Apie miestą

Jonšiopingas – devintas pagal gyventojų skaičių miestas Švedijoj su maždaug 90 000 gyventojų, kurių nemaža dalis yra studentai. Uždėjau ant logotipo žemėlapiuką, kad būtų aišku kur tai yra. Visai šalia pat – Huskvarnos miestelis, su visais benzo pjūklais. :D Beje, per bus tour gidas pasakojo, kad anksčiau Husqvarna užsiėmė ginklų gamyba. Berods ir dabar Švedija gamina nemažai ginklų, bent jau kažką tokio man pasakojo vienas švedas.

Miestas nors ir gražus, bet man labai tuščias. Vakarais ypač.
Photobucket

Štai kaip atrodo viena iš pagrindinių gatvių miesto centre, darbo dieną septintą valandą vakaro. Normalų žmonių kiekį čia mačiau tik šeštadienio dieną.

Nėra daug zujančių mašinų, nes dauguma naudojasi viešuoju transportu arba dviračiais, bet pastarųjų matau sąlyginai mažai. Tikėjausi pamatyt eiles dviračių, bet turbūt dar ne sezonas.

Kalbant apie viešajį transportą, tai man jis labai patinka. Yra trys pagrindiniai maršrutai – raudonas, geltonas ir žalias – kuriais autobusai važinėja kas 10 min. (vakarais ir savaitgaliais rečiau). Vienas iš jų  veža į Raslatt (kur gyvenu), tai beveik nepasitaiko važiuoti autobusu vienai – mūsų čia tiek daug, kad visada susirasi pažįstamą veidą autobuse. Autobusai nauji, žymiai geresni nei lenkiški solariai. Autobusų ekranuose rodo artimiausias 6 stoteles (ir rašo už kiek laiko į jas atvažiuos) bei žemėlapį (kaip GPS). Jei stotelėje nestovi žmonių ir niekas važiuojant nepaspaudžia stop mygtuko, tai autobusas ir nestoja stotelėse, taigi važiuojant ne piko metu apytuščiam autobuse galima grįžti maždaug trečdaliu greičiau nei įprastai.

Vienkartinio bilieto (50 min.) kaina 25 kronos, nesvarbu tu studentas ar pensininkas. Mėnesinis bilietas – 375 kronos, bet studentai, gyvenantys Raslatt rajone gauna nuolaidą ir moka tik 250 kronų. Palyginimui – Lietuvoj studentas nuolatinį gauna už 17 lt. :)

Mieste nemažai barų, du kino teatrai, daug bažnyčių, daug parduotuvių ir aišku Ikea. Yra dvi gatvelės miesto centre specialiai studentams, kur vien barai ir naktiniai klubai. Ten pat ir mūsų universiteto klubas Akademien, kuris vertas atskiro įrašo.

Ir pabaigai – komiksas kaip aš ėjau susimokėt nuomą už bendrabutį.
null

Panašūs įrašai:

Apie žmones

Studentai

Prieš atvažiuodama, bijojau kad bus daug studentų iš šalių, kurios baigiasi skiemeniu “-nas”, t.y. Kazachstanas, Iranas ir pan. Bet  ši mano baimė neišsipildė. Šiaip mūsų chebra (t.y. kurie suvažiavom šiam semestrui) LABAI international. Iš visų žemynų privažiavę, europiečių kiek mažiau nei pusė. Bene daugiausiai suvažiavę iš Kanados, Meksikos, Kinijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Bent po du žmones yra iš Rusijos, JAV, Australijos, Turkijos, Nyderlandų, ir Lietuvos – esam trise. Ir dar vienetai iš visur kitur, net Malio arba Brazilijos.

Photobucket

Važiuojam iš vakarėlio Vilhelmsro rajone su paskutiniu autobusu, kuris buvo toks pilnas, kad siūliau kam nors crowdsurfint. Iš kairės: meksikietis Carlos, olandė Simone, vokietis Colin ir australas Liam.

Dar bijojau kad žmonių grupelės savaime pasiskirstys, kaip dažnai būna kad anglakalbiai būna kartu, tas pats su rusakalbiais, ispanakalbiais (? :D) ir panašiai. Bet beveik visi suvažiavo be draugų, nieko nepažinodami ir į grupeles susimetė tik kiniečiai ir kai kurios meksikietės. Gal taip nutiko dėl to, kad visą mūsų srautą paskirstė į tris grupes – Aladinus, Pokahontas ir Robin hudus (maniškė ^^) ir pagrinde būnam tose grupėse, kartu partinam ir panašiai. Pvz. aš geriausiai sutariu su meksikiečiais (ypač Carlos iš praeito įrašo), australu su kuriuo iš anksto nesusitarę visada pataikom įsėsti į tą patį autobusą (ir bandau nesijuokti iš jo kaimietiško akcento), šveicare, prancūze (gyvenam su jais tam pačiam rajone). Dar nemažai bendrauju su vokiečiais, kanadiečiais ir keliom amerikietėm, nes randam daug ko bendro, ypač kai visai to nesitiki. Pvz. einam į univerą ir Maia (iš JAV) sako mums: “man visą dieną galvoj skamba tokia daina… neprisimenu grupės, gal žinot? Ten kur dainuoja “Pumped up kicks”?”.

Photobucket

Ir dar labai lengva pradėt pokalbį su kuo nors paklausiant ar žiūri How I Met Your Mother. :)

Man asmeniškai labai juokinga, kad dauguma žmonių atvažiavo pusmečiui į Švediją tam, kad pamatytų tikrą žiemą. Kalbu apie afrikiečius, meksikiečius ir australus. Nors man jie neatrodo ypač pasiruošę žiemai (su pavasarinėm striukytėm ir be kepurių ar šalikų), bet labai džiaugėsi kai pirmąsyk iškrito sniegas. T.y. PIRMĄSYK JŲ GYVENIME. :D Su australu Liam net buvo bajeris, kai ėjom į univerą ir snigo didelėm snaigėm, bet buvo pliusinė temperatūra, tai viskas iškart ištirpo. Ir jis ištiesia ranką, ją apsninga ir tada jis žiūri į tas snaiges ir manęs klausia – “Aš nesuprantu koks čia oras. Ar skaitosi kad dabar sninga ar ne?”. Iš pradžių net nesupratau kas čia per durnas klausimas, bet pasirodo ne jam vienam sunku buvo suvokti ar mes tai laikom sniegu, nes to paties paklausė ir Carlos iš Meksikos. :D Ir dar, kai važiavom per miestą ir pamačiau vaiką, kuris iš sniego likučių stato senį besmegenį, parodžiau tai Liamui ir jis sako: “Aš kaip koks vaikas laukiu sniego, noriu statyt besmegenius, mėtytis gniūžtėm ir daryt sniego angelus.”

Dar labai keista kai kalbi su kuo nors ir paaiškėja kad jis turi lėktuvo bilietus į Lietuvą (arba galvoja ten vykti) ir klausia ar verta ten vykti. Kartais net nežinau ką pasakyti, kad neišgirčiau pernelyg ir ten nuvažiavęs žmogus nenusiviltų. Ir aišku, visi kviečia aplankyti savas šalis.

Studentų asociacija

Photobucket

Daugumą renginių organizuoja ir apskritai mumis rūpinasi studentų asociacija. Kiekvienai grupelei paskirsti tam tikri žmonės, kurie vadinasi Fadders (tėvai). Juos atpažįstam iš žalių (kitų fakultetų spalva kitokia) kombinezonų su daug antsiuvų.

Photobucket

Kadangi mūsų grupelė vadinasi Robin Hoods, tai mūsiškiai yra su atitinkama atributika.

Apie tuos kombinezonus (overalls). Jų negalima skalbti, arba tai galima daryti tik jų nenusiimant, t.y. pvz duše. :D Daug kas mėgsta užsirašyti/prisisiūti savo vardus ant klešnių. Ir svarbiausias dalykas yra aišku tie antsiuvai. Nors juos galima prisisiūti bet kokius ir bet kada, bet dauguma juos gauna per visokius renginius. Pvz. antradienį bus Caps klube Akademien ir kiekvienas atėjęs gaus antsiuvą.
Photobucket

Dar įdomus dalykas, kad per kiekvieną renginį pora fadderių turi nešioti geltonas maikes, kurios reiškia, kad tas žmogus visą vakarą bus blaivas. Kad visada būtų asmuo, kuris prižiūri kad jei nutiktų kokia nelaimė ar panašiai. Kiekvieną kartą vis kiti žmonės turi nešioti geltonus marškinėlius. Ir apskritai visi fadderiai yra atsakingi už mus (exchange students), nes jeigu pvz. kas nors iš mūsų girtas bandytų vienas grįžti pėškom namo ir jam kas nors nutiktų, fadderiai gautų pylos iš universiteto, bent jau patys taip sakė. :) Ir iš tikrųjų matos, kad rūpinasi, jau buvo kanadietis, kuriam reikėjo prasivaikščioti.

Fadderiai, ypač merginos, labai apgailestauja jei kas nors nepavyksta kaip planuota. Pvz. per movie night ėjom į universitetą žiūrėti filmo, bet niekas nežinojo kokį filmą mums ten paleis. Ir tai buvo Let The Right One In. Aš buvau viena iš nedaugelio mačiusių šį filmą, tai manęs nenustebino. O visi kiti išėjo sukrėsti, užsidepresavę, viena mergina išėjo iš salės po pirmos scenos kur žmogui perpjovė gerklę. :D Tai fadderiai labai atsiprašinėjo kad teko žiūrėti tokį filmą, kad jie nebuvo informuoti ir panašiai, ir kad kita savaitė (kai jau grynai jie, o ne kažkas kitas iš universiteto) organizuos likusius įvadinių savaičių renginius.

 

Panašūs įrašai:

Apie namus ir sockertoppen

Nebus čia ilgų įžangų, kas atėjo į šitą blogą, žino kas čia rašo ir apie ką.

Kai tik atvykau į Jončiopingą, pirmas mano punktas buvo student services. Kadangi skrydis buvo anksti ryte, buvau viena pirmųjų apskritai atvykusių į univerą šiam semestrui. Be manęs dar buvo keli kiniečiai, tačiau neilgai trukus, vos atsidarė accomodation office, prisirinko nemažai žmonių. Visiems davė raktus nuo naujųjų savo namų ir išvežiojo su mikroautobusais, kad nereiktų trenktis patiems.

Aplikuojant dėl bendrabučio reikėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius variantus. Apsidžiaugiau sužinojus kad gyvensiu Råslätt rajone, kadangi čia nors ir gana toli nuo univero, bet yra pigiausia ir gyvena daugiausiai studentų (tik užsieniečiai, švedams univeras neduoda bendrabučių).
Photobucket
Truputį panašu į šilainius – atokiau miesto centro, daug blokinių daugiabučių. Be bažnyčios, bibliotekos ir prekybos centro daugiau beveik nieko nėra. Mums, studentams, skirti du pastatai, bet kiekvieną laiptinę jie laiko atskiru pastatu. Pvz. mano namo numeris yra 88, taigi gyvenu gatvės aštuntos eilės paskutinėj laiptinėj. Lauksiu laiškų, atvirukų, maisto ar netgi svečių adresu Juste Trinkunaite, Kärrhöksgatan 88-18, Jönköping, Sweden.
Photobucket

Bute gyvena 2-4 žmonės, priklausomai nuo kambarių skaičiaus. Pas mane turėtų būti dvi kaimynės, bet kol kas vienas kambarys tuščias nes dėl nesusipratimo vieną rusaitę užregistravo dviejuose kambariuose ir ji gavo raktą nuo vieno kambario, o buvo pasiųsta į kitą. :D Taigi gyvenu su kine ir gailiuosi kad kol kas nieko neįkurdina mūsų bute, nes ta kinė visą dieną praleidžia su savo draugu ir neišlenda iš kambario, nebent darosi valgyt. Ir kai susitikam virtuvėj, būna labai awkward nes aš bandau užmegzti pokalbį o ji atsakinėja vienu žodžiu arba taip/ne. Tai po keleto dienų nustojau ją kalbinti, nors dabar kai retai būnu namie, išvis jos beveik nematau. Tik girdžiu kaip pvz. jos draugas dainuoja pagal kažkokias azijietiškas pop dainas.

  PhotobucketWelcome to my crib.

Tiesa, su tuo jos draugu buvo juokinga istorija. Kai tik aš atvykau į miestą ir įėjau į butą, kinė buvo išėjus. Pavalgiau, išsikroviau svarbiausius daiktus ir nuėjau į kitą pastatą kur buvo nemokamas internetas. Maniau kad greit grįšiu, tai nepalikau jokio raštelio kad atvykau ar panašiai. Bet grįžau vėliau nei planavau ir, įėjus į butą, girdžiu du balsus vonioj. Da hell, galvoju, iš kur bičas pas mergas namuose. Pasakiau maždaug “sveiki, čia nauja jūsų kaimynė”, tada truputį prasivėrė vonios durys, nutilo balsai ir durys vėl užsidarė. Buvo labai awkward, tai įlindau į savo kambarį ir pradėjau išsikraudinėt lagaminą. Tada kinė paslėpė savo vaikiną kambary, nubėgo į virtuvę, pradėjo viską tvarkyt, nes buvo palikus neplautų indų, daiktai buvo išmėtyti ant stalo, net lentynos neuždarytos. Kai viską sutvarkė, pasibeldė į mano duris, pasisveikino, sako “kai tu atėjai, aš persirenginėjau, tai nenorėjau išlįst iš vonios pasisveikint”. Manau būtų tą vaikiną ir toliau slėpus (mums negalima apnakvindint nieko svetimo), bet jau sekantį rytą tyliai išlindau iš kambario į virtuvę ir ten radau jį su pižama. Pasisveikinau, bandžiau kažką draugiškai pakalbint. Bet jis labai sutriko ir pasimetė, tik savo vardą pasakė ir pabėgo. :D

Pliusas, kad namuose pilna daiktų nuo senesnių gyventojų ir kinės turto. Jei būtų reikėję pirkt keptuves, puodus ir visokius kitus rakandus, manau misčiau tik sumuštiniais ir dribsniais su pienu. O dabar nesivaržau naudotis ir kinės užpirktais prieskoniais, cukrum, kečupu ir pan., nes vis tiek ji visko nesuvalgys. :D Sakė, dabar jos paskutiniai studijų metai, vasarį arba kovą grįžta į Kiniją. Minusas, kad ji turi keistų įpročių ir aš nedrįstu jos paprašyti elgtis normaliai. Tarkim ji VISADA ir VISUR palieka įjungtą šviesą. Ryte atsikėlus rasi šviesą vonioj, virtuvėj, virš kriauklės, virš orkaitės, vienu žodžiu – visur, tik ne mano kambary (ir koridoriuj, nes ten šviesa įsijugnia automatiškai nuo judesio). Iš pradžių aš išjunginėjau bent dalį šviesų prieš einant miegot, bet ryte iš paliktų šviesų matau ar kuris nors iš jų ėjo į tualetą arba atsigerti. Nesu tikra, bet berods už nuomą visad mokam tą pačią sumą, nepriklausomai nuo sunaudoto vandens/elektros/šilumos kiekio, tai dzin. Bet jei ne, tai imsiuos priemonių. :D Dar jinai debiliškai rūšiuoja šiukšles (apie tai bus atskiras įrašas), valgo pasenusį maistą ir gartraukis jai reikalingas tik tam, kad šviestų. O visa kita normaliai. Tik liūdna kartais namie, tikiuosi atkraustys trečią žmogelį pas mus.

Vienas geriausių dalykų čia gyvenant – namelis Sockertoppen (angl. sugar top), kur gali įeiti tik 80-100 namų gyventojai, t.y. tarptautiniai studentai.
Photobucket

Pirmas vaizdas, kurį pamatau išėjus iš savo laiptinės.

Photobucket
Photobucket

Čia turim stalo tenisą, stalo futbolą, biliardo stalą, sauną, namų kiną ir kavinę su apynormalėm kainom (t.y. 0,33l skardinė 3,5% alaus kainuoja 15 kronų). Ir nemokamą bevielį internetą, tai pirmom dienom daug laiko čia praleidau, nes užtruko kol pasijungiau internetą savo kambary.

PhotobucketPrie stalo pritvirtintas toks dėklas su pultais nuo namų kino. Ilgai žvengiau.

Čia turėjom ir savo pirmą vakarėlį. Net nežinojau kad toks buvo planuotas ir nustebau kaip greit viskas prasidėjo. Sėdėjau ant sofos feisbuke, šalia kažkas plepėjo. Vienas meksikietis (Carlos, su kuriuo po to daugiausiai ir bendrauju) pasiūlė alaus, paskui prie stalo prisėdo kelios panos su vyno buteliu, kažkas atsidarė džiną. Tada pradėjau šnekėt su Carlos ir staiga suplūdo kelios dešimtys žmonių, net ir tie, kurie gyvena kituose rajonuose. Atsimenu, kai skaičiau Martyno blogą apie gyvenimą Švedijoj tikėjaus tokio varianto, kad kiekvienas atsineš savo gėrimo butelį su savo vardu ir vienas pats tą butelį visą vakarą ir gers. Bet nė velnio, nebuvo tokių nesąmonių, visą vakarą mane vaišino visokiais gėrimais, įskaitant Jim Beam. :D Visą vakarą kartojau savo vardą ir kad esu iš Lietuvos, ir kad tai ne Estija ir ne Ukraina, ir kad mano vardas ne toks pat kaip Byberio. Taip po truputį prasidėjo erasmusų gyvenimas…

Panašūs įrašai: