Apie amerikonus

Taip, kelių sluoksnių salotos su majonezu kaip iš "How I Met Your Mother" Maršalo šeimos susitikimo, tikrai egzistuoja

Turbūt apie jokią kitą tautą nėra tiek stereotipų, kaip apie amerikiečius. Aš (o manau ir daug lietuvių apskritai), prieš važiuodama galvojau, kad jie:

  • Kvaili ir neišsilavinę
  • Nieko nežinantys apie likusią pasaulio dalį
  • Stori ir amžinai ėdantys nesveiką maistą

Ir visa tai yra tiesa. Iš dalies. Visų pirma, reikia turėti omeny (ir šita taisyklė galioja ne vien kalbant apie žmones), kad Jungtinės Valstijos – labai didelė ir LABAI įvairialypė šalis, ir kas galioja vienai valstijai, gali būt visiškai skirtinga nei kitoj. Tad tai, ką aš čia parašysiu, atspindės labiau Masačiusetsą, o gal išvis tik kurortinę jo dalį.

Kalbant apie amerikiečių žinias ir intelektą, tai taip – jie gali nežinoti elementariausių žinių, kurias mes įgijame pradinėj mokykloj, dažnai taip ir yra. Skirtumas tas, kad jiems nelabai rūpi – juk viską gali susigūglinti su savo aifounu, o tos bendrinės žinios jiems gyvenime nėra taip ir reikalingos. Jiems kur kas labiau rūpi ta sritis, kurioje jie dirba ar ką studijuoja. Kalbant apie studijas – jos čia labai svarbios. Turbūt nėra svarbesnio dalyko jaunam žmogui, kaip patekti į gerą universitetą. Studijos čia visada mokamos (nors yra daug galimybių teikti prašymus dėl įvairių stipendijų, kurios gali pilnai padengti visas išlaidas ar net daugiau), ir už metus gali tekti mokėt nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių per metus. Nežinau ar tai tiesa šimtu procentu, bet viena amerikietė pasakojo, jog darbdaviai labai kreipia dėmesį į tai, kurį universitetą baigei. Jei į darbo vietą pretenduotų du žmonės – vienas su prestižinio universiteto diplomu, kitas su kiek prastesniu, bet atlikęs daug „užklasinės“ veiklos toje srityje, darbdavys vis tiek greičiau pasirinktų pirmą kandidatą, nesvarbu kad antrasis gal daugiau turi patirties.

Bendrai kalbant,  man nesijautė, jog bendraučiau su bukais žmonėmis (su keliom išimtim), Lietuvoj dažniau sutinku labiau atsilupusių, nuo gyvenimo aktualijų atsilikusių, niekuo nesidominčių žmonių. Nesakau, kad čia tokių nėra, gal man tiesiog nepasitaikė daug tokių.

O kad amerikiečiai nežino nieko apie Europą ar apskritai kitas šalis – man šis mitas visiškai sugriautas. Bent jau Masačiusetse visi, išskyrus kažkokį brazilą degalinėj, teisingai ištarė „Lithuania“, dažnas žinojo kur ji randasi, daug kas norėjo daugiau išgirsti ko nors apie šalį ar jos gyventojus. Spėju, kad taip yra dėl to, jog į Cape Codą atvažiuoja nemažai lietuvių, galų gale pačioj Amerikoj ne taip ir mažai išeivių palikuonių. Būdavo smagu pasišnekėti su tokiais, nes jie labai domėdavosi Lietuva, kurioje gyveno jų tėvai ar seneliai.

Pakolkas didžiausias akibrokštas man šiais metais buvo Švedijoj, kur tarp Europos Sąjungos studentų pusė nežinojo kas ir kur ta Lietuva, ar išvis išgirsdavo ją kaip „Ukrainia“. Taigi amerikonai nuoširdžiai mane stebino savo kad ir nedidelėmis, bet vis tiek kažkokiomis žiniomis apie Lietuvą.

O dėl maisto tai jo, valgo jie nesveikai, bet ne visi ir ne visada. Čia tikrai daugiau vegetarų, veganų, bet yra ir nutukusių į kėdes netelpančių apsirijėlių. Cape Code jų sąlyginai mačiau nedaug, kaip kažkas sakė „nes gėda eiti į paplūdymį jei esi storas“, bet nuvažiavus piečiau pasikeitė žmonių gabaritai į didesnę pusę. Jie žino, kad valgo nesveikai, ir per pietus pilantis gėrimus man vis kas nors pasakydavo „negerk tų limonadų, juk nesveika“, o kartais sakydavo „aš jau trečią stiklinę kolos geriu, žinau kad negerai, bet vis tiek geriu“. Beje, tam pačiam viešbuty pietaujant, žinot kuris žmogus prisikraudavo į lėkštę daugiausiai maisto? Justė Trinkūnaitė. Neskaitant gal kelių lietuvių bachūrų, kurių pagrindinis maisto šaltinis ir buvo viešbučio virtuvė.

Amerikiečiai turi gerų bruožų, tokių kaip nuolatinis mandagumas ir šypsena (kad ir dirbtinė, man vis tiek geriau nei surūgęs veidas). Tarkim, jei dirbi restorane padavėja, tai išgirsi jų maždaug tiek:

  • Nuvedi prie staliuko – ačiū
  • Paduodi meniu – ačiū
  • Surenki meniu – ačiū
  • Atneši gėrimus – ačiū nuo kiekvieno, kas gauna stiklinę
  • Atneši maistą – ačiū vėl
  • Nuneši maistą – ačiū
  • Paduodi sąskaitą – ačiū, ir po to dar kartą kai jie jau sumoka ir paimi tą sąskaitą

Ir aišku dar eigoje, jei tik reikia ką nors papildomai padaryti – ką nors atnešti, nunešti, atsakyti į klausimą, visada bus daug ačiū. Be abejo, duag ir „prašau“, net keista, kai koks šešiametis užsisakinėja pusryčius: „Gal galėčiau gauti blynų su mėlynėmis, prašau? Ir jei galima, dešrelę atskirai, prašau.“

Patys amerikiečiai sako, kad jie labai skundžiasi ir kad lietuviai jiem patinka tuo, kad jiems viskas gerai. Cha, pabūtų tie amerikiečiai valandą vienoj patalpoj su lietuviu pensininku, tai pakeistų nuomonę.

Dar ką pastebėjau, tai jie be galo mėgsta girti viską, ypač materialinius dalykus. Vos ne kasdien girdėjau kokia mano graži šukuosena ar plaukų spalva, nesvarbu kas tai sakytų, ar viešbučio svečiai, ar kasininkė parduotuvėj, ar lifto prižiūrėtoja Čikagoj nusileidus nuo Sears Tower. Kartais atrodo, jog jie giria ne tai, kas gražu, bet kas išskirtinio, bent jau taip nusprendžiau kai pagyrė mano tragiškai suvarytas basutes. Arba susivėlusius mėnesius nekirptus plaukus, kuriuos kiekviena lietuvė draugė palydėtų klausimu „Juste, kada apsikirpsi?“. Amerikiečiai apskritai pastebi šukuosenos pokyčius, ir ypač vyriškoji giminė. Aš galiu apsikirpti ir tata (tėtis, aut. past.) tai pastebės po gero mėnesio, bet Cape Code visi, su kuriais dirbau ir bendravau, pastebėdavo jau sekančią dieną.

Ai nežinau ką čia dar pasakyt. Daug kam iš lietuvių nepatiko amerikiečiai ir jų mentalitetas, man tai patiko, sakykim, labiau nei tipiniai lietuviai. Daugiau prikolina (bendraujant su klientais), daugiau šypsosi, beveik nenaudoja sarkazmo ir paprasčiau žiūri į viską.

 

Panašūs įrašai:

Working hard, hardly working

Nors šiaip pagal idėją turėjau dirbti Bostone kartu su Ugne, Martynu ir kita Rasos gimnazijos chebra, bet išėjo taip kaip išėjo ir ėmiau atsarginį variantą, kuris buvo darbas Cape Code viešbuty. Pasamdė mane be jokio CV, jokio pokalbio, tiesiog po emeilo, tipo “va, čia turėjo merginos pas jus atvažiuoti dirbti, bet jos nebenori, gal galiu aš vietoj jų?”. Tiesa, pokalbis buvo vėliau, kai jau buvo pasirašyti visi dokumentai. Ir tai kalbėjom dėl to, kad papasakot apie darbą menedžeriui pasirodė lengviau nei rašyt viską per skaipą. Taigi taip aš atsidūriau Red Jacket Beach Resort.

Viešbutuks

Atvažiavus į South Yarmoutą tas pats menedžeris atvažiavo manęs pasiimti, atvežė į viešbutį, apgyvendino viename iš jo kambarių (kur beje dykai pragyvenau visą savaitę) ir aprodęs mano naująją darbovietę papasakojo ką aš čia galėčiau dirbti.

Kadangi buvau pirma lietuvė, kuri atvažiavo anksčiausiai, galėjau pasirinkti ką dirbti. Tiesa, tas pasirinkimas buvo ribotas… Viešbuty tuo metu svečių buvo nedaug, tad galėjau rinktis iškart eiti dirbt į sodą arba palaukt kurį laiką kol bus daugiau užimtų kambarių ir pradėti kambarinės karjerą. Aš, žmogus kuris labiausiai gyvenime nekenčia kloti lovų, aišku pasirinkau grėblį vietoj dulkių siurblio. Tiesa, visgi pirmom dienom, kadangi lijo, ne tik gėlytes kapsčiau, bet ir šiaip padėjau dirbti šen bei ten, kad nereikėtų šalti lauke. Ai, dabar dar prisiminiau kad galėjau mėnesį apsiimt mokytis dirbt front deske bet su galimybe kad po to mėnesio darbo negausiu (jei tuo metu dirbanti panelė susitvarkys vizą) ir teks eiti tvarkyti kambarinių, bet nenorėjau rizikuot ir pabijojau kad nieko nesuprasiu ką man sakys amerikonai telefonu.

Darbas sode… dabar kai pagalvoju, tai TIEK apie tą darbą galiu pripasakoti, kad visus užknistų skaityti. Pačios pareigos tai labai paprastos. Kasdien pasodindavom naujų gėlių, kažką persodindavom, kažką paravėdavom, palaistydavom. Kartais kokį medį ar krūmą apkarpydavom, kartais lapus pagrėbliuodavom. Sakau tai daugiskaita, nes dirbau su sodininku (aš tipo jo padėjėja) Patriku, kuris turbūt keisčiausias žmogus visame viešbuty.

Trumpai apie jį: buvęs jūrininkas, kuris dešimt mėnesių praleido povandeniniam laive (ir mano galva tada jam pavažiavo stogas), klaustrofobikas, truputį paranojiškas, daug kalba, bet nieko nepasako, naglas ir našarnikas. Iš pradžių dirbti su juo buvo juokinga, paskui ėmė užknisti, o vasaros gale kartais net nesmagu pasidarydavo. Apie Patriką namuose šnekėdavom su kambariokėm vos ne kasdien, nes amžinai būdavo istorijų.

Mėgstamiausias jo filmas – Titanikas. Amžinai dainuodavo jo dainą, kartodavo frazes iš filmo ir klausdavo kodėl aš nenoriu n-tąjį kartą vėl jo pažiūrėt. Jis nuolat kalba, bet ne dėl to, kad jam įdomu, o todėl, kad tik kalbėt. Tad pirmom savaitėm jis man uždavinėdavo tuos pačius klausimus: ką valgei vakar vakarienei, ką šiandien pusryčiams, kodėl valgei tą patį ką ir vakar, ką vakar veikei po darbo, ar kalbėjai su savo tėvais ir panašiai. Paskui, kai jau susibendravom, tai baigėsi tie klausimai, nes rasdavom ir šiaip ką pašnekėti.

Kartais menedžeris pasiima savo aipedą ir eina visus fotkint ir kelt į twitterį. Tai va ir mus su Patriku prigavo

Keletas smagesnių istorijų, kurios dabar šovė į galvą.

Viešbuty dirba Cape Cod Jet Ski and Parasail company, kurie užsiima parasparniais ir panašiai. Ir vienas iš darbuotojų vietoj vienos kojos turi protezą. Patrikas manęs vis klausinėdavo, kas čia jam galėjo nutikti, tikriausiai ryklys nukando, nes juk vandeny dirba. O aš sakau, kad nežinau, visko gi galėjo čia būt, bet jis įsikandęs to ryklio. Tik neišdrįstam nė vienas jo pačio paimt ir paklaust. Ir vieną dieną, aš skabau kažkokias ramunes, Patrikas šalia laisto gėles ir prieina kiti parasparnininkai. Jis pradeda su jais šnekėt, ir užsimena apie tą bičą su viena koja. Sako,

– O kas jo kojai buvo?

– Vėžys, reikėjo amputuoti, – paaiškina jo kolegos.

Tada stoja tokia trumpa nejauki pauzė, Patrikas parodo į mane ir sako tiem bachūram:

– Aaa, nes va matot, Justė tai man pasakojo, kad čia ryklys nukando.

 

Minėjau, kad jis klaustrofobikas, taigi kai einam pietauti (tam mums skirtas pusvalandis), jis viduje, kur valgom, išbūna kokias dešimt minučių, per kurias daugiau kalba su visais, negu valgo. Tiesa, dar dėl valgymo. Kaip jis pats sakė, jis niekada neina apsipirkti maisto, nes jam nepatinka būti supermarketuose. Pusryčių jis nevalgo, tik išgeria kavos iš makdonaldo (arba prašo kad jam eičiau paimti puodelį ir daug grietinėlės iš viešbučio virtuvės, nes pats nedrįsta). Pietus pavalgo viešbuty, o vakarienę eina valgyt į restoraną arba nežinau ką susigalvoja, bet iš kažkur gauna. Kadangi jis pradeda dirbti anksti ryte, mano darbo pradžioje (apie kokią devintą valandą) jis jau būna labai išalkęs. Tada klausinėja gal aš atsinešiau kokių užkandžių, bet greit susiprato kad aš niekad nieko neatsinešu. Taigi jo planas iš kur gaut pavalgyt yra toksai. Kartais ryte atvažiuoja vyras (kurio jis net vardo nežino), kuris išvalo viešbučio paplūdymio smėlį. Patrikas, su juo pakalbėjęs, išsiaiškino, kad anas dirba kepykloje, taigi suderino kad jam vis atvežtų kokį keksiuką. Dar pakalbėjo su Tony, kuris atveža vaisius ir daržoves į virtuvę, ir bando iš jo gauti ką nors. Dažniausiai pasinaudoja manimi, sako ką nors “Justė is very hungry, do you have an extra orange or something?”.

Ir šiaip daug kur mane panaudoja, kaip kad su tuo rykliu buvo. Arba vieną dieną, kai prigavo kažkokį paauglį rūkantį prie viešbučio ir sugėdinęs jį privertė užgesinti cigaretę. Po kiek laiko, pamatė jog prie baseino rūko moteris, privažiavo (mes važinėjam su tokiu golf cart mašinyte) prie jos papasakoti apie tą paauglį ir sako jai:

– Vat Justė man sakė, kad Lietuvoj, jeigu prigauna kokį nepilnametį rūkantį, tai iškart uždaro jį į kalėjimą.

Dar kai apsikirpau ir jam paminėjau, jog reikia nusidažyti plaukus, nes jau ataugo, jis paklausė kokia spalva. Kai atsakiau kad raudona, jis pasitikslino ar čia Lietuvoj taip dažysiu. Ne, sakau, čia, už kelių dienų. Tada prasidėjo moralai kad aš dirbu viešbuty, kuris turi savo etiketą ir taisykles, jog turėčiau apie tai pakalbėti su generaliniu vadovu, ir kad negaliu daryt ko užsigeidus, kad dažyti plaukus reikia licencijos ir kad išvis jis nori pašnekėti su mano tėvais, nes aš manausi čia pernelyg daug sau leidžianti. Vis tiek nusidažiau ir niekas man ten nieko nesakė.

Ir daug tokių išsigalvojimų buvo, daug visokių kvailų pokalbių, diskusijų apie nieką, jo pasiūlymų Obamai kaip padaryti šią šalį geresnę, moralų kaip negerai gerti ir rūkyti (kai jis pats paslapčiom rūko ir nepaslapčiom geria), visokių pažadų (kaip atvažiuos į Lietuvą ir išsiųs mano tėvam atviruką) ir šiaip juokingų nesąmonių. Viešbuty jis jau vadinamas crazy guy, nors, kaip jis pats sako: “Mano terapeutė sako, kad aš nesu crazy.”.

O geriausias bajeris buvo, kai važiavau su juo ir dviem kambarinėm į Hyannį. Joms reikėjo nusipirkti kelnes darbui, o man – susitaisyti dviratį, taigi Patrikas mus vežė įmonės mašina. Kol panos apsipirkinėjo, mes nuvežėm dviratį taisyt ir turėjom laisvo laiko. Jis užsimanė kavos, tai užsukom į šalia esančią degalinę. Kai sustojom, jis sako man:

– Čia dirba labai pikta moteris (mean lady, ang.), aš jos nemėgstu, pamatysi kokia jinai pikčiurna.

Įeinam ir prie kasos, kaip supratau, buvo kita moteris. Patrikas eina piltis kavos ir sako:

– Kaip gerai kad atsikratėt tos pikčiurnos, jinai buvo tikra rakštis subinėj.

Tada prie kitos kasos nugara stovėjus moteris atsisuka ir sako:

– Ir vis dar esu.

Patrikas supranta kad ką tik ant visos degalinės apvarė jos darbuotoją ir bandė viską nuleist juokais, bet buvo juokinga turbūt tik man. Tada jis eina susimokėt pas tą piktąją ponią. Kava kainuoja $1.06, bet jis turi tik dolerį ir paklausė manęs gal aš turiu šešis centus. Sakau, jo, aišku. Krapštau tuos centus iš piniginės ir toji kasininkė manęs klausia:

– Jūs kartu?

– Jo, – sakau.

Tada jinai į mane pasižiūri tokiu tragišku, sukrėstu ir kartu užjaučiančiu veidu ir sako:

– Jeigu jums reikia gero psichiatro, aš turiu numerį, galiu duot.

Tada aš pradedu juoktis, kad mes tik dirbam kartu, ir negalėjau nustot juoktis net kai grįžom į mašiną.

 

Nu tai tiek apie Patriką. Šiaip visas kitas kolektyvas tai fainas, draugiškas, bendraujantis ir aišku paprikolinantis. Kai kurie, dirbantys čia ne pirmus metus, moka kelias frazes pasakyt lietuviškai, tai buvau labai nustebus kai pradžioje su manim sveikindavosi lietuviškai. O vienąkart pietaujant kalbėjau prie stalo lietuviškai su kambariokėm ir man kažką pasakius vienas iš amerikonų atsisuka ir sako: “Ką?”. Nekokius atsiliepimus girdėjau tik iš viso housekeepingo staffo, išskyrus aišku pačias lietuvaites. Ten dirba nemažai brazilių, kurios ne itin draugiškos, kalbasi tik tarpusavy ir panašiai. Ir supervaizina ten ne kažin kokios damos, tai džiaugiuosi kad nereikėjo man dirbti su ta chebra.

Be Patriko darbo metu bendravau su GSA (Guest Service Agent) arba kitaip bellmanais, tai su jais daugiausiai laiko stūmimo ir buvo. Dėl to tokia ir įrašo antraštė. :) Ir su apsauginiais daug laiko pramuilindavau kai nebūdavo ką veikt (arba po mano darbo, kai jiem būdavo nuobodu saugot naktį), waitstaff smagių žmonių buvo kol neišvažinėjo visi atgal į univerus, virtuvės staffas irgi fainas, gerai pašeriantis. :D

Kai baiginėjosi sezonas ir studentai rugpjūčio vidury pradėjo baiginėt čia darbus, mane perkėlė keliom savaitėm dirbt į paplūdimį, kur reikėdavo dienos metu prižiūrėti kad prie paplūdimio ir baseinuose būtų rankšluosčių, o vakare nešvarius rankšluosčius, skėčius ir kėdes surinkti. Tai dieną nebūdavo ką veikt ir galėdavau sėdėt ir plepėt, o vakare buvo fizinio darbo, kuris pimom dienom vargino, bet po to pripratau, o ir laikas greičiau bėgo nei sode.

Čia vėl su aipedu generalinis vadovas pasitiko, kai atėjau į darbą surinkinėt kėdžių ir skėčių.
O čia nufotkino, kai biškelį užklimpau beveždama rankšluosčius. Su šita pačia mašinyte ir su Patriku važinėdavom. Nuotrauka Agnės Sabaliauskaitės.

O dabar, kai jau sezonas baigėsi ir liko man tik savaitė dirbti, tai vieną dieną padėjau padengti stalus meetingui, o dabar virtuvėj padedu, t.y. dažniausiai plaunu indus ir valgau. Tai čia skaitau geriausias darbas, nes dar greičiau bėga laikas, daug su visais prisibendrauji, lengva tiek fiziškai, tiek proto niekas neknisa, ir prisivalgai ir dar maisto namie parsineši. Taigi praktiškai išbandžiau visus darbus, tik ne kambarinės, kuria šiaip pagal kontraktą ir turėjau būti. :)

Be to, turiu ir antrą darbą – padavėja restorane O.C.’s. Šitas darbas vienu metu labiau patiko, bet buvo tokių dienų kad grįžti nusikalus ir susinervinus. Šiaip jei jau rinktis darbą apskritai, tai dirbti wait staffu (nesvarbu ar nurinkinėt indus, ar hostint, ar servint), tai labai apsimoka, jei tik yra klientų. Kadangi wait staffo alga yra mažesnė, viskas priklauso nuo tipsų, kurių čia palieka, ir nemažai. Tai nesezono metu darbo dienom kartais po šešių valandų darbo grįždavau su $20, o kartais šeštadienį dar mažiau atidirbus gali parsinešt ir $80. Tik paycheckiai labai maži, atskaito mokesčius priklausomai nuo gautų arbatpinigių, kuriuos visada fiksuoja, tai mano čekiai būna apie $15-$30 per savaitę. :D

Bet darbas smagus, man patiko. Išskyrus tada, kai klientų beveik nėra ir atsisėdi prie baro, bandai neužmigt. Dabar įsigudrinau knygą skaityt arba kompą atsinešt. O kai klientų pilna, tai bėgioji tikrąja to žodžio prasme, bet tada laikas akimirksniu prabėga ir tas momentas, kai pabaigoje susiskaičiuoji visus uždirbtus tipsus, labai greit ir smagiai ateina. Ir valgyt gaudavau. :)

Išmokau visokių amerikietiškų nesąmonių, kaip antai šešis būdus kaip galima iškepti kiaušinį, kokie būna padažai ant salotų, kokie būna garnyrai prie sumuštinių ir pan. Čia daug kas kitaip nei Europoj – už kavą ir vaisvandenius sumoki tik kartą, pakartoti gali nemokamai, stalo vanduo nemokamas ir jį užsisako beveik kiekvienas klientas. Pusryčiams jie valgo kiaušinių patiekalus arba saldžius blynus/french toast su dešrelėm arba šonine. Ir šiaip visokių išpindėjimų pilna, kad skirsiu tam atskirą įrašą.

Panašūs įrašai:

Kas tas keipkodas ir šiaip

Pirmiausia geografiškai nupasakosiu vietą, kurioje gyvenu paskutinius kelis mėnesius. Jei įsivaizduojate kaip atrodo Amerika (šalis), tai jos viršutiniame dešiniame kampe yra regionas, kuris vadinasi New England, apimantis šešias valstijas. Viena iš jų – Masačiusetsas – rytuose turi iškyšulį (ar pusiasalį, nežinau kaip čia pavadint), kuris vadinasi Cape Cod. Panašiai kaip mūsų Kuršių Nerija su daug kurortinių miestelių. Taip ir čia tų miestelių yra, tik daugiau, ir jie didesni. Taip pat čia daug nuosavų namų, kurių savininkai dažniausiai yra gerai pasiturintys žmonės, dažniausiai šeimos ar senyvos poros. Taigi, viename iš tų kurortinių miestelių aš ir gyvenu – pietinėje Yarmouth dalyje, arba tiesiog South Yarmouth.

Prie Cape Cod priskiriamos ir dvi salos pietuose – Nantucket ir Martha’s Vineyard. Nors ten pabuvoti neteko, bet žmonės sako, kad ten labai gražu, gana prabangu (jau vien ten nusigaut reikia plaukt porą valandų keltu arba skrist lėktuvu) ir verta nuvykti.

Nors visas veiksmas vyksta vasarą, yra kas čia gyvena ir visus metus. Tačiau vasaros pradžioje čia buvo gana tuščia, įsivaizduoju kaip liūdnai čia turėtų būti žiemą. Didžiausias miestas Cape Code yra Hyannis, kuriame nuolat daug žmonių ir šurmulio. Ten daugiausiai barų, parduotuvių, klubų ir šiaip visko. Iki Hyannio nuvažiuoti dviračiu trunka apie pusvalandį.

Dviračiu todėl, kad jis čia yra pagrindinė transporto priemonė tokiem žmonėm kaip aš. Šiaip amerikiečiai visur ir visada važinėja mašinomis, o J1 vizos studentams toks dalykas per didelė prabanga. Pėškom neprivaikščiosi, nes atstumai pakankamai dideli, kad užknistų. Prisivaikščiojau kai dviratis buvo sugedęs ir neturėjau kada nuvažiuot susitaisyt… Beje, rugpjūčio vidury pradėjo masiškai mirdinėti lietuvių dviračiai, net pradėjom įtarinėti kad kažkas specialiai nuleidinėja padangas. Per savaitę buvo mirę kokie penki dviračiai, po to lėtesniais tempais vis vienas kitas nusmigdavo. Dabar tie, kas baigę darbus išvažiuoja keliauti arba namo, palieka savo dviračius kitiems, nes jau nebeapsimoka nei taisytis, nei naujo pirkti, kai tiek mažai laiko čia teliko.

Mano dviratukas

Į South Yarmouth, ir apskritai į Cape Codą, atvažiuoja žmonės iš Masačiusetso ir aplinkinių valstijų (Rhode Island, Connecticut, Vermont, New Hampshire), kurie nori ramiai paatostogauti prie vandenyno. Dažniausiai tai būna šeimos su vaikais ir į pensiją išėję pasiturintys žmonės. Daug kas čia važiuoja metai iš metų, net apsistoja tuose pačiuose viešbučiuose, mato kaip keičiasi restoranai, pats viešbutis, atsimena buvusius darbuotojus ir panašiai. Pasitaiko ir europiečių, dažniausiai vokiečių ir prancūzų, kartais kanadiečių.

Aš tai čia nevažiuočiau atostogaut. Nors pliusas tame, kad čia dažniausiai yra geras oras (mažai lietingų dienų ir apskritai visada karšta), bet daug pinigo čia palieki. Nepasakyčiau kad čia labai yra ką pamatyt ar paveikt, nors amerikiečiai moka daryti biznį ir siūlo visokias pramogas, kaip antai parasparnius, keliones pažiūrėti banginių ar apskritai varyt į patį Cape Codo galą, į gėjų miestelį Provincetown. Bet apie jį vėliau.

Panašūs įrašai: