Erasmuso reziumė

Kaip jau pastebėjote, nieko naujo neparašau jau kelias savaites. Ir ne todėl, kad erasmusas jau baigėsi. Tikroji priežastis yra ta, jog neilgai trukus po semestro pabaigos išvažiavau į Ameriką su Work & Travel programa ir čia ne visada būna laiko ir įkvėpimo atsisėst su laptopu gerai valandai.

Sulaukiau ir vis dar gaunu nemažai klausimų apie patį erasmusą, Švediją, gyvenimą ten ir panašiai. Būna, kad paklausia, ar nesigailiu kad ten išvažiavau, o ne į kokią Ispaniją kur šilta ir gera. Pati nesigailiu nė kiek, o atsakant į klausimą ar verta važiuoti būtent į tokį šalį, atsakyčiau taip:

  • Verta, jei norisi pagyventi kokybiškai: lietuviškai kišenei brangu, bet you get what you pay for. Tik čia gal studijos į tą kokybiškumą neįeina.
  • Verta, jei norisi pamatyti žmonių iš viso pasaulio, ne tik Europos. Į Jönköpingo universitetą suvažiuoja daugiau žmonių iš tikrai tolimų šalių, kitų kontinentų, o iš centrinės ar rytinės Europos dalies – sąlyginai mažai. Balkanų išvis neturėjom kiek pamenu…
  • Neverta, jei negali sau leisti atsivežti papildomų lėšų. Ir čia kalba eina ne apie kelis šimtus litų, o porą tūkstančių. Nes galimybių kur nuvažiuoti, nuskristi ar sudalyvauti bus daug, ir atvažiavus vien su univero stipendija kišenėje, tie penki mėnesiai ir bus praleisti tik bendrabučio kambary. Man asmeniškai jautėsi finansinių išgalių skirtumas tarp rytų europiečių ir pavyzdžiui, šiaurės amerikos gyventojų, kurie alų pirkdavo dėžėm vienam vakarui ir ruošdavosi prabangias vakarienes, kai lietuviui toks vienas vakaras atsieitų tiek, kiek atsieina maisto užsipirkimas trim savaitėm. Jau net nekalbu apie keliones.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal ir važiuočiau iš naujo, tai tik pasirinkčiau kitus modulius mokytis ir į priekį ne skrisčiau, o plaukčiau su dviem lagaminais, kurio viename būtų 10 litrų degtinės, kuri tenais būtų parduota per pirmą savaitę už trigubą kainą.

Ir šiaip, jei dar kyla klausimų ar išvis važiuot į tą erasmusą, tai gal baikit klausinėti savęs durnų klausimų ir pradėkit domėtis apie dominančią šalį, nes kuo daugiau susirinksit info apie gyvenimą ir keliones tenais, tuo pigiau ir įdomiau viskas gausis. Sėkmės, gaila kad tas erasmusas tik kartą gyvenime…

Viskas, šiuo įrašu oficialiai baigiu švediškąją blogo dalį ir sekantys įrašai bus iš amerikietiškų mano nuotykių. Stay tuned.

Panašūs įrašai:

  • Panašių įrašų nėra

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba

Noriu pasidalinti receptu, kurį mane išmokė meksikietė Cristina, kai keliavom po Norgę. Sriuba labai paprasta, labai greitai paruošiama (ne daugiau 20 min.) ir, bent man, labai skani.

Pasirodyme dalyvavo: pomidorų pasta, didelė morka, svogūnas, česnakas, konservuotas tunas aliejuje, laimas, čili, aliejus, raudonėlis ir druska su pipirais.

Galite pastebėti, kaip mano virtuvėje pusė taros neturi etikečių, nes taip energingai praplėšdavau pakuotes, kad etiketės neatlaikydavo tos jėgos.

Šitas receptas nepatiks tiems, kas labai kruopščiai gamina pagal receptą, nes viską dariau iš akies, kaip mane ir išmokė. Todėl tiek produktų proporcijos, tiek laikas kiek ką daryti, yra daugiau mažiau iš mano galvos.

Veiksmas:

Smulkiai supjaustom svogūną kubeliais (paveiksliuke labai didelis tas svogūnas, aš jo pusę sudėjau) ir dar smulkiau sukapojam porą skiltelių česnako (aš mėgstu kai jų būna daug) ir apkepam puode ant aliejaus. Svogūnas gali būt ir baltas, aš ėmiau raudoną, nes man jie labai skanūs.

Tik porą minučių, kol svogūnas tampa permatomas, o česnakas - auksaspalvis. Čia paveiksliuky dar nepakankamai apkepę.

Kol kepa, supjaustom morką. Galvoju, kaip čia vadinas šitas pjaustymas, ar tai griežinėliais ar kuo. Nu bet matot nuotraukoj. Metam į puodą ir apkepam kokią minutę ar dvi, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.

Geriausia, kad visi gabalėliai būtų vienodo storio ir dydžio, ne tokie kaip nuotraukoj.

Jei kas mėgsta aštriau, gali įpjaustyt čili pipiro. Aš bijojau kad bus bais aštru, tad supjausčiau tik pusę, bet galėjau ir visą dėt. Gal čia toks pipiras nepiktas pasitaikė.

Po to nusprendžiau patikrinti, ar sėklos tikrai yra aštriausia pipiro dalis. Taip.

Tada atsidarom pomidorų tyrės pakuotę ir visą supilam į puodą. Jei dedat čili, metam ir ją.

Sriuboje atsispindi dangaus žydrynė, nes fotkinau iškišus pro langą, kad šviesiau būtų.

Viską pamakaluojam, pagardinam druska, pipirais ir raudonėliu. Belaukiant kol užvirs, atsidarom skardinę tuno. Sumetam, išmaišom ir vėl laukiam užvirimo. Paragaujam – gal kažko trūksta.

Jei tunas ne pats pigiausias, tai bus ir didesnių gabalėlių, ne vien tokių pleiskanų kaip čia. Verta didelius gabalus pasmulkint šaukštu.

Kadangi sriuba gaunasi labai tiršta, įpilam kokią stiklinę vandens, išmaišom. Vėl palaukiam kol užvirs, o jei atrodo skystoka – paverdam kokią minutę iki norimo tirštumo.

Viskas būtų kaip ir paruošta, bet dar neįdėjome svarbiausio ingridiento. Be jo ši sriuba būtų kaip makaronai be padažo, kaip barščiai be grietinės, kaip Kalėdos be baltos mišrainės.

Laimas.

Taigi, į lėkštę sriubos įspaudžiam ketvirtį laimo sulčių ir skanaus!

Aleliuja.

De nada.

Trumpas ir aiškesnis receptas (galite ir atsispausdinti) apačioje. Būtų smagu išgirsti komentarus, jei pabandėte, ar patiko. Gal ir Cristinai perduosiu.

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba
Užtruks pasiruošti: 
Užtruks pagaminti: 
Iš viso užtruks: 

Porcijos: 4
 

Lengvai paruošiama pomidorinė sriuba su tunu.
Ingredients
  • 500 g pomidorų pastos
  • skardinė konservuoto tuno aliejuje
  • pora morkyčių
  • nedidelis svogūnas
  • pora skiltelių česnako
  • laimas
  • čili pipiras (nebūtina)
  • raudonėlis
  • aliejus
  • druska
  • pipirai

Instructions
  1. Svogūną supjaustyti kubeliais, smulkiai sukapoti česnako skilteles ir viską apkepti puode ant aliejaus, kol svogūnai tampa permatomi, o česnakai – auksaspalviai.
  2. Morkas supjaustyti griežinėliais ir tame pačiame puode apkepti porą minučių, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.
  3. Supilti pomidorų tyrę ir smulkiai supjaustytą čili, pamaišyti.
  4. Kai užvirs, supilti visą tuno skardinės turinį, pagardinti raudonėliu, druska ir pipirais pagal skonį. Įpilti apie stiklinę vandens, užvirti. Jei per skysta – pavirti minutę, kitą.
  5. Supilsčius į lėkštes pagardinti laimo sultimis (ketvirtis laimo vienai porcijai).

 

Panašūs įrašai:

Geocaching

Pusė devynių vakaro.

Kadangi eina paskutinės mano dieos Jönköpinge ir oras už lango toks gražus, norisi kuo daugiau laiko praleist mieste, kurį netrukus teks palikti. Ta proga išsinuomavom dviračius su Maia ir patraukėm geocachinti.

Geocaching – tai toks žaidimas visame pasaulyje, kurį trumpai apibūdinti galima kaip “lobių medžioklė”. Žmonės paslepia “lobį” ir geocachingo puslapy jį užregistruoja, nurodo koordinates, aprašymą, galbūt užuominas kur ieškoti tiksliau. Tuomet visi, kas užsiima tokia medžiokle gali su GPS pagalba surast tai, kas buvo paslėpta, ir palikti įrašą apie savo apsilankymą. Lobiai dažniausiai būna mažos dėžutės su sąrašu žmonių, kur ir palieki savo vardą, kai pavyksta rasti ko ieškojai. Kartais dėžutėse būna daiktų, bet jų nevalia imti, nebent mainais įdėtum kažką tokios pačios vertės. Be abejo, po to viską reikia paslėpti lygiai taip pat kaip radai.

Aišku, kai kurie gal nesupras kokia esmė kažko ieškoti, ir radus nepasiimti. Bet pats procesas tuo ir yra įdomus, kad dažniausiai nežinai ko tiksliai ir kur ieškoti, o tai tik padidina malonumą radus. Tiesa, po kelių nesėkmingų bandymų ieškant gali gerokai nuslūgti entuziazmas, bet gal čia taip tik pradedantiesiams. Skaičiau, kad ir Lietuvoj yra lobių, tarp įrašų daug užsienietiškų vardų. Grįžus būtinai paslėpsiu ką nors. :)

Išgirdus apie Geocachingą pamaniau, kad tokiam mažam mieste kaip Jönköpingas čia bus tik vienas kitas lobis, bet kur tau. Net amerikiečiai (kur šitas žaidimas labai populiarus) buvo apstulbę kiek čia visko galima rasti. Gaila, kad tik neseniai apie tai sužinojau…

Va koks lobynas slypi Jönköpingo gatvelėse.

Žodžiu, per beprotiškai karštą orą numynėm iki univero, o po to susidarėm maršrutą kuriuos lobius bandysim rast. GPS ar labai išmanių telefonų neturėjom, tad viską susižymėjau ant žemėlapio, kadangi mieste ieškant ir to daugiau mažiau gali pakakti, ypač jei yra užuominų. Buvau sudarius sąrašą iš 26 punktų, bet patikrinom tik 15, o iš jų radom vos 3. Karštis ir pavargusios kojos darė savo… Nors kelios vietos tikrai buvo sudėtingos – lobis turėjo būti ant metalinio daikto, o atrodo aplink nieko nėra, tik keli kelio ženklai ir vienas kitas nutekamasis vamzdis. Tokios vietos gerokai numalšino pasitikėjimą mūsų jėgomis ir tik bereikalingai sugaišom laiko, kai galėjom geriau nuvažiuot į įdomesnes vietas, tarkim kapines.

Geriausias momentas, kai ieškojome lobio su užuomina “strange street art on the wall”. Kaip tik toje vietoje žemėlapy (be abejo, tiek su žemėlapiu, tiek su GPS yra kelių, gal net keliolikos metrų paklaida, tad ir ieškai nemažu spinduliu aplink) ant namo sienos buvo varžtais pritvirtintas metalo lakštas, apklijuotas lipdukais. Matėsi, jog 3 iš 4 keturių varžtų buvo ne kartą atsukti, tad pradėjau raustis kišenėse, kas galėtų tarnauti kaip atsuktuvas. Du varžtus įveikė studento pažymėjimas, trečias pasidavė tik namų raktui. Iiiiir tiesos akimirka…

Po to reikėjo viską priveržt atgal...

Po to pastebėjom dar du tokius pat “street artus” tolėliau ant kitų to pastato sienų… Kai galiausiai pamačiau kitoj gatvės pusėj tikrai kažką panašaus į meną, gaila nenufotkinau. Ten ir buvo pirmasis mūsų rastas lobis.

Kas nepatiko, tai kad beveik visi aprašymai internete buvo švedų kalba. Spėju, kad tai ir sutrukdė mums rasti kelis lobius, nes google translator nevisada tiksliai išverčia. Vienu metu, sustojus žvilgelti į žemėlapį kurio lobio ieškosim toliau, prie mūsų privažiavo senyvo amžiaus švedas, pasisiūlęs padėti rasti kelią. Aišku, mes į žemėlapį žiūrėjom ne dėl to, kad nežinom kelio, tiesiog nežinojom kurį lobį rinksimės toliau, nes jau buvom pavargusios ir atmetinėjom tolimesnius taškus. Bet švedas pasirodė labai draugiškas ir malonus, pasisiūlė kartu važiuoti. Bevažiuojant ir papasakojom ką čia darom, o jis susidomėjo ar į Jönköpingą būtent dėl to ir atvažiavom. :) Atvykus į vietą pamačiau kad čia ta pati mokykla, kurioje pirmą savaitę buvo surengtas didelis balius mums. Švedas, iš pradžių norėjęs tik parodyti mums kelią, neužilgo nuvažiavo tolyn, bet po poros minučių jau matėm kaip suka ratus apie mokyklą, po to grįžo, pripažino kad susimėjo kur tas lobis ir paklausinėjo šalia esančių mokinių apie užuominą (“Under T”). Ir nors lobio ieškojome jau trise, bet vis tiek neradom. Atsisveikinę nuvažiavom tolyn, tiksliau jau traukėm link namų, pakeliui patikrindamos likusius taškus.

Šitą radau aš. Maia rašo mūsų vardus ir klausia, ar maniškis baigiasi su é.

Gaila, kad nė vienas iš rastų lobių nebuvo su daiktais. Nors suprantu, kad mieste didesnius daiktus paslėpti taip, kad rastų tik geocacheriai, ganėtinai nelengva.

Šitas buvo geras.

Radus žibintuvėlį bandėm su juo pasišviesti, ieškodamos ant šviestuvo apačios, kur buvo tamsūs tarpeliai, bet jis aišku neveikė. O pasirodo, kad pats žibintuvėlis ir buvo lobis. :)

Tai tokia karšta ir turininga diena mums pasitaikė. Žinau, kad vienas lobis yra stotelėj, iš kurios važiuojam į centrą, tad kada laukdama autobuso pračekinsiu, jei bus laiko.

Panašūs įrašai:

Kelionė į Norvegiją

Jönköpingo universiteto International Association organizuoja nemažai kelionių, apie vieną iš jų jau rašiau, apie kitą, kurioje irgi buvau (vienos dienos slidinėjimas Mullsjö) įrašo nepadariau, nes nelabai ten buvo ką pasakot, nors buvo smagu. Ir iš visų kelionių išskirtinės yra dvi – Kiruna ir Norvegija. Išsiskiria jos tuo, jog trunka kelias dienas, aplankoma daug vietų bei apima daug užsiėmimų ir, be abejo, gerokai kerta per piniginę. Į Kiruną (ekskursija į šiauriausią Švedijos miestelį su ledo muziejum, kur žmonės važiuoja šiaurės pašvaisčių pažiūrėti ir šaltyje išgyventi) norint nusipirkti bilietą, reikėjo naktį prieš bilietų pardavimą nakvoti universitete. Rudens semestre turbūt ir su Norvegijos kelione tas pats vyksta, kai dar visi turi daug pinigų. Mūsų laidai ši kelionė nors iš pradžių atrodė labai patraukli, bet atėjus metui, kai prasidėjo bilietų pardavimas, buvo nupirkti tik pusė jų, nes koją pakišo seminarai/atsiskaitymai vykę kelionės metu, kurių negalima praleisti. Ir, kaip jau minėjau, kadangi jau semestro galas, daug kas išleido savo finansinius resursus visokiem Ryanairam.

Bet ne aš. Kadangi labai norėjau aplankyt Norvegiją, neskridau į visokias Italijas ir Airijas ir nesigailiu, nes po visko galiu pasakyti – Norvegija tikrai yra viena iš verčiausių aplankyti šalių. Bet apie viską iš pradžių.

Mūsų autobusas pajudėjo Norvegijos link trečiadienio vakare. Visi važiavome tokių keistų nuotaikų apimti – išvažiuojam pačią šilčiausią šių metų dieną į ten, kur dar sniegas nenutirpęs, o tuo labiau trečiadienį – vienintelę dieną, kai veikia mūsų klubas. Tad kol kiti linksminosi, mes valandų valandas sėdėjom autobuse, galvodami kas gi mūsų laukia. Bevažiuojant paryčiais prabudau ir pažiūrėjus pro langą ištiko lengvas šokas, pamačius visiškai pasikeitusį kraštovaizdį. Kaip tik tuo metu autobusas sustojo pertraukėlei ir išlindau galutinai įsitikint kaip per kelias valandas nuo lygumų krašto (Švedijoj tas panašu kaip pas mus) mes atsidūrėm tarp didžiulių kalnų.

Žmogui, pirmąsyk normalius kalnus pamačius, ir tai padaro įspūdį.

Rytą atvykome į Bergeną – vieną labiausiai turistų lankomų šios šalies miestų. Buvome aprūpinti visokiais patarimais ir knygelėmis, ką verta aplankyti, tad palikę savo lagaminus hostelyje, patraukėme į miestą, kuriame turėjom visą laisvą dieną.

Visi, be abejo, nepaleidžia fotoaparatų iš rankų.

Buvo daug rekomendacijų aplankyti žuvies turgų, kuris buvo visai šalia mūsų hostelio, bet man jis įspūdžio visiškai nepaliko – eilinis turgus, tik su vos keliais prekystaliais. Tiesa, praleidau momentą, kai kažkuris prekeivis davė banginio paragaut, gal čia ir buvo visa esmė to turgaus.

Aš nepasidomėjau, ką čia verčiau aplankius, tad ėjom kur sugalvojom ekspromtu.

Žymiausias Bergeno simbolis – medinių namelių virtinė, Bryggen, įtraukta į UNESCO paveldą. Atrodo tikrai gražiai (ypač iš toliau), pasivaikščiojom ir tarp tų namelių, kur net lauke yra medinės grindys.

Matosi truputėlis medinio grindinio ir dalis mūsų kompanijos, daugiau einantys, nei fotografuojantys.
Kai kurie pastatai jau tiek suvargę, kad net svyra į šoną.
Čia lendam tarp tų namelių, viduje ir perskaitom, kad įžengėm į UNESCO paveldą.
Jaukus staliukas pagurkšnoti kavutės.

Patraukėme link Bergenhus tvirtovės, pakeliui užeidami į Bergeno muziejų.

Šalia joks taksi nestovėjo.
Mano galva, angliškos telefonų būdelės sulaukia per daug dėmesio, kai tuo tarpu kitos lieka nepastebimos.

Pats muziejus buvo ne itin įdomus. Daug eksponatų iš antro pasaulinio karo laikų – visokių ginklų, to meto laikraščių ir panašiai. Ne dėl to į Norvegiją atvažiavome. Na, bet įėjimas nemokamas, o laiko turėjom sočiai, tad nieko kaip ir nepraradom.

Įsidienojus atėjome ir prie minėtosios tvirtovės. Čia - Rosenkrantz bokštas.
Šalia bokšto - Haakon's Hall. Daugiau toje tvirtovėje, be parko, nieko kaip ir nėra.
Geriau įsižiūrėjus pamatai prie kiekvieno "lango" po kelias gan kraupiai atrodančias galvas. "Gotika!", šaukia mano sesė, pamačius nuotrauką.
Šalia buvo žaidžiančių vaikų grupelė, berods pradinukų ekskursija. Vaikams labiau rūpėjo nuskinti žolėje pasislėpusias gėlytes, nei žiūrinėti kas čia per bokštai stovi.

Ramiu žingsnių perėję parką grįžom atgal prie gražiųjų medinukų. Prisėdam šalia kavinės, metas fikai. Aš tuo tarpu skaitinėju knygelę ką toliau aplankyti. Nutarėm dieną pasivaikščioti kitoje miesto dalyje, o vakare palydėti saulę užsikėlus ant kalno.

Čia ir prisėdom. Šalia naktinio klubo su uždažytu pavadinimu.
Nors tie nameliai - miesto simbolis, bet labai tylu ramu ten buvo, nešurmuliavo turistų. Net kavinės tik tik atsidarinėjo vidurdienį.

Patraukėm link kalno, į kurį lipo laiptais, bet vėliau, kiek supratom, užlipom tik nedidelę dalį.

Grįžtant atgal čia bato jau nebebuvo. Beje, ką tik pastebėjau, kad čia perėjos ženklas kitoks, nei užlipus ant kalno.
Akis patraukė ir tokios smulkmenos kaip dekupažuoti konteineriai.
Čionykščiai suoleliai - nei tai rankai pasidėti, nei atstumą nuo šalia sėdinčio palaikyti.
O čia - man labiausiai patikęs pastatas visoje Norvegijoje. Komentarų, manau, nereikia. Atkreipkite dėmesį ir į tai, jog pavadinimas užrašytas dažais. Viršuje užrašas sako "Anno 1710".
Einant gatve mums į akis dėbsojo kažką saugantis šuo.
O čia žiūrėjau ir galvojau - ar taip atrodo vietiniai benamiai, ar jie tiesiog prasčiau apsirėdę darbininkai, kažkodėl darbo dieną sėdintys ant asfalto su cigarete rankose.
Viena keistesnių skulptūrų. Gaila, nesupratom kas parašyta šalimais.
Eidami plačiausia gatve patraukėm link patraukliai atrodančios bažnyčios, kuri priėjus pasirodė ne tokia ir ypatinga.
Skelbimas Tvin Pykso serialo mėgėjams.
Merginos, kurios pabuvojo Amerikoj, sakė, jog primena San Franciską. Reikės patikrinti.
Gatvės menas.
Pasivaikščiojom ir po parkelį. Tvorelė - ne kliūtis vaikams ritinėtis ant žolės.
Įeiti į hostelio kambarius galėjome tik nuo trečios valandos, tad likusį laiką praleidom ant suolelio, šalia šio fontano.
Norvegijoje studentai irgi nešioja tokius kombinezonus kaip švedai.
Kažkieno gyvenimo išmintis ant pastato priešais mūsų hostelį.

Pats hostelis visai neblogas, kambariai po 4-6 žmones su tualetu ir dušu bei maža viečike kažką valgomo pasiruošti. Hostelis pačiame centre, kelios minutės kelio pėsčiomis nuo tų medinukų. Pavadinimas Bergen YMCA. Visai rekomenduoju, minusas tik kad karštas vanduo dušuose vakare jau buvo pasibaigęs.

Papietavę supratom, kad planas stebėti saulėlydį nuo kalno viršūnės yra neįmanomas, nes spėjo apsiniaukti. Tad nelaukę vakaro iškart patraukėm funikulieriaus link. Pamenu kai Budapešte nusprendėm nemokėt už funikulierių 10 lt ir gan greitai užlipom patys. Tai čia sumokėjom 18 lt į vieną pusę, o atgal lipom patys, ir tai užtruko gal kokius penkis kartus ilgiau nei Budapešte lipant viršun.

Ir štai atsivėrė toks vaizdzialis.
Įsiamžinau su kelionę organizavusiais International Association studentais.
Paskui juos įamžinau ir be savęs.
Aš bijojau prie pat krašto prieiti.
Koks gražus vaizdas iš balkonų turėtų džiuginti tų baltų namų savininkus kas rytą.
Taupydami pinigus ir ieškodami daugiau nuotykių atgal leidomės pėsčiomis, kartais kirsdami vingiuotus kelius per akmenuotas pieveles.
Kaip minėjau - štai jums ir kitaip atrodantis pėsčiųjų perėjos ženklas, kurio veikėją imituoja Carlos.
Ir man patikęs ženklas, kuris nieko nepasako.

Grįžę į hostelį dauguma smigo anksti (maždaug pasibaigus Panoramai), ne tik dėl to, kad išvargino ekskursija po miestą ir laukė ankstyvas pajudėjimas rytiniu keltu, bet ir dėl to, jog naktį miegoti nedavė ukulelę pasiėmę studentai, iki paryčių brazdinę ją autobuse.

Ryte mūsų laukė keturių valandų kelionė keltu link Leikanger.

Taigi sekančią dieną mūsų tikslas buvo pasiekti Leikanger krantinę ir iš ten autobusu nuvažiuoti iki Jostedal kaimelio. Plaukiant keltu pamažu atsivėrė neapsakomi fjordai. Pradžioje, tik palikus Bergeną vaizdai nebuvo tokie įspūdingi, bet po kiek laiko vis išlįsdavom į lauką pafotografuot, nes tikrai buvo ką.

Debesys temdė saulę, bet kartu pridavė dramatiškumo.
Buvo ir krioklių.
Lietus ir vėjas neleisdavo ilgai užsibūti lauke.
Buvo ir snieguotų kalnų, ir apžėlusių. Ir beveik visur stovėdavo namelis, kitas.

Beje, tik grįžus į Lietuvą sesė pasakė, jog tai buvo Sognės fjordas – antras pagal dydį apskritai, didžiausias Norvegijoje ir laikomas vienas gražiausių visame pasaulyje. Ir labai gilus, Vikipedija sako, jog gylis didesnis nei JAV Didžiajame kanjone. Nežinau ar tai tiesa, bet viena iš keliavusių sakė, jog vandens gylis yra toks pat, koks šalia esančio fjordo aukštis virš vandens.

Kartais sustodavome tarpinėse stotelėse.
Kelte kapitonas (ar šiaip koks dėdė) pranešdavo, kad štai plaukiame pro tokią ir tokią vietą.

Pats keltas man labai patiko, nežinau kokia kompanija mus aptarnavo, net viskas buvo net sakyčiau gana prabangiai, kaip studentams. Patogios odinės sėdynės, nemokamas wifi, malonus aptarnavimas. Aš galvą padėjus ant palangės nusnūdau taip patogiai kaip savo lovoj Jönköpinge nemiegu, tai jau šį tą pasako.

Norėjosi iš arčiau tuos krioklius pafotografuoti, bet tik prie vieno buvo priplaukta arčiau.

Ir štai mes atplaukėme į Leikanger, sėdome į autobusą Jostedal link. Kelionė pagal planą turėjo trukti dvi valandas, bet nežinau ar mane tiek vaizdai užbūrė, ar vairuotojas paskubėjo, bet atrodė kad atvažiavome greičiau nei per valandą.

Kartais pabandydavau pagaut kokį gražesnį vaizdelį ir pro autobuso langą.

Atvykome į Jostedal, kur turėjome praleisti dvi naktis. Buvome apgyvendinti nameliuose po keturis, šįkart jau be dušų ir kitų patogumų. Dušai buvo mokami (4,5 lt už 5 min.), bet labai geri. Ech, ta Skandinavija – moki daug, bet ir gauni atitinkamai.

Tokie mūsų nameliai, apsupti kalnų.
Aš taip ir nepripratau prie to jausmo, kai išlendi ryte į kokį tualetą nupėdint ir tave pasitinka tokie vaizdai.

Kadangi tą dieną nebuvo suplanuota jokios veiklos, visi papietavę patraukėme pasivaikščioti keliu link ledyno ir pasiruošti rytdienos nuotykiams.

Praėjome vienintelę kaimelio parduotuvę. Pirkau ten dvi mielines bandeles, kainavo apie 4 lt.
Kairėje matosi raudonas laikraščių stovas, kurį vėliau pastatė toliau parduotuvės, visai šalia gatvės. Pasiimi laikraštį ir palieki pinigus dėžutėje.
Hostelio prižiūrėtoja sakė, kad užtruks apie 45 min. nueiti iki kelio pabaigos, bet mes ėjom daugiau nei valandą.
Norvegiškas namelis. Nuotraukoje nesimato, bet gėlių krepšelyje yra užrašas "Velkommen", kurio turbūt nereikia versti.
Dalis mūsų nusprendė pataupyt jėgas ir neit iki galo, tad grįžome atgal kalbėdami apie kultūrinius skirtumus. Sužinojau, kas yra turducken.

Sekančią dieną mūsų laukė visos kelionės topas – Ice Troll, t.y. plaukimas baidarėmis ežeru ir kopimas į ledyno viršų. Kadangi susitarėme nesikelti be proto anksti ir pakeitėme išvykimo laiką, įvyko kažkoks nesusipratimas su autobuso vairuotoju ir jis išvis nepasirodė. Manau tai mums išėjo tik į naudą. Kadangi kelionė iki ledyno visai trumpa, kažkur 5 min. mašina, mus visus keliais reisais suvežiojo ekskursijos vadovai atvažiavę čia dirbti iš Argentinos ir Naujosios Zelandijos. Gidai, beje, labai faini ir įdomiai pasakojantys. Nuskilo ir tai, jog oras visą dieną buvo šiltas ir giedras.

Štai kas mūsų tądien laukė.

Visi buvome aprūpinti įranga: “katėmis” (ang. crampons), harness (nerandu lietuviško vertimo, va šitas dalykas) ir kirvukais.

Eilėje prie įrangos.
"Katės" arba pagal google vertėją - kapliukai.

Pasidalinome į dvi grupes ir mūsų grupei į priekį teko plaukti baidarėmis iki ledyno.

Nenorėjau rizikuot sušlapint savo fotiko. Nuotraukos autorė Cassandra Kirby.
Manuela ir Simone jau atplaukė.

Plaukimas ir patiko, ir nepatiko. Smagu buvo dėl to, kad nors plaukiau pirmąsyk nieko nežinodama, bet sekėsi puikiai. Tačiau ežeras buvo nepilnai nutirpęs ir dalį ruožo reikėjo nuplaukti visai šalia kranto, kur ledas buvo nutirpęs per kokį pusantro metro nuo kranto. Taigi tie, kas plaukė pirmieji, daugiau užsiėmė ledo kapojimu, o galiniai laukė “transporto kamštyje” arba nuobodžiaudami leido vėjui nunešti baidarę atgal ir vis priplaukinėdavo kol galų gale atsilaisvino ruožas (taip dariau aš su Cassandra :D). Dalį kelio reikėjo ne irkluoti, o stengtis išvairuoti tam siauram ruožely neužplaukiant ant ledų.

Palikome baidares kitai grupei, kuri jomis parplaukė jau grįžtant namo.
Su baidarėmis palikome ir šį vaizdą užnugary.
Per akmenis ir šaltinėlius ledyno link.
Tie juodi taškeliai - kita grupė, jau besiklausanti gidų nurodymų prieš kopiant.
Kaip matote iš mano aprangos - šalta nebuvo.
Susikabinę virvėmis į keturias grupeles pradėjome kopti į viršų.

Apskritai man labai patiko tas susikalbėjimas su likusia grupelės dalim naudojantis tik virve. Juk dairytis ir kalbėtis su kitais ne tik nepatogu, bet ne visad ir įmanoma. Tiesa, mano grupė buvo vien panos, tai vis atsirasdavo kuriai tai batą pasitaisyt reikia, tai nufotkint kokį akmenį. Ir visi kiti turi laukti, kad judėtume visi kartu. Nors šiaip ėjome gana sparčiai, gidas pabaigoje irgi gyrė, kad buvom geriausia ir sparčiausia grupė. Įdomu kiek tiesos buvo jo žodžiuose. :)

Kopimas ledynu - dar vienas dalykas, kurį labai norėčiau pakartoti.
Į pačią viršūnę, be abejo, nelipome. Gidas sakė, kad tai padaryti gali užtrukti apie septynias-aštuonias valandas.
Kelyje buvo mažų oro tarpelių kaip šis, kur blogiausiu atveju įstrigtų koja. Bet buvo ir didelių tarpeklių, dėl kurių abejojau ar savo trumpom kojytėm peršoksiu.

Kartais sustodavome kelioms minutėms ir gidas papasakodavo ką nors apie ledyną. Suprantantiems angliškai – video žemiau apie ledynmečius ir kaip susiformuoja ledynas.

Užlipus atsivėrė štai toks vaizdas. Čia pat ir pietavome.
Gidai vaišino karštu šokoladu ir kava. "Sakykit jei norit pakartot - man bus lengviau nešti lipant žemyn", sakė jie.

Kopimas į viršų man pasirodė lengvesnis nei žemyn. Fiziškai galbūt ir sunkiau, bet tiesiog kopi ir viskas. O lipant žemyn reikia žymiai labiau susikaupti, teisingai statyti kojas, kad nepaslystum, neišsisuktum čiurnos. Tuo labiau nesinori su savim nutempt visos grupės. Kaip sakė gidas: jei darysite ką nors kvailo, žinokit kad tą kvailumą patirs ir visi kiti.

Kartais gidui tekdavo kirvuku suformuoti lede laiptelius, kuriais galėtume saugiau nulipti žemyn.

Kita grupelė, kur buvo daug nurautų bernų, sumąstė berėkaudami sukelt sniego griūtį. Ir jiems pavyko. Tiesa, ne visai toje vietoje, kur mes kopėme, o priešais, kur puresnis sniegas susigulėjes ant akmenų. Mes lipome daugiau ant ledo, nei sniego.

Kaip pasikeitė oras po nedidelės griūties.
Pačioje pabaigoje kažkas sugebėjo nuslysti ir su savim nutempti likusią dalį grupės. Visos juokėsi, o gidas pakraupusiom akim rėkė, kad saugotųsi ir nesusmeigtų "kačių" viena kitai į nugaras.

Pavargę, bet laimingi pasileidom pėškom mašinų link. Net truputį pavydėjau tiem, kurių dar tik laukė baidarės – irkluoti tuo metu atrodė lengviau nei kopinėti per akmenis ir upelius.

Tik tuose nutirpusiuose ruožuose galėjom plaukti.

Kitos dienos rytą vėl atvažiavome iki to paties kelto, kuris mus nuplukdino į Flåm. Šį atkarpa tetruko valandą, bet per ją pamatėmd ar gražesnių fjordų, nei per aną keturių valandų kelionę.

Oras tądien buvo bene gražiausias per visą kelionę.
Prie vieno iš krioklių priplaukėme visai arti ir sustojome porai minučių, kad visi spėtų padaryti nuotraukas.
Ši atkarpa pasirodė siauresnė, plaukėme kur kas arčiau kalnų.
Nuotraukos parodo tik dalį to grožio, kurį matai gyvai.
Keistas oras mus pasitiko įplaukiant į Flåm.
Norėjosi čia praleisti daugiau laiko.

Flåm mūsų jau laukė autobusas link Oslo. Važiavome ilgiausiu tuneliu pasaulyje (t.y. ilgiausiu tuneliu, kuriame yra nutiestas kelias, o ne metro ar vamzdžiai). Vadovas Erkan nusprendė tas 19 minučių tunelyje paversti vakarėliu autobuse, prie mikrofono padėjęs grojantį telefoną. Buvo smagu, nors kai kurie ir sėdėjo su poker faces.

Pakeliui į Oslą užsukome pasižiūrėti vienos seniausių Skandinavijos bažnyčių.

Užeiti vidun neturėjome laiko.
Grįžus namo išgūglinau kad nėra ji pati seniausia. Bet tai nesumenkina jos įstabaus grožio.
Norėjosi ilgiau pabūti lauke, bet stiprus vėjas gynė atgal į autobusą.

Važiuodami Oslo link žiūrėjom filmą apie keliones. Aš netyčia užmečiau akį pro langą ir nustebau kaip staigiai pasikeitė kraštovaizdis – atrodė dar ką tik važiavom per pievas ir sniegą matėm tik tolumoje ant kalnų viršūnių, ir staiga:

Vaizdas pro autobuso langą.

Ir vakare, šiek tiek vėliau nei planuota, pasiekėme Norvegijos sostinę. Čia turėjome tik kelias laisvas valandas, kurių tikrai buvo per mažai tokiam miestui. Bet buvo sekmadienio vakaras, tai vis tiek negalėjome nueit į muziejus ar panašiai.

Nelabai žinojom ką verta aplankyti, tad ėjom kur kojos vedė.
Vėliau užmačiau, kad viena mūsų grupelė vaikšto su drauge, kuri čia studijuoja, tad prisijungėme prie jų.
Blondinė kampe - vienintelė švedė važiavusi su mumis. Viena iš kelionės organizatorių.
Kai kur gatvėse buvo pilna tokių užrašų, lygtai citatų.
Karališkieji rūmai.
Gražus miestas, reikės į jį dar sugrįžti. Bet tada, kai turėsiu daug pinigų.
Krantinė - viena labiausiai patikusių vietų mieste.
Pamačius visokas jachtas ir šiaip laivelius vis prisimindavau serialą Dexter.
Kreiva krantinės nuotrauka.
Sam užsiropštė papozuoti.
Jei būsite šitoj vietoje, atkreipkite dėmesį į tris akmenines skulptūras: silutę, moters figūrą ir karūną. Žiūrint į jas tam tikru kampu, jos susilieja į vieną karalienės figūrą. Aš apie tai sužinojau jau po laiko. :D

Kelionę pabaigėme brangiausiame McDonalde pasaulyje, kur už meniu (koks nors burgeris+vidutinis gėrimas+ vidutinės bulvytės) sumoki 37 litus. Naktį grįžome į autobusą, kuriame praleidome paskutinę naktį ir paryčiais jau rakinome savo duris Råslätt.

Na tai reziumė būtų tokia: šalis graži ir labai brangi. Pamatyti tik miestus akivaizdžiai neužtenka, tad jei nebuvote Norvegijoj, jei nematėte fjordų. :) Į Bergeną nematau reikalo važiuoti darkart, bet į Oslą būtinai reikės sugrįžti.

Pati kelionė truko (atmetus keliones naktį autobusu pirmyn atgal) keturias dienas ir kainavo 1250 lt, neįskaičiuojant maisto, kurį vežėmės iš Švedijos. Verta kiekvieno cento (na gal ne už makdako maistą, kuris beje buvo prastenis nei Savanoriuose.). Stipriai rekomenduoju.

Panašūs įrašai:

Debiutas švediškoje televizijoje

Prieš keletą savaičių grupelė studentų ieškojo aktorių, galinčių suvaidinti trumpam reportaže, kurį reikėjo parengti studentams iš komunikacijos ir švietimo fakulteto. Pasisiūliau, kodėl gi ne. Vaidmuo ne itin įdomus, o teksto taip ir neišmokau iki galo. Geriausias dalykas aišku pagrindinis veikėjas, vienintelis tikras anglakalbis. Beje, jis vedė (ar ves) renginį, per kurį ir bus pristatyti visi reportažai. Dėl to tuos ūsus ir prisiklijavo, kad būtų skirtumas tarp veikėjo ir vedėjo… Reportažas juokingas (bent man), nufilmuotas mockumentary stiliumi. Temos nebuvo, tai visi filmavo kas ką norėjo. Su profesionalia kamera, mikrofonais, žodžiu viskas kaip turi būt. Buvo smagu.

Tiesa, dėstytoja tik vėliau (tada,kai kurie reportažai jau buvo nufilmuoti) pasakė, jog tai bus rodoma per vietinę Jönköpingo televiziją, tad kai kurie nelabai liko tuo patenkinti, nes prifilmavo girtų žmonių ir šiaip visiem sakė kad tai bus rodoma tik universitete. Nesvarbu kad auditorija bus tikrai maža, bet vis tiek PATEKAU Į TELIKĄ. Berods birželio 8 d. transliuos, užmesiu dar priminimą į kokį twitterį ar kur. :D

Mano debiutą ir tragiškai ilgus plaukus (jau nusikirpau) galite pažiūrėti žemiau:

Patiko filmuotis, nepatinka tik kai nėra dialogo. Jei kam ateityje reiks aktorės nerimtam vaidmeniui – kvieskit. Galiu ir šiaip mikrofoną palaikyt ar ką.

Panašūs įrašai:

Valpurgijos naktis

Vappu arba Walpurgis Night – labai svarbi šventė Skandinavijoje. Man net gaila, kad mes jos nešvenčiam, nors ir turim išeiginę gegužės 1 dieną. Per feisbuką gavom pakvietimus ateit į parką, kur kažkokio klubo didžėjai parūpins muzikos. Aprašymas buvo tik švedų kalba, aš net nesiverčiau kas ten buvo parašyta. Tai visi ir atėjom tokie be nieko, juk nežinojom kaip čia švęsti tą dieną. Na, kažkas pasiėmė gėrimų, fotikus, kai kurie tik pagalvojo, kad gal reikėtų kažko pasitiesti atsisėsti. Atėjus į parką mus pasitiko smagi muzika ir daug jonšiopingiečių.

Ateinam.

Tai yra šventė, kuri žymi pavasario pradžią, nors tądien buvo gana vėsoka. Saulei leidžiantis be striukių buvo tik tie, kas šoko arba šildėsi kitomis priemonėmis. Visame parke tvyrojo kepamo maisto kvapas, kurį švedai kepėsi ant vienkartinių grilių. Tuo momentu mes supratom kokią klaidą padarėm neatsinešdami bent kokio sumuštinio…

Buvo ir visokių įdomiai apsirėdžiusių žmonių. Juos gali pamatyt kasdien, tik tądien parke buvo susitelkęs žymiai didesnis jų kiekis.

Alkanesni patraukė link parduotuvės užkandžių, ištroškę – į systembolaget, kol neužsidarė. Treti, tarp jų ir aš, numojo į bet kokius trūkumus ranka ir tiesiog relaksino ant pievutės.

Fotkinau švedus. Juos gali atpažinti iš šukuosenų.

Atmosfera jautėsi labai smagi – muzika buvo tokia, kuri ir tiko, ir patiko, net pasijautė toks festivalinis kvapelis. Tik oras vėsokas. O po dviejų dienų buvo taip šilta, kad su džinsais sunku ant saulės išbūt. Tuo metu Råslätt pievelės pakvipo kepamomis griliaus dešrelėmis ir pasipuošė apnuogintom vyrų krūtinėm bei baltom moterų kojom.

Vienas iš gėrimų žaidimų.

Fauna buvo vien tik jaunimas ir tarptautinių studentų buvo mažuma. Nors mūsų visam mieste yra bent trys šimtai, bet buvo tik gal koks ketvirtadalis. Užtai buvo smagu pagaliau būti švedų apsuptyje, nes beveik visuose renginiuose dažniausiai malamės su erasmusais. Pamaniau, jei būtų tokia fiesta Lietuvoj, joje netrūktų girtų trumpaplaukių avigalvių, kurie protestuotų prieš didžėjus ir leistų savo šlagerius per mobiliuosius telefonus, o patruliuojantis pareigūnai vis užmestų akį, kad anų šokiai nepavirstų imtynėmis. Čia tuo tarpu nemačiau nė vieno girto žmogaus, nors aplink mėtėsi šimtai skardinių, butelių ir systembolaget maišelių. Gal ne tiek mėtėsi, kiek buvo daugiau mažiau tvarkingai sumesti į krūveles. Kas dar kitaip nei Lietuvoj – jų neatėjo rinkti vietiniai benamiai. Mačiau vieną, gal du vyriškius, kurie susirinko po pilną maišą skardinių, bet neatėjo pakartot. O uždarbio čia būtų tiek kad man užtektų prasimaitint mėnesį (primenu – viena skardinė/butelis – 40 ct).

Justine šypsosi ir jai be striukės nešalta.

Grįžus į Råslätt meksikiečiai pasikvietė pas save į afterpartį, po kurio ėjom pažiūrėti gana skurdžių fejerverkų ir didžiulių laužų, o vakarą pabaigėm klube Sliver. Beje, tą savaitgalį Carlos su Martin išvažiavo į Uppsalą – kitą studentų miestą – ten šventė buvo tokia, kad stogą rovė. Mačiau kelias fotkes, toksai žmonių kiekis, tiek nuotykių, kad nerealu. :)

Panašūs įrašai:

Kelionė į Gränna ir Visingsö

Jönköpingas yra įsikūręs didžiulio ežero Vättern pietuose. Kiek šiauriau ežero pakrašty yra miestelis Gränna, kuris garsus savo Polkagris saldainiais. Ten ir važiavome į ekskursiją, suorganizuotą (kaip ir visų ekskursijų) IA – International Association. Kaip viena australė sakė, mainų programa Jonšiopinge būtų ganėtinai nuobodi, jei ne šios kelionės, kurių tikrai apstu.

Turiu pasakyti, kad tik per stebuklą nepramiegojau šios kelionės – atsibudau likus dvidešimt minučių iki autobuso į universitetą, tad per skubėjimą pasiėmiau fotiką, bet jo baterijos – ne. Taigi pati nefotografavau, o pailiustruosiu pasakojimą Rafael González Vázquez darytomis nuotraukomis.

Jau važiuodami autobusu burnojom, koks netikęs oras mums išpuolė – nors buvo balandžio pradžia, bet snigo tirštai ir šlapiai. Tačiau pradžioje lauke mes ir nebuvom – tik atvažiavę ėjome į parduotuvę-saldaininę (ar kaip pavadint, saldainių gamyklėlę?), kur ne tik apsiprekinome, bet ir pamatėme kaip gaminami saldainiai.

Pagrinde čia parduodami Polkagris saldainiai – tokios karamelės, kaip candy canes, dažniausiai baltai-raudonos mėtų skonio lazdelės. Bet buvo ir įvairesnių karamelių ar šiaip saldainių, kuriuos galima rasti bet kurioje švediškoje parduotuvėje.

Mes žiūrėjome kaip gamina tokius

Kaip kokiam muziejuj per stiklą gavom pažiūrėti kaip, pavadinsiu tą profesiją saldainių kepėjas, moko naujoką daryti saldainius. Viską matėme nuo pat pradžių: kaip į puodą pila ingridientus, kaip gautą sirupą atvėsina ir ant specialaus aparato “išminko”, įlašina mėtų sirupo bei pradeda ilgą sukimo ir kočiojimo procesą, kol lazdelės tampa pakankamai plonos. Tada jas sukarpo ir sudeda į vėsinimo stalčiukus (nuotrauka viršuje). Visas procesas turi vykti pakankamai greitai (nepamenu tiksliai kiek minučių, bet berods 15), kadangi saldainis vėsta ir kietėja. Norint tapti profesionaliu saldainių kepėju reikia dirbti ne vienerius metus. Mums nesakė kiek laiko naujokas čia dirba, bet ryškiai matėsi kuris profesionalas, o kuris dar tik mokosi. :)

Kočiojimo pradžia

Kol vyrukai kočiojo, proceso eigą trumpai nupasakojo parduotuvėlės kasininkė, o po to atkirpo gabalą saldainio, sukarpė į mažus gabaliukus ir davė visiem paragaut dar šilto, tąsaus polkagris. :)

Tuomet rinkaus ką gi čia nupirkt lauktuvių. Saldainių tokia gausybė, kad buvo sunku išsirinkt. Visokių spalvų, formų, skonių, įpakavimų. Kas gana keista, kainos nelabai švediškos – kaip turistų lankomoje vietoje net labai normalios. Išleidau 20 lt maišui saldainių. Gaila, keli mažieji sulūžo jau grįžus namo, tad vieną sulaužytą sumaniau paragauti. Jis buvo toks skanus, kad teko tvardytis ir nesuvalgyt visų likusių.

Kairėje - saldainiai ant pagaliukų, dešinėje - mexicanas amigas

Tuomet ėjome į muziejų, kuriame pasakojo apie švedų mokslininkus, XIX a. pabaigoje oro balionu keliavusius į šiaurės ašigalį. Pagrindinis viso to iniciatorius buvo Gränna miestelio inžinierius Salomon August Andrée. Buvo visai įdomu išgirsti nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, bet buvo didis to meto įvykis, apie kurį rašė laikraščiai.

Muziejaus suvenyrai su nuotraukų autorium

Po muziejaus dalies pajudėjome link kelto. Oras vis dar buvo bjaurokas, tačiau jau nebesnigo, o atvykus į Visingsö salą ir visai pasitaisė. Čia mūsų laukė išnuomoti dviračiai ir pora valandų laisvo laiko, per kuriuos galėjome patys patyrinėti salą. Iš tiesų nelabai čia buvo ką pažiūrėti – sala kaip sala, su mišku, gražiomis sodybomis, arklidėmis ir bažnyčios liekanomis.

Aš nemokėjau su šitu dviračiu pradėt važiuot, nes pedalai atgal nesisukinėja, o atlieka stabdžių funkciją. Tad pradėjus važiuot nebesustojau, kad nereiktų kartot sudėtingo pradžios proceso. Beje, dviratis+ilgas paltas=baisus nepatogumas.

Čia įvyko ir bene įdomiausias kelionės momentas. Prancūzė Justine, vadovaudamasi žemėlapiu, vedė mus maršrutu iki pat salos galo, kur buvo tikrai gražių vaizdų. Numinti tuos ~7 kilometrus, kai vėjas pučia į nugarą buvo visai smagu. Bet kai reikėjo tą patį padaryti važiuojant atgal, kai dalis kelio buvo įkalnė, o vėjas atrodė skalpą nuplėš, prisiekiu, buvo fiziškai sunkiausias mano gyvenimo momentas. Juokingiausia, kad pradžioje mažai kas kreipė dėmesį į laiką (aš negalėjau dirstelt į telefoną kišenėje – juk negaliu sustot), tad kai teko suktis atgal link kelto vis realiau atrodė variantas, kad mes į jį nespėsim. Vienintelė Justine paskutinėmis minutėmis, kai mes visi likę jau žinojom kelią patys, šviesos greičiu numynė iki kelto, o mes visi šlapi nuo prakaito medinėm kojom keltą pamatėm jau išplaukiantį. Įdomiausias jausmas buvo visiškas kojų nevaldymas nulipus nuo dviračio. Džiaugiausi, kad ne aš viena, o apie ketvirtis visos grupės nespėjo į keltą. Visi juokėmės, kokia baisi buvo ta mynimo prieš vėją vieta, kai atrodė nukrisi nuo dviračio į griovį ir liksi Visingsö, kol tave ras koks vietinis ūkininkas. Dėl mūsų saloje pasiliko ir viena iš grupės vadovų. Kol laukėme sekančio kelto, ji paskambino autobuso vairuotojo, kad sužinotų ar verčiau būtų jam primokėtų kad valandą mūsų palauktų, ar sėsti visiems į vietinį autobusą į Jonšiopingą. Pigesnis buvo pirmasis variantas. Bet jis labai nepatiko likusiems autobuse: nors kai kurie pasinaudojo proga padaryti daugiau miestelio nuotraukų nebe sniege, o šviečiant saulei, bet kai kurios panos buvo tokios piktos, kad gyvenime nesu sulaukus piktesnių žvilgsnių įlipus į autobusą. Bet mes tik juokėmės ir dėkojom vadovei, kad nepaliko mūsų likimo valiai.

Reziumė: smagi popietė, skanūs saldainiai, daug nuotykių ir juoko bei medinės kojos, ką bus sunku pamiršti. Kainavo šitas reikalas (autobusas, muziejus, keltas, dviračių nuoma) apie 95 lt. Rekomenduoju, ypač jei geras oras.

Panašūs įrašai:

Apie klubus

Vis taupiau šitą įrašą kol daugiau klubų aplankysiu, bet jei jau kažkur einam, tai dažniausiai į tas pačias vietas. :D Teko aplankyt tris klubus (visam Jonkopinge jų yra apie 10). Dar labai noriu nueit į vieną, bet kadangi jis iš brangesnių, mažai kas eina dažniausiai. O apie kitus kažkaip net negirdim, nelabai matos kokių plakatų mieste ar panašiai.

Akademien arba AKA

Čia vieta, kur bent kartą yra pabuvęs bent vienas tarptautinis studentas – apie jį net buvo paskaita per įvadines savaites. Čia įleidžiami tik studentai turintys švediškus student pažymėjimus (arba turi būti iš anksto įtrauktas į guest listą už 40 kronų). Dirba tik studentai (visi, priklausantys studentų atstovybei, turi atidirbti kažkokį kiekį valandų), išskyrus apsaugos darbuotojus. Kadangi nereikia mokėti algų studentams, kainos čia pačios mažiausios mieste. Alus/sidras 10lt, stiprieji gėrimai (pvz. tekila, jageris) 18 lt. Įėjimas 20 lt, pirmą valandą nuo atidarymo – nemokamai. Veikia tik trečiadieniais, tad spėju statistiškai rytinės ketvirtadienio paskaitos lankomos rečiausiai. Užsidaro (kaip beje ir visi klubai) antrą nakties.

Yra trys salės: 1) šiaip kažkokia, kur iš pradžių leidžia normalią indie rock ar šiaip žinomesnių šlagerių, o paskui pradeda leist kažkokias švediškas dainas ir visi iš tos salės dingsta; 2) didžioji salė, kur sukasi visi žinomiausi hitai ir remixai. Avicci – Levels čia išgirsi minimum tris kartus per vakarą. Taip, čia dainos kartojasi netgi per tą patį vakarą; 3) lounge salė su stalais ir foteliais, kur muzika negroja, o žmonės susirenka pailsint kojas ir pasišnekučiuoti. Šita vietelė man labai patinka, Lietuvoj tokių nepastebėjau – būna taip per vakarą su niekuo ir nepašneki, nebent parėki į ausį.

Per įvadinę paskaitą, kai supažindino su taisyklėmis, paminėjo jog eilės į klubą driekiasi ilgos, ypač per nemokamo įėjimo valandą (happy hour). Kartais studentų būna tiek daug, kad paprasčiausiai nebeįleidžia, nes netilps. Bet per visą semestrą nemačiau kad taip būtų. :) Gal rudens semestre nebent, nes tada būna daugiau studentų. Pirmą mėnesį klubas visada būdavo pilnas, bet vėliau žymiai tuštesnis – daug kas keliauja, ir šiaip pabosta po kurio laiko, nes žmonės visada tie patys, muzika irgi, tad eini vien tam kad dirba tik vieną dieną per savaitę. :)

Enkelt

Mažas klubelis, tik su viena nedidele šokių aikštele, kur trigubai daugiau vietos skirta foteliams. Įėjimas, kaip į tokią vietą, sakyčiau gerokai per didelis – apie 40-45 lt. Net nežinau ar egzistuoja happy hour… Nedavė net gimtadieninės nuolaidos. :( Bet muzika geresnė nei Akademien, nes ne vien nusibodę tie patys hitai. Ir žmonės truputį labiau fancy atrodo. Ai, čia juokingas dalykas kad nepastebėjau jog būtų kokių nors specialių ženklų parodyti jog yra moterų tualetas, tad į jį vis įeina koks čiuvas, todėl visada šalia stovi apsauginis, kuris vis įbėga pasiklydėlį išvesti. :D Daugiau nelabai yra ką pasakot. Pavadinimas reiškia “paprastas” (štai pasireiškia mano švedų kalbos žinios).

Centrum

Didžiausias iš visų aprašytų klubas, kaip sako pavadinimas – pačiam miesto centre, susidedantis iš lounge salės pirmam aukšte ir dviejų šokių aikštelių rūsyje. Nežinau kiek įėjimas, nes visada įeinam per happy hour. Kartais tiesiog įeinam, gaunam štampą ir išeinam, jei turim planų kitur eit – taip visad galim sugrįžti dykai. Užtat visad sumokam 8 lt už rūbinę. Fainas klubas, nes įvairi publika, ir tarptautinių studentų ateina, ir vietinių nemažai. Daug vietos, daug chebros. Kainų nežinau. Vienoj šokių aikštelėj groja r’nb arba kokią latino muziką, kitoj – kažkokią elektroniką, bet tokią iš normalesnių, nei per daug smegenų braižo, ne vien nusibodę hitai, visokių remixiukų paleidžia, Avicci irgi aišku būna. Ir truputį ilgėliau dirba – antrą valandą vienoj salėj tebeleidžia muziką, kol visi pamažu išsikrapšto iš klubo.

Panašūs įrašai:

Lietuviška vakarienė ir ne tik

Per International Day nebuvo Lietuvos stalo (nes aš pamiršau ir šiaip nebuvau tinkamai informuota, o kiti lietuviai neparodė jokio noro dalyvauti), o ir per Cultural Days (kiekvieną penktadienį) pristatyti Lietuvos niekas taipogi nepanoro, tai paėmiau ir suorganizavau nedidelę lietuvišką vakarienę. Sukviečiau keliolika žmonių, pusę jų pristačiau prie darbo viską lupti, pjaustyti ir tarkuoti, suvienijom jėgas ir virtuvės resursus su kursioke Diana ir paruošėm šaltibarščius bei bulvinius blynus.
Photobucket

Laukiu eilėje prie kasos. Kainavo viskas apie 240 SEK. Nesitikėjau kad tiek mažai, tai paskui dar dapirkau šio bei to.

Buvo planas iškepti duonos su česnaku, bet ikėjoj duonos nebuvo (o metų pradžioj buvau radus panašios…), o visur kitur duona saldi, bent jau taip kiti sakė. Ant pakuotės supratau tokius žodžius kaip “obuoliai”, “bruknės” ir pan., tai neeksperimentavau…

Tai ta proga iškepiau sausainių. Visiem patiko. Ir atnešiau lietuviškų saldainių (kurių neįstengiu pati suvalgyt), tai daug kam patiko tie saldainiai, kurie man patys neskaniausi. Italas pasiliko sau Vyturėlio popierėlį, sakydamas “čia bus atminimas, vienintelis dalykas kurį turiu iš Lietuvos”. :D Kai kad pastebėjo, jog karvutės saldainiai pagaminti Latvijoj, o ne Lietuvoj, ta proga dar ir apie Baltijos šalių skirtumus pašnekėjom. Nes absoliučiai visi ne tik kad nežino bent vieno skirtumo tarp šių šalių, bet nežino ir kaip geografiškai jos išsidėsčiusios, ar net painioja pavadinimus, ką ten kalbėt apie sostines ar panašiai.

Grįžtant prie maisto. Tai šaltibarščiai ne visiem patiko, ypač kas ne iš Europos. Kas yra burokėliai visi daugmaž suprato, bet apie kefyro paaiškinimą jau buvo sunkiau… Kam tikrai patiko, tai vokiečiui Colin, jis dvi lėkštes suvalgė. Bet apskritai tai sriubos liko, parsinešiau pusantros porcijos namo (iš viso buvo beveik 5l sriubos). Carlos (Mexico), sakė jog čia labiau panašu į salotas, nei į sriubą, ir kad galėčiau “improve’inti” pvz. įdėjus čili. :D Nors paskui pats juokėsi kad kefyras būtų užmušęs aštrumą. O Maia (USA) sakė: aš valgiau ir sulig kiekvienu šaukštu vis kitokio skonio tikėjausi, ir negalėjau priprasti kad skonis kitoks, nei manai iš pradžių.

O bulviniai blynai žymiai geriau suėjo. Vėlgi, buvo kam nepatiko, bet suvalgyta buvo viskas. Tiesa, sunku pamatuot kiek mes ten jų pritarkavom… Bet daug. Juokingiausia buvo, kai į virtuvę ateidavo koks meksikonas ir, pamatęs tarkių dubenį, klausdavo ar čia mėsa, ar tunas, ar kas. Ir niekaip nepatikėdavo kad taip gali atrodyti bulvės. Vokiečiui vėlgi, patiko, sakė jie ten irgi tokį patiekalą valgo, tik su obuolių uogiene. Aš tik grietinės pripirkau, kurios beje iš trijų indelių suvalgė tik vieną. Man ne problema – parsinešiau viską kas liko, jau grietinės tai aš nevengiu. :D

Foto nebus, nes buvau pernelyg užsiėmus visu gaminimu, kad dar fotkinčiau ką nors.

Už tai įdedu filmuką ne visai į temą. Pafilmavau pro langą, kai į Raslatt atvažiuoja ledų furgonas (ar kaip jis vadinasi, nežinau):

Panašūs įrašai:

Apie švedus ir kaip čia gyvenasi

null

Bene įdomiausias įrašas, bent man. Kiekvienas, gyvenęs Švedijoj, turėtų rast daug pažįstamų dalykų, bet kai kas gal atrodys ir visiškai kitaip.

Žmonės

Paveikslėlis viršuje, nors ir kelia juoką, bet yra teisingas. Švedai nemėgsta artumo su nepažįstamais žmonėmis. Todėl autobusuose visi sėdi po vieną, nors sėdynės dviems. Jei sėdi keli žmonės šalia – arba draugai, arba ne vietiniai, arba daugiau nėr kur atsisėst, o labai norisi. Taip ir stotelėse laukia. Stotelėse dažniausiai būna tokie aukšti suoliukai, kur gali neatsisėst, o tik padėt užpakalį, kaip ant laktos. Tai ant tų suolelių būna pasirėmęs vienas, gal du žmonės, nors laisvai tilptų bent trys. Ir tie suoleliai tolėliau pastatyti, kad galėtum stovėti per tris metrus nuo pačios stotelės. Dėl to su švedais nėra lengva susidraugauti, jiems reikia laiko, kad įsileistų naujus žmones į savo gyvenimą. Bet tai nereiškia, kad jie nėra draugiški. Kiek man teko bendrauti per vakarėlius ar klube, tai švedai mielai su tavim šnekės, bet dažniausiai pirmi neužkalbins. Išvis kokiam klube/bare nebuvo kad prieitų koks bičas kalbint. Nes čia juk lyčių lygybė, turi ir panos pirmos entuziazmą rodyt. :D Čia rimtai sakau, jei apsikeitei su biču telefono numeriais, tai pirma jam ir parašyk. True story.

Kalbant apie vaikinus, tai jau ne kartą bloge minėjau kad čia jie nenormaliai gerai atrodantys. Aišku, ne kiekvienas gimęs su modelio veidu, bet jie labai rūpinasi kaip rengiasi, ypatingai daug dėmesio skiria plaukams (įskaitant facial hair). Man per pirmas dienas univere buvo šokelis. Žinojau ko tikėtis prieš atvažiuojant, bet nu kai ktune matai arba nerdus arba šiaip tokias nuobodylas džinsai-megztinis-trumpas plaukas, kuriuos ir pamirštum jei nematytum kasdien, tai čia… Kadangi aš į univerą ateinu ne per dažniausiai :D tai ir neprifotkinu tų švedų. Mergos normalios, truputį putlesnės nei lietuvės, dažniausiai blondinės. Kažkas man čia pasakojo kad bais negražios jos, tai nu nežinau, man tai gražios. Ne visos, yra daug ir visokių barbių ar šiaip tešlių, bet iš esmės tai simpatiškos. Tik kadangi čia lyčių lygybė, tai kartais pasireiškia jų agresyvumas kur nors braunantis klube ar šiaip šokant. Man asmeniškai nepasitaikė nieko panašaus (manau po lenkių jau nieko blogiau būt negali), bet panos iš normalių šalių sakė kad amžinai klubuose jas apstumdo švedės. :D

Dėl anti-rūkymo politikos labai mažai švedų rūko. Ta prasme, LABAI mažai. Internete radau, kad keli procentai. Panašiai ir yra. Užtai gan populiarus snus – tabakas tokiuose mini maišeliuose, kurį dedi po lūpa ir nieko nedarai su juo. Visas nikotinas ir kiti šūdai per dantenas įsisavinami ir po 15-30 min gali spjaut lauk. Man tai ne itin patiko, kažkokia nesąmonė. Ir labai keista kai snusą vartoja tarkim vidury paskaitos. Man kažkaip labai nepagarbiai atrodo – dėstytojas kažką pasakoja, o tu su pirštu po burną makaluoji. Bet jiem dzin. Snus legaliai parduodamas tik Švedijoj ir Norvegijoj. Kainuoja beveik perpus pigiau nei cigaretės – 18 pakelių 8-10 lt.

Labai didelis pliusas, kad dauguma švedų kalba angliškai. Ypač jaunimas, sakyčiau dauguma kalba laisviau už mane. Vyresni kaip kada, būna kad supranta ką sakai, bet atsakyt nelabai atsako. Ir kalba jie beveik be akcento, na bent aš nejaučiu, o gal tiesiog nebegirdžiu.  Čia visi filmai per televiziją ne įgarsinami, o subtitruojami, tai puikios pamokos ne tik švedams pramokti anglų, bet ir mums – švedų.

Gėrimuxai

Silpnus gėrimus (alų ir sidrą iki 3,5 laipsnio) galima nusipirkti beveik visose maisto prekių parduotuvėse. Visa kita – tik specialiose Systembolaget parduotuvėse, kurios ant kiekvieno kampo nesimėto – Jonšiopinge jų yra dvi. Ir dirba jos ne per ilgiausiai – šeštą/septintą užsidaro, o šeštadieniais – antrą. Taip sakant, jei savaitgalį sugalvojai varyt kur nors pavakarot, ir esi iš anksto neapsirūpinęs gėrimais, tai gali nebent bandyt tą aliuką gert, kuris beje dar ir kainuoja ne per mažiausiai, apie 10 kronų. Systembolaget normalus (apie 5 laipsnių) alus irgi kainuoja apie 10 kronų, jo beje čia LABAI didelis pasirinkimas. Sidras (kuris čia beje visiškai kitokio, žymiai geresnio skonio) kainuoja tiek pat kiek alus. Dauguma perka stipresnį (7,2 laipsnio), nes beveik nesijaučia alkoholio, o brangiau tik pora kronų. Pigiausio vyno butelis 50 kronų, nealkoholinio – ~20 (taip, čia yra nealkoholinių gėrimų skyrius, vienąsyk net pataikiau ant nealkoholinio vyno paskanavimo – na, kai parduotuvėse duoda paragaut kažko). Stipriųjų gėrimų nežinau kainų, nes buvau tik įdomumo dėlei nuėjus pažiūrėt prieš porą mėnesių. Pamenu tik kad ten jau triženkliai skaičiai prasideda. :)

Systembolaget apsipirkti galima tik jei esi ne jaunesnis nei 20 metų amžiaus, ir dokumentus tikrina visada. Beje, žmonių ten nebūna tiek jau daug… Na kokią penktadienio popietę tenka eilėj pastovėti kur 3-4 žmonės (nors veikia kokios 2-3 kasos), neįsivaizduoju kas darytųsi Lietuvoj jei taip alkoholį pardavinėtų.

Baruose tuo tarpu gali pirkt gėrimus aštuoniolikos. Alų/sidrą pilsto arba parduoda buteliais 0,4 l talpos. Kainuoja toks dalykas, priklausomai nuo vietos, 26-40 kronų. Toliau rašysiu kainas litais, nes manau mažai kas apskaičiavo, jog ką tik parašiau kad už bokaliuką alaus sumokėtų čia iki 16 litų. Baruose alaus pasirinkimas jau žymiai mažesnis, lyginant su Systembolaget. Ir šiaip čia kiekvienam bare vis kitokie pričiūdai – vienam airiškam pabe pirmas bokalas alaus berods 12 litų, antras ir visi sekantys – 20 lt. :)

Kalbant apie gėrimo įpročius, tai švedų dėstytoja pasakojo, jog seniau (nepamenu tiksliai, bet čia turėtų būt gal prieš vieną du amžius) švedai buvo labai gerianti tauta. Todėl buvo imtasi įvairių priemonių tą pijokavimą pažaboti. Štai todėl dabar ir turim valstybei priklausančias Systembolaget parduotuves. Kažkur skaičiau straipsnį, kad dėl paskutiniu metu išaugusio pelno sugalvojo šiek tiek sumažinti kainas… Švedai. :) Ir dabar švedai pripažįsta, kad geria nedažnai, bet jau kai pila, tai pila. Nežinau kaip yra iš tikrųjų, visokių variantų čia mačiau – ir labai girtų, ir visiškai blaivių net per patį karščiausią vakarėlį. Populiarūs tokie žaidimai kaip beer pong, caps, skaičiavimo žaidimai, jelly shot’ai. Kas iš išskirtinesnių gėrimų, tai į degtinės butelį supilti pakelį Fisherman’s Friend saldainių ir palaikius per naktį gauti skanių šotų vakarėliui. Be jokių užsigėrimų. :) Kažką panašaus kartą bandžiau bare – skonis kaip ir visko Švedijoj – labai saldu, bet gal visai ir skanu.

Ai, dar kalbant apie gėrimo įpročius, kadangi pirmom savaitėm mus visur vedžiojo švedai, tai pagal jų taisykles ir žaidėm. O jie dažniausiai pradeda gerti sąlyginai anksti. Na, jei varom į kokį klubelį devintą, tai šeštą jau susirenkam į prepartį, kad spėtume ir sužaisti gėrimo žaidimus, ir iki klubo nusigauti. Po kelių savaičių grįžom į visiem įprastą režimą, nes jau ko ko, bet prie tokio ankstyvo gėrimo niekas nesugebėjo priprast. :)

Kainos

Dėl maisto, tai jis kainuoja panašiai kaip Lietuvoj, daug kas truputį daugiau, kai kas – mažiau. Nelabai žinau iš tiesų kiek paprasti maisto produktai Lietuvoj kainuoja, nes neperku. Na, žinau kad kiaušai dabar išbrangę. :D Čia berods jie kainavo tiek pat tiek sausį, tiek balandį. 10 kiaušų 7 litai, perkant daugiau šiek tiek pigau išeina.Va sąrašiuks kiek maždaug kas kainuoja:

  • litras pieno 3 lt, aš perku pusantro litro už 4 lt
  • kilas bulvių arba miltų 2,5 lt
  • 500 gr sviesto 10 lt, margarinas žymiai pigesnis, jam dažnai ir akcijos būna. gali gaut kilą margarino už 6 lt.
  • spagečių, raudonų svogūnų kilas, trys citrinos 4 lt
  • į mėsos skyrių neinu, bet 250 g faršo (jautiena+paršiena) kažkur apie 9 lt
  • duona nenormaliai kainuoja, kepalai apie 10 lt, nebent ta sumuštinių duona (didelis pakas, kurio nespėju suvalgyt ir sudžiūsta) apie 5 lt. Puskilogramis grietinės irgi pitakas.
  • daržovės kai ne sezonas tai neperku… pomidorų kilas apie 10 lt, salotų vazoniuks 5 lt, aisbergo 7,5 lt, dabar ridikėlių padavė – puokštelė už  1,2 lt

Per akcijas kai ką galima žymiai normalesnėm kainom nusipirkt (pvz. daržoves), bet šiaip čia tie nukainojimai visai ne tokie kaip Lietuvoj… Jei sulčių pakas vietoj 12 kronų kainuoja 11, tai tokia čia ir nuolaida. :) O tokių kaip “visiem šampūnam/kačių ėdalam/sultim 20 proc. nuolaida” išvis nebūna. Užtai vyrauja “3 už 2 kainą” tendencija. Pirk tris kečiupus už dviejų kainą. Užteks trim mėnesiam. Užtai tris litus sutaupysi. Ai, čia yra tokia pigių produktų linija – Eldorado – kaip mūsų kokia Optima linija. Viskas kokius dukart pigiau (!), bet kai kurie produktai tokie, kad kartą nusipirkęs antrąsyk jau nepagailėsi pinigų normaliam. Visgi Eldorado dominuoja pas studentus, nes daug susitaupo ant dalykų, kurių skonis/kokybė ne taip ir svarbu. Nu ten koks aliejus, švaros priemonės ar panašiai.

Va kur žymus skirtumas, tai maistas kavinėse ir šiaip visur kur daro valgyt. Pigiau cigarečių pakelį nusipirkt, nei kebabą suvalgyt (o cigaretės čia nuo 17 litų). Normaliuose restoranuose patiekalo kaina būna triženklėm sumom. Arbatos puodelis su studentiška nuolada coffe house (nu kaip mūsų visokios vero cafe) 8 lt. Tiek pat kiek parduotuvėje 25 pakeliai prabangesnės arbatos. Čyzas makde 4 lt.

Telefonui perku sąskaitos papildymus po 30 lt, už kuriuos gaunu nemokamus sms ir pokalbius savam tinkle (kitur nelabai ir skambinu). Taip ir kaupiasi tie pinigai sąskaitoj, nebent pamiršti pasipildyt. Tada labai greit išbėga tie užkaupti litukai… Nuoma kainuoja 920 lt, visada fiksuota suma, nesvarbu kaip stipriai atsisuki radiatorių, sudegini elektros ar išlaistai vandens skalbykloj. Laišką išsiųst kainuoja 5 lt (bet greit ateina, per tris dienas). Rūbų, batų kainos panašios kaip Lietuvoj (kai kur pvz. Lindex, New Yorker būna etiketės su kainom įvairiose šalyse, tai paskaičiuoju jog skiriasi 10-20% nuo lietuviškų, bet nebūtinai į blogąją pusę).  Paslaugos nenormaliai kainuoja. Pigiausiai apsikirpti gali už ~50 lt. Nu kas čia dar. Nežinau, paklauskit komentaruose, jei įdomu.

Kas man čia be galo patinka, tai kad VISUR galima atsiskaityti kortele. Ta prasme, rimtai visur. Vienintelės vietos, kurias sugalvojau, kur negalima – dešrainių pardavėjas, išlendantis centre naktimis, rūbinės klubuose ir naudotų knygų parduotuvė univere. Visur kitur net nori, kad atsiskaitytum kortele – tarkim klube Akademien dviejuose iš trijų barų grynais atsiskaityti net negalima. O vienąsyk įeinant į klubą Enkelt, kadangi prieš mane kažkas mokėjo grynais, o aš kortele, man įmušė 200 SEK  ir atidavė 100 banknotą grąžos. :)

Nu ir dar apie šį bei tą

Fika – vienas iš pirmų žodžių, kuriuos išmokau čia atvažiavus. Čia dalykas numeris vienas. Nors man šitą dalyką apibūdint gana paprasta – pietų pertraukėlė darbo metu – bet švedai užginčytų ir sakytų kad taip paprastai šitos tradicijos neapibūdinsi. Dažniausiai per ją valgoma kažkas saldaus (dažniausiai cinamoninės bandelės) ir geriama kava, gal arbata. Žodžiu, kad gautum daug energijos. :) Man labai patiko fika pirmom savaitėm, nes per įvadines paskaitas buvo nemokama. :D

Kas mane čia labai užknisa, tai jų darbo valandos. Nors švedai sakosi esantys darbingi žmonės, bet kartais imi tuo abejoti. Kai kurios įstaigos dirba tiesiog nenormaliai trumpai. Tarkim student service univere ar migration office dirba 9-12 h, sockertoppen ofisas išvis kokią vieną valandą per dieną.

Nesugalvoju ką dar čia aprašyt. Paklauskit komentaruose jei kas domina.

Panašūs įrašai: