Working hard, hardly working

Nors šiaip pagal idėją turėjau dirbti Bostone kartu su Ugne, Martynu ir kita Rasos gimnazijos chebra, bet išėjo taip kaip išėjo ir ėmiau atsarginį variantą, kuris buvo darbas Cape Code viešbuty. Pasamdė mane be jokio CV, jokio pokalbio, tiesiog po emeilo, tipo “va, čia turėjo merginos pas jus atvažiuoti dirbti, bet jos nebenori, gal galiu aš vietoj jų?”. Tiesa, pokalbis buvo vėliau, kai jau buvo pasirašyti visi dokumentai. Ir tai kalbėjom dėl to, kad papasakot apie darbą menedžeriui pasirodė lengviau nei rašyt viską per skaipą. Taigi taip aš atsidūriau Red Jacket Beach Resort.

Viešbutuks

Atvažiavus į South Yarmoutą tas pats menedžeris atvažiavo manęs pasiimti, atvežė į viešbutį, apgyvendino viename iš jo kambarių (kur beje dykai pragyvenau visą savaitę) ir aprodęs mano naująją darbovietę papasakojo ką aš čia galėčiau dirbti.

Kadangi buvau pirma lietuvė, kuri atvažiavo anksčiausiai, galėjau pasirinkti ką dirbti. Tiesa, tas pasirinkimas buvo ribotas… Viešbuty tuo metu svečių buvo nedaug, tad galėjau rinktis iškart eiti dirbt į sodą arba palaukt kurį laiką kol bus daugiau užimtų kambarių ir pradėti kambarinės karjerą. Aš, žmogus kuris labiausiai gyvenime nekenčia kloti lovų, aišku pasirinkau grėblį vietoj dulkių siurblio. Tiesa, visgi pirmom dienom, kadangi lijo, ne tik gėlytes kapsčiau, bet ir šiaip padėjau dirbti šen bei ten, kad nereikėtų šalti lauke. Ai, dabar dar prisiminiau kad galėjau mėnesį apsiimt mokytis dirbt front deske bet su galimybe kad po to mėnesio darbo negausiu (jei tuo metu dirbanti panelė susitvarkys vizą) ir teks eiti tvarkyti kambarinių, bet nenorėjau rizikuot ir pabijojau kad nieko nesuprasiu ką man sakys amerikonai telefonu.

Darbas sode… dabar kai pagalvoju, tai TIEK apie tą darbą galiu pripasakoti, kad visus užknistų skaityti. Pačios pareigos tai labai paprastos. Kasdien pasodindavom naujų gėlių, kažką persodindavom, kažką paravėdavom, palaistydavom. Kartais kokį medį ar krūmą apkarpydavom, kartais lapus pagrėbliuodavom. Sakau tai daugiskaita, nes dirbau su sodininku (aš tipo jo padėjėja) Patriku, kuris turbūt keisčiausias žmogus visame viešbuty.

Trumpai apie jį: buvęs jūrininkas, kuris dešimt mėnesių praleido povandeniniam laive (ir mano galva tada jam pavažiavo stogas), klaustrofobikas, truputį paranojiškas, daug kalba, bet nieko nepasako, naglas ir našarnikas. Iš pradžių dirbti su juo buvo juokinga, paskui ėmė užknisti, o vasaros gale kartais net nesmagu pasidarydavo. Apie Patriką namuose šnekėdavom su kambariokėm vos ne kasdien, nes amžinai būdavo istorijų.

Mėgstamiausias jo filmas – Titanikas. Amžinai dainuodavo jo dainą, kartodavo frazes iš filmo ir klausdavo kodėl aš nenoriu n-tąjį kartą vėl jo pažiūrėt. Jis nuolat kalba, bet ne dėl to, kad jam įdomu, o todėl, kad tik kalbėt. Tad pirmom savaitėm jis man uždavinėdavo tuos pačius klausimus: ką valgei vakar vakarienei, ką šiandien pusryčiams, kodėl valgei tą patį ką ir vakar, ką vakar veikei po darbo, ar kalbėjai su savo tėvais ir panašiai. Paskui, kai jau susibendravom, tai baigėsi tie klausimai, nes rasdavom ir šiaip ką pašnekėti.

Kartais menedžeris pasiima savo aipedą ir eina visus fotkint ir kelt į twitterį. Tai va ir mus su Patriku prigavo

Keletas smagesnių istorijų, kurios dabar šovė į galvą.

Viešbuty dirba Cape Cod Jet Ski and Parasail company, kurie užsiima parasparniais ir panašiai. Ir vienas iš darbuotojų vietoj vienos kojos turi protezą. Patrikas manęs vis klausinėdavo, kas čia jam galėjo nutikti, tikriausiai ryklys nukando, nes juk vandeny dirba. O aš sakau, kad nežinau, visko gi galėjo čia būt, bet jis įsikandęs to ryklio. Tik neišdrįstam nė vienas jo pačio paimt ir paklaust. Ir vieną dieną, aš skabau kažkokias ramunes, Patrikas šalia laisto gėles ir prieina kiti parasparnininkai. Jis pradeda su jais šnekėt, ir užsimena apie tą bičą su viena koja. Sako,

– O kas jo kojai buvo?

– Vėžys, reikėjo amputuoti, – paaiškina jo kolegos.

Tada stoja tokia trumpa nejauki pauzė, Patrikas parodo į mane ir sako tiem bachūram:

– Aaa, nes va matot, Justė tai man pasakojo, kad čia ryklys nukando.

 

Minėjau, kad jis klaustrofobikas, taigi kai einam pietauti (tam mums skirtas pusvalandis), jis viduje, kur valgom, išbūna kokias dešimt minučių, per kurias daugiau kalba su visais, negu valgo. Tiesa, dar dėl valgymo. Kaip jis pats sakė, jis niekada neina apsipirkti maisto, nes jam nepatinka būti supermarketuose. Pusryčių jis nevalgo, tik išgeria kavos iš makdonaldo (arba prašo kad jam eičiau paimti puodelį ir daug grietinėlės iš viešbučio virtuvės, nes pats nedrįsta). Pietus pavalgo viešbuty, o vakarienę eina valgyt į restoraną arba nežinau ką susigalvoja, bet iš kažkur gauna. Kadangi jis pradeda dirbti anksti ryte, mano darbo pradžioje (apie kokią devintą valandą) jis jau būna labai išalkęs. Tada klausinėja gal aš atsinešiau kokių užkandžių, bet greit susiprato kad aš niekad nieko neatsinešu. Taigi jo planas iš kur gaut pavalgyt yra toksai. Kartais ryte atvažiuoja vyras (kurio jis net vardo nežino), kuris išvalo viešbučio paplūdymio smėlį. Patrikas, su juo pakalbėjęs, išsiaiškino, kad anas dirba kepykloje, taigi suderino kad jam vis atvežtų kokį keksiuką. Dar pakalbėjo su Tony, kuris atveža vaisius ir daržoves į virtuvę, ir bando iš jo gauti ką nors. Dažniausiai pasinaudoja manimi, sako ką nors “Justė is very hungry, do you have an extra orange or something?”.

Ir šiaip daug kur mane panaudoja, kaip kad su tuo rykliu buvo. Arba vieną dieną, kai prigavo kažkokį paauglį rūkantį prie viešbučio ir sugėdinęs jį privertė užgesinti cigaretę. Po kiek laiko, pamatė jog prie baseino rūko moteris, privažiavo (mes važinėjam su tokiu golf cart mašinyte) prie jos papasakoti apie tą paauglį ir sako jai:

– Vat Justė man sakė, kad Lietuvoj, jeigu prigauna kokį nepilnametį rūkantį, tai iškart uždaro jį į kalėjimą.

Dar kai apsikirpau ir jam paminėjau, jog reikia nusidažyti plaukus, nes jau ataugo, jis paklausė kokia spalva. Kai atsakiau kad raudona, jis pasitikslino ar čia Lietuvoj taip dažysiu. Ne, sakau, čia, už kelių dienų. Tada prasidėjo moralai kad aš dirbu viešbuty, kuris turi savo etiketą ir taisykles, jog turėčiau apie tai pakalbėti su generaliniu vadovu, ir kad negaliu daryt ko užsigeidus, kad dažyti plaukus reikia licencijos ir kad išvis jis nori pašnekėti su mano tėvais, nes aš manausi čia pernelyg daug sau leidžianti. Vis tiek nusidažiau ir niekas man ten nieko nesakė.

Ir daug tokių išsigalvojimų buvo, daug visokių kvailų pokalbių, diskusijų apie nieką, jo pasiūlymų Obamai kaip padaryti šią šalį geresnę, moralų kaip negerai gerti ir rūkyti (kai jis pats paslapčiom rūko ir nepaslapčiom geria), visokių pažadų (kaip atvažiuos į Lietuvą ir išsiųs mano tėvam atviruką) ir šiaip juokingų nesąmonių. Viešbuty jis jau vadinamas crazy guy, nors, kaip jis pats sako: “Mano terapeutė sako, kad aš nesu crazy.”.

O geriausias bajeris buvo, kai važiavau su juo ir dviem kambarinėm į Hyannį. Joms reikėjo nusipirkti kelnes darbui, o man – susitaisyti dviratį, taigi Patrikas mus vežė įmonės mašina. Kol panos apsipirkinėjo, mes nuvežėm dviratį taisyt ir turėjom laisvo laiko. Jis užsimanė kavos, tai užsukom į šalia esančią degalinę. Kai sustojom, jis sako man:

– Čia dirba labai pikta moteris (mean lady, ang.), aš jos nemėgstu, pamatysi kokia jinai pikčiurna.

Įeinam ir prie kasos, kaip supratau, buvo kita moteris. Patrikas eina piltis kavos ir sako:

– Kaip gerai kad atsikratėt tos pikčiurnos, jinai buvo tikra rakštis subinėj.

Tada prie kitos kasos nugara stovėjus moteris atsisuka ir sako:

– Ir vis dar esu.

Patrikas supranta kad ką tik ant visos degalinės apvarė jos darbuotoją ir bandė viską nuleist juokais, bet buvo juokinga turbūt tik man. Tada jis eina susimokėt pas tą piktąją ponią. Kava kainuoja $1.06, bet jis turi tik dolerį ir paklausė manęs gal aš turiu šešis centus. Sakau, jo, aišku. Krapštau tuos centus iš piniginės ir toji kasininkė manęs klausia:

– Jūs kartu?

– Jo, – sakau.

Tada jinai į mane pasižiūri tokiu tragišku, sukrėstu ir kartu užjaučiančiu veidu ir sako:

– Jeigu jums reikia gero psichiatro, aš turiu numerį, galiu duot.

Tada aš pradedu juoktis, kad mes tik dirbam kartu, ir negalėjau nustot juoktis net kai grįžom į mašiną.

 

Nu tai tiek apie Patriką. Šiaip visas kitas kolektyvas tai fainas, draugiškas, bendraujantis ir aišku paprikolinantis. Kai kurie, dirbantys čia ne pirmus metus, moka kelias frazes pasakyt lietuviškai, tai buvau labai nustebus kai pradžioje su manim sveikindavosi lietuviškai. O vienąkart pietaujant kalbėjau prie stalo lietuviškai su kambariokėm ir man kažką pasakius vienas iš amerikonų atsisuka ir sako: “Ką?”. Nekokius atsiliepimus girdėjau tik iš viso housekeepingo staffo, išskyrus aišku pačias lietuvaites. Ten dirba nemažai brazilių, kurios ne itin draugiškos, kalbasi tik tarpusavy ir panašiai. Ir supervaizina ten ne kažin kokios damos, tai džiaugiuosi kad nereikėjo man dirbti su ta chebra.

Be Patriko darbo metu bendravau su GSA (Guest Service Agent) arba kitaip bellmanais, tai su jais daugiausiai laiko stūmimo ir buvo. Dėl to tokia ir įrašo antraštė. :) Ir su apsauginiais daug laiko pramuilindavau kai nebūdavo ką veikt (arba po mano darbo, kai jiem būdavo nuobodu saugot naktį), waitstaff smagių žmonių buvo kol neišvažinėjo visi atgal į univerus, virtuvės staffas irgi fainas, gerai pašeriantis. :D

Kai baiginėjosi sezonas ir studentai rugpjūčio vidury pradėjo baiginėt čia darbus, mane perkėlė keliom savaitėm dirbt į paplūdimį, kur reikėdavo dienos metu prižiūrėti kad prie paplūdimio ir baseinuose būtų rankšluosčių, o vakare nešvarius rankšluosčius, skėčius ir kėdes surinkti. Tai dieną nebūdavo ką veikt ir galėdavau sėdėt ir plepėt, o vakare buvo fizinio darbo, kuris pimom dienom vargino, bet po to pripratau, o ir laikas greičiau bėgo nei sode.

Čia vėl su aipedu generalinis vadovas pasitiko, kai atėjau į darbą surinkinėt kėdžių ir skėčių.
O čia nufotkino, kai biškelį užklimpau beveždama rankšluosčius. Su šita pačia mašinyte ir su Patriku važinėdavom. Nuotrauka Agnės Sabaliauskaitės.

O dabar, kai jau sezonas baigėsi ir liko man tik savaitė dirbti, tai vieną dieną padėjau padengti stalus meetingui, o dabar virtuvėj padedu, t.y. dažniausiai plaunu indus ir valgau. Tai čia skaitau geriausias darbas, nes dar greičiau bėga laikas, daug su visais prisibendrauji, lengva tiek fiziškai, tiek proto niekas neknisa, ir prisivalgai ir dar maisto namie parsineši. Taigi praktiškai išbandžiau visus darbus, tik ne kambarinės, kuria šiaip pagal kontraktą ir turėjau būti. :)

Be to, turiu ir antrą darbą – padavėja restorane O.C.’s. Šitas darbas vienu metu labiau patiko, bet buvo tokių dienų kad grįžti nusikalus ir susinervinus. Šiaip jei jau rinktis darbą apskritai, tai dirbti wait staffu (nesvarbu ar nurinkinėt indus, ar hostint, ar servint), tai labai apsimoka, jei tik yra klientų. Kadangi wait staffo alga yra mažesnė, viskas priklauso nuo tipsų, kurių čia palieka, ir nemažai. Tai nesezono metu darbo dienom kartais po šešių valandų darbo grįždavau su $20, o kartais šeštadienį dar mažiau atidirbus gali parsinešt ir $80. Tik paycheckiai labai maži, atskaito mokesčius priklausomai nuo gautų arbatpinigių, kuriuos visada fiksuoja, tai mano čekiai būna apie $15-$30 per savaitę. :D

Bet darbas smagus, man patiko. Išskyrus tada, kai klientų beveik nėra ir atsisėdi prie baro, bandai neužmigt. Dabar įsigudrinau knygą skaityt arba kompą atsinešt. O kai klientų pilna, tai bėgioji tikrąja to žodžio prasme, bet tada laikas akimirksniu prabėga ir tas momentas, kai pabaigoje susiskaičiuoji visus uždirbtus tipsus, labai greit ir smagiai ateina. Ir valgyt gaudavau. :)

Išmokau visokių amerikietiškų nesąmonių, kaip antai šešis būdus kaip galima iškepti kiaušinį, kokie būna padažai ant salotų, kokie būna garnyrai prie sumuštinių ir pan. Čia daug kas kitaip nei Europoj – už kavą ir vaisvandenius sumoki tik kartą, pakartoti gali nemokamai, stalo vanduo nemokamas ir jį užsisako beveik kiekvienas klientas. Pusryčiams jie valgo kiaušinių patiekalus arba saldžius blynus/french toast su dešrelėm arba šonine. Ir šiaip visokių išpindėjimų pilna, kad skirsiu tam atskirą įrašą.

Panašūs įrašai:

New York, New York

 

(The Manhattan Project HD1080P from Cameron Michael on Vimeo.)

Pagaliau pasaulį išvysta įrašas iš Amerikos, kurioje su Work and Travel USA programa sėdžiu jau daugiau nei du mėnesius. Nors įspūdžių, nuotraukų ir pasakojimų prisikaupė iki kaklo, bet šventoji trejybė “laikas, jėgos ir noras rašyti” aplenkdavo mane.

Bet geriau vėliau negu niekad. O kad būtų dar geriau, tai pažadu ir kitus įrašus išleisti internetan artimiausiu metu.

Žodžiu, mano kelionė prasidėjo ten, kur nusileido lėktuvas – Niujorke. Čia praleidau pusantros dienos, kadangi atvykau anksčiau nei viza leidžia dirbti.

Daug, daug dangoraižių

Pirmas įspūdis – nu labai geras, nesijaučiau kaip svetimoj šaly. Sunku nusakyti, reikia patirti, ką reiškia atsidurti tokiam mieste, kur atrodo ištirpsti toje masėje dangoraižių ir geltonų taksi. Ir nesijauti svetimopj šaly, nes visi šneka suprantama ir labai tvarkinga anglų kalba. Nors miestas didžiulis (o aš pabuvau tik pačiam Manhetene), bet susigaudyti jame labai paprasta – reikia tik suprasti kokia gatvių išdėstymo sistema, o tada viską lengvai rasi, nes gatvės numeruotos (išskyrus downtowną, miesto centrą). Tai klaidžioti ilgai neteko, iš oro uosto nusigavus į centrą patraukiau į savo nakvynės vietą, penkiasdešimt kažkelintą gatvę, iki kurios pėškom nueiti net su dideliu lagaminu nebuvo sunku.

Pakeliui suvalgiau šaldyto jogurto. Bičiukas leido išragaut visas rūšis, nes nežinojau kokio norėjau. Šiaip jogurtas kaip jogurtas, nėra ten kažkoks stebuklingas.

Nakvynė NYC, o ypač Manhetene, yra labai brangi, o aš sumokėjau $0, kadangi žinau tokį puslapį kaip CouchSurfing. Taigi mane nakvoti priėmė Todd’as, tikras niujorkietis, kuris pats apkeliavęs nemažai pasaulio ir priima nakvot tokius pat keliauninkus kaip jis pats.

Čia turiu įterpti vieną svarbų sąrašą dalykų, kuriuos sau užsibrėžiau suvalgyti, būdama Niujorke. Tai ne šiaip ėdesiai iš lempos, bet svarbus mano, kaip keliautojos, uždavinys, kurį sau iškėliau perskaičius visokius puslapius kaip kad wikitravel (labai geras dalykas, beje). Taigi, must eat:

  • pica
  • hotdogas, t.y. dešrainis
  • suši (šitą jau Toddas sakė privalau pabandyt)
  • tex-mex virtuvė (šitą irgi jis sakė)
  • riestainis

Grįžtant prie pasakojimo, aš pas Toddą buvau tik įvakarėjus. Pasidėjus daiktus ir pranešus Lietuvai, kad aš sveika, gyva ir laiminga, trumpai apsitarėm ką dar tą vakarą galima nuveikti. Tad pirmiausia ėjom pavakarieniauti į šalia esantį sušių restoraną. Čia buvo iš tos serijos: “tas restoranas visai prie pat manęs, ir girdėjau kad ten skanus maistas, o aš vis dar ten nebuvau, tad va dabar yra proga”. Gaila nenufotkinau kokį maistą ten tos japaškos ruošia. Jei atvirai, man sušis yra toks dalykas, kad jį suvalgai, viskas ten skanu ir faina, bet sumoki tai daug, o po valandos vėl jautiesi alkana. O čia nežinau, ar man maisto poreikis sumažėjęs buvo, bet nuo vienos lėkštės sušių prisivalgiau sočiai ir be galo skaniai. Kainavo kažkur dvylika žalių už berods dešimt normalaus dydžio (ne tų lietuviškų spirgų) sušių su visokiais ten ikrais, lašiša, sūriu ir dar kažkokiais marmalais kur net nesupratau ką reiškia. Visos tos skonių įvairovės nepalyginsi su lietuviškais ryžiais su agurku, po kurių labiau išalksti nei pavalgai. Dar iš Toddo lėkštės nugriebiau tuno tartaro kas buvo omaigad kaip skanu. Taigi,

  • suši

Po to, kadangi buvo smagiai nuliję ir nebe taip tvanku ir karšta kaip dieną, jis mane pavedžiojo po aplinkinius kvartalus trumpam apžvalginiam turui.

Naktinis Niujorkas dar gražesnis, kai šlapias.

Niujorkiečiai dažnai mašinų neturi, o jei turi, su jomis mieste nevažinėja (nes gerai išvystytas viešasis transportas, o centre nėra pakankamai vietos visoms mašinoms sustatyti). Tad gatvėse maždaug pusė transporto priemonių yra geltonieji taksi. Gatvėse vienpusis eismas, tad vietiniai net nežiūri į šviesoforus ir eina per gatvę visur ir visada kaip nori.

30 Rock ir aš po lietaus

Atvedė mane iki Rockefeller Plaza arba trumpiau – 30 Rock. Lietuviams žinomas nebent jei žiūri serialą tokiu pavadinimu, nes daugiau be Empire State Building turbūt nieko ir nežino. Šis pastatas panašaus aukščio, jame įsikūrus NBC televizija ir šiaip visko ten pilna. Prie pačio pastato labai gražu, yra 200 vėliavų. Tą dieną visos buvo amerikietiškos, nes ką tik buvo praėjus nacionalinė šventė Memorial day, skirta karių atminimui.

Kaip Toddas sakė: "šiaip mes nesam tokie savanaudiški, čia būna pakabintos visų šalių vėliavos, tik šios dienos proga jos visos amerikietiškos".

Nu vienu žodžiu, man ten patiko. Gražu, daug šviesų ir spalvų, sąlyginai mažai žmonių, fontanėlis kažkoks burbuliavo.

Po to dar papasakojo apie gatvių išdėstymą Manhetene, nors daugmaž jau žinojau kaip kas. 30 Rock yra centras, nuo kurio prasideda gatvių numeravimas į rytus ir vakarus.

Vėliau atvedė prie šv. Patriko bažnyčios. Pirmą kartą pamačiau senovinį pastatą modernių dangoraižių masėje.

Sekantį rytą pradėjom dalyku, kurį valgo kiekvienas niujorkietis – bagel!

Kadangi nežinojau kokių ten inkliuzų galima prisidėt vidun, paprašiau paskrudinti paprastą riestainį su aguonom. Taip sakant, kad tarp dantų švytėtų.

Čia išbraukiau iš ėdalų sąrašo dar vieną punktą ir trumpam atsisveikinau su Toddu, kuris patraukė darban, o aš – su savo sąrašiuku lankytinų objektų atgal prie 30 Rock.

Prieš važiuojant čia neturėjau milijono norimų pamatyti dalykų, nes nelabai žinojau kas čia gero yra. Tad paskutinėm dienom pasiklausinėjus draugų ir vikipedijos, susidariau mini planelį, kurį beveik ir įvykdžiau. O grįžau prie 30 Rock todėl, kad vienas sunkiausių apsisprendimų buvo – į kurį pastatą verčiau užkilti – šitą, ar Empire State Building. Nusprendus pataupyti laiką ir pinigus, pasirinkau tą, kuriame mažesnės eilės ir bilietas pigesnis. Užkilau ant Top Of The Rock ir ten kokį pusvalandį žiūrėjau į miesto panoramą. Naktį turėtų išvis stalčius atsidaryti.

Iš vienos pusės matėsi Centrinis Parkas.
Iš kitos - pats Empire State Building ir downtownas už jo.

Po to patraukiau link Times Square ir fotkinau viską pakeliui.

Vieta, kurioje reklamų per minutę pamatai daugiau nei per savaitę žiūrint teliką.

 

Kaip ir dauguma turistų, užėjau į M&M's parduotuvę, kurioje be pačių saldainių parduoda milijonus daiktų su jų atributika: nuo puodelių iki monopolio.
Kai kurie dangoraižiai išskirtiniai: čia yra Trump Tower, ant kurio dalies auga medžiai.

Prasivaikščiojus po penktąją aveniu, užsukau į kelias akį patraukusias parduotuves, bet viena iš mano planuotų aplankyti buvo FAO Schwartz, kur milijonai žaislų ir šiaip daiktų visokių superherojų, animacinių personažų ir kitokia tematika. Ten buvo ir spaidermenu persirengęs darbuotojas, linksminęs visus lankytojus. Tada supratau, jog mano lankytinų objektų sąraše trūksta komiksų parduotuvės ir kaipmat susiveikiau skrajutę, kur rasti artimiausią iš jų.

Nors Haris Poteris yra parašytas britės, bet amerikonijoj jis ne ką mažiau populiarus.

Kadangi visai šalia yra Centrinis Parkas, ten patraukiau papietauti ir paskambinti per skaipą į Lietuvą (NYC visuose parkuose yra nemokamas internetas). O pietūs, be abejo, buvo iš mano “būtina paragauti” sąrašiuko.

Pardavėjo prašiau, kad uždėtų visus priedus kokius turi. Buvo skanu. Svogūnėliai ir kopūstėliai.

Central Park didelio įspūdžio nepaliko, bet gal todėl, kad aš jo tik galiuką apėjau, nes labiau traukė miestas, o ne žaluma.

O parkas beje, tikrai labai didelis.

Dar būdama Švedijoj pažadėjau vienam iš savo erasmuso draugų – vokiečiui Colinui – kad jei nugabensiu savo užpakalį į Niujorką, būtinai aplankysiu barą, kuris įkvėpė serialo How I Met Your Mother kūrėjus padaryti MacLaren’s baro interjerą būtent tokį, kokį mes ir matome seriale.

Baras buvo pakeliui, nors akimirką suabejojau, ar jis veikia, kadangi lauke vyko remonto darbai.
Pats baras tikrai nėra identiškas tam, kuris seriale, nors panašumų galima pastebėti.
Čia galima nusipirkti suvenyrų su serialo atributika, yra ir atitinkamas meniu.

Čia besėdėdama gurkšnojau Brooklyn Lager ir bandžiau pagaut internetą, tačiau nelabai sekėsi. Tad neilgai trukus patraukiau link komiksų parduotuvės, bet beeidama pamačiau vitrinoj be galo skaniai atrodančiais picas.

Lietuvoj valgome plonapades picas, amerikoj - labai storu padu, o čia dar kitoks variantas. Kažkoks riebus, ne mielinės tešlos labai plonas padas su šviežiais pomidorais, baziliku, mocarela (turbūt) ir pesto padažu. Be jokių ten pomidorų padažų ar tįstančių sūrių.

Na ir štai iš mano sąrašiuko kas teliko:

  • pica
  • hotdogas
  • suši
  • tex-mex
  • riestainis
    Čia dar kažkoks įdomesnis dangoraižis.

    Man, kaip nemažai visokių filmų ir superherojų mėgėjai, komiksų parduotuvė padarė didesnį įspūdį nei tikėjausi. Pas mus knygynai mažesnio dydžio, o čia net nebuvo didžiausia komiksų parduotuvė mieste. Sunku protu suvokti, kiek daug leidinių išeina kiekvieną mėnesį ir kiek amerikiečiai palieka pinigų tokiam hobiui. Vien Betmenui buvo dvi lentynos knygų, neskaitant komiksų archyvo. Jaučiausi kaip bibliotekoje.

 

Čia matos koks ketvirtadalis parduotuvės su lentynomis, kuriose tik naujausi šio mėnesio komiksai.
Atėjo metas downtownui, kurį pasiekiau su metro. Pirmoji stotelė - Volstrytas.

Čia tai tiesiog ėjau ir fotkinau. Turistų nemažai, bet dar daugiau marškiniuotų kostiumuotų dėdžių.

Ir policininkų čia daugiau, nei kitose miesto gatvėse.

Jau buvo popietė ir pradėjau jausti, kaip kojos po truputį pasiduoda ir prašo poilsio. Tad pailsėjus gražiame nedideliame parke šalia buliaus statulos, prie kurios visi fotkinosi, pačetinau su Paulina ir patraukiau link vandens.

Battery parkas, čia East Coast Memorial dalis. Ant tų luitų surašytos pavardės karių, kurie žuvo Atlantic Ocean pakrantėse per Antrąjį pasaulinį karą. Kairėje esantis erelis žiūri į tolumoje esančią Laisvės statulą.

 

Man užteko į ją paveizėti nuo kranto.
Šiaip parkas tikrai gražus. Prieplauka, žaluma, fontanai ir dangoraižiai.
Vaikai šokinėja ant plytelių, kurias užmynus groja skambalėliai. Aš paslapčiom irgi norėjau ten pašokinėti.
Čia dar viena senovinė presbiterionų, ar kaip ten rašosi, bažnyčia moderniame fone.
Šiaip ne taip per žmones atsigrūdau iki vietos, kur statomas naujasis Pasaulio Prekybos Centras. Tuo metu buvo pabaigtas statyti tik vienas iš penkių naujų pastatų.

Tuo metu čia vyko kažkokios eitynės, kurių esmės nelabai supratau, bet kažkas panašaus į padėkas žmonėms, kurie dalyvavo rugsėjo 11-osios įvykių gelbėjimuose ir panašiai. Ne į temą ten jaučiausi, tai ilgai neužsibuvau, nes diena jau ėjo į pabaigą, o aš vis dar norėjau aplankyti keletą vietų.

Vaizdelis parkely einant link Bruklino tilto.
Čia nepamenu kas per pastatas, bet jis gigantiškas ir negalėjau jo nenufotkint.
O čia dar vienas iš įdomesnių, keistos formos dangoraižių. Toks visas banguotas. Tikrovėj gražiau atrodo nei čia...
Miestas, liekantis užnugary einant tiltu.
O toks vaizdas matėsi einant pačiu tiltu. Kažkur ties viduriu nusprendžiau kad čia neįdomu ir tuoj pavargsiu, tai grįžau atgal.
Dar truputis Manheteno su mano mėgstamais užrašais ant pastatų sienų.

Tuomet bandžiau rasti Highline parką. Pasivažinėjus metro atėjau iki reikiamos aveniu, bet kaip to parko nematau, taip nematau. O šis parkas ne šiaip sau žalėsių laukas, kaip kiti, o toksai pailgas, įrengtas ant bėgių vietoj buvusio geležinkelio. Kadangi bėgiai buvo virš gatvės, tai aš galvos užvertus ir nepastebėjau.

Kas kelis kvartalus yra laiptai arba liftas, kur užkilus pamatai ir patį parką.

Highline be galo patiko ir jau gailėjausi, kad jam palikau tiek mažai laiko. Jis tiesiasi per kelioliką kvartalų, o aš prasivaikščiojau tik per kokius tris.

Gražus ne tik pats parkas, be ir miesto vaizdai, kurie atsiveria.
Yra visokių nesuprantamų instaliacijų, ar kaip čia pavadint tokius dalykus.
Čia žmonės relaksina, daro piknikus ir kitaip džiaugiasi gyvenimu.
Saulė jau leidosi ir darėsi aišku, kad nespėsiu pas Toddą grįžti sutartu laiku.
Turėklai prie lifto.
Va taip parkas atrodo nuo gatvės apačios.

Pasakiau sau, kad čia dar reikės sugrįžti ir pardardėjau pas Toddą, kuris manęs jau laukė. Buvome susitarę eiti pavakarieniauti su dar dviem draugais, kurių viena čia atvyko iš Honkongo. Čia ir užsibaigs mano valgymo sąrašas, kadangi ėjome į žmonių pilną tex-mex restoraną. Nežinantiems kas tas teks meks, tai Teksaso ir Meksikos virtuvės makalynė. Aš valgiau quesadilla – tokią meksikietišką kebabo atmainą su pupelėm. Skanu. Susivaldžiau lietuviškai neužsipilti grietinės and daržovių.

Kaipgi meksikietiškas maistas be jalapenų ir grietine, aštrumui nugesinti.

Trumpai pasibuvę (visgi jau buvo vakaras, o mano autobusas į Bostoną išvyksta po vidurnakčio) išsiskyrėme su azijiete ir jos draugeliu (vardų jau tikrai nebepamenu…) ir jie grįžo namo išsimiegoti po kelionės, o mes su Toddu dar užsukome trumpam į vieną iš šalia esančių barų, kad pamatyčiau kaip vietinė chebra leidžia laiką. Nieko įspūdingo nepamačiau (ypač po Budapešto kur pirmadienio vakarais šimtai žmonių vos telpa į klubus), nebent tai, kad net ir baruose žaidžia beer pongą.

Grįžus namo susirinkau visas šmutkes, padėkojau Toddui už nakvynę ir patarimus ką pamatyti ir ką pavalgyti, patraukiau link metro, kadangi mano autobusas išvyko iš kažkokios apleistos stotelės. Bet kainavo tik $1.50, tai nesiskundžiu ir rekomenduoju tokiom kelionėm rinktis Megabus autobusus, nors tokių pigių bilietų ne visada pavyksta rasti.

Taigi, per nepilnai dvi dienas pamačiau daug Niujorko, bet aišku norėjos ir dar daugiau. Visgi užteko, kad vadinčiau šį miestą vienu iš savo mėgstamiausiu. Paskutines savo dienas prieš skrydį čia ir praleisiu, tad būtinai dar reikės grįžti į Highline, bei pamatyti Niujorko daugiau nei patį Manheteną.

Panašūs įrašai: