Geocaching

Pusė devynių vakaro.

Kadangi eina paskutinės mano dieos Jönköpinge ir oras už lango toks gražus, norisi kuo daugiau laiko praleist mieste, kurį netrukus teks palikti. Ta proga išsinuomavom dviračius su Maia ir patraukėm geocachinti.

Geocaching – tai toks žaidimas visame pasaulyje, kurį trumpai apibūdinti galima kaip “lobių medžioklė”. Žmonės paslepia “lobį” ir geocachingo puslapy jį užregistruoja, nurodo koordinates, aprašymą, galbūt užuominas kur ieškoti tiksliau. Tuomet visi, kas užsiima tokia medžiokle gali su GPS pagalba surast tai, kas buvo paslėpta, ir palikti įrašą apie savo apsilankymą. Lobiai dažniausiai būna mažos dėžutės su sąrašu žmonių, kur ir palieki savo vardą, kai pavyksta rasti ko ieškojai. Kartais dėžutėse būna daiktų, bet jų nevalia imti, nebent mainais įdėtum kažką tokios pačios vertės. Be abejo, po to viską reikia paslėpti lygiai taip pat kaip radai.

Aišku, kai kurie gal nesupras kokia esmė kažko ieškoti, ir radus nepasiimti. Bet pats procesas tuo ir yra įdomus, kad dažniausiai nežinai ko tiksliai ir kur ieškoti, o tai tik padidina malonumą radus. Tiesa, po kelių nesėkmingų bandymų ieškant gali gerokai nuslūgti entuziazmas, bet gal čia taip tik pradedantiesiams. Skaičiau, kad ir Lietuvoj yra lobių, tarp įrašų daug užsienietiškų vardų. Grįžus būtinai paslėpsiu ką nors. :)

Išgirdus apie Geocachingą pamaniau, kad tokiam mažam mieste kaip Jönköpingas čia bus tik vienas kitas lobis, bet kur tau. Net amerikiečiai (kur šitas žaidimas labai populiarus) buvo apstulbę kiek čia visko galima rasti. Gaila, kad tik neseniai apie tai sužinojau…

Va koks lobynas slypi Jönköpingo gatvelėse.

Žodžiu, per beprotiškai karštą orą numynėm iki univero, o po to susidarėm maršrutą kuriuos lobius bandysim rast. GPS ar labai išmanių telefonų neturėjom, tad viską susižymėjau ant žemėlapio, kadangi mieste ieškant ir to daugiau mažiau gali pakakti, ypač jei yra užuominų. Buvau sudarius sąrašą iš 26 punktų, bet patikrinom tik 15, o iš jų radom vos 3. Karštis ir pavargusios kojos darė savo… Nors kelios vietos tikrai buvo sudėtingos – lobis turėjo būti ant metalinio daikto, o atrodo aplink nieko nėra, tik keli kelio ženklai ir vienas kitas nutekamasis vamzdis. Tokios vietos gerokai numalšino pasitikėjimą mūsų jėgomis ir tik bereikalingai sugaišom laiko, kai galėjom geriau nuvažiuot į įdomesnes vietas, tarkim kapines.

Geriausias momentas, kai ieškojome lobio su užuomina “strange street art on the wall”. Kaip tik toje vietoje žemėlapy (be abejo, tiek su žemėlapiu, tiek su GPS yra kelių, gal net keliolikos metrų paklaida, tad ir ieškai nemažu spinduliu aplink) ant namo sienos buvo varžtais pritvirtintas metalo lakštas, apklijuotas lipdukais. Matėsi, jog 3 iš 4 keturių varžtų buvo ne kartą atsukti, tad pradėjau raustis kišenėse, kas galėtų tarnauti kaip atsuktuvas. Du varžtus įveikė studento pažymėjimas, trečias pasidavė tik namų raktui. Iiiiir tiesos akimirka…

Po to reikėjo viską priveržt atgal...

Po to pastebėjom dar du tokius pat “street artus” tolėliau ant kitų to pastato sienų… Kai galiausiai pamačiau kitoj gatvės pusėj tikrai kažką panašaus į meną, gaila nenufotkinau. Ten ir buvo pirmasis mūsų rastas lobis.

Kas nepatiko, tai kad beveik visi aprašymai internete buvo švedų kalba. Spėju, kad tai ir sutrukdė mums rasti kelis lobius, nes google translator nevisada tiksliai išverčia. Vienu metu, sustojus žvilgelti į žemėlapį kurio lobio ieškosim toliau, prie mūsų privažiavo senyvo amžiaus švedas, pasisiūlęs padėti rasti kelią. Aišku, mes į žemėlapį žiūrėjom ne dėl to, kad nežinom kelio, tiesiog nežinojom kurį lobį rinksimės toliau, nes jau buvom pavargusios ir atmetinėjom tolimesnius taškus. Bet švedas pasirodė labai draugiškas ir malonus, pasisiūlė kartu važiuoti. Bevažiuojant ir papasakojom ką čia darom, o jis susidomėjo ar į Jönköpingą būtent dėl to ir atvažiavom. :) Atvykus į vietą pamačiau kad čia ta pati mokykla, kurioje pirmą savaitę buvo surengtas didelis balius mums. Švedas, iš pradžių norėjęs tik parodyti mums kelią, neužilgo nuvažiavo tolyn, bet po poros minučių jau matėm kaip suka ratus apie mokyklą, po to grįžo, pripažino kad susimėjo kur tas lobis ir paklausinėjo šalia esančių mokinių apie užuominą (“Under T”). Ir nors lobio ieškojome jau trise, bet vis tiek neradom. Atsisveikinę nuvažiavom tolyn, tiksliau jau traukėm link namų, pakeliui patikrindamos likusius taškus.

Šitą radau aš. Maia rašo mūsų vardus ir klausia, ar maniškis baigiasi su é.

Gaila, kad nė vienas iš rastų lobių nebuvo su daiktais. Nors suprantu, kad mieste didesnius daiktus paslėpti taip, kad rastų tik geocacheriai, ganėtinai nelengva.

Šitas buvo geras.

Radus žibintuvėlį bandėm su juo pasišviesti, ieškodamos ant šviestuvo apačios, kur buvo tamsūs tarpeliai, bet jis aišku neveikė. O pasirodo, kad pats žibintuvėlis ir buvo lobis. :)

Tai tokia karšta ir turininga diena mums pasitaikė. Žinau, kad vienas lobis yra stotelėj, iš kurios važiuojam į centrą, tad kada laukdama autobuso pračekinsiu, jei bus laiko.

Panašūs įrašai:

Kelionė į Norvegiją

Jönköpingo universiteto International Association organizuoja nemažai kelionių, apie vieną iš jų jau rašiau, apie kitą, kurioje irgi buvau (vienos dienos slidinėjimas Mullsjö) įrašo nepadariau, nes nelabai ten buvo ką pasakot, nors buvo smagu. Ir iš visų kelionių išskirtinės yra dvi – Kiruna ir Norvegija. Išsiskiria jos tuo, jog trunka kelias dienas, aplankoma daug vietų bei apima daug užsiėmimų ir, be abejo, gerokai kerta per piniginę. Į Kiruną (ekskursija į šiauriausią Švedijos miestelį su ledo muziejum, kur žmonės važiuoja šiaurės pašvaisčių pažiūrėti ir šaltyje išgyventi) norint nusipirkti bilietą, reikėjo naktį prieš bilietų pardavimą nakvoti universitete. Rudens semestre turbūt ir su Norvegijos kelione tas pats vyksta, kai dar visi turi daug pinigų. Mūsų laidai ši kelionė nors iš pradžių atrodė labai patraukli, bet atėjus metui, kai prasidėjo bilietų pardavimas, buvo nupirkti tik pusė jų, nes koją pakišo seminarai/atsiskaitymai vykę kelionės metu, kurių negalima praleisti. Ir, kaip jau minėjau, kadangi jau semestro galas, daug kas išleido savo finansinius resursus visokiem Ryanairam.

Bet ne aš. Kadangi labai norėjau aplankyt Norvegiją, neskridau į visokias Italijas ir Airijas ir nesigailiu, nes po visko galiu pasakyti – Norvegija tikrai yra viena iš verčiausių aplankyti šalių. Bet apie viską iš pradžių.

Mūsų autobusas pajudėjo Norvegijos link trečiadienio vakare. Visi važiavome tokių keistų nuotaikų apimti – išvažiuojam pačią šilčiausią šių metų dieną į ten, kur dar sniegas nenutirpęs, o tuo labiau trečiadienį – vienintelę dieną, kai veikia mūsų klubas. Tad kol kiti linksminosi, mes valandų valandas sėdėjom autobuse, galvodami kas gi mūsų laukia. Bevažiuojant paryčiais prabudau ir pažiūrėjus pro langą ištiko lengvas šokas, pamačius visiškai pasikeitusį kraštovaizdį. Kaip tik tuo metu autobusas sustojo pertraukėlei ir išlindau galutinai įsitikint kaip per kelias valandas nuo lygumų krašto (Švedijoj tas panašu kaip pas mus) mes atsidūrėm tarp didžiulių kalnų.

Žmogui, pirmąsyk normalius kalnus pamačius, ir tai padaro įspūdį.

Rytą atvykome į Bergeną – vieną labiausiai turistų lankomų šios šalies miestų. Buvome aprūpinti visokiais patarimais ir knygelėmis, ką verta aplankyti, tad palikę savo lagaminus hostelyje, patraukėme į miestą, kuriame turėjom visą laisvą dieną.

Visi, be abejo, nepaleidžia fotoaparatų iš rankų.

Buvo daug rekomendacijų aplankyti žuvies turgų, kuris buvo visai šalia mūsų hostelio, bet man jis įspūdžio visiškai nepaliko – eilinis turgus, tik su vos keliais prekystaliais. Tiesa, praleidau momentą, kai kažkuris prekeivis davė banginio paragaut, gal čia ir buvo visa esmė to turgaus.

Aš nepasidomėjau, ką čia verčiau aplankius, tad ėjom kur sugalvojom ekspromtu.

Žymiausias Bergeno simbolis – medinių namelių virtinė, Bryggen, įtraukta į UNESCO paveldą. Atrodo tikrai gražiai (ypač iš toliau), pasivaikščiojom ir tarp tų namelių, kur net lauke yra medinės grindys.

Matosi truputėlis medinio grindinio ir dalis mūsų kompanijos, daugiau einantys, nei fotografuojantys.
Kai kurie pastatai jau tiek suvargę, kad net svyra į šoną.
Čia lendam tarp tų namelių, viduje ir perskaitom, kad įžengėm į UNESCO paveldą.
Jaukus staliukas pagurkšnoti kavutės.

Patraukėme link Bergenhus tvirtovės, pakeliui užeidami į Bergeno muziejų.

Šalia joks taksi nestovėjo.
Mano galva, angliškos telefonų būdelės sulaukia per daug dėmesio, kai tuo tarpu kitos lieka nepastebimos.

Pats muziejus buvo ne itin įdomus. Daug eksponatų iš antro pasaulinio karo laikų – visokių ginklų, to meto laikraščių ir panašiai. Ne dėl to į Norvegiją atvažiavome. Na, bet įėjimas nemokamas, o laiko turėjom sočiai, tad nieko kaip ir nepraradom.

Įsidienojus atėjome ir prie minėtosios tvirtovės. Čia - Rosenkrantz bokštas.
Šalia bokšto - Haakon's Hall. Daugiau toje tvirtovėje, be parko, nieko kaip ir nėra.
Geriau įsižiūrėjus pamatai prie kiekvieno "lango" po kelias gan kraupiai atrodančias galvas. "Gotika!", šaukia mano sesė, pamačius nuotrauką.
Šalia buvo žaidžiančių vaikų grupelė, berods pradinukų ekskursija. Vaikams labiau rūpėjo nuskinti žolėje pasislėpusias gėlytes, nei žiūrinėti kas čia per bokštai stovi.

Ramiu žingsnių perėję parką grįžom atgal prie gražiųjų medinukų. Prisėdam šalia kavinės, metas fikai. Aš tuo tarpu skaitinėju knygelę ką toliau aplankyti. Nutarėm dieną pasivaikščioti kitoje miesto dalyje, o vakare palydėti saulę užsikėlus ant kalno.

Čia ir prisėdom. Šalia naktinio klubo su uždažytu pavadinimu.
Nors tie nameliai - miesto simbolis, bet labai tylu ramu ten buvo, nešurmuliavo turistų. Net kavinės tik tik atsidarinėjo vidurdienį.

Patraukėm link kalno, į kurį lipo laiptais, bet vėliau, kiek supratom, užlipom tik nedidelę dalį.

Grįžtant atgal čia bato jau nebebuvo. Beje, ką tik pastebėjau, kad čia perėjos ženklas kitoks, nei užlipus ant kalno.
Akis patraukė ir tokios smulkmenos kaip dekupažuoti konteineriai.
Čionykščiai suoleliai - nei tai rankai pasidėti, nei atstumą nuo šalia sėdinčio palaikyti.
O čia - man labiausiai patikęs pastatas visoje Norvegijoje. Komentarų, manau, nereikia. Atkreipkite dėmesį ir į tai, jog pavadinimas užrašytas dažais. Viršuje užrašas sako "Anno 1710".
Einant gatve mums į akis dėbsojo kažką saugantis šuo.
O čia žiūrėjau ir galvojau - ar taip atrodo vietiniai benamiai, ar jie tiesiog prasčiau apsirėdę darbininkai, kažkodėl darbo dieną sėdintys ant asfalto su cigarete rankose.
Viena keistesnių skulptūrų. Gaila, nesupratom kas parašyta šalimais.
Eidami plačiausia gatve patraukėm link patraukliai atrodančios bažnyčios, kuri priėjus pasirodė ne tokia ir ypatinga.
Skelbimas Tvin Pykso serialo mėgėjams.
Merginos, kurios pabuvojo Amerikoj, sakė, jog primena San Franciską. Reikės patikrinti.
Gatvės menas.
Pasivaikščiojom ir po parkelį. Tvorelė - ne kliūtis vaikams ritinėtis ant žolės.
Įeiti į hostelio kambarius galėjome tik nuo trečios valandos, tad likusį laiką praleidom ant suolelio, šalia šio fontano.
Norvegijoje studentai irgi nešioja tokius kombinezonus kaip švedai.
Kažkieno gyvenimo išmintis ant pastato priešais mūsų hostelį.

Pats hostelis visai neblogas, kambariai po 4-6 žmones su tualetu ir dušu bei maža viečike kažką valgomo pasiruošti. Hostelis pačiame centre, kelios minutės kelio pėsčiomis nuo tų medinukų. Pavadinimas Bergen YMCA. Visai rekomenduoju, minusas tik kad karštas vanduo dušuose vakare jau buvo pasibaigęs.

Papietavę supratom, kad planas stebėti saulėlydį nuo kalno viršūnės yra neįmanomas, nes spėjo apsiniaukti. Tad nelaukę vakaro iškart patraukėm funikulieriaus link. Pamenu kai Budapešte nusprendėm nemokėt už funikulierių 10 lt ir gan greitai užlipom patys. Tai čia sumokėjom 18 lt į vieną pusę, o atgal lipom patys, ir tai užtruko gal kokius penkis kartus ilgiau nei Budapešte lipant viršun.

Ir štai atsivėrė toks vaizdzialis.
Įsiamžinau su kelionę organizavusiais International Association studentais.
Paskui juos įamžinau ir be savęs.
Aš bijojau prie pat krašto prieiti.
Koks gražus vaizdas iš balkonų turėtų džiuginti tų baltų namų savininkus kas rytą.
Taupydami pinigus ir ieškodami daugiau nuotykių atgal leidomės pėsčiomis, kartais kirsdami vingiuotus kelius per akmenuotas pieveles.
Kaip minėjau - štai jums ir kitaip atrodantis pėsčiųjų perėjos ženklas, kurio veikėją imituoja Carlos.
Ir man patikęs ženklas, kuris nieko nepasako.

Grįžę į hostelį dauguma smigo anksti (maždaug pasibaigus Panoramai), ne tik dėl to, kad išvargino ekskursija po miestą ir laukė ankstyvas pajudėjimas rytiniu keltu, bet ir dėl to, jog naktį miegoti nedavė ukulelę pasiėmę studentai, iki paryčių brazdinę ją autobuse.

Ryte mūsų laukė keturių valandų kelionė keltu link Leikanger.

Taigi sekančią dieną mūsų tikslas buvo pasiekti Leikanger krantinę ir iš ten autobusu nuvažiuoti iki Jostedal kaimelio. Plaukiant keltu pamažu atsivėrė neapsakomi fjordai. Pradžioje, tik palikus Bergeną vaizdai nebuvo tokie įspūdingi, bet po kiek laiko vis išlįsdavom į lauką pafotografuot, nes tikrai buvo ką.

Debesys temdė saulę, bet kartu pridavė dramatiškumo.
Buvo ir krioklių.
Lietus ir vėjas neleisdavo ilgai užsibūti lauke.
Buvo ir snieguotų kalnų, ir apžėlusių. Ir beveik visur stovėdavo namelis, kitas.

Beje, tik grįžus į Lietuvą sesė pasakė, jog tai buvo Sognės fjordas – antras pagal dydį apskritai, didžiausias Norvegijoje ir laikomas vienas gražiausių visame pasaulyje. Ir labai gilus, Vikipedija sako, jog gylis didesnis nei JAV Didžiajame kanjone. Nežinau ar tai tiesa, bet viena iš keliavusių sakė, jog vandens gylis yra toks pat, koks šalia esančio fjordo aukštis virš vandens.

Kartais sustodavome tarpinėse stotelėse.
Kelte kapitonas (ar šiaip koks dėdė) pranešdavo, kad štai plaukiame pro tokią ir tokią vietą.

Pats keltas man labai patiko, nežinau kokia kompanija mus aptarnavo, net viskas buvo net sakyčiau gana prabangiai, kaip studentams. Patogios odinės sėdynės, nemokamas wifi, malonus aptarnavimas. Aš galvą padėjus ant palangės nusnūdau taip patogiai kaip savo lovoj Jönköpinge nemiegu, tai jau šį tą pasako.

Norėjosi iš arčiau tuos krioklius pafotografuoti, bet tik prie vieno buvo priplaukta arčiau.

Ir štai mes atplaukėme į Leikanger, sėdome į autobusą Jostedal link. Kelionė pagal planą turėjo trukti dvi valandas, bet nežinau ar mane tiek vaizdai užbūrė, ar vairuotojas paskubėjo, bet atrodė kad atvažiavome greičiau nei per valandą.

Kartais pabandydavau pagaut kokį gražesnį vaizdelį ir pro autobuso langą.

Atvykome į Jostedal, kur turėjome praleisti dvi naktis. Buvome apgyvendinti nameliuose po keturis, šįkart jau be dušų ir kitų patogumų. Dušai buvo mokami (4,5 lt už 5 min.), bet labai geri. Ech, ta Skandinavija – moki daug, bet ir gauni atitinkamai.

Tokie mūsų nameliai, apsupti kalnų.
Aš taip ir nepripratau prie to jausmo, kai išlendi ryte į kokį tualetą nupėdint ir tave pasitinka tokie vaizdai.

Kadangi tą dieną nebuvo suplanuota jokios veiklos, visi papietavę patraukėme pasivaikščioti keliu link ledyno ir pasiruošti rytdienos nuotykiams.

Praėjome vienintelę kaimelio parduotuvę. Pirkau ten dvi mielines bandeles, kainavo apie 4 lt.
Kairėje matosi raudonas laikraščių stovas, kurį vėliau pastatė toliau parduotuvės, visai šalia gatvės. Pasiimi laikraštį ir palieki pinigus dėžutėje.
Hostelio prižiūrėtoja sakė, kad užtruks apie 45 min. nueiti iki kelio pabaigos, bet mes ėjom daugiau nei valandą.
Norvegiškas namelis. Nuotraukoje nesimato, bet gėlių krepšelyje yra užrašas "Velkommen", kurio turbūt nereikia versti.
Dalis mūsų nusprendė pataupyt jėgas ir neit iki galo, tad grįžome atgal kalbėdami apie kultūrinius skirtumus. Sužinojau, kas yra turducken.

Sekančią dieną mūsų laukė visos kelionės topas – Ice Troll, t.y. plaukimas baidarėmis ežeru ir kopimas į ledyno viršų. Kadangi susitarėme nesikelti be proto anksti ir pakeitėme išvykimo laiką, įvyko kažkoks nesusipratimas su autobuso vairuotoju ir jis išvis nepasirodė. Manau tai mums išėjo tik į naudą. Kadangi kelionė iki ledyno visai trumpa, kažkur 5 min. mašina, mus visus keliais reisais suvežiojo ekskursijos vadovai atvažiavę čia dirbti iš Argentinos ir Naujosios Zelandijos. Gidai, beje, labai faini ir įdomiai pasakojantys. Nuskilo ir tai, jog oras visą dieną buvo šiltas ir giedras.

Štai kas mūsų tądien laukė.

Visi buvome aprūpinti įranga: “katėmis” (ang. crampons), harness (nerandu lietuviško vertimo, va šitas dalykas) ir kirvukais.

Eilėje prie įrangos.
"Katės" arba pagal google vertėją - kapliukai.

Pasidalinome į dvi grupes ir mūsų grupei į priekį teko plaukti baidarėmis iki ledyno.

Nenorėjau rizikuot sušlapint savo fotiko. Nuotraukos autorė Cassandra Kirby.
Manuela ir Simone jau atplaukė.

Plaukimas ir patiko, ir nepatiko. Smagu buvo dėl to, kad nors plaukiau pirmąsyk nieko nežinodama, bet sekėsi puikiai. Tačiau ežeras buvo nepilnai nutirpęs ir dalį ruožo reikėjo nuplaukti visai šalia kranto, kur ledas buvo nutirpęs per kokį pusantro metro nuo kranto. Taigi tie, kas plaukė pirmieji, daugiau užsiėmė ledo kapojimu, o galiniai laukė “transporto kamštyje” arba nuobodžiaudami leido vėjui nunešti baidarę atgal ir vis priplaukinėdavo kol galų gale atsilaisvino ruožas (taip dariau aš su Cassandra :D). Dalį kelio reikėjo ne irkluoti, o stengtis išvairuoti tam siauram ruožely neužplaukiant ant ledų.

Palikome baidares kitai grupei, kuri jomis parplaukė jau grįžtant namo.
Su baidarėmis palikome ir šį vaizdą užnugary.
Per akmenis ir šaltinėlius ledyno link.
Tie juodi taškeliai - kita grupė, jau besiklausanti gidų nurodymų prieš kopiant.
Kaip matote iš mano aprangos - šalta nebuvo.
Susikabinę virvėmis į keturias grupeles pradėjome kopti į viršų.

Apskritai man labai patiko tas susikalbėjimas su likusia grupelės dalim naudojantis tik virve. Juk dairytis ir kalbėtis su kitais ne tik nepatogu, bet ne visad ir įmanoma. Tiesa, mano grupė buvo vien panos, tai vis atsirasdavo kuriai tai batą pasitaisyt reikia, tai nufotkint kokį akmenį. Ir visi kiti turi laukti, kad judėtume visi kartu. Nors šiaip ėjome gana sparčiai, gidas pabaigoje irgi gyrė, kad buvom geriausia ir sparčiausia grupė. Įdomu kiek tiesos buvo jo žodžiuose. :)

Kopimas ledynu - dar vienas dalykas, kurį labai norėčiau pakartoti.
Į pačią viršūnę, be abejo, nelipome. Gidas sakė, kad tai padaryti gali užtrukti apie septynias-aštuonias valandas.
Kelyje buvo mažų oro tarpelių kaip šis, kur blogiausiu atveju įstrigtų koja. Bet buvo ir didelių tarpeklių, dėl kurių abejojau ar savo trumpom kojytėm peršoksiu.

Kartais sustodavome kelioms minutėms ir gidas papasakodavo ką nors apie ledyną. Suprantantiems angliškai – video žemiau apie ledynmečius ir kaip susiformuoja ledynas.

Užlipus atsivėrė štai toks vaizdas. Čia pat ir pietavome.
Gidai vaišino karštu šokoladu ir kava. "Sakykit jei norit pakartot - man bus lengviau nešti lipant žemyn", sakė jie.

Kopimas į viršų man pasirodė lengvesnis nei žemyn. Fiziškai galbūt ir sunkiau, bet tiesiog kopi ir viskas. O lipant žemyn reikia žymiai labiau susikaupti, teisingai statyti kojas, kad nepaslystum, neišsisuktum čiurnos. Tuo labiau nesinori su savim nutempt visos grupės. Kaip sakė gidas: jei darysite ką nors kvailo, žinokit kad tą kvailumą patirs ir visi kiti.

Kartais gidui tekdavo kirvuku suformuoti lede laiptelius, kuriais galėtume saugiau nulipti žemyn.

Kita grupelė, kur buvo daug nurautų bernų, sumąstė berėkaudami sukelt sniego griūtį. Ir jiems pavyko. Tiesa, ne visai toje vietoje, kur mes kopėme, o priešais, kur puresnis sniegas susigulėjes ant akmenų. Mes lipome daugiau ant ledo, nei sniego.

Kaip pasikeitė oras po nedidelės griūties.
Pačioje pabaigoje kažkas sugebėjo nuslysti ir su savim nutempti likusią dalį grupės. Visos juokėsi, o gidas pakraupusiom akim rėkė, kad saugotųsi ir nesusmeigtų "kačių" viena kitai į nugaras.

Pavargę, bet laimingi pasileidom pėškom mašinų link. Net truputį pavydėjau tiem, kurių dar tik laukė baidarės – irkluoti tuo metu atrodė lengviau nei kopinėti per akmenis ir upelius.

Tik tuose nutirpusiuose ruožuose galėjom plaukti.

Kitos dienos rytą vėl atvažiavome iki to paties kelto, kuris mus nuplukdino į Flåm. Šį atkarpa tetruko valandą, bet per ją pamatėmd ar gražesnių fjordų, nei per aną keturių valandų kelionę.

Oras tądien buvo bene gražiausias per visą kelionę.
Prie vieno iš krioklių priplaukėme visai arti ir sustojome porai minučių, kad visi spėtų padaryti nuotraukas.
Ši atkarpa pasirodė siauresnė, plaukėme kur kas arčiau kalnų.
Nuotraukos parodo tik dalį to grožio, kurį matai gyvai.
Keistas oras mus pasitiko įplaukiant į Flåm.
Norėjosi čia praleisti daugiau laiko.

Flåm mūsų jau laukė autobusas link Oslo. Važiavome ilgiausiu tuneliu pasaulyje (t.y. ilgiausiu tuneliu, kuriame yra nutiestas kelias, o ne metro ar vamzdžiai). Vadovas Erkan nusprendė tas 19 minučių tunelyje paversti vakarėliu autobuse, prie mikrofono padėjęs grojantį telefoną. Buvo smagu, nors kai kurie ir sėdėjo su poker faces.

Pakeliui į Oslą užsukome pasižiūrėti vienos seniausių Skandinavijos bažnyčių.

Užeiti vidun neturėjome laiko.
Grįžus namo išgūglinau kad nėra ji pati seniausia. Bet tai nesumenkina jos įstabaus grožio.
Norėjosi ilgiau pabūti lauke, bet stiprus vėjas gynė atgal į autobusą.

Važiuodami Oslo link žiūrėjom filmą apie keliones. Aš netyčia užmečiau akį pro langą ir nustebau kaip staigiai pasikeitė kraštovaizdis – atrodė dar ką tik važiavom per pievas ir sniegą matėm tik tolumoje ant kalnų viršūnių, ir staiga:

Vaizdas pro autobuso langą.

Ir vakare, šiek tiek vėliau nei planuota, pasiekėme Norvegijos sostinę. Čia turėjome tik kelias laisvas valandas, kurių tikrai buvo per mažai tokiam miestui. Bet buvo sekmadienio vakaras, tai vis tiek negalėjome nueit į muziejus ar panašiai.

Nelabai žinojom ką verta aplankyti, tad ėjom kur kojos vedė.
Vėliau užmačiau, kad viena mūsų grupelė vaikšto su drauge, kuri čia studijuoja, tad prisijungėme prie jų.
Blondinė kampe - vienintelė švedė važiavusi su mumis. Viena iš kelionės organizatorių.
Kai kur gatvėse buvo pilna tokių užrašų, lygtai citatų.
Karališkieji rūmai.
Gražus miestas, reikės į jį dar sugrįžti. Bet tada, kai turėsiu daug pinigų.
Krantinė - viena labiausiai patikusių vietų mieste.
Pamačius visokas jachtas ir šiaip laivelius vis prisimindavau serialą Dexter.
Kreiva krantinės nuotrauka.
Sam užsiropštė papozuoti.
Jei būsite šitoj vietoje, atkreipkite dėmesį į tris akmenines skulptūras: silutę, moters figūrą ir karūną. Žiūrint į jas tam tikru kampu, jos susilieja į vieną karalienės figūrą. Aš apie tai sužinojau jau po laiko. :D

Kelionę pabaigėme brangiausiame McDonalde pasaulyje, kur už meniu (koks nors burgeris+vidutinis gėrimas+ vidutinės bulvytės) sumoki 37 litus. Naktį grįžome į autobusą, kuriame praleidome paskutinę naktį ir paryčiais jau rakinome savo duris Råslätt.

Na tai reziumė būtų tokia: šalis graži ir labai brangi. Pamatyti tik miestus akivaizdžiai neužtenka, tad jei nebuvote Norvegijoj, jei nematėte fjordų. :) Į Bergeną nematau reikalo važiuoti darkart, bet į Oslą būtinai reikės sugrįžti.

Pati kelionė truko (atmetus keliones naktį autobusu pirmyn atgal) keturias dienas ir kainavo 1250 lt, neįskaičiuojant maisto, kurį vežėmės iš Švedijos. Verta kiekvieno cento (na gal ne už makdako maistą, kuris beje buvo prastenis nei Savanoriuose.). Stipriai rekomenduoju.

Panašūs įrašai:

Debiutas švediškoje televizijoje

Prieš keletą savaičių grupelė studentų ieškojo aktorių, galinčių suvaidinti trumpam reportaže, kurį reikėjo parengti studentams iš komunikacijos ir švietimo fakulteto. Pasisiūliau, kodėl gi ne. Vaidmuo ne itin įdomus, o teksto taip ir neišmokau iki galo. Geriausias dalykas aišku pagrindinis veikėjas, vienintelis tikras anglakalbis. Beje, jis vedė (ar ves) renginį, per kurį ir bus pristatyti visi reportažai. Dėl to tuos ūsus ir prisiklijavo, kad būtų skirtumas tarp veikėjo ir vedėjo… Reportažas juokingas (bent man), nufilmuotas mockumentary stiliumi. Temos nebuvo, tai visi filmavo kas ką norėjo. Su profesionalia kamera, mikrofonais, žodžiu viskas kaip turi būt. Buvo smagu.

Tiesa, dėstytoja tik vėliau (tada,kai kurie reportažai jau buvo nufilmuoti) pasakė, jog tai bus rodoma per vietinę Jönköpingo televiziją, tad kai kurie nelabai liko tuo patenkinti, nes prifilmavo girtų žmonių ir šiaip visiem sakė kad tai bus rodoma tik universitete. Nesvarbu kad auditorija bus tikrai maža, bet vis tiek PATEKAU Į TELIKĄ. Berods birželio 8 d. transliuos, užmesiu dar priminimą į kokį twitterį ar kur. :D

Mano debiutą ir tragiškai ilgus plaukus (jau nusikirpau) galite pažiūrėti žemiau:

Patiko filmuotis, nepatinka tik kai nėra dialogo. Jei kam ateityje reiks aktorės nerimtam vaidmeniui – kvieskit. Galiu ir šiaip mikrofoną palaikyt ar ką.

Panašūs įrašai:

Apstvarkiau ir pažvengiau, tskant

Ta proga, kad turėjau šiek tiek laisvo laiko nemėgstamiausią savo savaitės dieną, apsitvarkiau blogą. Dabar jis pilnesnis  ir lietuviškesnis (nors kai kurių vietų taip ir neradau kaip išverst). Šone galit pamatyt nuorodų į blogus, kuriuos aš skaitau. Yra ir kampelis stalkeriams į mano paskyras visokiuose socialiniuose tinkluose.

Jönköpinge man teliko pabūti tik dvi savaites, taigi ne kažin kiek įrašų apie čionykštį gyvenimą nusimato. Tačiau iškart po to manęs laukia kitas, ne ką mažesnis, gyvenimo iššūkis – Work & Travel USA, tad istorijų dar bus. Ir šiaip, manau raštelsiu šiaip kažką, kas įprasta bloguose – visokias rekomendacijas ar apžvalgas. Norėjau vakar padaryti lietuviškos picos, kurią čia radau pirkti, apžvalgą, bet buvo naktis, aš norėjau valgyt ir miegot, o ne fotkint ir galvot kodėl lietuviai deda brokolius ant picos.

O pabaigai dalykas, kuris mane labai prajuokino, kai pamačiau google statistikos puslapy prieš gerą savaitę.

Didžioji dalis mano skaitytojų yra šeima, draugai ir artimieji. Kai kas ateina pagal nuorodas internete, o kai kas – begūglindami kažko. Tie google rezultatai mane ir prajuokino. Dažniausios paieškos yra daugiau mažiau logiškos, tarkim raktažodžiai “budapeštas”, “švedija”, “jonkoping” ir “erasmus”. Suprantu ir “šiūkšlių rūšiavimas”, “dešrainių kainos”, “ismokau svediskai” arba “iško sudarytas milka šokoladas aprašyta angliškai” – tokius žodžius aš bent jau esu minėjus įrašuose. Bet kai kurie raktažodžiai nieko bendra su truestory.lt neturi, o kai kurie yra tiesiog… gana keisti. Pateikiu savo mėgstamiausių paieškų, pagal kurias buvo atklysta į mano blogą, sąrašiuką:

  • aprasymas apie marinuota atlanto silke
  • bandau palaizyti alkune
  • bandau palaizyti alkune
  • kai negali nustot juoktis
  • kaip lankstyti koldunus
  • kaip nupiešti voką neatkėlus rankos
  • kur rast svedijoj panu
  • laiptiniu pavadinimai raudoni
  • optima koldunai su varske kaloringumas
  • pokerio antsiuvai angliskai
  • republic baras apsauginis

Panašūs įrašai:

  • Panašių įrašų nėra

Valpurgijos naktis

Vappu arba Walpurgis Night – labai svarbi šventė Skandinavijoje. Man net gaila, kad mes jos nešvenčiam, nors ir turim išeiginę gegužės 1 dieną. Per feisbuką gavom pakvietimus ateit į parką, kur kažkokio klubo didžėjai parūpins muzikos. Aprašymas buvo tik švedų kalba, aš net nesiverčiau kas ten buvo parašyta. Tai visi ir atėjom tokie be nieko, juk nežinojom kaip čia švęsti tą dieną. Na, kažkas pasiėmė gėrimų, fotikus, kai kurie tik pagalvojo, kad gal reikėtų kažko pasitiesti atsisėsti. Atėjus į parką mus pasitiko smagi muzika ir daug jonšiopingiečių.

Ateinam.

Tai yra šventė, kuri žymi pavasario pradžią, nors tądien buvo gana vėsoka. Saulei leidžiantis be striukių buvo tik tie, kas šoko arba šildėsi kitomis priemonėmis. Visame parke tvyrojo kepamo maisto kvapas, kurį švedai kepėsi ant vienkartinių grilių. Tuo momentu mes supratom kokią klaidą padarėm neatsinešdami bent kokio sumuštinio…

Buvo ir visokių įdomiai apsirėdžiusių žmonių. Juos gali pamatyt kasdien, tik tądien parke buvo susitelkęs žymiai didesnis jų kiekis.

Alkanesni patraukė link parduotuvės užkandžių, ištroškę – į systembolaget, kol neužsidarė. Treti, tarp jų ir aš, numojo į bet kokius trūkumus ranka ir tiesiog relaksino ant pievutės.

Fotkinau švedus. Juos gali atpažinti iš šukuosenų.

Atmosfera jautėsi labai smagi – muzika buvo tokia, kuri ir tiko, ir patiko, net pasijautė toks festivalinis kvapelis. Tik oras vėsokas. O po dviejų dienų buvo taip šilta, kad su džinsais sunku ant saulės išbūt. Tuo metu Råslätt pievelės pakvipo kepamomis griliaus dešrelėmis ir pasipuošė apnuogintom vyrų krūtinėm bei baltom moterų kojom.

Vienas iš gėrimų žaidimų.

Fauna buvo vien tik jaunimas ir tarptautinių studentų buvo mažuma. Nors mūsų visam mieste yra bent trys šimtai, bet buvo tik gal koks ketvirtadalis. Užtai buvo smagu pagaliau būti švedų apsuptyje, nes beveik visuose renginiuose dažniausiai malamės su erasmusais. Pamaniau, jei būtų tokia fiesta Lietuvoj, joje netrūktų girtų trumpaplaukių avigalvių, kurie protestuotų prieš didžėjus ir leistų savo šlagerius per mobiliuosius telefonus, o patruliuojantis pareigūnai vis užmestų akį, kad anų šokiai nepavirstų imtynėmis. Čia tuo tarpu nemačiau nė vieno girto žmogaus, nors aplink mėtėsi šimtai skardinių, butelių ir systembolaget maišelių. Gal ne tiek mėtėsi, kiek buvo daugiau mažiau tvarkingai sumesti į krūveles. Kas dar kitaip nei Lietuvoj – jų neatėjo rinkti vietiniai benamiai. Mačiau vieną, gal du vyriškius, kurie susirinko po pilną maišą skardinių, bet neatėjo pakartot. O uždarbio čia būtų tiek kad man užtektų prasimaitint mėnesį (primenu – viena skardinė/butelis – 40 ct).

Justine šypsosi ir jai be striukės nešalta.

Grįžus į Råslätt meksikiečiai pasikvietė pas save į afterpartį, po kurio ėjom pažiūrėti gana skurdžių fejerverkų ir didžiulių laužų, o vakarą pabaigėm klube Sliver. Beje, tą savaitgalį Carlos su Martin išvažiavo į Uppsalą – kitą studentų miestą – ten šventė buvo tokia, kad stogą rovė. Mačiau kelias fotkes, toksai žmonių kiekis, tiek nuotykių, kad nerealu. :)

Panašūs įrašai:

Kelionė į Gränna ir Visingsö

Jönköpingas yra įsikūręs didžiulio ežero Vättern pietuose. Kiek šiauriau ežero pakrašty yra miestelis Gränna, kuris garsus savo Polkagris saldainiais. Ten ir važiavome į ekskursiją, suorganizuotą (kaip ir visų ekskursijų) IA – International Association. Kaip viena australė sakė, mainų programa Jonšiopinge būtų ganėtinai nuobodi, jei ne šios kelionės, kurių tikrai apstu.

Turiu pasakyti, kad tik per stebuklą nepramiegojau šios kelionės – atsibudau likus dvidešimt minučių iki autobuso į universitetą, tad per skubėjimą pasiėmiau fotiką, bet jo baterijos – ne. Taigi pati nefotografavau, o pailiustruosiu pasakojimą Rafael González Vázquez darytomis nuotraukomis.

Jau važiuodami autobusu burnojom, koks netikęs oras mums išpuolė – nors buvo balandžio pradžia, bet snigo tirštai ir šlapiai. Tačiau pradžioje lauke mes ir nebuvom – tik atvažiavę ėjome į parduotuvę-saldaininę (ar kaip pavadint, saldainių gamyklėlę?), kur ne tik apsiprekinome, bet ir pamatėme kaip gaminami saldainiai.

Pagrinde čia parduodami Polkagris saldainiai – tokios karamelės, kaip candy canes, dažniausiai baltai-raudonos mėtų skonio lazdelės. Bet buvo ir įvairesnių karamelių ar šiaip saldainių, kuriuos galima rasti bet kurioje švediškoje parduotuvėje.

Mes žiūrėjome kaip gamina tokius

Kaip kokiam muziejuj per stiklą gavom pažiūrėti kaip, pavadinsiu tą profesiją saldainių kepėjas, moko naujoką daryti saldainius. Viską matėme nuo pat pradžių: kaip į puodą pila ingridientus, kaip gautą sirupą atvėsina ir ant specialaus aparato “išminko”, įlašina mėtų sirupo bei pradeda ilgą sukimo ir kočiojimo procesą, kol lazdelės tampa pakankamai plonos. Tada jas sukarpo ir sudeda į vėsinimo stalčiukus (nuotrauka viršuje). Visas procesas turi vykti pakankamai greitai (nepamenu tiksliai kiek minučių, bet berods 15), kadangi saldainis vėsta ir kietėja. Norint tapti profesionaliu saldainių kepėju reikia dirbti ne vienerius metus. Mums nesakė kiek laiko naujokas čia dirba, bet ryškiai matėsi kuris profesionalas, o kuris dar tik mokosi. :)

Kočiojimo pradžia

Kol vyrukai kočiojo, proceso eigą trumpai nupasakojo parduotuvėlės kasininkė, o po to atkirpo gabalą saldainio, sukarpė į mažus gabaliukus ir davė visiem paragaut dar šilto, tąsaus polkagris. :)

Tuomet rinkaus ką gi čia nupirkt lauktuvių. Saldainių tokia gausybė, kad buvo sunku išsirinkt. Visokių spalvų, formų, skonių, įpakavimų. Kas gana keista, kainos nelabai švediškos – kaip turistų lankomoje vietoje net labai normalios. Išleidau 20 lt maišui saldainių. Gaila, keli mažieji sulūžo jau grįžus namo, tad vieną sulaužytą sumaniau paragauti. Jis buvo toks skanus, kad teko tvardytis ir nesuvalgyt visų likusių.

Kairėje - saldainiai ant pagaliukų, dešinėje - mexicanas amigas

Tuomet ėjome į muziejų, kuriame pasakojo apie švedų mokslininkus, XIX a. pabaigoje oro balionu keliavusius į šiaurės ašigalį. Pagrindinis viso to iniciatorius buvo Gränna miestelio inžinierius Salomon August Andrée. Buvo visai įdomu išgirsti nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, bet buvo didis to meto įvykis, apie kurį rašė laikraščiai.

Muziejaus suvenyrai su nuotraukų autorium

Po muziejaus dalies pajudėjome link kelto. Oras vis dar buvo bjaurokas, tačiau jau nebesnigo, o atvykus į Visingsö salą ir visai pasitaisė. Čia mūsų laukė išnuomoti dviračiai ir pora valandų laisvo laiko, per kuriuos galėjome patys patyrinėti salą. Iš tiesų nelabai čia buvo ką pažiūrėti – sala kaip sala, su mišku, gražiomis sodybomis, arklidėmis ir bažnyčios liekanomis.

Aš nemokėjau su šitu dviračiu pradėt važiuot, nes pedalai atgal nesisukinėja, o atlieka stabdžių funkciją. Tad pradėjus važiuot nebesustojau, kad nereiktų kartot sudėtingo pradžios proceso. Beje, dviratis+ilgas paltas=baisus nepatogumas.

Čia įvyko ir bene įdomiausias kelionės momentas. Prancūzė Justine, vadovaudamasi žemėlapiu, vedė mus maršrutu iki pat salos galo, kur buvo tikrai gražių vaizdų. Numinti tuos ~7 kilometrus, kai vėjas pučia į nugarą buvo visai smagu. Bet kai reikėjo tą patį padaryti važiuojant atgal, kai dalis kelio buvo įkalnė, o vėjas atrodė skalpą nuplėš, prisiekiu, buvo fiziškai sunkiausias mano gyvenimo momentas. Juokingiausia, kad pradžioje mažai kas kreipė dėmesį į laiką (aš negalėjau dirstelt į telefoną kišenėje – juk negaliu sustot), tad kai teko suktis atgal link kelto vis realiau atrodė variantas, kad mes į jį nespėsim. Vienintelė Justine paskutinėmis minutėmis, kai mes visi likę jau žinojom kelią patys, šviesos greičiu numynė iki kelto, o mes visi šlapi nuo prakaito medinėm kojom keltą pamatėm jau išplaukiantį. Įdomiausias jausmas buvo visiškas kojų nevaldymas nulipus nuo dviračio. Džiaugiausi, kad ne aš viena, o apie ketvirtis visos grupės nespėjo į keltą. Visi juokėmės, kokia baisi buvo ta mynimo prieš vėją vieta, kai atrodė nukrisi nuo dviračio į griovį ir liksi Visingsö, kol tave ras koks vietinis ūkininkas. Dėl mūsų saloje pasiliko ir viena iš grupės vadovų. Kol laukėme sekančio kelto, ji paskambino autobuso vairuotojo, kad sužinotų ar verčiau būtų jam primokėtų kad valandą mūsų palauktų, ar sėsti visiems į vietinį autobusą į Jonšiopingą. Pigesnis buvo pirmasis variantas. Bet jis labai nepatiko likusiems autobuse: nors kai kurie pasinaudojo proga padaryti daugiau miestelio nuotraukų nebe sniege, o šviečiant saulei, bet kai kurios panos buvo tokios piktos, kad gyvenime nesu sulaukus piktesnių žvilgsnių įlipus į autobusą. Bet mes tik juokėmės ir dėkojom vadovei, kad nepaliko mūsų likimo valiai.

Reziumė: smagi popietė, skanūs saldainiai, daug nuotykių ir juoko bei medinės kojos, ką bus sunku pamiršti. Kainavo šitas reikalas (autobusas, muziejus, keltas, dviračių nuoma) apie 95 lt. Rekomenduoju, ypač jei geras oras.

Panašūs įrašai: