Svensk utmaning: blodpudding

Sekantis švediškas iššūkis mano skrandžiui: blodpudding. Lietuviškai tai skambėtų kaip kraujinis pudingas. Sveikas dalykas, turintis daug geležies. Ir nebrangus – kainavo apie 7 kronas. Atrodo jis va taip:

Photobucket

Jau teko girdėt istorijų kaip studentai nusipirkę blodpudding valgė jį žalią, galvodami kad čia šokoladinis pudingas. Genijai.

Kitoj pusėj sudėtis ir vartojimo instrukcija švediškai. Dėstytoja sakė, kad kraujo čia tik keli procentai, bet kai paklausėm kas tada yra kitos sudedamosios dalys, atsakė “jum geriau nežinoti”. Nors kiek mano švedų kalbos žinios neša, tai viskas čia normaliai: vanduo, miltai, prieskoniai, cukrus, kažkas iš bulvių. Nebent tie žodžiai, kurių nemoku ir yra kažkas ne itin valgomo, bet manau iki lietuviškų dešrelių čia toli.

Photobucket

Atidarius pakuotę tikėjaus bjauraus žalios mėsos ir kraujo kvapo, bet nieko panašaus nebuvo. Nu kraują galima užuosti, bet pagrinde tai užsiuodžia prieskoniai, kaip kokio kalėdinio pyrago tešla, tokia su cinamono ir gvazdikėlio kvapeliu. Ir pjaustosi kaip koks šlapias pyragas:

 Photobucket

Spalvos realybėj ne visai tokios, bet mano virtuvinė lempa tik tiek sugeba išspausti.

Tai va, paruošimas toks: supjaustai 1 cm pločio gabalėliais ir kepi keptuvėj kol apskrunda. Tas “kol apskrunda” tai sunkiai suvokiamas dalykas, nes pudingas greit pajuoduoja ir iš spalvos to apskrudimo nepamatysi. O baksnojimas irgi nepadeda, nes paviršius traškus pasidaro tik šiek tiek pravėsus. Tai improvizacija buvo. Blogiausias dalykas, tai kad bais smirdž. Bent jau man. Tų prieskonių kvapas taip suintensyvėja, kad gartraukis nė velnio nepadėjo ir teko plačiausiai atidaryt langą. Antrąsyk kepant jau įvaldžiau techniką būt kuo toliau nuo keptuvės arba kuo arčiau lango ir nekvėpuoti gabalėlius apvertinėjant.

Photobucket

Kadangi mokykloj tokio žodžio kaip lingonberry mūsų nemokė (arba aš tiesiog neišmokau), tai maniau kad čia baisiai mandra man nežinoma uoga bus, bet iš tiesų tai paprasčiausios bruknės, kurias švedai labai mėgsta  ir su jom valgo viską – nuo blynų iki mėsos kukulių Ikea’oj. Kraujinis pudingas ne išimtis. Vien dėl to nusipirkau stiklainiuką. 16 kronų kaštavo, viską su jom valgau kad spėčiau stiklainiuką ištuštint iki išvažiuojant.

Be bruknių uogienės blodpudding valgomas su tarkuotom morkom ir kepta šonine. Aš, kadangi abejojau ar suvalgysiu tą juodulį, dar išsiviriau bulvių, kad blogiausiu atveju mano vakarienė nebūtų tik morkos. Šoninės neturėjau, bet būtų suėjus – patiekalas labai saldus ir po to žiauriai noris ko nors sūraus. Tai galutinis variantas gavos va toksai:

 Photobucket

Morkytės su česnakėliu – išsigelbėjimas nuo visiško apsalimo (nežinau ar toks žodis egzistuoja, nu kai labai jau saldu būna).

Photobucket

Čia dar nufotkinau kai antrą sykį valgiau, galvojau gal dienos šviesoj gražiau gausis. Baigėsi bulvės.

Verdiktas: naiviai tikėjausi kad tai nebus dar vienas į desertą panašus valgis. Man neįmanoma buvo suvalgyt trijų gabalėlių. Jau pradeda užknist kad čia viskas yra saldu (nors radau išimčių). Skonis keistas, lygtai valgytum pyragą-sausainį. Uogienė labai dera, morkytės irgi, nors kažin ar švedai jas be česnako valgo. Iš išorės trašku, viduj vos vos šlapia, to baisaus kepimo kvapo beveik nėra. Tik į dantis prilenda visur, kaip kokių kukurūzų dribsnių Kai antrąsyk valgiau net pakartot norėjosi, bet pirmąsyk tai visko neįveikiau – nu žiauriai saldu ir po to keistas jausmas skrandy, nesupranti ką čia suvalgei. Ir bulvės nebent dėl sotumo reikalingos, gerai ir be jų susivalgo, gal šoninės labiau norisi nei buvlių. Šiaip geras, visai užskaitau. Tik nepasakyčiau kad labai sotu, užtai turbūt pigiausias švediškas patiekalas.

Panašūs įrašai:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *