Klientas visada teisus

Norėjau kokią nors iliustraciją įdėti. (Nuotrauka iš 9gag)

„Klientas visada teisus“. Frazė, kuri turbūt jokioj kitoj šaly nereiškia tiek daug, kiek amerikoj. Čia klientų aptarnavimas ir jo norai – labai svarbūs.

Čia gali užsisakyti belekokį patiekalą ir pageidauti visokių pakeitimų jame. Jau atnešus maistą gali triskart prašyti kad vieną dalyką tau pašildytų, kitą labiau apkeptų, trečias išvis neskanus ir menedžeris išbrauks jį tau iš sąskaitos. Vienąsyk menedžeris pamatęs, kad apie vieną staliuką skraido musė, iš anksto davė jiems 10% nuolaidą, kitąsyk nuo 6 žmonių staliuko nubraukė visą sąskaitą nes jiems daug kas nepatiko tiek maiste, tiek mano aptarnavime.

Be abejo, atitinkamai paliekama ir daugiau arbatpinigių – minimum 15%, kai kuriose vietose bent 18%, o maksimumas gali būti kad ir visas šimtas. Todėl labai nemėgdavau, kai į restoraną ateidavo europiečiai, kurie nuo $40 sąskaitos palieka tris baksus arbatos. Už tai užknisa, kai ateini su kažkuo, kuris alkanas, ir paprašai tik stiklinės vandens, tada padavėjas į tave nepatenkintas žiūri, ko čia nieko neužsisakinėji ir dykai sėdi.

Dar keli pavyzdžiai iš realaus gyvenimo:

Apsikirpus kirpėja man sako: „tu dabar pažiūrėk kaip tau tie plaukai gulisi, jei pamatysi kad kažkas negerai, kažkas nepatinka – per savaitę ateik ir aš tau nemokamai pataisysiu ką norėsi“.

Parduotuvėj vyksta akcija dešrelėms. Visas akcijines dešreles išperka, bet atėjus bobulka vis tiek nori tų pigesnių, nu kaip Lietuvoj. Pasikviečia menedžerį ir jis sako: „imkit šitas dešreles be akcijos ir pasakykit kasoj, kad Styvas prašė įmušti nuolaidą“.

Aš tai niekad neišdrįsdavau labai kabinėtis prie ko nors, ar prašinėt visokių nesąmonių. Todėl pradžioj mane net nervino, kad čia viską turi pats pasirinkti, tarkim ateini į Subway (greito maisto tinklas, kurie daro sumuštekus) ir nors pasirenki sumuštinį iš meniu, vis tiek turi pasirinkti praktiškai viską: duoną, mėsą, daržovęs, padažą, nu viską. Nu aš tik noriu sumuštinio iš meniu, kuris daromas pagal receptą, ko dar čia manęs klausinėjat…

Tiesa, kai kuriose vietose, kaip pastebėjau, būna meniu apačioje prirašyta, jog patiekalų sudėtinių dalių virtuvė nekeitinės, arba “neverkšlenkite ir neprašykite padalinti čekio į kelis”. Ha.

Panašūs įrašai:

Apie amerikonus

Taip, kelių sluoksnių salotos su majonezu kaip iš "How I Met Your Mother" Maršalo šeimos susitikimo, tikrai egzistuoja

Turbūt apie jokią kitą tautą nėra tiek stereotipų, kaip apie amerikiečius. Aš (o manau ir daug lietuvių apskritai), prieš važiuodama galvojau, kad jie:

  • Kvaili ir neišsilavinę
  • Nieko nežinantys apie likusią pasaulio dalį
  • Stori ir amžinai ėdantys nesveiką maistą

Ir visa tai yra tiesa. Iš dalies. Visų pirma, reikia turėti omeny (ir šita taisyklė galioja ne vien kalbant apie žmones), kad Jungtinės Valstijos – labai didelė ir LABAI įvairialypė šalis, ir kas galioja vienai valstijai, gali būt visiškai skirtinga nei kitoj. Tad tai, ką aš čia parašysiu, atspindės labiau Masačiusetsą, o gal išvis tik kurortinę jo dalį.

Kalbant apie amerikiečių žinias ir intelektą, tai taip – jie gali nežinoti elementariausių žinių, kurias mes įgijame pradinėj mokykloj, dažnai taip ir yra. Skirtumas tas, kad jiems nelabai rūpi – juk viską gali susigūglinti su savo aifounu, o tos bendrinės žinios jiems gyvenime nėra taip ir reikalingos. Jiems kur kas labiau rūpi ta sritis, kurioje jie dirba ar ką studijuoja. Kalbant apie studijas – jos čia labai svarbios. Turbūt nėra svarbesnio dalyko jaunam žmogui, kaip patekti į gerą universitetą. Studijos čia visada mokamos (nors yra daug galimybių teikti prašymus dėl įvairių stipendijų, kurios gali pilnai padengti visas išlaidas ar net daugiau), ir už metus gali tekti mokėt nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių per metus. Nežinau ar tai tiesa šimtu procentu, bet viena amerikietė pasakojo, jog darbdaviai labai kreipia dėmesį į tai, kurį universitetą baigei. Jei į darbo vietą pretenduotų du žmonės – vienas su prestižinio universiteto diplomu, kitas su kiek prastesniu, bet atlikęs daug „užklasinės“ veiklos toje srityje, darbdavys vis tiek greičiau pasirinktų pirmą kandidatą, nesvarbu kad antrasis gal daugiau turi patirties.

Bendrai kalbant,  man nesijautė, jog bendraučiau su bukais žmonėmis (su keliom išimtim), Lietuvoj dažniau sutinku labiau atsilupusių, nuo gyvenimo aktualijų atsilikusių, niekuo nesidominčių žmonių. Nesakau, kad čia tokių nėra, gal man tiesiog nepasitaikė daug tokių.

O kad amerikiečiai nežino nieko apie Europą ar apskritai kitas šalis – man šis mitas visiškai sugriautas. Bent jau Masačiusetse visi, išskyrus kažkokį brazilą degalinėj, teisingai ištarė „Lithuania“, dažnas žinojo kur ji randasi, daug kas norėjo daugiau išgirsti ko nors apie šalį ar jos gyventojus. Spėju, kad taip yra dėl to, jog į Cape Codą atvažiuoja nemažai lietuvių, galų gale pačioj Amerikoj ne taip ir mažai išeivių palikuonių. Būdavo smagu pasišnekėti su tokiais, nes jie labai domėdavosi Lietuva, kurioje gyveno jų tėvai ar seneliai.

Pakolkas didžiausias akibrokštas man šiais metais buvo Švedijoj, kur tarp Europos Sąjungos studentų pusė nežinojo kas ir kur ta Lietuva, ar išvis išgirsdavo ją kaip „Ukrainia“. Taigi amerikonai nuoširdžiai mane stebino savo kad ir nedidelėmis, bet vis tiek kažkokiomis žiniomis apie Lietuvą.

O dėl maisto tai jo, valgo jie nesveikai, bet ne visi ir ne visada. Čia tikrai daugiau vegetarų, veganų, bet yra ir nutukusių į kėdes netelpančių apsirijėlių. Cape Code jų sąlyginai mačiau nedaug, kaip kažkas sakė „nes gėda eiti į paplūdymį jei esi storas“, bet nuvažiavus piečiau pasikeitė žmonių gabaritai į didesnę pusę. Jie žino, kad valgo nesveikai, ir per pietus pilantis gėrimus man vis kas nors pasakydavo „negerk tų limonadų, juk nesveika“, o kartais sakydavo „aš jau trečią stiklinę kolos geriu, žinau kad negerai, bet vis tiek geriu“. Beje, tam pačiam viešbuty pietaujant, žinot kuris žmogus prisikraudavo į lėkštę daugiausiai maisto? Justė Trinkūnaitė. Neskaitant gal kelių lietuvių bachūrų, kurių pagrindinis maisto šaltinis ir buvo viešbučio virtuvė.

Amerikiečiai turi gerų bruožų, tokių kaip nuolatinis mandagumas ir šypsena (kad ir dirbtinė, man vis tiek geriau nei surūgęs veidas). Tarkim, jei dirbi restorane padavėja, tai išgirsi jų maždaug tiek:

  • Nuvedi prie staliuko – ačiū
  • Paduodi meniu – ačiū
  • Surenki meniu – ačiū
  • Atneši gėrimus – ačiū nuo kiekvieno, kas gauna stiklinę
  • Atneši maistą – ačiū vėl
  • Nuneši maistą – ačiū
  • Paduodi sąskaitą – ačiū, ir po to dar kartą kai jie jau sumoka ir paimi tą sąskaitą

Ir aišku dar eigoje, jei tik reikia ką nors papildomai padaryti – ką nors atnešti, nunešti, atsakyti į klausimą, visada bus daug ačiū. Be abejo, duag ir „prašau“, net keista, kai koks šešiametis užsisakinėja pusryčius: „Gal galėčiau gauti blynų su mėlynėmis, prašau? Ir jei galima, dešrelę atskirai, prašau.“

Patys amerikiečiai sako, kad jie labai skundžiasi ir kad lietuviai jiem patinka tuo, kad jiems viskas gerai. Cha, pabūtų tie amerikiečiai valandą vienoj patalpoj su lietuviu pensininku, tai pakeistų nuomonę.

Dar ką pastebėjau, tai jie be galo mėgsta girti viską, ypač materialinius dalykus. Vos ne kasdien girdėjau kokia mano graži šukuosena ar plaukų spalva, nesvarbu kas tai sakytų, ar viešbučio svečiai, ar kasininkė parduotuvėj, ar lifto prižiūrėtoja Čikagoj nusileidus nuo Sears Tower. Kartais atrodo, jog jie giria ne tai, kas gražu, bet kas išskirtinio, bent jau taip nusprendžiau kai pagyrė mano tragiškai suvarytas basutes. Arba susivėlusius mėnesius nekirptus plaukus, kuriuos kiekviena lietuvė draugė palydėtų klausimu „Juste, kada apsikirpsi?“. Amerikiečiai apskritai pastebi šukuosenos pokyčius, ir ypač vyriškoji giminė. Aš galiu apsikirpti ir tata (tėtis, aut. past.) tai pastebės po gero mėnesio, bet Cape Code visi, su kuriais dirbau ir bendravau, pastebėdavo jau sekančią dieną.

Ai nežinau ką čia dar pasakyt. Daug kam iš lietuvių nepatiko amerikiečiai ir jų mentalitetas, man tai patiko, sakykim, labiau nei tipiniai lietuviai. Daugiau prikolina (bendraujant su klientais), daugiau šypsosi, beveik nenaudoja sarkazmo ir paprasčiau žiūri į viską.

 

Panašūs įrašai:

Working hard, hardly working

Nors šiaip pagal idėją turėjau dirbti Bostone kartu su Ugne, Martynu ir kita Rasos gimnazijos chebra, bet išėjo taip kaip išėjo ir ėmiau atsarginį variantą, kuris buvo darbas Cape Code viešbuty. Pasamdė mane be jokio CV, jokio pokalbio, tiesiog po emeilo, tipo “va, čia turėjo merginos pas jus atvažiuoti dirbti, bet jos nebenori, gal galiu aš vietoj jų?”. Tiesa, pokalbis buvo vėliau, kai jau buvo pasirašyti visi dokumentai. Ir tai kalbėjom dėl to, kad papasakot apie darbą menedžeriui pasirodė lengviau nei rašyt viską per skaipą. Taigi taip aš atsidūriau Red Jacket Beach Resort.

Viešbutuks

Atvažiavus į South Yarmoutą tas pats menedžeris atvažiavo manęs pasiimti, atvežė į viešbutį, apgyvendino viename iš jo kambarių (kur beje dykai pragyvenau visą savaitę) ir aprodęs mano naująją darbovietę papasakojo ką aš čia galėčiau dirbti.

Kadangi buvau pirma lietuvė, kuri atvažiavo anksčiausiai, galėjau pasirinkti ką dirbti. Tiesa, tas pasirinkimas buvo ribotas… Viešbuty tuo metu svečių buvo nedaug, tad galėjau rinktis iškart eiti dirbt į sodą arba palaukt kurį laiką kol bus daugiau užimtų kambarių ir pradėti kambarinės karjerą. Aš, žmogus kuris labiausiai gyvenime nekenčia kloti lovų, aišku pasirinkau grėblį vietoj dulkių siurblio. Tiesa, visgi pirmom dienom, kadangi lijo, ne tik gėlytes kapsčiau, bet ir šiaip padėjau dirbti šen bei ten, kad nereikėtų šalti lauke. Ai, dabar dar prisiminiau kad galėjau mėnesį apsiimt mokytis dirbt front deske bet su galimybe kad po to mėnesio darbo negausiu (jei tuo metu dirbanti panelė susitvarkys vizą) ir teks eiti tvarkyti kambarinių, bet nenorėjau rizikuot ir pabijojau kad nieko nesuprasiu ką man sakys amerikonai telefonu.

Darbas sode… dabar kai pagalvoju, tai TIEK apie tą darbą galiu pripasakoti, kad visus užknistų skaityti. Pačios pareigos tai labai paprastos. Kasdien pasodindavom naujų gėlių, kažką persodindavom, kažką paravėdavom, palaistydavom. Kartais kokį medį ar krūmą apkarpydavom, kartais lapus pagrėbliuodavom. Sakau tai daugiskaita, nes dirbau su sodininku (aš tipo jo padėjėja) Patriku, kuris turbūt keisčiausias žmogus visame viešbuty.

Trumpai apie jį: buvęs jūrininkas, kuris dešimt mėnesių praleido povandeniniam laive (ir mano galva tada jam pavažiavo stogas), klaustrofobikas, truputį paranojiškas, daug kalba, bet nieko nepasako, naglas ir našarnikas. Iš pradžių dirbti su juo buvo juokinga, paskui ėmė užknisti, o vasaros gale kartais net nesmagu pasidarydavo. Apie Patriką namuose šnekėdavom su kambariokėm vos ne kasdien, nes amžinai būdavo istorijų.

Mėgstamiausias jo filmas – Titanikas. Amžinai dainuodavo jo dainą, kartodavo frazes iš filmo ir klausdavo kodėl aš nenoriu n-tąjį kartą vėl jo pažiūrėt. Jis nuolat kalba, bet ne dėl to, kad jam įdomu, o todėl, kad tik kalbėt. Tad pirmom savaitėm jis man uždavinėdavo tuos pačius klausimus: ką valgei vakar vakarienei, ką šiandien pusryčiams, kodėl valgei tą patį ką ir vakar, ką vakar veikei po darbo, ar kalbėjai su savo tėvais ir panašiai. Paskui, kai jau susibendravom, tai baigėsi tie klausimai, nes rasdavom ir šiaip ką pašnekėti.

Kartais menedžeris pasiima savo aipedą ir eina visus fotkint ir kelt į twitterį. Tai va ir mus su Patriku prigavo

Keletas smagesnių istorijų, kurios dabar šovė į galvą.

Viešbuty dirba Cape Cod Jet Ski and Parasail company, kurie užsiima parasparniais ir panašiai. Ir vienas iš darbuotojų vietoj vienos kojos turi protezą. Patrikas manęs vis klausinėdavo, kas čia jam galėjo nutikti, tikriausiai ryklys nukando, nes juk vandeny dirba. O aš sakau, kad nežinau, visko gi galėjo čia būt, bet jis įsikandęs to ryklio. Tik neišdrįstam nė vienas jo pačio paimt ir paklaust. Ir vieną dieną, aš skabau kažkokias ramunes, Patrikas šalia laisto gėles ir prieina kiti parasparnininkai. Jis pradeda su jais šnekėt, ir užsimena apie tą bičą su viena koja. Sako,

– O kas jo kojai buvo?

– Vėžys, reikėjo amputuoti, – paaiškina jo kolegos.

Tada stoja tokia trumpa nejauki pauzė, Patrikas parodo į mane ir sako tiem bachūram:

– Aaa, nes va matot, Justė tai man pasakojo, kad čia ryklys nukando.

 

Minėjau, kad jis klaustrofobikas, taigi kai einam pietauti (tam mums skirtas pusvalandis), jis viduje, kur valgom, išbūna kokias dešimt minučių, per kurias daugiau kalba su visais, negu valgo. Tiesa, dar dėl valgymo. Kaip jis pats sakė, jis niekada neina apsipirkti maisto, nes jam nepatinka būti supermarketuose. Pusryčių jis nevalgo, tik išgeria kavos iš makdonaldo (arba prašo kad jam eičiau paimti puodelį ir daug grietinėlės iš viešbučio virtuvės, nes pats nedrįsta). Pietus pavalgo viešbuty, o vakarienę eina valgyt į restoraną arba nežinau ką susigalvoja, bet iš kažkur gauna. Kadangi jis pradeda dirbti anksti ryte, mano darbo pradžioje (apie kokią devintą valandą) jis jau būna labai išalkęs. Tada klausinėja gal aš atsinešiau kokių užkandžių, bet greit susiprato kad aš niekad nieko neatsinešu. Taigi jo planas iš kur gaut pavalgyt yra toksai. Kartais ryte atvažiuoja vyras (kurio jis net vardo nežino), kuris išvalo viešbučio paplūdymio smėlį. Patrikas, su juo pakalbėjęs, išsiaiškino, kad anas dirba kepykloje, taigi suderino kad jam vis atvežtų kokį keksiuką. Dar pakalbėjo su Tony, kuris atveža vaisius ir daržoves į virtuvę, ir bando iš jo gauti ką nors. Dažniausiai pasinaudoja manimi, sako ką nors “Justė is very hungry, do you have an extra orange or something?”.

Ir šiaip daug kur mane panaudoja, kaip kad su tuo rykliu buvo. Arba vieną dieną, kai prigavo kažkokį paauglį rūkantį prie viešbučio ir sugėdinęs jį privertė užgesinti cigaretę. Po kiek laiko, pamatė jog prie baseino rūko moteris, privažiavo (mes važinėjam su tokiu golf cart mašinyte) prie jos papasakoti apie tą paauglį ir sako jai:

– Vat Justė man sakė, kad Lietuvoj, jeigu prigauna kokį nepilnametį rūkantį, tai iškart uždaro jį į kalėjimą.

Dar kai apsikirpau ir jam paminėjau, jog reikia nusidažyti plaukus, nes jau ataugo, jis paklausė kokia spalva. Kai atsakiau kad raudona, jis pasitikslino ar čia Lietuvoj taip dažysiu. Ne, sakau, čia, už kelių dienų. Tada prasidėjo moralai kad aš dirbu viešbuty, kuris turi savo etiketą ir taisykles, jog turėčiau apie tai pakalbėti su generaliniu vadovu, ir kad negaliu daryt ko užsigeidus, kad dažyti plaukus reikia licencijos ir kad išvis jis nori pašnekėti su mano tėvais, nes aš manausi čia pernelyg daug sau leidžianti. Vis tiek nusidažiau ir niekas man ten nieko nesakė.

Ir daug tokių išsigalvojimų buvo, daug visokių kvailų pokalbių, diskusijų apie nieką, jo pasiūlymų Obamai kaip padaryti šią šalį geresnę, moralų kaip negerai gerti ir rūkyti (kai jis pats paslapčiom rūko ir nepaslapčiom geria), visokių pažadų (kaip atvažiuos į Lietuvą ir išsiųs mano tėvam atviruką) ir šiaip juokingų nesąmonių. Viešbuty jis jau vadinamas crazy guy, nors, kaip jis pats sako: “Mano terapeutė sako, kad aš nesu crazy.”.

O geriausias bajeris buvo, kai važiavau su juo ir dviem kambarinėm į Hyannį. Joms reikėjo nusipirkti kelnes darbui, o man – susitaisyti dviratį, taigi Patrikas mus vežė įmonės mašina. Kol panos apsipirkinėjo, mes nuvežėm dviratį taisyt ir turėjom laisvo laiko. Jis užsimanė kavos, tai užsukom į šalia esančią degalinę. Kai sustojom, jis sako man:

– Čia dirba labai pikta moteris (mean lady, ang.), aš jos nemėgstu, pamatysi kokia jinai pikčiurna.

Įeinam ir prie kasos, kaip supratau, buvo kita moteris. Patrikas eina piltis kavos ir sako:

– Kaip gerai kad atsikratėt tos pikčiurnos, jinai buvo tikra rakštis subinėj.

Tada prie kitos kasos nugara stovėjus moteris atsisuka ir sako:

– Ir vis dar esu.

Patrikas supranta kad ką tik ant visos degalinės apvarė jos darbuotoją ir bandė viską nuleist juokais, bet buvo juokinga turbūt tik man. Tada jis eina susimokėt pas tą piktąją ponią. Kava kainuoja $1.06, bet jis turi tik dolerį ir paklausė manęs gal aš turiu šešis centus. Sakau, jo, aišku. Krapštau tuos centus iš piniginės ir toji kasininkė manęs klausia:

– Jūs kartu?

– Jo, – sakau.

Tada jinai į mane pasižiūri tokiu tragišku, sukrėstu ir kartu užjaučiančiu veidu ir sako:

– Jeigu jums reikia gero psichiatro, aš turiu numerį, galiu duot.

Tada aš pradedu juoktis, kad mes tik dirbam kartu, ir negalėjau nustot juoktis net kai grįžom į mašiną.

 

Nu tai tiek apie Patriką. Šiaip visas kitas kolektyvas tai fainas, draugiškas, bendraujantis ir aišku paprikolinantis. Kai kurie, dirbantys čia ne pirmus metus, moka kelias frazes pasakyt lietuviškai, tai buvau labai nustebus kai pradžioje su manim sveikindavosi lietuviškai. O vienąkart pietaujant kalbėjau prie stalo lietuviškai su kambariokėm ir man kažką pasakius vienas iš amerikonų atsisuka ir sako: “Ką?”. Nekokius atsiliepimus girdėjau tik iš viso housekeepingo staffo, išskyrus aišku pačias lietuvaites. Ten dirba nemažai brazilių, kurios ne itin draugiškos, kalbasi tik tarpusavy ir panašiai. Ir supervaizina ten ne kažin kokios damos, tai džiaugiuosi kad nereikėjo man dirbti su ta chebra.

Be Patriko darbo metu bendravau su GSA (Guest Service Agent) arba kitaip bellmanais, tai su jais daugiausiai laiko stūmimo ir buvo. Dėl to tokia ir įrašo antraštė. :) Ir su apsauginiais daug laiko pramuilindavau kai nebūdavo ką veikt (arba po mano darbo, kai jiem būdavo nuobodu saugot naktį), waitstaff smagių žmonių buvo kol neišvažinėjo visi atgal į univerus, virtuvės staffas irgi fainas, gerai pašeriantis. :D

Kai baiginėjosi sezonas ir studentai rugpjūčio vidury pradėjo baiginėt čia darbus, mane perkėlė keliom savaitėm dirbt į paplūdimį, kur reikėdavo dienos metu prižiūrėti kad prie paplūdimio ir baseinuose būtų rankšluosčių, o vakare nešvarius rankšluosčius, skėčius ir kėdes surinkti. Tai dieną nebūdavo ką veikt ir galėdavau sėdėt ir plepėt, o vakare buvo fizinio darbo, kuris pimom dienom vargino, bet po to pripratau, o ir laikas greičiau bėgo nei sode.

Čia vėl su aipedu generalinis vadovas pasitiko, kai atėjau į darbą surinkinėt kėdžių ir skėčių.
O čia nufotkino, kai biškelį užklimpau beveždama rankšluosčius. Su šita pačia mašinyte ir su Patriku važinėdavom. Nuotrauka Agnės Sabaliauskaitės.

O dabar, kai jau sezonas baigėsi ir liko man tik savaitė dirbti, tai vieną dieną padėjau padengti stalus meetingui, o dabar virtuvėj padedu, t.y. dažniausiai plaunu indus ir valgau. Tai čia skaitau geriausias darbas, nes dar greičiau bėga laikas, daug su visais prisibendrauji, lengva tiek fiziškai, tiek proto niekas neknisa, ir prisivalgai ir dar maisto namie parsineši. Taigi praktiškai išbandžiau visus darbus, tik ne kambarinės, kuria šiaip pagal kontraktą ir turėjau būti. :)

Be to, turiu ir antrą darbą – padavėja restorane O.C.’s. Šitas darbas vienu metu labiau patiko, bet buvo tokių dienų kad grįžti nusikalus ir susinervinus. Šiaip jei jau rinktis darbą apskritai, tai dirbti wait staffu (nesvarbu ar nurinkinėt indus, ar hostint, ar servint), tai labai apsimoka, jei tik yra klientų. Kadangi wait staffo alga yra mažesnė, viskas priklauso nuo tipsų, kurių čia palieka, ir nemažai. Tai nesezono metu darbo dienom kartais po šešių valandų darbo grįždavau su $20, o kartais šeštadienį dar mažiau atidirbus gali parsinešt ir $80. Tik paycheckiai labai maži, atskaito mokesčius priklausomai nuo gautų arbatpinigių, kuriuos visada fiksuoja, tai mano čekiai būna apie $15-$30 per savaitę. :D

Bet darbas smagus, man patiko. Išskyrus tada, kai klientų beveik nėra ir atsisėdi prie baro, bandai neužmigt. Dabar įsigudrinau knygą skaityt arba kompą atsinešt. O kai klientų pilna, tai bėgioji tikrąja to žodžio prasme, bet tada laikas akimirksniu prabėga ir tas momentas, kai pabaigoje susiskaičiuoji visus uždirbtus tipsus, labai greit ir smagiai ateina. Ir valgyt gaudavau. :)

Išmokau visokių amerikietiškų nesąmonių, kaip antai šešis būdus kaip galima iškepti kiaušinį, kokie būna padažai ant salotų, kokie būna garnyrai prie sumuštinių ir pan. Čia daug kas kitaip nei Europoj – už kavą ir vaisvandenius sumoki tik kartą, pakartoti gali nemokamai, stalo vanduo nemokamas ir jį užsisako beveik kiekvienas klientas. Pusryčiams jie valgo kiaušinių patiekalus arba saldžius blynus/french toast su dešrelėm arba šonine. Ir šiaip visokių išpindėjimų pilna, kad skirsiu tam atskirą įrašą.

Panašūs įrašai:

Valpurgijos naktis

Vappu arba Walpurgis Night – labai svarbi šventė Skandinavijoje. Man net gaila, kad mes jos nešvenčiam, nors ir turim išeiginę gegužės 1 dieną. Per feisbuką gavom pakvietimus ateit į parką, kur kažkokio klubo didžėjai parūpins muzikos. Aprašymas buvo tik švedų kalba, aš net nesiverčiau kas ten buvo parašyta. Tai visi ir atėjom tokie be nieko, juk nežinojom kaip čia švęsti tą dieną. Na, kažkas pasiėmė gėrimų, fotikus, kai kurie tik pagalvojo, kad gal reikėtų kažko pasitiesti atsisėsti. Atėjus į parką mus pasitiko smagi muzika ir daug jonšiopingiečių.

Ateinam.

Tai yra šventė, kuri žymi pavasario pradžią, nors tądien buvo gana vėsoka. Saulei leidžiantis be striukių buvo tik tie, kas šoko arba šildėsi kitomis priemonėmis. Visame parke tvyrojo kepamo maisto kvapas, kurį švedai kepėsi ant vienkartinių grilių. Tuo momentu mes supratom kokią klaidą padarėm neatsinešdami bent kokio sumuštinio…

Buvo ir visokių įdomiai apsirėdžiusių žmonių. Juos gali pamatyt kasdien, tik tądien parke buvo susitelkęs žymiai didesnis jų kiekis.

Alkanesni patraukė link parduotuvės užkandžių, ištroškę – į systembolaget, kol neužsidarė. Treti, tarp jų ir aš, numojo į bet kokius trūkumus ranka ir tiesiog relaksino ant pievutės.

Fotkinau švedus. Juos gali atpažinti iš šukuosenų.

Atmosfera jautėsi labai smagi – muzika buvo tokia, kuri ir tiko, ir patiko, net pasijautė toks festivalinis kvapelis. Tik oras vėsokas. O po dviejų dienų buvo taip šilta, kad su džinsais sunku ant saulės išbūt. Tuo metu Råslätt pievelės pakvipo kepamomis griliaus dešrelėmis ir pasipuošė apnuogintom vyrų krūtinėm bei baltom moterų kojom.

Vienas iš gėrimų žaidimų.

Fauna buvo vien tik jaunimas ir tarptautinių studentų buvo mažuma. Nors mūsų visam mieste yra bent trys šimtai, bet buvo tik gal koks ketvirtadalis. Užtai buvo smagu pagaliau būti švedų apsuptyje, nes beveik visuose renginiuose dažniausiai malamės su erasmusais. Pamaniau, jei būtų tokia fiesta Lietuvoj, joje netrūktų girtų trumpaplaukių avigalvių, kurie protestuotų prieš didžėjus ir leistų savo šlagerius per mobiliuosius telefonus, o patruliuojantis pareigūnai vis užmestų akį, kad anų šokiai nepavirstų imtynėmis. Čia tuo tarpu nemačiau nė vieno girto žmogaus, nors aplink mėtėsi šimtai skardinių, butelių ir systembolaget maišelių. Gal ne tiek mėtėsi, kiek buvo daugiau mažiau tvarkingai sumesti į krūveles. Kas dar kitaip nei Lietuvoj – jų neatėjo rinkti vietiniai benamiai. Mačiau vieną, gal du vyriškius, kurie susirinko po pilną maišą skardinių, bet neatėjo pakartot. O uždarbio čia būtų tiek kad man užtektų prasimaitint mėnesį (primenu – viena skardinė/butelis – 40 ct).

Justine šypsosi ir jai be striukės nešalta.

Grįžus į Råslätt meksikiečiai pasikvietė pas save į afterpartį, po kurio ėjom pažiūrėti gana skurdžių fejerverkų ir didžiulių laužų, o vakarą pabaigėm klube Sliver. Beje, tą savaitgalį Carlos su Martin išvažiavo į Uppsalą – kitą studentų miestą – ten šventė buvo tokia, kad stogą rovė. Mačiau kelias fotkes, toksai žmonių kiekis, tiek nuotykių, kad nerealu. :)

Panašūs įrašai:

Apie klubus

Vis taupiau šitą įrašą kol daugiau klubų aplankysiu, bet jei jau kažkur einam, tai dažniausiai į tas pačias vietas. :D Teko aplankyt tris klubus (visam Jonkopinge jų yra apie 10). Dar labai noriu nueit į vieną, bet kadangi jis iš brangesnių, mažai kas eina dažniausiai. O apie kitus kažkaip net negirdim, nelabai matos kokių plakatų mieste ar panašiai.

Akademien arba AKA

Čia vieta, kur bent kartą yra pabuvęs bent vienas tarptautinis studentas – apie jį net buvo paskaita per įvadines savaites. Čia įleidžiami tik studentai turintys švediškus student pažymėjimus (arba turi būti iš anksto įtrauktas į guest listą už 40 kronų). Dirba tik studentai (visi, priklausantys studentų atstovybei, turi atidirbti kažkokį kiekį valandų), išskyrus apsaugos darbuotojus. Kadangi nereikia mokėti algų studentams, kainos čia pačios mažiausios mieste. Alus/sidras 10lt, stiprieji gėrimai (pvz. tekila, jageris) 18 lt. Įėjimas 20 lt, pirmą valandą nuo atidarymo – nemokamai. Veikia tik trečiadieniais, tad spėju statistiškai rytinės ketvirtadienio paskaitos lankomos rečiausiai. Užsidaro (kaip beje ir visi klubai) antrą nakties.

Yra trys salės: 1) šiaip kažkokia, kur iš pradžių leidžia normalią indie rock ar šiaip žinomesnių šlagerių, o paskui pradeda leist kažkokias švediškas dainas ir visi iš tos salės dingsta; 2) didžioji salė, kur sukasi visi žinomiausi hitai ir remixai. Avicci – Levels čia išgirsi minimum tris kartus per vakarą. Taip, čia dainos kartojasi netgi per tą patį vakarą; 3) lounge salė su stalais ir foteliais, kur muzika negroja, o žmonės susirenka pailsint kojas ir pasišnekučiuoti. Šita vietelė man labai patinka, Lietuvoj tokių nepastebėjau – būna taip per vakarą su niekuo ir nepašneki, nebent parėki į ausį.

Per įvadinę paskaitą, kai supažindino su taisyklėmis, paminėjo jog eilės į klubą driekiasi ilgos, ypač per nemokamo įėjimo valandą (happy hour). Kartais studentų būna tiek daug, kad paprasčiausiai nebeįleidžia, nes netilps. Bet per visą semestrą nemačiau kad taip būtų. :) Gal rudens semestre nebent, nes tada būna daugiau studentų. Pirmą mėnesį klubas visada būdavo pilnas, bet vėliau žymiai tuštesnis – daug kas keliauja, ir šiaip pabosta po kurio laiko, nes žmonės visada tie patys, muzika irgi, tad eini vien tam kad dirba tik vieną dieną per savaitę. :)

Enkelt

Mažas klubelis, tik su viena nedidele šokių aikštele, kur trigubai daugiau vietos skirta foteliams. Įėjimas, kaip į tokią vietą, sakyčiau gerokai per didelis – apie 40-45 lt. Net nežinau ar egzistuoja happy hour… Nedavė net gimtadieninės nuolaidos. :( Bet muzika geresnė nei Akademien, nes ne vien nusibodę tie patys hitai. Ir žmonės truputį labiau fancy atrodo. Ai, čia juokingas dalykas kad nepastebėjau jog būtų kokių nors specialių ženklų parodyti jog yra moterų tualetas, tad į jį vis įeina koks čiuvas, todėl visada šalia stovi apsauginis, kuris vis įbėga pasiklydėlį išvesti. :D Daugiau nelabai yra ką pasakot. Pavadinimas reiškia “paprastas” (štai pasireiškia mano švedų kalbos žinios).

Centrum

Didžiausias iš visų aprašytų klubas, kaip sako pavadinimas – pačiam miesto centre, susidedantis iš lounge salės pirmam aukšte ir dviejų šokių aikštelių rūsyje. Nežinau kiek įėjimas, nes visada įeinam per happy hour. Kartais tiesiog įeinam, gaunam štampą ir išeinam, jei turim planų kitur eit – taip visad galim sugrįžti dykai. Užtat visad sumokam 8 lt už rūbinę. Fainas klubas, nes įvairi publika, ir tarptautinių studentų ateina, ir vietinių nemažai. Daug vietos, daug chebros. Kainų nežinau. Vienoj šokių aikštelėj groja r’nb arba kokią latino muziką, kitoj – kažkokią elektroniką, bet tokią iš normalesnių, nei per daug smegenų braižo, ne vien nusibodę hitai, visokių remixiukų paleidžia, Avicci irgi aišku būna. Ir truputį ilgėliau dirba – antrą valandą vienoj salėj tebeleidžia muziką, kol visi pamažu išsikrapšto iš klubo.

Panašūs įrašai:

Lietuviška vakarienė ir ne tik

Per International Day nebuvo Lietuvos stalo (nes aš pamiršau ir šiaip nebuvau tinkamai informuota, o kiti lietuviai neparodė jokio noro dalyvauti), o ir per Cultural Days (kiekvieną penktadienį) pristatyti Lietuvos niekas taipogi nepanoro, tai paėmiau ir suorganizavau nedidelę lietuvišką vakarienę. Sukviečiau keliolika žmonių, pusę jų pristačiau prie darbo viską lupti, pjaustyti ir tarkuoti, suvienijom jėgas ir virtuvės resursus su kursioke Diana ir paruošėm šaltibarščius bei bulvinius blynus.
Photobucket

Laukiu eilėje prie kasos. Kainavo viskas apie 240 SEK. Nesitikėjau kad tiek mažai, tai paskui dar dapirkau šio bei to.

Buvo planas iškepti duonos su česnaku, bet ikėjoj duonos nebuvo (o metų pradžioj buvau radus panašios…), o visur kitur duona saldi, bent jau taip kiti sakė. Ant pakuotės supratau tokius žodžius kaip “obuoliai”, “bruknės” ir pan., tai neeksperimentavau…

Tai ta proga iškepiau sausainių. Visiem patiko. Ir atnešiau lietuviškų saldainių (kurių neįstengiu pati suvalgyt), tai daug kam patiko tie saldainiai, kurie man patys neskaniausi. Italas pasiliko sau Vyturėlio popierėlį, sakydamas “čia bus atminimas, vienintelis dalykas kurį turiu iš Lietuvos”. :D Kai kad pastebėjo, jog karvutės saldainiai pagaminti Latvijoj, o ne Lietuvoj, ta proga dar ir apie Baltijos šalių skirtumus pašnekėjom. Nes absoliučiai visi ne tik kad nežino bent vieno skirtumo tarp šių šalių, bet nežino ir kaip geografiškai jos išsidėsčiusios, ar net painioja pavadinimus, ką ten kalbėt apie sostines ar panašiai.

Grįžtant prie maisto. Tai šaltibarščiai ne visiem patiko, ypač kas ne iš Europos. Kas yra burokėliai visi daugmaž suprato, bet apie kefyro paaiškinimą jau buvo sunkiau… Kam tikrai patiko, tai vokiečiui Colin, jis dvi lėkštes suvalgė. Bet apskritai tai sriubos liko, parsinešiau pusantros porcijos namo (iš viso buvo beveik 5l sriubos). Carlos (Mexico), sakė jog čia labiau panašu į salotas, nei į sriubą, ir kad galėčiau “improve’inti” pvz. įdėjus čili. :D Nors paskui pats juokėsi kad kefyras būtų užmušęs aštrumą. O Maia (USA) sakė: aš valgiau ir sulig kiekvienu šaukštu vis kitokio skonio tikėjausi, ir negalėjau priprasti kad skonis kitoks, nei manai iš pradžių.

O bulviniai blynai žymiai geriau suėjo. Vėlgi, buvo kam nepatiko, bet suvalgyta buvo viskas. Tiesa, sunku pamatuot kiek mes ten jų pritarkavom… Bet daug. Juokingiausia buvo, kai į virtuvę ateidavo koks meksikonas ir, pamatęs tarkių dubenį, klausdavo ar čia mėsa, ar tunas, ar kas. Ir niekaip nepatikėdavo kad taip gali atrodyti bulvės. Vokiečiui vėlgi, patiko, sakė jie ten irgi tokį patiekalą valgo, tik su obuolių uogiene. Aš tik grietinės pripirkau, kurios beje iš trijų indelių suvalgė tik vieną. Man ne problema – parsinešiau viską kas liko, jau grietinės tai aš nevengiu. :D

Foto nebus, nes buvau pernelyg užsiėmus visu gaminimu, kad dar fotkinčiau ką nors.

Už tai įdedu filmuką ne visai į temą. Pafilmavau pro langą, kai į Raslatt atvažiuoja ledų furgonas (ar kaip jis vadinasi, nežinau):

Panašūs įrašai:

Apie švedus ir kaip čia gyvenasi

null

Bene įdomiausias įrašas, bent man. Kiekvienas, gyvenęs Švedijoj, turėtų rast daug pažįstamų dalykų, bet kai kas gal atrodys ir visiškai kitaip.

Žmonės

Paveikslėlis viršuje, nors ir kelia juoką, bet yra teisingas. Švedai nemėgsta artumo su nepažįstamais žmonėmis. Todėl autobusuose visi sėdi po vieną, nors sėdynės dviems. Jei sėdi keli žmonės šalia – arba draugai, arba ne vietiniai, arba daugiau nėr kur atsisėst, o labai norisi. Taip ir stotelėse laukia. Stotelėse dažniausiai būna tokie aukšti suoliukai, kur gali neatsisėst, o tik padėt užpakalį, kaip ant laktos. Tai ant tų suolelių būna pasirėmęs vienas, gal du žmonės, nors laisvai tilptų bent trys. Ir tie suoleliai tolėliau pastatyti, kad galėtum stovėti per tris metrus nuo pačios stotelės. Dėl to su švedais nėra lengva susidraugauti, jiems reikia laiko, kad įsileistų naujus žmones į savo gyvenimą. Bet tai nereiškia, kad jie nėra draugiški. Kiek man teko bendrauti per vakarėlius ar klube, tai švedai mielai su tavim šnekės, bet dažniausiai pirmi neužkalbins. Išvis kokiam klube/bare nebuvo kad prieitų koks bičas kalbint. Nes čia juk lyčių lygybė, turi ir panos pirmos entuziazmą rodyt. :D Čia rimtai sakau, jei apsikeitei su biču telefono numeriais, tai pirma jam ir parašyk. True story.

Kalbant apie vaikinus, tai jau ne kartą bloge minėjau kad čia jie nenormaliai gerai atrodantys. Aišku, ne kiekvienas gimęs su modelio veidu, bet jie labai rūpinasi kaip rengiasi, ypatingai daug dėmesio skiria plaukams (įskaitant facial hair). Man per pirmas dienas univere buvo šokelis. Žinojau ko tikėtis prieš atvažiuojant, bet nu kai ktune matai arba nerdus arba šiaip tokias nuobodylas džinsai-megztinis-trumpas plaukas, kuriuos ir pamirštum jei nematytum kasdien, tai čia… Kadangi aš į univerą ateinu ne per dažniausiai :D tai ir neprifotkinu tų švedų. Mergos normalios, truputį putlesnės nei lietuvės, dažniausiai blondinės. Kažkas man čia pasakojo kad bais negražios jos, tai nu nežinau, man tai gražios. Ne visos, yra daug ir visokių barbių ar šiaip tešlių, bet iš esmės tai simpatiškos. Tik kadangi čia lyčių lygybė, tai kartais pasireiškia jų agresyvumas kur nors braunantis klube ar šiaip šokant. Man asmeniškai nepasitaikė nieko panašaus (manau po lenkių jau nieko blogiau būt negali), bet panos iš normalių šalių sakė kad amžinai klubuose jas apstumdo švedės. :D

Dėl anti-rūkymo politikos labai mažai švedų rūko. Ta prasme, LABAI mažai. Internete radau, kad keli procentai. Panašiai ir yra. Užtai gan populiarus snus – tabakas tokiuose mini maišeliuose, kurį dedi po lūpa ir nieko nedarai su juo. Visas nikotinas ir kiti šūdai per dantenas įsisavinami ir po 15-30 min gali spjaut lauk. Man tai ne itin patiko, kažkokia nesąmonė. Ir labai keista kai snusą vartoja tarkim vidury paskaitos. Man kažkaip labai nepagarbiai atrodo – dėstytojas kažką pasakoja, o tu su pirštu po burną makaluoji. Bet jiem dzin. Snus legaliai parduodamas tik Švedijoj ir Norvegijoj. Kainuoja beveik perpus pigiau nei cigaretės – 18 pakelių 8-10 lt.

Labai didelis pliusas, kad dauguma švedų kalba angliškai. Ypač jaunimas, sakyčiau dauguma kalba laisviau už mane. Vyresni kaip kada, būna kad supranta ką sakai, bet atsakyt nelabai atsako. Ir kalba jie beveik be akcento, na bent aš nejaučiu, o gal tiesiog nebegirdžiu.  Čia visi filmai per televiziją ne įgarsinami, o subtitruojami, tai puikios pamokos ne tik švedams pramokti anglų, bet ir mums – švedų.

Gėrimuxai

Silpnus gėrimus (alų ir sidrą iki 3,5 laipsnio) galima nusipirkti beveik visose maisto prekių parduotuvėse. Visa kita – tik specialiose Systembolaget parduotuvėse, kurios ant kiekvieno kampo nesimėto – Jonšiopinge jų yra dvi. Ir dirba jos ne per ilgiausiai – šeštą/septintą užsidaro, o šeštadieniais – antrą. Taip sakant, jei savaitgalį sugalvojai varyt kur nors pavakarot, ir esi iš anksto neapsirūpinęs gėrimais, tai gali nebent bandyt tą aliuką gert, kuris beje dar ir kainuoja ne per mažiausiai, apie 10 kronų. Systembolaget normalus (apie 5 laipsnių) alus irgi kainuoja apie 10 kronų, jo beje čia LABAI didelis pasirinkimas. Sidras (kuris čia beje visiškai kitokio, žymiai geresnio skonio) kainuoja tiek pat kiek alus. Dauguma perka stipresnį (7,2 laipsnio), nes beveik nesijaučia alkoholio, o brangiau tik pora kronų. Pigiausio vyno butelis 50 kronų, nealkoholinio – ~20 (taip, čia yra nealkoholinių gėrimų skyrius, vienąsyk net pataikiau ant nealkoholinio vyno paskanavimo – na, kai parduotuvėse duoda paragaut kažko). Stipriųjų gėrimų nežinau kainų, nes buvau tik įdomumo dėlei nuėjus pažiūrėt prieš porą mėnesių. Pamenu tik kad ten jau triženkliai skaičiai prasideda. :)

Systembolaget apsipirkti galima tik jei esi ne jaunesnis nei 20 metų amžiaus, ir dokumentus tikrina visada. Beje, žmonių ten nebūna tiek jau daug… Na kokią penktadienio popietę tenka eilėj pastovėti kur 3-4 žmonės (nors veikia kokios 2-3 kasos), neįsivaizduoju kas darytųsi Lietuvoj jei taip alkoholį pardavinėtų.

Baruose tuo tarpu gali pirkt gėrimus aštuoniolikos. Alų/sidrą pilsto arba parduoda buteliais 0,4 l talpos. Kainuoja toks dalykas, priklausomai nuo vietos, 26-40 kronų. Toliau rašysiu kainas litais, nes manau mažai kas apskaičiavo, jog ką tik parašiau kad už bokaliuką alaus sumokėtų čia iki 16 litų. Baruose alaus pasirinkimas jau žymiai mažesnis, lyginant su Systembolaget. Ir šiaip čia kiekvienam bare vis kitokie pričiūdai – vienam airiškam pabe pirmas bokalas alaus berods 12 litų, antras ir visi sekantys – 20 lt. :)

Kalbant apie gėrimo įpročius, tai švedų dėstytoja pasakojo, jog seniau (nepamenu tiksliai, bet čia turėtų būt gal prieš vieną du amžius) švedai buvo labai gerianti tauta. Todėl buvo imtasi įvairių priemonių tą pijokavimą pažaboti. Štai todėl dabar ir turim valstybei priklausančias Systembolaget parduotuves. Kažkur skaičiau straipsnį, kad dėl paskutiniu metu išaugusio pelno sugalvojo šiek tiek sumažinti kainas… Švedai. :) Ir dabar švedai pripažįsta, kad geria nedažnai, bet jau kai pila, tai pila. Nežinau kaip yra iš tikrųjų, visokių variantų čia mačiau – ir labai girtų, ir visiškai blaivių net per patį karščiausią vakarėlį. Populiarūs tokie žaidimai kaip beer pong, caps, skaičiavimo žaidimai, jelly shot’ai. Kas iš išskirtinesnių gėrimų, tai į degtinės butelį supilti pakelį Fisherman’s Friend saldainių ir palaikius per naktį gauti skanių šotų vakarėliui. Be jokių užsigėrimų. :) Kažką panašaus kartą bandžiau bare – skonis kaip ir visko Švedijoj – labai saldu, bet gal visai ir skanu.

Ai, dar kalbant apie gėrimo įpročius, kadangi pirmom savaitėm mus visur vedžiojo švedai, tai pagal jų taisykles ir žaidėm. O jie dažniausiai pradeda gerti sąlyginai anksti. Na, jei varom į kokį klubelį devintą, tai šeštą jau susirenkam į prepartį, kad spėtume ir sužaisti gėrimo žaidimus, ir iki klubo nusigauti. Po kelių savaičių grįžom į visiem įprastą režimą, nes jau ko ko, bet prie tokio ankstyvo gėrimo niekas nesugebėjo priprast. :)

Kainos

Dėl maisto, tai jis kainuoja panašiai kaip Lietuvoj, daug kas truputį daugiau, kai kas – mažiau. Nelabai žinau iš tiesų kiek paprasti maisto produktai Lietuvoj kainuoja, nes neperku. Na, žinau kad kiaušai dabar išbrangę. :D Čia berods jie kainavo tiek pat tiek sausį, tiek balandį. 10 kiaušų 7 litai, perkant daugiau šiek tiek pigau išeina.Va sąrašiuks kiek maždaug kas kainuoja:

  • litras pieno 3 lt, aš perku pusantro litro už 4 lt
  • kilas bulvių arba miltų 2,5 lt
  • 500 gr sviesto 10 lt, margarinas žymiai pigesnis, jam dažnai ir akcijos būna. gali gaut kilą margarino už 6 lt.
  • spagečių, raudonų svogūnų kilas, trys citrinos 4 lt
  • į mėsos skyrių neinu, bet 250 g faršo (jautiena+paršiena) kažkur apie 9 lt
  • duona nenormaliai kainuoja, kepalai apie 10 lt, nebent ta sumuštinių duona (didelis pakas, kurio nespėju suvalgyt ir sudžiūsta) apie 5 lt. Puskilogramis grietinės irgi pitakas.
  • daržovės kai ne sezonas tai neperku… pomidorų kilas apie 10 lt, salotų vazoniuks 5 lt, aisbergo 7,5 lt, dabar ridikėlių padavė – puokštelė už  1,2 lt

Per akcijas kai ką galima žymiai normalesnėm kainom nusipirkt (pvz. daržoves), bet šiaip čia tie nukainojimai visai ne tokie kaip Lietuvoj… Jei sulčių pakas vietoj 12 kronų kainuoja 11, tai tokia čia ir nuolaida. :) O tokių kaip “visiem šampūnam/kačių ėdalam/sultim 20 proc. nuolaida” išvis nebūna. Užtai vyrauja “3 už 2 kainą” tendencija. Pirk tris kečiupus už dviejų kainą. Užteks trim mėnesiam. Užtai tris litus sutaupysi. Ai, čia yra tokia pigių produktų linija – Eldorado – kaip mūsų kokia Optima linija. Viskas kokius dukart pigiau (!), bet kai kurie produktai tokie, kad kartą nusipirkęs antrąsyk jau nepagailėsi pinigų normaliam. Visgi Eldorado dominuoja pas studentus, nes daug susitaupo ant dalykų, kurių skonis/kokybė ne taip ir svarbu. Nu ten koks aliejus, švaros priemonės ar panašiai.

Va kur žymus skirtumas, tai maistas kavinėse ir šiaip visur kur daro valgyt. Pigiau cigarečių pakelį nusipirkt, nei kebabą suvalgyt (o cigaretės čia nuo 17 litų). Normaliuose restoranuose patiekalo kaina būna triženklėm sumom. Arbatos puodelis su studentiška nuolada coffe house (nu kaip mūsų visokios vero cafe) 8 lt. Tiek pat kiek parduotuvėje 25 pakeliai prabangesnės arbatos. Čyzas makde 4 lt.

Telefonui perku sąskaitos papildymus po 30 lt, už kuriuos gaunu nemokamus sms ir pokalbius savam tinkle (kitur nelabai ir skambinu). Taip ir kaupiasi tie pinigai sąskaitoj, nebent pamiršti pasipildyt. Tada labai greit išbėga tie užkaupti litukai… Nuoma kainuoja 920 lt, visada fiksuota suma, nesvarbu kaip stipriai atsisuki radiatorių, sudegini elektros ar išlaistai vandens skalbykloj. Laišką išsiųst kainuoja 5 lt (bet greit ateina, per tris dienas). Rūbų, batų kainos panašios kaip Lietuvoj (kai kur pvz. Lindex, New Yorker būna etiketės su kainom įvairiose šalyse, tai paskaičiuoju jog skiriasi 10-20% nuo lietuviškų, bet nebūtinai į blogąją pusę).  Paslaugos nenormaliai kainuoja. Pigiausiai apsikirpti gali už ~50 lt. Nu kas čia dar. Nežinau, paklauskit komentaruose, jei įdomu.

Kas man čia be galo patinka, tai kad VISUR galima atsiskaityti kortele. Ta prasme, rimtai visur. Vienintelės vietos, kurias sugalvojau, kur negalima – dešrainių pardavėjas, išlendantis centre naktimis, rūbinės klubuose ir naudotų knygų parduotuvė univere. Visur kitur net nori, kad atsiskaitytum kortele – tarkim klube Akademien dviejuose iš trijų barų grynais atsiskaityti net negalima. O vienąsyk įeinant į klubą Enkelt, kadangi prieš mane kažkas mokėjo grynais, o aš kortele, man įmušė 200 SEK  ir atidavė 100 banknotą grąžos. :)

Nu ir dar apie šį bei tą

Fika – vienas iš pirmų žodžių, kuriuos išmokau čia atvažiavus. Čia dalykas numeris vienas. Nors man šitą dalyką apibūdint gana paprasta – pietų pertraukėlė darbo metu – bet švedai užginčytų ir sakytų kad taip paprastai šitos tradicijos neapibūdinsi. Dažniausiai per ją valgoma kažkas saldaus (dažniausiai cinamoninės bandelės) ir geriama kava, gal arbata. Žodžiu, kad gautum daug energijos. :) Man labai patiko fika pirmom savaitėm, nes per įvadines paskaitas buvo nemokama. :D

Kas mane čia labai užknisa, tai jų darbo valandos. Nors švedai sakosi esantys darbingi žmonės, bet kartais imi tuo abejoti. Kai kurios įstaigos dirba tiesiog nenormaliai trumpai. Tarkim student service univere ar migration office dirba 9-12 h, sockertoppen ofisas išvis kokią vieną valandą per dieną.

Nesugalvoju ką dar čia aprašyt. Paklauskit komentaruose jei kas domina.

Panašūs įrašai:

Apie šiukšlių rūšiavimą

Švedija yra LABAI ekologiška šalis, sunkiai sugalvočiau ekologiškesnę. Taigi ir mums, užsieniečiams, tenka gyventi ekologiškiau nei įprasta ir tai darom rūšiuodami šiukšles. Tiesa, kai kurie tiesiog meta viską į vieną maišą nesukdami galvos, ir kiek pastebėjau nedaug kas rūšiuoja viską taip, kaip reikėtų, nors už taisyklių pažeidimus rašo, jog gresia 600 SEK bauda. Nors negirdėjau jog kas nors būtų nubaustas, bet jau pirmom dienom perskaičiau visus lankstinukus, kuriais mus aprūpino, kaip ką daryti ir jau gana neblogai susigaudau visoj sistemoj.
Šiukšlių konteinerius čia atstoja tokie nameliai, kurių viduje sustatyti konteineriai, o šiukšlės į juos patenka per dureles-liukus.
Photobucket

Turbūt pagrindinis skirtumas nuo lietuviško rūšiavimo, tai kad Lietuvoj turim tris konteinerius (pataisykit jei klystu) – popieriui, stiklui, metalui ir plastmasei, na ir vieną bendrą. Tai čia jų gal dvigubai daugiau. Į skirtingus konteinerius eina spalvotas ir permatomas stiklas, laikraščiai/žurnalai nekrenta ten pat kur popierinės atliekos. Plastmasė irgi skirstoma į dvi rūšis. Yra ir konteineris baterijoms.

Photobucket

Čia – du dažniausiai lankomi langeliai: buitinių atliekų, kur eina viskas ko nesurūšiavai, ir maisto atliekų, kurias reikia mesti į popierinius maišelius. Juos nemokamai duoda visiems Raslatt gyventojams.

Photobucket

Aišku, visas skardines, butelius, pakelius ir kt. reikia išplauti, tai dar niekad taip kvailai nesijaučiau plaudama šiukšles. Kaip ir maniau, nuomos mokestis kiekvieną mėnesį čia toks pat – nesvarbu kiek elektros išdegini ar vandens nuleidi, tai ir plaunu viską nesukdama galvos. :) Dar tik vieną kartą ėjau rimtai išnešt šiukšlių, tai visai smagu buvo mėtyt viską į skirtingus langelius. :D Pirmom dienom buvo labai sunku susigaudyt, pvz. arbatos pakelis tai iš trijų skirtingų dalykų sudarytas, neardysiu gi. :) Bet dabar jau įsivažiavau, o dėl visokių smulkmenų nesuku galvos ir metu į bendrą buitinių atliekų krūvą.

Dar vienas skirtumas – čia superkami ne tik stikliniai buteliai, bet ir plastmasiniai bei skardinės. T.y. nusipirkai kolos, tai ir depozitą palieki (1-2 kronas). Didesnėse parduotuvėse yra langeliai, kur automatiškai susiurbia tavo butelius/skardines ir išmuša čekį, kurį gali išleisti toje parduotuvėje. Kiek pastebėjau, tai nelabai kam čia rūpi tie depositai, niekas po vakarėlių savo skardinių nesusirenka kad susigrąžintų sumokėtus pinigus. Užtat tie, kurie netingi, išsineša visas šiukšles. Mūsų vyrukai jau po dviejų vakarėlių išnešė kelis maišus šiukšlių, sakė dabar turi ~240 kronų vertės čekius. :)

Panašūs įrašai: