Dar apie žmones

Ta proga, kad dvi savaites nebuvo naujo įrašo, šįkart pažadu ilgą, ir manau, vieną iš įdomesnių, įrašą.

Kaimynės

Kaimynes turiu dvi. Apie vieną – kinę – jau pasakojau. Su ja išvis nebendrauju, jinai kartais net nesisveikina, dažniausiai lindi savo kambary su savo vaikinu kinu, kuris AMŽINAI būna su pižama. Kiek šnekėjau su kitais studentais, visi nepatenkinti savo kaimynais kinais… Jie vieni iš netvarkingiausių (mano ne išimtis) ir su jais sunku bendrauti. Dauguma beje labai linkę išsigąsti – jei tyliau ateisi į virtuvę ir kinas tavęs nepastebės, tai kai pasisveikinsi ar šiaip kokį garsą sukelsi, didelė tikimybė kad kinas net pašoks iš išgąsčio. Ir dar pastebėjimas – kinai beveik niekada nebūna su visais kitais. Tikriausiai dauguma iš mūsų srauto negyvena Raslatt, nes aš jų tiesiog čia nematau nei sockertoppen, nei autobuse. Per vakarėlius (kad ir kur jie vyktų) ar klube irgi nematau. Nors per kinų kultūros dieną (čia tokios vyksta kiekvieną penktadienį) kinai labai maloniai bendravo ir šiaip puikiai viską puikiai paruošė.

Photobucket

Ką gavo kiekvienas per kinų kultūros popietę, nepatingėjęs pastovėti eilėje.

Grįžtant prie temos – kaimynų – jau mėnesį turiu antrą kaimynę, bet pamiršau apie ją parašyti (nors užsiminiau twittery). Jos vardas, jei gerai prisimenu – Fateha Sultana. Ji iš Bangladešo, bet neblogai šneka angliškai, nors ir su stipriu akcentu. Studijuoja čia magistrą, paskutinis semestras, tad paskaitų neturi. Neseniai grįžo iš savo Erasmuso Jungtinėj Karalystėj. Dažnai atsiveda draugų, daro skaniai (bet aštriai) valgyti, dažnai vidury nakties. Šiaip visai faina, nors ir nebendrauju su ja per daugiausiai, nebent kartu darom valgyt vienu metu. Nesiskundžiu, miela kaimynė, tik jos vaikinas mane gąsdina, nes labai baisios išvaizdos. Bet pataisė mikrobangę kai neveikė, tai irgi ne bėda.

Studentai

Na o dabar daug teksto apie žmones, su kuriais daugiausiai bendrauju. Dauguma yra iš mano fakulteto, kai kurie iš inžinerijos, bet gyvena Raslatt, tai matomės sockertoppen ar common room.

Photobucket

Carlos, Meksika (čia tas kairėj, nors popierinis ant mano galvos irgi vardu Carlos)

Carlos buvo vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susipažinau (neskaitant tų, kuriuos kartu atvežė iš universiteto, kai pasiėmėm namų raktus). Kadangi neturėjau interneto kambary, pirmą savaitgalį dažnai buvau sockertoppen, kur yra nemokamas wi-fi. Tą patį darė ir Carlos. Išgirdau, kad žiūri How I Met Your Mother – instant friend. Per pirmą vakarėlį susipažinom, paskui kartu patekom į Robin hood group, o dabar kartu mokomės Corporate Finance I. Jis suorganizavo ir dvejas meksikietiškas vakarienes. Žmogus, kuris atvažiavo čia ne šiaip pasėdėti ir paplepėti, bet nori kuo naudingiau išnaudoti laiką. Įstojo į studentų organizaciją, padeda organizuoti renginius, važiuoja į visas keliones ir dar prisigalvoja savų. Kartu mokėmės finansų mid-termui ir susilažinom kuris gaus geresnį pažymį (spėju kad abu labai vienodai parašėm). Susilažinau, nes jis buvo užrietęs nosį kad gaus gerą pažymį neskaitęs knygos, tad dėl tokio savo būdo (“man nerūpi kiti žmonės ir jų gyvenimai”) jis nepatinka didžiajai daliai čia esančių, ypač likusiems meksikiečiams. Visi meksikiečiai yra labai draugiški, laikosi ne tik patys drauge, bet lengvai susibendrauja ir su kitų tautybių žmonėmis ir nevengia jų pakviesti į visokius pasisėdėjimus. Pastebėjau kad Carlos niekada nebūna kartu, maniau kad čia tik iš jo pusės toks nenoras, bet pasirodo kad abipusė antipatija. Spėkit ar jam tai rūpi? :D

Photobucket

Petr, Čekija

Petr, nors save pristatinėja anglišku variantu Peter, irgi vienas iš pirmų žmonių, su kuriais susipažinau. Mus kartu atvežė į Raslatt, kartu bandėm surasti vietinį supermarketą. Studijuoja magistrą, tad čia bus tik tris mėnesius, kad spėtų grįžti namo parašyti ir apsiginti baigiamąjį darbą. Pirmom savaitėm daug laiko leidom kartu grupelėje, jis norėjo viską išbandyt (pvz. valgyti sniegą :D), visur važiuoti ir panašiai. Paskui vienu metu susirgo ir po to retai jį bematau kokiuose nors renginiuose, nes arba mokosi arba būna su kažkokiais kitais žmonėm, kuriuos pažįstu tik iš matymo.

Photobucket

Liam, Australija (bičas)

Štai australas, kuris pirmąsyk gyvenime pamatė sniegą ne šaldytuve. Nežinau ką apie jį pasakot, paskutiniu metu jo beveik nematau, o visus įdomesnius dalykus jau pasakojau ankstesniuose įrašuose. Jis vienas iš jauniausių, prieš porą savaičių šventėm jo 20-tą gimtadienį. Prikepėm hamburgerių, fri bulvyčių ir keksiukų. Padovanojom pagalvę su visų linkėjimais ir šiaip visokių smulkmenų iš IKEA’os, nes jis norėjo pasipuošti savo kambarį, kuriame vienintelė puošmena buvo Australijos vėliava. Vis pasijuokdavau iš jo kalbėsenos dėl akcento, ar šiaip pavadindavau jį dingo arba peidžy (nes jo pavardė Page). Ai, prisiminiau bajerį. Kažkam pasakojau apie Liamo gimtadienį ir tas žmogus sako: “o pala, Liam tai čia tas oranžinis australas”? (Paaiškinimas, nes nesimato nuotraukoj: jis ryžas.)

 

Photobucket

Kairėj jau minėtas Petr, dešinėj – vokietis Martin

Čia Liamo kaimynas, iš school of education and communication. Atvažiavo anksčiau nei reikėjo, tai pirmom savaitėm buvo su JIBS’ininkais, nes jo fakultetas dar nebuvo pradėjęs įvadinių savaičių. Iš pradžių toks keistas pasirodė, bet greitai įsiliejo į kompaniją ir įnešė neblogų juokelių. Su juo randam visokių bendrų dalykų, pvz. kartu paaiškinom istoriją apie “pavojingus” agurkus iš Ispanijos, nes kiti nebuvo apie tai girdėję. Jam patinka Salad fingeris ir elektroninė muzika. Ir jis turi turtingą žodyną (ir supranta nemažai švedų), bet angliškai šneka su stipriu akcentu, o kai išgeria tai dar labiau paryškėja ir pasikeičia kalbėjimo tonas, tarsi jis šauktų, o ne kalbėtų. :D Jis jau porą kartų buvo užtrenkęs savo kambario duris, taigi teko praleisti kelias naktis miegant virtuvėj ant grindų. Šiaip šitie trys – Petr, Liam ir Martin – toks Turbo 3, kurie krečia vieni kitiem bajerius (pvz. pribėrė Liamui į lovą spagečių, jis juos pastebėjo tik ryte) arba šiaip padaro bachūrų tūsą. :D

Photobucket

Iš kairės: Simone (Olandija) ir Manuela (Šveicarija)

Apie jas parašysiu kartu, nes nors bendraujam beveik nuo pat pradžių, nelabai yra ką įdomesnio apie jas papasakot. :D Simone viena iš tų žmonių, kurie atrodo kad tavęs nemėgsta, nors to akivaizdžiai ir neparodo. Kartais nesuprantu ar ji iš manęs šaiposi, ar nuoširdžiai ko nors paklausia. Manuela (ilgą laiką maniau kad jos vardas Emanuela) viena iš vyresnių ir dėl to labai pergyvena. Vieną vakarą klube verkšleno kokia ji sena, kad jai jau 24 metai. Šiaip ji labai juokinga, nors visada kalba labai protingai, bet daro juokingas grimasas kai bando prisiminti sunkesnius žodžius angliškai. O kai juokiasi, kartais išsprūsta kriuksėjimas, dėl kurio ji pradeda dar labiau juoktis. Abi jos laukia kada atvažiuos jų vaikinai jų aplankyti. Ir abi mėgsta organizuot ką nors kartu, pvz. surengė visą Liamo gimtadienio vakarą.

Photobucket

Iš kairės: Leni (Austrija) ir Colin (Vokietija)

Su šiais dviem susipažinau pirmom dienom, bet kurį laiką ne itin bendravom, nes daugumą laiko buvau su anksčiau išvardinta chebra. Dabar vėl dažniau pradėjom bendrauti ir labai dėl to džiaugiuosi, nes jie labai draugiški ir nepamiršta pakviesti kur nors kartu varyti. Kartais būna varom šešiese į parduotuvę, nors apsipirkti nori tik du iš mūsų, kiti tiesiog nenori sėdėti namie. Spėju, kad jie lengvai susibendravo, nes abu gali šnekėti vokiškai, ką kartais ir daro prie visų, nes Leni sunkiai sekasi šnekėti angliškai. Vieną vakarą sėdėjom common room ir dėl fono buvo įjungtas televizorius kuris rodė kažkokį žiemos sportą (kur slidininkai turi nučiuožti ir nušokti kuo toliau), tai Leni vis  gyrė ir pasakojo apie austrų sportininkus ir laukė jų pasirodymo. Colin tuo tarpu toks mėgstantis per dantį petraukti ar šiaip pajuokauti žmogelis. Vieną vakarą turėjom labai rimtą diskusiją apie ekonomiką ir jis buvo sukrėstas kad Lietuvoj žmonės uždirba kelis kartus mažiau nei Vokietijoj ir sakė man važiuoti į Frankfurtą dirbti. :D Atrodė kad jam net gaila manęs pasirodė, kad tenka gyventi tokiom sąlygom.

Photobucket

Sam, Australija

O čia dar jaunesnis australas. Šiaip nežinau ką apie jį papasakot, nors paskutiniu metu ir nemažai matau jį. Toks pasimetęs man jis, atsipūtęs kokių reta, apie nieką rimtai negalvoja, mielai prisijungia prie visų kurie ką nors sugalvoja veikti. Davė man patarimų kaip slidinėti per slidinėjimo išvyką, nors pats tą dieną pirmą sykį gyvenime stovėjo ant slidžių. Nemėgsta Inglorious Basterds, bet dievina Transformerius ir nežino ką reiškia terminas mid-term bei kas yra vardadienis. Nu toks keistas, bet nepiktybiškas. Vieną trečiadienį, kai palikau namų raktus pas Carlos striukėj ir jo pačio niekur neradau ir jau praradau viltį miegoti savo lovoj, Sam sako: tai jei ką, gali nakvot pas mane, aš miegosiu ant grindų. :D

Photobucket

Santiago, Meksika

Čia tai topinis bičiukas. Jau sakiau kad meksikiečiai labai lengvai bendraujantys, tai šitas tobulas pavyzdys. Pirmom savaitėm jam sunkiai sekėsi su anglų kalba, matėsi kad droviai bendrauja, labai stengiasi rasti tinkamus žodžius. Dabar visai kitaip – tik pradėk su juo kalbėt, tai nesustodamas pasakoja ką nors. Labai juokingas visom prasmėm. Kadangi aš paskutiniu metu juokiuosi kai jis amžinai kartoja klaidą sakydamas tarkim “more better”, “more stronger”, tai pradėjo mane vadinti “teacher”, kad kabinėjuosi, bet kartu ir klausinėja ar teisingai sako žodžius. Pvz. jis negali ištarti “sheet” kaip “šyt”, jam gaunasi “šit”. Arba “Florida” ištarė kaip “Floraida”, tai manau kad iš šito bajerio juoksiuos iki semestro galo. O kai jį kas nors prajuokina, tai jis negali nustot juoktis tokiu ilgu ir užkrečiamu juoku. Jis ir Jose (apie kurį bus toliau) sugalvojo atskristi į Lietuvą (ką ir padarė šį savaitgalį). Nežinau kiek čia suveikė mano pasakojimai apie savo šalį, bet padėjau jiem susiorganizuoti kelionę ir iš pasakojimų matau kad Santiago klausė visų mano patarimų ir šiaip pasakojimų. Pvz. užsiminiau kad Kaunas yra kebabų miestas, tai pačią pirmą dieną pabandė kebabo, norėjo įsitikinti ar ten tikrai kačių mėsa. Išmokiau jį sakyti “cepelinai” ir “į sveikatą”, bet paskutinę frazę jis painioja su “ich liebe dich” ir šiaip ispanų kalboj nėra v raidės, tai jam išeina pasakyti maždaug “ichbikata”.

Photobucket

Dešinėj Jose, kairėj nežinau kas, nors mačiau ją milijoną kartų :D

Štai ir Santiago draugas-kaimynas. Gimęs Meksikoj, bet mokyklą baigė ir studijuoja Amerikoj, Floridoj.  Studijuoja inžinerijos fakultete, tai sutikau jį tik po kelių savaičių sockertoppen. Turbūt būtume net ir nesusipažinę normaliai, bet kažką pradėjom šnekėt su juo ir kitais meksikiečiais ir kažkur nusisukau su kitais kalbėt. Jose, norėdamas mane prisikviesti (aišku vardo neprisiminė, o gal ir nesakiau), man spirtelėjo į koją ir aš sureagavau maždaug taip: “ei, kas čia per bandymas pakviesti merginą? aš tau ne futbolo kamuolys :D”. Tada pradėjom šnekėt ar Lietuvoj taip niekas nedaro su merginom, ir jis pamažu užsidegė noru pamatyti Lietuvą, nors ir sakiau nevažiuoti ten kai taip šalta. Jo atsakymas buvo: “bet aš noriu dabar! noriu aplankyti tokias šalis, į kurias paprastai žmonės nevažiuoja.” Jis laisvai kalba tiek ispaniškai, tiek angliškai, bet manieros meksikietiškos – daug gestikuliuoja ir panašiai. Net matosi kad truputį pasikeičia manieros, kai iš anglų kalbos pereina į ispanų. Santiago sako, kad jis ispaniškai šneka rimtu, gal net kiek piktu tonu, o Jose kalbėsena jam skamba kaip dainavimas. :D Čia ispanų kalbos tiek daug girdžiu, kad jau gimsta poreikis mokytis jos. Labai įdomu kaip jiem sekasi Lietuvoj, nesulaukiu kada grįš ir papasakos įspūdžius.

Photobucket

Justė ir Justine (Prancūzija)

Čia yra nemažai fainų prancūzų, bet tik pora gyvena Raslatt ir man labai gaila dėl to. Justine – viena iš tų, kurie čia negyvena, bet vis tiek nemažai laiko leidžiam kartu ir gerai sutariam. Ji žinoma kaip camera girl, nes visur pasiima fotoaparatą ir į feisbuką jau sukėlė per du tūkstančius nuotraukų iš buvimo čia. Labai faina panelė, su ja niekad nebūna nuobodu, visada turi ką pasakyti ir apskritai įdomus žmogus. Jinai mokosi keiksmažodžius įvairiom kalbom. Ir ne šiaip sau – kad suprastų, jei ją kas nors norės įžeist svečioj šaly galvodami kad ji to nesupras. Jau čia būnant jai pravertė švedų kalbų žinios. :) Važiuojant į klubą ji suprato kad šalia sėdintys švedai įžeidinėja mūsų kompaniją ir jinai jiems švediškai pasakė, kad supranta ką jie šneka ir kad liautųsi tai darę. :D Apskritai mergina su stipria nuomone ir savais principais, bet jei supranti jos požiūri ir susibendrauji su ja (o ji žmones arba myli arba nekenčia, nėra tarpinio varianto), tai supranti kad įsigijai tikrą draugą, jau spėjau tuo įsitikinti. :)

Photobucket

Maia, Hawaii, JAV

Last but not least, viena iš geriausių draugių – Maia. Neprisimenu kaip mes pradėjom bendraut, ji tiesiog buvo su mūsų kompanija per pirmas savaites, o paskui sužinojau kad kartu turim mano nekenčiamiausią kursą apie research methods. Randam daug bendrų temų, nors aš jų randu su kiekvienu amerikiečiu, užtenka pradėt šnekėt apie filmus ar muziką. Ji žiauriai juokinga, turbūt vienintelė iš čia esančių viešumoj elgiasi kvailai ir juokingai (kaip mes su Inga namie). Pvz. vaikščiojam parduotuvėj ir ji pradeda veblenti “blablablabla” kaip kūdikis, arba važiuojam autobusu ir ji atsisuka į mane ir žiūri žvairu žvilgsniu ir sako “i’m just giving you a creepy look”. Ir jai juokingos mano nesąmonės, kurių stengiuosi primažinti, nes manau kad žmonės čia nesupras mano elgesio ir nusišnekėjimų. Jinai labai pozityvi, pvz. kai atrašau sms “tai gerai, susitinkam už valandos ten ir ten”, jinai atrašo “fantastic!” ar kitu pozityviu atsakymu, tarsi būčiau pasakius kad ką tik radau maišą nemokamų saldainių. Gaila negalėjau įamžinti jos veido išraiškos kai ji išgirdo mano sms stoną (legen… wait for it… dary). :D Ir aš iš jos mokausi anglų kalbos, vis paklausiu ar teisingai tariu arba koks skirtumas tarp rock and stone. :D Ir visokių nesąmoningų žodžių išmokau, pvz. feisty, queef, handy-dandy, okie dokie artichokie ir pan. :D

Tiek apie žmones, neskaitant tų, apie kuriuos galiu pasakyt tik vieną-kitą sakinį, nors ir daug laiko kartu praleidžiam. Galėčiau dar parašyt apie čia esančius lietuvius, bet irgi nėr labai daug ką pasakot apie juos, o nemanau kad ir itin įdomu būtų. O apie švedus noriu gražų ilgą įrašą padaryt, tai dar kaupiu informaciją. :)

Ir pabaigai istorija, kaip mes su Maia kepėm keksiukus Liamo gimtadieniui. Iš pradžių nusipirkom reikalingus ingridientus, bet tam skyrėm per mažai dėmesio. Kodėl? Ogi kai grįžom pas Maia, pamatėm kad iš tešlos (pirkom tuos dėžutėse, kur sumaišai su vandeniu ir kepi) išeis tik 10 mažų keksiukų, o žmonių turėjo ateiti bent 16. Kadangi Maia gyvena Skeppsbro, o šalia esanti pardutouvė yra už 30min pėškom einant palei ežerą arba panašiai laiko autobusu, pradėjom ieškot kas iš čia gyvenančių galėtų paskolinti dviračius. Kai stebuklingu būdu (name gyvena tik 20 žmonių ir tikrai ne visi turi dviračius ar apkritai yra namuose) radom du laisvus dviračius (jau galvojom pasiimt neprirakintus ir palikt raštelį kad grįšim už 20min), aš pradėjau abejoti savo sugebėjimais važiuoti dviračiu snieguotu keliu. Tačiau viskas praėjo puikiai ir labai smagiai, net geriau nei važinėjant Lietuvoj, nes čia sudarytos geresnės sąlygos važinėt dviračiais. Nors ir nebuvo patogu važiuot su ilgu paltu ir snargliuota nosim, Maia juokino žmones važiuodama su sijonu, nepadoriai per trumpu važiuojant dviračiu. Taigi, užsipirkusios dar tešlos pradėjom kepti, o laikas iki vakarėlio pradžios vis tirpo. Maia kraipė galvą kodėl europoj į tokias dėžutes dar įdeda ir kremo (frosting), nes mes buvom pasiruošusios daryti savo kremą iš cream cheese ir cukraus pudros. Čia jau aš sufeilinau pasiūlydama dėti vanilinio cukraus pudros vietoj paprastos pudros ir vanilės esencijos. Gavos sušiktai stiprus vanilės skonis. Davėm paragauti atklydėliams į virtuvę, tai reakcija buvo tokia: “na iš pradžių tai labai skanu, bet poskonis toks kad reikia stiklinės vandens”. Bandėm taisyti padėtį, bet net ir sudėjus visą turimą cream cheese vis tiek kremas nebuvo valgomas. Laiko liko tik pora valandų, tad nusprendėm persikelti ir viską pabaigti pas mane, nes gimtadienį šventėm Raslatt, pakeliui nusipirkus naujų ingridientų kremui. Kadangi turėjom panaudoti dalį vanilinio kremo naujam variantui, o ir keksiukų viena skarda jau iškepė, susikrovėm likusią tešlą į kuprines, o skardą ir dubenį su kremu nešėm rankose (kas ir matosi nuotraukoj viršuj). Šitaip važiavom autobusu ir ėjom į parduotuvę, nes nebuvo laiko eiti pasidėti viską į namus ir grįžt apsipirkt. Dar dabar šaldytuve stovi maišas kremo, kurį nežinau kur padėt, nes jis vis dar valgomas ir visai skanus, o išmest gaila (valgiau jį kai mokiaus mid-termui :D). O tą baisųjį variantą užšaldžiau, juokiaus kad jei kada grįšim girti iš klubo, reikės pabandyt valgyt tokius vanilinius ledus. Baiginėjant keksiukus irgi neapsiėjom be prikolų: vienas keksiukas perlūžo per pusę ir jį sulipdėm sukišdamos žvakutę į vidų, kuri sujungė keksiuko viršų ir apačią. O benešant keksiukus į kitą pastatą, kur vyko šventė, Petr sugebėjo du iš jų numesti ant žemės. :D Visa keksiukų gamyba užtruko apie keturias valandas su visais pasivažinėjimais, bet buvo verta. Juokėmės, kad po kelių metų sakysim “o prisimeni tą kreizi dieną Švedijoj, kai kepėm keksiukus?”.

Panašūs įrašai:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *