia dalykas kurio pavydžiu ir manau pavydėsiu visą gyvenimą jei neapsigyvensiu šaly, kur tai būtų panašu. Nors apsilankėm tik keliose vietose, bet visur pilna žmonių, erdvės daug, kainos normalios (panašios kaip Lietuvos vidutiniškuose baruose, ta prasme alus po 5,5 lt). Szimpla išvis kažkoks gigantas, nors stiliukas panašus į Boškės, tik vietos gal keliolika kartų daugiau, daugiau visko prikrauta, kiekvienas kampas vis kitaip išdarkytas. Muzika faina grojo, na tokia kokios aš klausaus. :D Va foto, kad būtų galima maždaug įsivaizduot:

Photobucket

Iš pradžių keista, nes nu sakau – Švedijoj ir barai steriliai atrodo, pigiausioj skylėj įskilusį stalą sunkiai rasi. O čia dviejų vienodų kėdžių nepamatysi. Bet studentams tokių vietų ir reikia.
PhotobucketIš tiesų ten taip šviesu nėra – fotkinau su blicu, nes šiaip ten tokia prieblanda, niekas nepamatys jei apsidrėbsi bevalgant.

Suvalgėm po picos šmotą už kelis litus, ten kepa gigantiškas ir nenormaliai skanias picas. Taip maloniai pakvimpa krosnim įėjus į kambariuką pas dėdę, kad supranti jog esi labiau alkanas nei manei iš pradžių. Pasėdėję kurį laiką nusprendėm kad reikia dar kokią nors vietą šiandien pračekinti, bet deja sekmadienio naktį nedirbo kažkoks klubas/baras, kurio pavadinimą pamiršau. Tad atsisveikinom su Rūta ir grįžom pas Kristiną, pakeliui iš parduotuvės nusipirkę šokolado (Milka su Oreo, how cool is that) ir vyno butelį.

Sekančią dieną ėjom valgyti vengriško guliašo. Rūta nuvedė į gan neblogą viečikę, net padavėjas kalbėjo angliškai. Užsisakėm visi to paties guliašo, prisivalgėm ir aptingom. Bet reikėjo judint užpakalius, nes diena jau buvo įpusėjus, o mes planavom eiti apsipirkti rūbų ir šiaip daiktų. Su Carlos todėl ir atvažiavom pustuštėm kuprinėm, kad parsivežtume kokių rūbų, nes vis tiek pigiau nei Švedijoj. Tai ir malėmės prekybos centre kelias valandas. Mes su Kristina vis įlisdavom į kokią papuošalų parduotuvę, o vargšas meksikietis bandė rast kokią vyriškų nebrangių rūbų parduotuvę, bet nelabai jam sekėsi. Tai nieko taip labai ir nenusipirkom, nusivarėm nuo kojų ir pametėm Carlos, kuriam baigėsi telefono sąskaita.

PhotobucketTraukinių stotis prie prekybcentrio, žymiai gražesnė nei Goteborgo.

Galų gale grįžom į savo rezidenciją, pasiruošėm vakarui ir nusiteikę kad visai mes čia nepavargom, išėjom nuotykių ieškoti. Nuotykiai čia ir prasidėjo, kai įlipom į tramvajų (važiavom susitikti su Rūta, kad kartu nuvažiuotume į Herojų aikštę) ir Kristinai susišvietė kad važiuojam ne į tą pusę. Po šūksnių “abort mission” išlipom, išanalizavom žemėlapį ir paaiškėjo kad misijos nutraukti nevertėjo, nes gerai mes ten važiavom. Pažvengę galų gale atvykom į reikiamą tašką ir persėdę į metro atbildėjom į tą herojų aikštę.

PhotobucketVa. Herojai visur.

Gražiai vakare atrodė, apžiūrėjom tas skulptūras. Aikštės šonuose stovi berods Art Gallery ir dar kažkas, ten yra mumijų. :D Tolėliau stovi kažkokia pilis, gaila kad ten nenuvarėm, teko matyt straipsnį jog tai viena gražiausių pilių Europoj. Bet tam straipsny nebuvo Trakų pilis paminėta, tai turbūt melas.

Kadangi buvo šalta, ilgai ten neužsibuvom ir patraukėm į pagrindinį tos dienos tašką – Morrison’s. Klubas, nesveikai didelis, įėjimas (iki berods 23h) kainuoja 5,5lt, už kuriuos gauni tris alaus. TRIS ALAUS. Patiko man ten. Vien dėl to kad daug skirtingų salių, visos pilnos žmonių (pirmadienio vakarą!), yra karaoke (dainavom su Kristina :D), nu ir šiaip ten viskas liuks. Nu tik ko nors paėst nepavyko mum nusipirkt, sustirę sumuštekai nelabai domino. Kas dar nepatiko, bet čia visiem klubam galioja, tai kad galima viduje rūkyt. Ir dėl to, kad visi rūbai/plaukai prisigeria to kvapo, bet ir šiaip man baisu kad koks šalia svyruojantis čiuvas su cigarete rankoj nesugalvotų pradėt intensyviai šokt ir mostaguotis rankom man priešais nosį. Dar kalbant apie žmones, tai kadangi daug tarptautinių studentų, ir publika įvairi, bet labai duag pastebėjau (spėju vietinių) žmonių tokiais kalinių veidais. Dar vienas aspektas, kuriuo mane sugadino Švedija, kurioj pusė bernų atrodo kaip modeliai. :D

Ai dar kas juokingo buvo. Einam iš vienos salės į kitą visi kartu ir žiūriu toks bičas stovi – garbanotais ilgais plaukais, apželdintu veidu ir rūgščia veido mina. Sakau Kristinai – “kada paskutinį kartą matei jėzų?”. Carlos išgirdo (nors nepamenu ar angliškai, ar lietuviškai sakiau) ir persižegnojo. Deja, Jėzus tai pamatė ir jam nelabai patiko šis Carlos gestas. Atėjęs prie mūsų pradėjo kažką jam aiškint, Carlos atsakinėjo jam ispaniškai. Pasirodo Jėzus mokėjo ispaniškai ir buvo įsitikinęs kad meksikietis ieško problemų. Aš stovėjau šalia ir nieko nesupratau ką jie šnekėjo, gerai kad kažkaip kiti juodu išskyrė. :D

Galų gale, kai jau atsišokom ir pradėjo jaustis, jog mąžta žmonių, pasitarę nusprendėm kad reik varyt kur nors pavalgyt. Bandėm rast tašką, kur parduoda gyros – tokią kebabo atmainą. Radom kažką panašaus, bet ne visai ko ieškojom. Man rodos po to grįžom namo, semtis jėgų trečiajai – ekskursinei dienai.

Ir štai ji prasidėjo. Pirmiausia nuvarėm į turgų, fainą tokį, žmonių ne per daugiausiai, pasižvalgėm į dešras ir paprikas (paprika Vengrijoj kaip koks pomidoras Italijoj) ir užlipom į antrą aukštą, iš kur sklido maisto kvapas.

Photobucket

Tų paprikų tiek daug, kad jos kaip puošmena tarnauja.

Photobucket

Va dar turgaus.

Man nepatinka tas greito maisto valgymo stilius – kai nusiperki patiekalą ir eini ieškot prie kokio čia stalo atsisėst. Patikėk, tokioj vieotj kaip turgus prekystalių daug, bet stalų kur atsisėst – ne. Ir šiaip nervino gurgiantis pilvas ir ilgai rinkausi ką valgyt, nes viskas atrodė nesuprantama arba ne itin skanu. Pasiėmėm visi (išskyrus Carlos) tą patį patiekalą – langosz. Tai toks padas tešlos, virtos aliejuj (kaip spurga, ne čeburekas koks), apteptos kokiu nors padažu (mūsų atveju grietine) ir ant kurio tau prideda visko ko širdis geidžia. Kainavo toks dalykas, priklausomai nuo to, kiek pribumbasų tau pridės ant viršaus, keliolika litų, aš lygtais 17 sumokėjau. Šalia sėdėjoo kažkokie du vietiniai, jie valgė langosz su kokias vienu-dviem ingridientais ant viršaus. Na, mano paskutinių mėnesių daržovės buvo morkos ir kečupas, tai aš atvažiavau pavalgyt.

Photobucket– O, Juste, kažkas šiandien nesibučiuos, – tarė Carlos, pamatęs mano svogūninį langosz.

Tas skystis taurėse, be abejo, ne sultys (nors, tam tikra prasme…), o vynas, kuris čia nenormaliai pigus – 200 ml kainavo 2,2 lt. Tiek pat kiek colos skardinė Švedijos parduotuvėj. :D Apsiėdėm (visko neįveikiau), visi apsidrabstėm viskuo, vos nenusiverčiau nuo debiliškos kėdės ir ėjom ieškot kokių čia suvenyrų nusipirkt. Carlos nuspirko Absolut Budapest maikę (tipo Absolut Vodka stiliumi), o aš radau maikę su Jack Daniels tipo etikete. Nu ir ten visokių atvirukų ir panašiai, nežinau kam tai rašau, nes visai čia neįdomu ką mes pirkom.

Po to varėm visur pėstute, pamatėm kaip Rūtos univeras atrodo (aš maniau kad JIBS skaitosi didelis…), ėjom tiltu su liūtais į kitą miesto pusę (neprisimenu kuri yra Buda, o kuri Pesta), lipom į kalną, nes pagailėjom dešimt litų funikulieriui. Toliau duodu žodį nuotraukoms.

Photobucket
Photobucket

Vis palipdavom ir nufotkindavau kiek vaizdo atsiveria. Nebuvo ten labai jau daug lipt, šiaip zyzaliojau. :D

Photobucket

Čia Kristina sakė, kad jai sukilo noras noras pažadinti savo vidinę princesę ir užsidėti ištaigingą suknelę. Ar kažką tokio. :D

Photobucket

Čia iš kitos pusės tas pats vaizdas.

Photobucket

Jau visai užlipom ant kalno.

Photobucket

Čia kažkokie pastatai.

Photobucket

Gražus miestas, negali paneigt.

Photobucket

Du daunai. Atkreipkite dėmesį kaip aš stengiuosi neperžengti linijos.

Photobucket

Graži bažnyčia, kurią apžiūrėjom tik iš išorės – viduj remontavo.

Photobucket

Mes :)
Photobucket

Aš kažkaip nemėgstu tokių nuotraukų, maždaug “aš miesto/kalno/eifelio bokšto fone”, bet reikėjo porą padaryt atminimui. :D

Photobucket

Nubombarduota bažnyčia.

Photobucket

Čia šiaip vaikštinėjom gatvėm ir patraukėm į tą pusę kur matėsi šis gražus pastatas.

Galų gale užsimanėm išgert kokios arbatos ar karšto šokolado, bet kadangi buvom turistų lankomoj miesto daly, tai visur kainos turistiškos. Tad patraukėm atgal link namų, o patenkinę skrandžio norus ėjom į restoranėlį, kur buvo mums užrezervuota palinkos degustacija. Palinka – tai toks stiprus vengriškas gėrimas. Degustacijos metu gavom po tris skirtingos palinkos taureles ir tris saldainius su palinkiniu įdaru. Pirmas įspūdis – sušiktai stipru ir ne itin skanu. Antra taurelė jau turėjo kažkokį normalesnį poskonį, o trečia – abrikosinė – išvis labai skani buvo, likom sužavėti, man labai patiko poskonis.

Photobucket

Va tokios taurelės, kurias po kiekvienos palinkos praskalauni duotu mineraliniu ir išpili į stiklainį. Kol supratom ko tas stiklainis vidury stalo padėtas… Toks grynai uspaskicho agurkėlių stiklainiuks.

Dar buvom sužavėti ką šalimais sėdinčios merginos gėrė – į tokį patį stiklainiuką pridėta visokių pjaustytų vaisių ir kažkuo užpilta. Nu atrodo baisiai žaviai – nei tai maistas, nei gėrimas, ir dar stiklainy. Nenorėjom maišyt, bet būtų buvę smagu paragaut to marmalo.

Po degustacijos patraukėm į jau aprašytą Szimplą, kur Rūta norėjo pasveikinti draugę gimtadienio proga. Po to – į vakarėlį pas kažką bute ir į klubą su dauniška muzika. Na kažkaip į galą vangokas buvo vakaras, nes klube chebros mažai buvo ir šiaip regis+hiphopas=nieko gero. Bet man nuotaiką pataisė pagaliau gautas normalus gyros, su visokiais violetiniais kopūstais ir šiaip skaniais dalykais. Toks paturbintas kebabas.

Grįžom namo, bet nėjom miegot, laiptinėj šnekėjom apie Švedijos ir Vengrijos skirtumus su alaus skardine rankoj. Pvz., Budapešte beveik niekur negalima atsiskaityt kortele, nebent normalioj parduotuvėj (tipo maximose). Su Carlos sugalvojom berods tik vieną vietą Jonšiopinge kur NEįmanoma atsiskaityt kortele – pas dėdę kuris naktim kepa hotdogus išalkusiems studentams po klubų. Bet apie tai plačiau bus neužilgo kitam įraše.

Tad reziumuojant kelionę – buvo smagu. Ne tik pamatyt drauges (kurias dabar pamatysiu kada… rugsėjį?), bet ir aplankyt miestą į kurį gal daugiau gyevnime nebegrįšiu. Pats miestas gražus, visa ta architektūra, didelės gatvės, na lyg senoviškesnis Varšuvos variantas. Bet nepatiko nešvaros pojūtis – na gatvės lyg ir nešiukšlinos, bet sienos apipaišytos, apie viešąjį transportą jau rašiau savo nuomonę (bet nepaminėjau kad naktiniai tramvajai – super – švarūs, šviesūs, nauji). Dar kažkaip žalumos pritrūko – neprisimenu jokių parkų ar šiaip medžių, gėlių mieste. Ir nors viskas atrodo baisiai pigu, bet vis tiek išleidi duag pinigų – nes kaipgi nepirksi, jei taip pigu! Naktinis gyvenimas turbūt didžiausias pliusas studentaujant tokiam mieste. Tikiuosi nepraleidau kokių įdomesnių istorijos detalių, jei ką, merginos, rašykit komentaruose.

Ačiū Rūtai, kad aprodė tiek daug miesto, be tavęs nebūtume turbūt nė pusės to pamatę ir aplankę. Ir aišku, ačiū Gedmai (:D), kad priėmė į savo šaltą bet mielą butą (Carlos sakė jam iki dabar rytais gerklę skauda). Atvarykit į Jonšiopingą, eisim išgert 0,4 l alaus už 14 litų ir pažiūrėt į gražius bernus! :D

Panašūs įrašai:

Svenska utmaning: påskmust

Neplanavau šito įrašo daryt, nes pagal planą turėčiau aprašyt savo kelionę į Budapeštą, kuri buvo prieš dvi savaites. Bet šiom dienom vis nerandu kelių laisvų valandų prisėst ir viską aprašyt su paveikslėliais. O kartais nebūna įkvėpimo.

Tad šis įrašas spontaniškas, o ir maistelis ne iš planuoto sąrašo, nes bevaikštant po parduotuvę pamačiau daug butelių švediško gėrimo påskmust. Jį pardavinėja tik Velykų proga, nors jis populiaresnis per Kalėdas, tada jį pardavinėja pavadinimu Julmust (kas reiškia “kalėdų sultys”). To kalėdinio buvau nusipirkus paragaut, pigiau grybo kainavo sausio vidury, berods 2 kronos (ir dar tiek pat už tarą), tai gavos 1,5l gėrimo už 1,6 lt. Bet nepasakyčiau kad labai patiko, juolab kad daug to gėrimo ir po truputį geriant (nes man labai saldu) man jo užteko gal dviem savaitėm, kol visai nusibezdėjo ir paskutinis šlakelis (ar veikiau visas šlakas) nukeliavo į kanalizacijos gelmes.

Bet vis tiek nusipirkau šiandien to poskmust (taip tariasi), nes nežinojau kad čia tas pats gėrimas, tik kitu pavadinimu. Ir bais gražus buteliukas buvo, nesusilaikiau:

 PhotobucketButelio dizainas primena senus laikus, kai gėrimus Utenos gėrimai pilstydavo.

Mažai aišku čia to gėrimo – 0,33 l, o kainavo 3,6 + 0,6 kronos už tarą, kas visumoj kaina gaunas kaip ano kalėdinio, tik penkiskart mažiau skysčio. Aišku, po velykų paleis už pusę kainos.

PhotobucketAtsidariau va su tokiu gražiu atidarytuvu, kurį nusipirkau iš studentų namo (taip vadinas vieta kur yra suvenyrų pardė ir dar daug visko). Tai buvo pirmas sykis, kai jį panaudojau, nors jau matos kad visas apsitrynęs nuo raktų ir kito kišenės turinio.

Nežinau ar mano skonio receptoriai jau adaptavosi prie švediško maisto, ar šiaip cukraus stygius buvo, bet šįkart gėrimas žymiai skaniau susigėrė. Iš pradžių net maniau kad čia truputį pakoreguotas receptas, kol nepaskaičiau internete. Nes pats skonis panašus į colos, bet su visokiais prieskoniais, nu tokiais kalėdiniais. Sunku nupasakot, kaip ir su tuo blodpudding, panašus skonis. Ir atrodė kad šįkart mažiau tų prieskonių, bet daugiau cukraus. O gal dėl to, kad neatšaldytą gėriau. Nu, nežinau. Visai nieko, bet cola skaniau.

Nu, o pabaigai, kadangi nelabai čia prirašiau tų savo degustacinių įspūdžių, parodysiu ką gavau paskutiniu metu.

Iš banditenštrasen atėjo siuntinys su dalykais, kuriuos per kvailą galvą palikau namie (labai protinga buvo nepasiimti skaičiavkės) arba šiaip jie netilpo, ir šiaip daug maisto, kurio dalis šiandien keliaus ir ant mano lietuviškos vakarienės stalo su meksikiečiais ir prancūze.

PhotobucketJau kuris laikas ilgaaulius pakeitė kedai, čia juk pavasaris.

O vakar, grįžus iš apsipirkinėjimo radau lapelį iš pašto. Tai vėl teko suktis atgal ir pėdint į tą pačią pusę, iš kurios ką tik grįžau, nes norėjau pasiimt siuntinį iškart. Nežinojau nei nuo ko nei kas, bet pabijojus kad vėl gali būt maistas, nutariau nelaukt kol jis suges. Pasijuokite iš mano naujojo vardo:

Photobucket

Gerai, kad paštanešys surado mane gyventojų sąraše, nes butas tai neparašytas. :)

Nu ir kaip manot, ką gavau? Ogi pirmąsias gimtadienio dovanas! Nuo Ugnės ir Martyno :) Pradėjau pakuot voką dar pačiam prekybos centre (nes jame yra paštas), nes nesusiturėjau iš smalsumo. Ir kai pamačiau ką gavau, nenustojau juoktis kol grįžau namo. Patiko ir palinkėjimas. :D

PhotobucketTik aš galiu gaut žurnalą tikriems vyrams. Dar neskaičiau, laukiu gimtadienio.

Martynas pernai norėjo man padovanot 21 butelį colos, bet sakiau kad mama neleidžia, suges dantys :(. Dabar bijau kas su mano dantim bus, taip saldžiai gyvenime nevalgiau. Pilnas stalas saldainių (žr. dviem foto aukščiau), jau net nebevalgau jų, nes nusibodo.

Kitas įrašas tikrai bus apie Budapeštą.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: pytt i panna

Greit man tie iššūkiai valgosi, kol nepasimiršo pavadinimai vis paieškau parduotuvėse visų tų švediškų dalykų. Pytt i panna nebuvo taip lengva rast – nenorėjau pirkt 1.5 kg maišo pigiausio prekės ženklo, bet kitoj parduotuvėj pavyko rast kilograminį ir ne Eldorado brand’o (kuris čia pigiausias, kaip mūsų optima linija. populiariausias tarp studentų nors kai kurios prekės visiškas gaidys). Va toks maišas:

Photobucket

Nežinau kodėl jis taip vadinasi. Nemanau kad čia švediški žodžiai, nes “bulvės ir dešra/svogūnai” skambėtų visiškai kitaip. O šitas patiekalas ir yra toks: čia tik bulvės, svogūnai ir kažkokie mėsos gabalėliai. Nu tipo kiauliena (jau arčiau mūsų lietuviškų dešrelių, bet vis tiek spėju kad nėr taip blogai). Šitas patiekalas dažniausiai gaminamas namuose iš likučių (leftovers) – jei turi kokios užsilikusios mėsos, tai prisipjaustai bulvių, svogūnų ir tos mėsos, šauni į orkaitę ir va, ėdesys gatavas. Nieko ypatingo, bet man patiko. Paaiškinsiu kodėl.

Pirma, tai pigus reikalas – toks maišas kainavo apie 20 kronų, o susivalgo per tris kartus, jei labai valgyt nori. Įjungus taupymo/dietinį režimą išeitų ir normalios 4 porcijos. Paruošimas irgi paprastas: kepi kol iškepa, priklausomai nuo to, kurį kepimo variantą pasirinksi. Va kokia graži ir angliška (!) instrukcija kitoj maišo pusėj:

Photobucket

 Kepiau orkaitėj – ilgiausiai, bet skaniausiai.

Patiko ir todėl, kad paprastas lengvai paruošiamas greitmaistis, plius gali laikyt kameroj kiek tik nori. Nes kai grįžti po sunkios dienos (ok, man taip retai būna, bet vis tiek) ir tingi kažką gamint, tai net koldūnai atrodo sunkus darbas.

Photobucket

Va taip atrodo realybėj. Kepu lėkštėj, nes neturiu normalaus kepimo indo. Išvaizda truputį apgaulinga: kai pradeda kept, gabalėliai sumenksta, susitraukia ir tada pagalvoji – galėjau ir saujele daugiau įdėt.

Svarbus šito patiekalo akcentas – kiaušinis, kurį bekepant įmuši ant viso patiekalo. Galima aišku ir be jo, bet įdomiau ir sočiau su. O garnyras – marinuoti burokėliai. Šiti, bjaurybės, brangūs čia – 700g stiklainis kainuoja apie 17 kronų, nesuprantu kodėl – ar burokai nėra viena pigiausių daržovių? Bet tobulai jie tinka čia. Pirmąsyk dar ir morkyčių pasitarkavau (nusipirkau maišą, tai reik suvalgyt), bet be reikalo vargau – puikiai užtenka burokėlių.

Tai va, visumoj toks derinys keliauja į skrandį:

Photobucket

Verdiktas: kol kas tai mano mėgstamiausias švediško iššūkio laimikis, tikrai dar pirksiu. Skanu, sotu ir nebrangu (neskaitant durnų burokėlių, bet manau pavasarį galima juos pakeist kitom daržovėm). Tik galėtų mėsos būt daugiau nei svogūnų, nes pastarieji tai tokie šiaip sau, plius dar mėgsta prisvilt prie lėkštės. Gal pačiam darantis, o ne perkant šaldytą variantą, galima juos įdomiau paruošti. Bet aš tingiu. Nebandžiau su kečiupu valgyt, kai baigsiu burokėlius, Heinz’as eis į trasą.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: blodpudding

Sekantis švediškas iššūkis mano skrandžiui: blodpudding. Lietuviškai tai skambėtų kaip kraujinis pudingas. Sveikas dalykas, turintis daug geležies. Ir nebrangus – kainavo apie 7 kronas. Atrodo jis va taip:

Photobucket

Jau teko girdėt istorijų kaip studentai nusipirkę blodpudding valgė jį žalią, galvodami kad čia šokoladinis pudingas. Genijai.

Kitoj pusėj sudėtis ir vartojimo instrukcija švediškai. Dėstytoja sakė, kad kraujo čia tik keli procentai, bet kai paklausėm kas tada yra kitos sudedamosios dalys, atsakė “jum geriau nežinoti”. Nors kiek mano švedų kalbos žinios neša, tai viskas čia normaliai: vanduo, miltai, prieskoniai, cukrus, kažkas iš bulvių. Nebent tie žodžiai, kurių nemoku ir yra kažkas ne itin valgomo, bet manau iki lietuviškų dešrelių čia toli.

Photobucket

Atidarius pakuotę tikėjaus bjauraus žalios mėsos ir kraujo kvapo, bet nieko panašaus nebuvo. Nu kraują galima užuosti, bet pagrinde tai užsiuodžia prieskoniai, kaip kokio kalėdinio pyrago tešla, tokia su cinamono ir gvazdikėlio kvapeliu. Ir pjaustosi kaip koks šlapias pyragas:

 Photobucket

Spalvos realybėj ne visai tokios, bet mano virtuvinė lempa tik tiek sugeba išspausti.

Tai va, paruošimas toks: supjaustai 1 cm pločio gabalėliais ir kepi keptuvėj kol apskrunda. Tas “kol apskrunda” tai sunkiai suvokiamas dalykas, nes pudingas greit pajuoduoja ir iš spalvos to apskrudimo nepamatysi. O baksnojimas irgi nepadeda, nes paviršius traškus pasidaro tik šiek tiek pravėsus. Tai improvizacija buvo. Blogiausias dalykas, tai kad bais smirdž. Bent jau man. Tų prieskonių kvapas taip suintensyvėja, kad gartraukis nė velnio nepadėjo ir teko plačiausiai atidaryt langą. Antrąsyk kepant jau įvaldžiau techniką būt kuo toliau nuo keptuvės arba kuo arčiau lango ir nekvėpuoti gabalėlius apvertinėjant.

Photobucket

Kadangi mokykloj tokio žodžio kaip lingonberry mūsų nemokė (arba aš tiesiog neišmokau), tai maniau kad čia baisiai mandra man nežinoma uoga bus, bet iš tiesų tai paprasčiausios bruknės, kurias švedai labai mėgsta  ir su jom valgo viską – nuo blynų iki mėsos kukulių Ikea’oj. Kraujinis pudingas ne išimtis. Vien dėl to nusipirkau stiklainiuką. 16 kronų kaštavo, viską su jom valgau kad spėčiau stiklainiuką ištuštint iki išvažiuojant.

Be bruknių uogienės blodpudding valgomas su tarkuotom morkom ir kepta šonine. Aš, kadangi abejojau ar suvalgysiu tą juodulį, dar išsiviriau bulvių, kad blogiausiu atveju mano vakarienė nebūtų tik morkos. Šoninės neturėjau, bet būtų suėjus – patiekalas labai saldus ir po to žiauriai noris ko nors sūraus. Tai galutinis variantas gavos va toksai:

 Photobucket

Morkytės su česnakėliu – išsigelbėjimas nuo visiško apsalimo (nežinau ar toks žodis egzistuoja, nu kai labai jau saldu būna).

Photobucket

Čia dar nufotkinau kai antrą sykį valgiau, galvojau gal dienos šviesoj gražiau gausis. Baigėsi bulvės.

Verdiktas: naiviai tikėjausi kad tai nebus dar vienas į desertą panašus valgis. Man neįmanoma buvo suvalgyt trijų gabalėlių. Jau pradeda užknist kad čia viskas yra saldu (nors radau išimčių). Skonis keistas, lygtai valgytum pyragą-sausainį. Uogienė labai dera, morkytės irgi, nors kažin ar švedai jas be česnako valgo. Iš išorės trašku, viduj vos vos šlapia, to baisaus kepimo kvapo beveik nėra. Tik į dantis prilenda visur, kaip kokių kukurūzų dribsnių Kai antrąsyk valgiau net pakartot norėjosi, bet pirmąsyk tai visko neįveikiau – nu žiauriai saldu ir po to keistas jausmas skrandy, nesupranti ką čia suvalgei. Ir bulvės nebent dėl sotumo reikalingos, gerai ir be jų susivalgo, gal šoninės labiau norisi nei buvlių. Šiaip geras, visai užskaitau. Tik nepasakyčiau kad labai sotu, užtai turbūt pigiausias švediškas patiekalas.

Panašūs įrašai: