Geocaching

Pusė devynių vakaro.

Kadangi eina paskutinės mano dieos Jönköpinge ir oras už lango toks gražus, norisi kuo daugiau laiko praleist mieste, kurį netrukus teks palikti. Ta proga išsinuomavom dviračius su Maia ir patraukėm geocachinti.

Geocaching – tai toks žaidimas visame pasaulyje, kurį trumpai apibūdinti galima kaip “lobių medžioklė”. Žmonės paslepia “lobį” ir geocachingo puslapy jį užregistruoja, nurodo koordinates, aprašymą, galbūt užuominas kur ieškoti tiksliau. Tuomet visi, kas užsiima tokia medžiokle gali su GPS pagalba surast tai, kas buvo paslėpta, ir palikti įrašą apie savo apsilankymą. Lobiai dažniausiai būna mažos dėžutės su sąrašu žmonių, kur ir palieki savo vardą, kai pavyksta rasti ko ieškojai. Kartais dėžutėse būna daiktų, bet jų nevalia imti, nebent mainais įdėtum kažką tokios pačios vertės. Be abejo, po to viską reikia paslėpti lygiai taip pat kaip radai.

Aišku, kai kurie gal nesupras kokia esmė kažko ieškoti, ir radus nepasiimti. Bet pats procesas tuo ir yra įdomus, kad dažniausiai nežinai ko tiksliai ir kur ieškoti, o tai tik padidina malonumą radus. Tiesa, po kelių nesėkmingų bandymų ieškant gali gerokai nuslūgti entuziazmas, bet gal čia taip tik pradedantiesiams. Skaičiau, kad ir Lietuvoj yra lobių, tarp įrašų daug užsienietiškų vardų. Grįžus būtinai paslėpsiu ką nors. :)

Išgirdus apie Geocachingą pamaniau, kad tokiam mažam mieste kaip Jönköpingas čia bus tik vienas kitas lobis, bet kur tau. Net amerikiečiai (kur šitas žaidimas labai populiarus) buvo apstulbę kiek čia visko galima rasti. Gaila, kad tik neseniai apie tai sužinojau…

Va koks lobynas slypi Jönköpingo gatvelėse.

Žodžiu, per beprotiškai karštą orą numynėm iki univero, o po to susidarėm maršrutą kuriuos lobius bandysim rast. GPS ar labai išmanių telefonų neturėjom, tad viską susižymėjau ant žemėlapio, kadangi mieste ieškant ir to daugiau mažiau gali pakakti, ypač jei yra užuominų. Buvau sudarius sąrašą iš 26 punktų, bet patikrinom tik 15, o iš jų radom vos 3. Karštis ir pavargusios kojos darė savo… Nors kelios vietos tikrai buvo sudėtingos – lobis turėjo būti ant metalinio daikto, o atrodo aplink nieko nėra, tik keli kelio ženklai ir vienas kitas nutekamasis vamzdis. Tokios vietos gerokai numalšino pasitikėjimą mūsų jėgomis ir tik bereikalingai sugaišom laiko, kai galėjom geriau nuvažiuot į įdomesnes vietas, tarkim kapines.

Geriausias momentas, kai ieškojome lobio su užuomina “strange street art on the wall”. Kaip tik toje vietoje žemėlapy (be abejo, tiek su žemėlapiu, tiek su GPS yra kelių, gal net keliolikos metrų paklaida, tad ir ieškai nemažu spinduliu aplink) ant namo sienos buvo varžtais pritvirtintas metalo lakštas, apklijuotas lipdukais. Matėsi, jog 3 iš 4 keturių varžtų buvo ne kartą atsukti, tad pradėjau raustis kišenėse, kas galėtų tarnauti kaip atsuktuvas. Du varžtus įveikė studento pažymėjimas, trečias pasidavė tik namų raktui. Iiiiir tiesos akimirka…

Po to reikėjo viską priveržt atgal...

Po to pastebėjom dar du tokius pat “street artus” tolėliau ant kitų to pastato sienų… Kai galiausiai pamačiau kitoj gatvės pusėj tikrai kažką panašaus į meną, gaila nenufotkinau. Ten ir buvo pirmasis mūsų rastas lobis.

Kas nepatiko, tai kad beveik visi aprašymai internete buvo švedų kalba. Spėju, kad tai ir sutrukdė mums rasti kelis lobius, nes google translator nevisada tiksliai išverčia. Vienu metu, sustojus žvilgelti į žemėlapį kurio lobio ieškosim toliau, prie mūsų privažiavo senyvo amžiaus švedas, pasisiūlęs padėti rasti kelią. Aišku, mes į žemėlapį žiūrėjom ne dėl to, kad nežinom kelio, tiesiog nežinojom kurį lobį rinksimės toliau, nes jau buvom pavargusios ir atmetinėjom tolimesnius taškus. Bet švedas pasirodė labai draugiškas ir malonus, pasisiūlė kartu važiuoti. Bevažiuojant ir papasakojom ką čia darom, o jis susidomėjo ar į Jönköpingą būtent dėl to ir atvažiavom. :) Atvykus į vietą pamačiau kad čia ta pati mokykla, kurioje pirmą savaitę buvo surengtas didelis balius mums. Švedas, iš pradžių norėjęs tik parodyti mums kelią, neužilgo nuvažiavo tolyn, bet po poros minučių jau matėm kaip suka ratus apie mokyklą, po to grįžo, pripažino kad susimėjo kur tas lobis ir paklausinėjo šalia esančių mokinių apie užuominą (“Under T”). Ir nors lobio ieškojome jau trise, bet vis tiek neradom. Atsisveikinę nuvažiavom tolyn, tiksliau jau traukėm link namų, pakeliui patikrindamos likusius taškus.

Šitą radau aš. Maia rašo mūsų vardus ir klausia, ar maniškis baigiasi su é.

Gaila, kad nė vienas iš rastų lobių nebuvo su daiktais. Nors suprantu, kad mieste didesnius daiktus paslėpti taip, kad rastų tik geocacheriai, ganėtinai nelengva.

Šitas buvo geras.

Radus žibintuvėlį bandėm su juo pasišviesti, ieškodamos ant šviestuvo apačios, kur buvo tamsūs tarpeliai, bet jis aišku neveikė. O pasirodo, kad pats žibintuvėlis ir buvo lobis. :)

Tai tokia karšta ir turininga diena mums pasitaikė. Žinau, kad vienas lobis yra stotelėj, iš kurios važiuojam į centrą, tad kada laukdama autobuso pračekinsiu, jei bus laiko.

Panašūs įrašai:

1 thought on “Geocaching”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *