Čikaga ir Lollapalooza (II dalis)

Nepraėjo nė pusė metų, ir antroji įrašo dalis jau sumaigyta mano gliteriu aplipusia klaviatūra.

Previously on my blog: nuskridau dviem dienoms į Čikagą į reto gerumo muzikos festą Lollapaloozą, o vakare po mini ekskursijos po miestą grįžom su couchsurferiu namo.

Normanas, mane priėmęs nakvot gyvena turbūt fainiausiam bute kuriame aš esu kada nors buvus. Pačiam Čikagos centre (nu downtown’e), viename iš senesnių industriniams reikalams naudojamų pastatų, kuriuos perdarė į labai neblogus butus. Gyvena su kambarioku, bet jo neteko matyt – kai grįžom jis miegojo, kai išėjau jis vis dar miegojo. Normanas, jei gerai pamenu, dirba nekilnojamo turto vertintoju, gimė Kinijoj, užaugo Niujorke/Niudžersy, persikraustė į Čikagą ir dabar gali sau leisti vaikščioti į Lollą pėškom. Čia tai gyvenimas, ką?

Vaizdas išėjus į vieną iš dviejų jo balkonų. (Nuotrauką nuvogiau iš jo couchsurfingo profilio)

Kai grįžom ir įsišnekėjom, paaiškėjo kad aš neturiu normalaus plano kur nueiti, ką pamatyti, ką nuveikti. Nors laiko sekančią dieną ir nebuvo labai daug, Normanas į tai atsižvelgdamas sudarė labai neblogą planą kaip man naudingai išnaudoti tą pusdienį. Esu labai jam už tai dėkinga, nes būčiau daug ko nepamačius. :)

Prie šito staliuko sėdėdami surašėm sąrašą vietų. Ir sofa matosi, ant kurios teko garbė miegoti. (Nuotrauką nuvogiau iš ten pat, nes pati nesusiprotėjau nufotkint)

Taigi sekantį rytą pradėjau kelionę vandens taxi iki Navy Pier. Tai toks laivukas, kuris plukdo žmones upe link Mičigano ežero ir taip leidžia už kelis baksus pasigrožėti Čikagos architektūra. Iš pradžių apsidžiaugiau kad rytinis reisas buvo pigesnis nei kiti, bet pasirodo taip buvo todėl, kad plaukė ne pilną maršrutą. :D Aš aišku, vidury kelionės išlipti nenorėjau, tad paklausus vairuotojo liūdnom akim “O tai į Navy Pier nevarot? :(” jis man ne tik kad leido antrąsyk nemokamai praplaukt, bet dar ir davė kažkokį lankstinuką su žemėlapiu. Dar bajeris, kad iš pradžių Navy Pier pavadinau “Old Navy”, kas yra rūbų parduotuvė, lol. :D

O dabar mini fotoreportažas iš dviejų pasivėžinimų vandens taksi:

Maždaug nuo čia ir prasidėjo mano pasivėžinimas.
Apačioje matosi kiti taksistai :D Laivelis beje talpina gan nemažai žmonių, ne tik turistai, bet ir apskritai žmonės keliaujantys į darbą su kažkokiais nuolatinių atitikmenimis.
Įdomu buvo, kurie pastatai kam naudojami/kam priklauso. Deja, to taip ir nesužinojau :D
Smagu, kad pasitakė gražus giedras oras ir vienintelis dalykas kuriuo reikėjo rūpintis – kremas nuo saulės. :)
Apskritai jei kam kyla klausimas ar verta imt tokį taksi – TIKRAI TAIP. Nors galėtų ir ilgiau tas pasiplaukiojimas trukti. Aš pirmyn-atgal-pirmyn suplaukiot užtrukau kiek mažiau nei valandą.
Apie architektūrą neišmanau nieko, bet man čia truputėlį dvelktelėjo Europa.
Po kiek laiko gal ir pabosta tie dangoraižiai. Bet namie įsijungi tokias nuotraukas ir vėl norisi ten grįžti.
Šis pastatas gan įstrigo, ir vis nenufotkindavau jo normaliai. Kiek supratau – viršuje gyvenamosios patalpos, o apačioj gyventojai laiko savo automobilius.
Po keleto vingių kelias platėja ir laivas artėja prie Navy Pier.
TIkriausiai tipinis Čikagos atvirukų vaizdas. “Raguotas” bokštas viduryje – John Hancock Center.
Kaip galima nemylėti tokio miesto?

Galiausiai, kai atplaukiau į Navy Pier (išversčiau tai “Senoji prieplauka”), tai nieko įdomaus iš tiesų ir nebuvo. Atrodo ji maždaug taip:

Buvo pirmadienio rytas, žmonių beveik nėra, ramu.

Tai aš pražygiavau pro tenais esantį prekybos centrą, pafotkinau tokias nesąmones kaip Bubba Gump restoraną (kaip supratau kilusį iš filmo Forrest Gump) ir patraukiau prie nemokamio trolley stotelės.

Va tokio ir laukiau! Nežinau kaip lietuviškai gražiai jį išverst. Ne troleibusas gi.

Buvau vienintelė keleivė! :D Vairuotoja paklausė kur važiuoju. Gerai, kad paklausė, nes šiaip nebūčiau žinojus kur išlipt. :D

Vidus truputį priminė Kauno Žaliakalnio funikulierių.

Atvažiavau į Michigan Avenue ir patraukiau ja link vandens bokšto.

Gatvėse yra žalumos – ne Niujorkas visgi.

Pakeliui negalėjau neužeit į parduotuves. Ten atradau tokį dalyką kaip Aldo. :D Net nusipirkau auskarus berods kuriuos jau sugebėjau pamest.

Tokio tipo darbus visad dirba juodieji. Beveik visi vairuotojai, su kuriais teko važinėt, beje, irgi juodieji. Kai kada jie pasitaikydavo žiauriai nerealūs. :D
Pirmąsyk gyvenime pabuvau ir TopShop kur viskas labai gražu ir labai brangu. Nuotraukoj galima įžiūrėt ir kažkokią bažnyčią. Amerikoj bažnyčios nuobodu!

Dabar trumpa istorija apie Čikagą. Kaip byloja legenda, kažkada seniai, devyniolikto amžiaus pabaigoje, tokia bobelka O’Leary turėjo karvę. Gal ir daugiau karvių turėjo, bet viena iš jų, bemelžiama paspyrė lempą. Tais laikais lempos, be abejo, nebuvo nei LEDai, net ne kaitrinės, o tokie žibintai (na aš bent įsivaizduoju tokie kaip per Django Unchained), kuriuos ugnim uždegt reikėdavo. Ir namai, aišku, tais laikais mediniai buvo. Taigi tos šleivakojės karvės dėka kilo gaisras, kurio metu sudegė labai didelė dalis viso miesto. Nežinia aišku, kiek šitoje istorijoje yra tiesos, bet aš ja tikiu.

Vienas iš po gaisro išlikusių pastatų – Čikagos vandens bokštas.

Štai jis. Visai gražus, sakyčiau. Stovi sau vidury gatvių.

O pasižiūrėjus į vandens bokštą patraukiau prie vieno įdomesnių Čikagos lankytinų objektų – Hancock Center. Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje, ir aš tikrai ne iš apačios į jį ėjau pažiūrėti.

Nes nuo gatvės jis ne taip įdomiai ir atrodo. Bet prabanga dvelkia šiek tiek.

Čia užkilti yra trys galimybės:

  • Į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte
  • Į Signature Room restoraną 95-ame aukšte
  • Arba dar vienu aukštu palypėjus į Signature Room lounge, na tokį kaip barą.
Laukiant prie lifto. Laukiant 95-ojo aukšto.

Ir nors pasakyčiau, kad įspūdingiausia būtų apturėti pietus (ar tuo labiau vakarienę) Signature Room restorane, aš palipau iki baro. Visgi paklausiau restoranų host’ų kur gražiausias vaizdas, nesugaištant daugiausiai laiko, jos pritarė kad lounge man tiks labiausiai.

Pripažinkite, vaizdas gniaužiantis kvapą. Koks skirtumas ką valgai, o tada ir koks skirtumas kiek sumoki už tai…

 

Atsisėdi žmogus prie pat stiklo ir žiūri. Prie tavęs prieina ištaigingai aprėdytas, bet paprastai bendraujantis padavėjas. Aš net susigundau ką nors suvalgyti, kad ilgiau čia pabūčiau. Bet manęs laukia Normano rekomenduota vietelė kitur.
Užsisakau kokteilį, kurio pavadinimas berods “Skyscraper”. TOKS SKANUS OMG

Aplink ne visi staliukai nusėsti, bet netrukus prie manęs prieina tas pats padavėjas ir pasiteirauja, ar nieko tokio, jei šalia prisės keli kiti baro svečiai. Aš baiginėju savo gėrimą ir sakau – žinoma. Įdomu kas būtų buvę jei būčiau pasakius “ne, nenoriu kad šalia manęs kas nors sėdėtų”.

Ignoruokite prašau nešvarų langą.

Pasigrožėjus be galo gražia Čikaga ir Mičigano ežeru nusileidau apačion, vos nepasiklydau kol radau išėjimą ir pasukau link itališkos kepyklėlės. Vadinasi L’Apetito.

Ta vietelė ties raudonais skėčiais. Labai rekomenduoju! Žinot kodėl aš čia viską rekomenduoju? NES VISKAS ŽIAURIAI GERAI

O toj kepyklėlėj ojetau kiek visko – kepinių visokiausių, saldumynų, kavų, patiekalų nesuprantamais pavaidinimais… Išsirinkau kažkokią bombą :D Bent jau taip pavadinimas sakė. Nežinau bomba dėl to, kad aštru, ar dėl to kad šiaip didelė porcija, kurią valgiau visą dieną.

Tarsi būtų mažai maisto, pasiėmiau dar salotų. Čia realaus dydžio nesuprasi iš foto, bet reik įsivaizduot dvi nedideles storapades picas, tarp kurių dar visokio maisto prikrauta. REKOMENDUOJU :D
Nežinau kodėl nevalgiau lauke prie šio žavaus fontanėlio.

Tuomet pasigavau autobusą (kiek pamenu sėdau į belekokį), nelabai žinojau kur važiuot, svarbu į tą gatvės pusę atsistot. Kadangi dar buvo likę gan nemažai laiko, nusprendžiau prieš Sears Tower darsyk aplankyt fontanus ir pupelę.

Kažkoks eilinis gatvės gabalėlis. Man tai gražu, nežinau kaip jums.

Fontanų trumpa istorija: kažkoks menininkas ar šiaip kažkoks čiuvas nusprendė pafilmuoti miesto gyventojus ir jų veidus rodyti ant fontanų. Tie veidai žiūri, žiūri, kartais šypteli, o vienu momentu suglaudžia lūpas taip, kad iš tam tikros fontano vietos pradeda bėgti vanduo. Nu, suprask, spjauna. Gan kvailokai atrodo, bet visai smagu.

Ir visur prie fontanų zuja ir taškosi vaikai.
Dar nusifotkinau prie įžymiosios pupelės. Bet nepasakyčiau kad čia labai įdomus objektas. Pilna turistų ir panašiai.
Patraukiau link Sears Tower ir vis tiek neatsilaikiau pakeliui neužsukant į random parduotuves. Nuotraukoje – vienas iš plakatų iš komiksų parduotuvės. Man tokie radiniai įdomesni už pupeles, kurias gali ir per googlą susirast. :)
Patiko smulkmenos, tokios kaip gatvių pavadinimų lentelės.
Prisipažinkit – kas pamatęs vitrinoj tokius batus į ją neužeitų? Pardavėja irgi su tokiais vaikščiojo ir man pasakojo “Bet kokie jie patogūs – visą dieną vaikštau ir nepavargsta kojos!”. Nepatikėjau :D O nuotraukoj matot – yra net užrašas, kad gali pats pabandyt. Neįkalbėjo manęs ji jų užsidėt. Bijojau, nes turėjau pinigų ir žinant save galėjau netyčia nusipirkt…

Išėjus iš šitos parduotuvės prie manęs priėjo vaikinukas ir bandė mane įkalbėti “įsivaikinti” kažkokį vaiką iš vargingos šalies. Neva aš sumoku kažkokį mokestį, kad tas vaikas gautų išsilavinimą ar kažką tokio. Tipo man keletas dolerių yra niekas, o jam tai nupirktų labai daug. Aš jį vis įtikinėjau kad aš jei turėčiau pinigų, tai mielai prisidėčiau, bet jis netikėjo kad aš išėjus iš kažkokios kietos japonės dizainerės parduotuvės negaliu dabar to padaryti. :D

Turiu savybę lyginti viską (tik ne rūbus). Tai čia pasirodė panašu į Wallstreetą.

Ir pagaliau atėjau iki Sears Tower! Dabar jis vadinamas Willis Tower (bent man labai asocijuojasi su lankomiausiu prekybos centru Švedijoj :D), tai aukščiausias pastatas Jungtinėse Valstijose. Tikrai vertas aplankyti… bet padaryti tai protingiau nei aš. Pvz. kaip nors atrasti laiką kai ten eina kuo mažiau turistų. Kadangi tai vienas iš lankomiausių objektų, ten eilė po eilės. Eilė prie patikrinimo posto, eilė prie bilietų kasų, eilė prie įėjimo, eilė prie lifto, eilė prie eilės… Gerai kad bent laukiant per ekranus rodo visokius faktus apie patį bokštą, filmukus ir panašiai. Tarkim kiek Oprah reikėtų sustatyti vieną ant kitos, kad būtų pasiektas šio bokšto aukštis. Kai jau nusiperki bilietą, tave patikrina ir atstovi dar penkias eiles prie nežinau ko, suleidžia tuntą žmonių į kambariuką pažiūrėti ~10min trukmės filmuką apie gaisrą Čikagoj, bokšto pastatymą ir panašius dalykus. Tada išeini iš kambariuko ir vėl stovi eilėj. :D Tiesa, jau trumpesnėj. Galiausiai užkyli, o kol kyli, irgi rodo per ekraną visokias įdomybes.

Eilių nebuvo tik prie langų – nes jų pakankamai daug, ir pro visus atsivėrė nepakartojamas vaizdas.
Iš esmės vaizdas panašus kaip ir iš Hancock Center. Aukščio skirtumas – gal apie pora aukštų.
VIena iš vakarykščio festivalio zonų – pagrindinė scena. :) Keista buvo matyt tą parką tokį… Panašiai kaip savo veidą ryte po gero vakarėlio.
Man kažkodėl tokie vaizdai visad primena filmus.

Tikiu, kad kyla klausimas – ar verta tada kilti į abu bokštus – ir Sears, ir Hancock. Mano atsakymas būtų – taip. Vieną aplankyt tarkim anksti ryte – kai (veikiausiai) nėra daug turistų, o kitą (geriau Hancocką) pasilikti vakarui, pasigrožėti miestu vakare, galbūt prie vyno taurės ar net vakarienės. Hancock privalumas tas, kad žmonių žymiai mažiau, įėjimas nemokamas, vaizdas tikrai gan neblogas, nors Sears man paliko didesnį įspūdį. Kita vertus, galbūt užsikėlus į Hancock observatoriją vizitas būtų panašus į apsilankymą Sears bokšte.

Bet žinoma, negaliu paminėt kiečiausio Sears Tower dalyko – stiklinių kubų į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Po šiokios tokios eilės, žinoma. Tų kubų yra (jei gerai pamenu) keturi – trijuose visi lenda ir fotkinasi, o ketvirtame profesionalus fotografas gali tave nufotkinti, o jei patiks – apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą.

Visai smagus jausmelis, galiu pasakyt. Noris ilgiau ten pastovėt, bet kartu ir nesmagu versti kitus laukti, nes ten vienu metu telpa kokie 2-3 žmonės tik.
Mama apie šitą nuotrauką sakė: “o galima kaip nors tas kojas užfotošopint?”

Gal ir gerai, kad Sears pasilikau pabaigai, nes tikrai išvargino šita kelionės vieta, labiau nei visas pasivaikščiojimas po miestą. Dar šiek tiek pašmirinėjus pasukau link metro (kuris labai fainas, gaila nenufotkinau, ten dauguma bėgių virš miesto, o ne po žeme). Ir ilgai važiuojant link oro uosto vos neužmigau. :D Paskui bandžiau įsičekinti į ne tą skrydį, pažvengiau iš savęs ir pasidžiaugiau kad dėl nuovargio neužsibuvau ilgiau mieste, nes kažin ar būčiau spėjus į lėktuvą su tokiais savo bajeriais. Bet tas lopas vėlavo vis tiek ir aš belaukdama spėjau damušt itališkąją bombą ir perskaityt pusę knygos.

Slenkant link savo terminalo oro uoste link amerikietiškųjų savo namų. :)

Nors skridau į Čikagą iš tiesų vien dėl festo, ir vien dėl tokio random skrydžio tai gerokai papurtė mano kišenę, bet taip sakant REKOMENDUOJU ČIA ATVKYTI :D , nes šis miestas nors ir ne iš karto, bet įkrito į mėgstamiausių miestų trečiąją vietą. Negaliu nesakyt, kad nenoriu sugrįžti. :)

Panašūs įrašai:

Čikaga ir Lollapalooza (I dalis)

Pernai aplankiau turbūt rekordinį skaičių muzikos festivalių, prasidėjo šita liga pabaigus mokyklą.  Tad nelabai stebina faktas, kad dar prieš išvažiuojant su Work and Travel USA programa jau sugebėjau nusipirkti bilietą į Lollapalooza.  Kadangi europiečiai iš amerikietiškų festų dažniausiai žino Coachella, štai jums mini iliustracija kas ten vyksta dar. Bet ką čia apie pavadinimus, svarbiausia juk headliner’iai. Aišku, kai kam svarbu bele tūsas, o ne muzika, bet aš ne iš tų, kurie moka šimtus tam, kad pagert ir pašokt. Todėl ir apėmė silpnumo akimirka sužinojus, kad į Lollą atvažiuoja Of Monsters And Men ir suskubau nusipirkti bilietą, kuriuos išpirko nenormaliai greitai. Teko tenkintis viena festo diena vietoj trijų, bet per ją pamačiau daugiau mėgstamiausių atlikėjų nei pernai/užpernai Heinekene. Jei ne Lollapalooza, turbūt ir nebūčiau nuvykus į Čikagą. Ir tuomet mano mėgstamiausių Amerikos miestų trečioje vietoje būtų kažkas kitas.

Žinomiausi festivaliai štatuose (nuotrauka iš http://seatgeek.com/blog/concerts/music-festivals)

Šiaip jau dažniausiai aš kai keliauju, tai tam pasiruošiu: užsirašau kokiu transportu kur važiuoti, kur nueiti, kur jokiu būdu neiti, kas iki kada dirba ir panašius dalykus. Bet Amerikoj man buvo toks relaxas, kad atvažiavau ne tik su minimaliai daiktų, bet ir su minimaliu pasiruošimu. Gal tai ir nebuvo pats protingiausias žingsnis, bet viskas susiklostė daugiau nei puikiai, vienintelė problema buvo tik susisukusios smegenys grįžtant atgal, kai bandžiau skrist ne su tom oro linijom, kuriom reikėjo. Bet apie viską iš pradžių.

Čikagos oro uostas yra gana toli nuo miesto centro, tad mano pažintis su Čikaga prasidėjo pusvalandžio trukmės kelione traukiniu link festivalio zonos. Jau tada, gėrėdamasi vaizdais pro langą, pradėjau žavėtis šiuo miestu. Kadangi prieš tai buvau mačius tik Niujorką ir Bostoną, jautėsi ryškus skirtumas tarp šių miestų, ypač kai matai gyvenamuosius rajonus, kurių gaila, neįamžinau nuotraukose. Viskas atrodo kažkaip jaukiau, daugiabučiai mielesni, ne tokie aukšti. Gatvėse daug street art’o, metro važinėja ne tik po žeme, bet dažnai iškyla ir virš gatvių. Net žmonės atrodė kitokie, vėliau, kaip pastebėjau, sakykime, rudesni, ką rodo ir statistika vikipedijoj. Keisčiausia buvo atvykus į patį miesto centrą, kai gatvės ne tai kad buvo apytuštės – jos buvo tuščios. Sekmadienis, gal kokia vienuolikta ryto, mašinų ūžimo nėra, gatvėse žmonių minimaliai – pripažinkit, keistoka trečiame pagal dydį Amerikos mieste.

Va tokiose gatvėse jaučiausi vienintelė turistė mieste.

Dar kas buvo keista, tai karštutėlis oras ir jokio vėjo. Čikaga vadinama the windy city, bet man, matyt, teko ramus savaitgalis. Išsikeitus bilietą į apyrankę patraukiau link Mičigano ežero pakrantės, kadangi iki pirmųjų mane dominančių grupių pasirodymo dar buvo likusios kelios valandos.

Šita kryptim ir nuėjau, pakeliui pirmąsyk užsukus į subway kur nesupratau ką man šnekėjo indė sumuštinių darytoja.
Praėjau kažkokį kojų skulptūryną.
Nuėjau į Museum campus, tokį parką šalia ežero, bet šalia esančius muziejus ir akvariumą palikau ramybėje – nei laiko, nei noro tam buvo.

Manęs laukė daug jėgų atimsianti diena, tad nenorėjau nusivaryt nuo kojų ir ramiai pasivaikščiojus pakrante, priėjau Grant Parką, kuriame jau prasidėjo paskutinė festivalio diena.

Įėjimas į festivalio zoną.

Festo apyrankės turėjo lipdukus, tokius kaip būna naujose knygose, kurių dėka cypia apsauginiai vartai paliekant kiekvieną parduotuvę. Čia sucypsėti privalo – antraip tikriausiai bandei prasmukti su nusipiešta apyranke. Organizatoriai mažiausiai nori, kad žmonės alptų nuo karščio, tad leido (ir net rekomendavo) atsinešti du buteliukus nealkoholinių gėrimų, o nemokamai pasipildyti juos vandeniu galėdavai super greituose papildymo taškuose.

Festivalio zonos gatvės, pro kurias vis dar gali laisvai praeiti.

Vienas esminių skirtumų nuo europietiškų didžiųjų festivalių – čia nėra kempingo zonos. Kas iš vienos pusės yra minusas (juk tiek smagumo vyksta kempinge), iš kitos yra visiškai suprantama – kur tu vidury miesto paruoši laaaabai didelį plotą palapinėms. O ir klausytis muzikos kai tave supa dangoraižiai, o ne palapinių laukai – savotiškai smagu.

Kadangi programa tik prasidėjo, apžiūrėjau kaip atrodo parkas, nes paskui per žmonių minias nebesimatė nieko. Nuotraukoje – programos tvarkaraštis.

Sunku protu suvokti festivalio dydį. Septynios scenos (kurių dvi tokio dydžio kaip Heinekeno Main Stage), norimų pamatyti atlikėjų tiek daug, kad fiziškai neįmanoma sudalyvaut visuose norimuose koncertuose, o kur dar begalybė žmonių. Spauda rašo, kad šeštadienį festivalyje buvo virš 60 tūkst. žmonių.

Turbūt gražiausias parko atributas – Buckingham fontanas, atpažįstamas iš serialo “Vedęs ir turi vaikų”.

Be abejo, be muzikinių scenų buvo ir kitokių užsiėmimų – įklijuoti savo instagramintą nuotrauką į bendrą fotografijų paveikslą RayBan stende, pabrūžinti Fenderiu, įsigyti merchandise’o likučių ir šiaip visko. Aš patraukiau link vienos pagrindinių scenų, kur jau grojo Bombay Bicycle Club, kurių nežinojau, bet buvo visai smagu pasiklausyti.

Vidurdienis, žmonės dar tik pradeda rinktis.
Vakare šitokio platumo gatvėmis sruvo nenormalūs srautai žmonių. Jei norėdavai pereit nuo vienos scenos prie kitos, irdavaisi kartu su minia. Dešiniam šone – labai labai daug pasirinkimų ką valgyt.
Perry’s scena. Tuoj pradės grot kažkokie šizovi elektrūšnikai. Aš šone įsikūriau laukti Little Dragon, kurie visiškai neužkabino ir net nebaigus jų klausyt išėjau geresnės vietos prie kitos scenos užsiimti. Šone matosi spalvingos asmenybės. Na, kaip priklauso kiekvienam festivaliui.

Prieš atvykstant nebuvau nieko skaičiusi, kaip praėjo pirmosios festivalio dienos. O pasirodo, kad dėl didžiulės lietingos audros teko evakuoti visus iš festivalio zonos, kad galutinai nesuniokotų teritorijos (visgi tai parkas, ir taip jo pakankamai sutrypiama), galų gale dėl saugumo (prisiminent baisius pernai metų įvykius, kai griuvo scenos). Įsivaizduokit: ateini į festą, viskas ok, smagu, šokiai pokiai estrada, pradeda pilti lietus ir tada visų prašo išeiti be garantijos kad įleis atgal. :) Vėl visus suleido po daugiau nei dviejų valandų, dėl to buvo atšaukti kelių grupių pasirodymai, nors ir nukėlė festivalio uždarymą (pagal įstatymus mieste nebegali groti muzika po 22h vakaro). Sekančią dieną (sekmadienį) vis dar liko vietomis baisių purvynų, ar šiaip nestabilaus pagrindo po kojom.

Girtesniem žmonėm, ypač paaugliam, buvo sunku perslysti per purvynus neišbandžius jų minkštumo sėdimąja dalim.
O aš susiradau žemam žmogui strategiškai gerą vietą – priešais pat purvyną – paklausyti Sigur Ros.

Na ir pagaliau pirmas rimtas koncertas. Grupė, kurios klausau jau seniai ir visada norėjau gyvai išgirsti. Islandai Sigur Ros subūrė be galo didelę minią žmonių (netikėjau kad amerikiečiam limpa tokia muzika) kuri  negailėjo didžiulių ovacijų. Kaip įsivaizdavau jų koncertą, taip ir buvo, tik nesitikėjau kad pradės nuo mano mėgstamiausios dainos – Svefn-g-englar. Jinai prasideda taip tyliai ramiai, ne visi jau spėjo susivokt, kad veiksmas prasidėjo, o man jau ašaros kaupiasi iš to džiaugsmo, nes iš pirmųjų sekundžių supratau kas per gabalas.

Sugrojo jie puikiai, dainas parinko tobulai. Kaip žinia, festivaliuose grupės groja neilgai, apie valandą, o jų dar dainos tokios ilgos, kad bijojau labai mažai jų pamatysianti. Bet mano nustebimui, sigurosai sugrojo mano beveik visas mėgstamiausias dainas. Buvo pora, kurių nežinojau, bet ir jos labai patiko. Ekranuose irgi puikiai sumontuoti vaizdai buvo, skyrėsi nuo to, ką dažniausiai filmuoja per grupių koncertus. Nuotraukoje gal nelabai matosi, bet pagrinde filmuodavo instrumentus  nublankintom spalvom, su tokiais kaipo lėtai sproginėjančiais fejerverkais.

Koncertas galutinai užmušė, kai užbaigė jį antra mano mėgstamiausia daina – Popplagið, kuri, mano manymu, apskritai yra tobula daina bet kokio pasirodymo pabaigai. Kiek paskui kalbėjau su amerikiečiais, visiems Sigur Ros padarė labai teigiamą įspūdį, ir netgi apskritai buvo viena laukiamiausių grupių, kas mane vėlgi kiek nustebino. :)

Kelios valandos praėjo ir nenutrūkstamas trafficas prasidėjo. Ir čia nėra taip, kad žmonių srautai nuo vienos scenos pereina prie kitos, kaip tarkim Heinekene. Čia žmonės vaikščioja VISADA.

Po koncerto susitikau su Normanu iš couchsurfingo, kuris mane host’ino, bei keliais jo draugais ir visi patraukėme prie kitos scenos, kur grojo kažkokie juodukai, kurių muzika man priminė visokius World Stage atlikėjus iš Heinekeno. Bet čia užtrukom neilgai, kadangi netrukus išsiskirstėm prie skirtingų scenų ir susitarėm susitikti vėliau, per paskutinį koncertą. Čia man teko skaudi dilema, kadangi vienu metu grojo trys skirtingos grupės skirtingose scenose:

  • Of Monsters And Men (6:00 – 6:45) dėl kurių gerokai pavažiavo stogas dar metų pradžioje ir kurie buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl išvis aš čia atskridau;
  • Florence + The Machine (6:15 – 7:30) kuriuos drožiu jau nuo pirmo kurso, kurie jau spėjo užknist ir vėl patikt iš naujo;
  • The Jezabels (6:50 – 7:30) kuriuos atradau vasaros pradžioj ir kurie tikrai patiko, bet dar neįsitvirtino tvirtų vietų mano grojarašty.

Vat tau ir didelio festivalio minusas. Tad nusprendžiau išklausyti visus monstriukus, o paskui nubėgt damušt florence pasirodymo. Nu ir ateinu prie google play scenos, kur turi grot Of Monsters And Men, scena tokia viena iš mažesnių, nes grupė gi jauna, europietiška, kam jiem čia daug erdvės. Ir krč, žmonių tai tiek, kad aš atlikėjus ant scenos galėjau pamatyt tik tokiu atveju, jei iškeldavau fotiką virš minios ir nusifotkindavau juos. Bet juk nepasižiūrėjot į juos atėjom.

Va tiek galėdavau pamatyt, kai jau truputį pasistūmėjau į priekį.

Nežinau net ką čia bepakomentuot. Tai buvo pasirodymas, kurio bene labiausiai laukiau, grupė, kurios dainas dainas dainuodavau duše arba darbe (nes daugiau nemoku praktiškai jokių dainų žodžių), tai buvo dar vienas koncertas, prasidėjęs mano mėgstamiausia daina. Atrodė, tarsi Kalėdos jau atėjo.

Jautėsi, kad didelė dalis klausytojų telaukė žinomiausio jų gabalo – Little Talks (kurį darbe per teliką girdėdavau kiekvieną dieną), ir grupė strategiškai pasirinko palikti jį pabaigai. O ir šiaip dalis žmonių po truputį vis slinko į minios galą, o kiti, prieš tai neprasigrūdę (kaip aš) be jokių pastangų palengva artėjo link scenos. Va ką dar pastebėjau tuo metu – kad aplink visi daugiau mažiau žinojo dainas ar net mokėjo žodžius (dažniausiai juk tokie būna bent pirmojoje minios pusėje arčiau scenos), ir neatėjo paklausyt grupės “šiaip sau, nes dabar nieko gero negroja”.

Nors ir koks geras buvo šis koncertas, bet Of Monsters And Men aš dar privalau pamatyti, nes vieno karto negana, ir manau neužteks ir penkių. Nu labai jau faini jie, tokie šilti ir nuoširdžiai nustebę kiek daug jų susirinko paklausyti. Iki tobulumo tetrūko tik Yellow Light dainos, bet kadangi laiko ant scenos jiems skirta buvo pakankamai nedaug, sugrojo tiek, kiek spėjo sugroti.

Iškart pasibaigus islandų pasirodymui, patraukiau link didžiosios scenos paklausyti Florence+The Machine, kurie jau buvo sugroję pusę savo koncerto.

Žmonių netrūko ir čia.

Florence pasirodymas patiko tuo, kad dainos skambėjo kitaip, nei studijiniuose įrašuose. Buvo improvizacijos, gražių dainų užbaigimų, pati Florence tikrai gali didžiuotis savo balsu ir energija. Mažesnėj scenoj ji tiesiog nebūtų tilpus. Daug bendravo su publika, ją užvedinėjo, šoko, žodžiu, viskas buvo be priekaištų. Patiko, kad didžioji dalis dainų buvo iš naujojo albumo. Apmaudu, kad praleidus pradžią neišgirdau kelių savo mėgstamiausių dainų.

Apskritai jautėsi, kad į praleidus pasirodymo pradžią jau buvo sunku įsijausti į likusį koncertą, vis dar norėjosi pabūti su monstriukais. Tad atsisėdau ant pievos ir ramiai sugėriau Florence skleidžiamą pozityvą.

Tarp šalia stovinčių atpažinau ir lietuvaitį.
Čia jau truputis off-topico, bet patiko toks nematytas dalykas, kaip vanduo tetrapakuose. Ir šone faina medžiaginė trijų dienų apyrankė, vienadininkai turėjo tenkintis plastmasine :(

Pasibaigus Florence, dar buvo šiek tiek laiko iki sekančio ir paskutinio koncerto, tad vėl susitikus su Normanu ir pasistiprinus (valgiau kažkokį nesvietiškai skanų keptą sūrį) patraukėme Redbull scenos, į kurią netruko įžengti vienas kiečiausių šių laikų muzikantų Jack White.

Iš pradžių jis pasirodė su grupe ne pirmos jaunystės muzikantų, kurių šiaip nebūčiau įsivaizdavus ant vienos scenos su tokiu žmogum kaip Jack White. Vienas iš jų man kažkuo priminė Ray Charles. :D Buvo žiauuuriai gerai.

Jack White pasirodė scenoje jau sutemus.

Čia buvo tikrai vienas stipriausių festivalio pasirodymų, nes ir truko ilgai, ir skambėjo žiauriai gerai, ir apskritai nebuvo prie ko prikibt.  Po keleto dainų net nespėjau susivokti kaip scenoje pasikeitė grupė – vietoj diedų prie instrumentų atsisėdo merginos ir atrodo visa atmosfera totaliai pasikeitė. Truputį keistai atrodė, verta pamatyti realiai, ypač jei nežinai apie tokį bajerį. :) Rodės, net pats Jackas ant scenos kitaip elgiasi. Be merginų tokia daina kaip Love Interruption turbūt net nebūtų nuskambėjus, o ji tikrai viena geresnių jo naujausiam albume.

Nors Jack, kaip solo atlikėjas, yra išleidęs berods tik tą vieną albumą (kuris gal ir nėra stebuklingas, bet vis tiek vertas paklausyti), bet koncerto metu tų dainų buvo minimumas. Skambėjo kūriniai iš White Stripes diskografijos (vien ko verta buvo paskutinė Seven Nation Army, kurios jau nesitikėjau gyvenime išgirsti gyvai!), buvo keletas dainų iš The Raconteurs, kurių šiaip neklausau, bet vis tiek suėjo. O labiausiai patiko, kad Jack sugrojo vieną dainą ir iš The Dead Weather repertuaro, kaip gerai būtų buvę jei tų dainų būtų daugiau. :)

Pasibaigus koncertui žmonės po truputį pradėjo skirstytis, tačiau dauguma liko prie scenos prašydami biso ir Jack kiek užtruko, bet sugrįžo! Nors mano kojos jau prašyte prašė poilsio, bet teko atjungt smegenis kuriam laikui ir mėgautis likusiomis malonumo akimirkomis. Negalėjau palikt festo kol nenutilo paskutinė gitara. Po šitiekos įspūdžių buvo tokia makalošė galvoj, kad sunkiai patikėjau kiek visko pamačiau per vieną vakarą. Gal ne visi žino, bet tas jausmas, kai protu suvoki kad va, per keliasdešimt metrų nuo tavęs stovi tas kurio dainas drožei metų metus, kurios primena išgyventus nuotykius, žmones, gyvenimo laikotarpius, tas jausmas yra KAŽKAS TOKIO. Man dažnai sunku save įtikinti kad matau tai, o ne sapnuoju, ir kažkaip sulig metais tai daryti nelengvėja. :)

Pasibaigus festui palikom Grant Parką, pakeliui į namus Normanas dar parodė įžymiąją miesto “pupelę”, prie kurios buvo nedaug turistų, taip pat atvirą koncertų salę visai šalia parko, fontanus, bet visa tai aš darsyk pamačiau jau ir sekančią dieną, apie kurią bus atskiras įrašas.

Reziumuojant festą, tai:

Minusai: europietiški festivaliai žavi labiau dėl kempingo, geresnių galimybių būt arčiau scenos, mažiau besikertančių pasirodymų, mažiau apsinešusių paauglių (turiu savo teoriją kodėl jų čia buvo nemažai, palyginant su mūsų festais).

Kaip pliusus įvardinčiau vietą (gyvenantiems Čikagoj išvis nesveikai pavydžiu to), santykinai žemą kainą (vienadienis bilietas $95, trijų $230, bet labai labai pasistengus nugriebti pirmus bilietus galima gauti ir už $75 arba $200, kas skaitau yra juokingai mažai), na ir aišku prastų headlinerių būti negali – vis tiek kiekvienais metais bus bent viena grupė dėl kurios norėsis stimgalviais čia lėkt. Dar vienas mano nepaminėtas dalykas yra aftershows – daugelis atlikėjų vakarais dar atlieka koncertus baruose/salėse tam pačiam mieste, aišku už papildomą kainą. Bilietai čia irgi greit išgraibstomi.

Daug mano draugų sako, kad bent kartą gyvenime reikia nuvažiuot į tokio kalibro festą kaip Rock Am Ring ar Glastonbury, bet aš manau kad tą patį galima pasakyt apie Lollapaloozą. Čia tikrai buvo kažkas once in a lifetime, ir turint omeny, kad aš pamačiau tik vieną trečiąją festo, tai bijau pagalvot kokie pojūčiai būtų po trijų dienų tokio gėrio. :)

O apie mano antrąją dieną Čikagoje ir ką aš joje pamačiau, bus sekančiame įraše. Stay tuned.

Panašūs įrašai:

New York, New York

 

(The Manhattan Project HD1080P from Cameron Michael on Vimeo.)

Pagaliau pasaulį išvysta įrašas iš Amerikos, kurioje su Work and Travel USA programa sėdžiu jau daugiau nei du mėnesius. Nors įspūdžių, nuotraukų ir pasakojimų prisikaupė iki kaklo, bet šventoji trejybė “laikas, jėgos ir noras rašyti” aplenkdavo mane.

Bet geriau vėliau negu niekad. O kad būtų dar geriau, tai pažadu ir kitus įrašus išleisti internetan artimiausiu metu.

Žodžiu, mano kelionė prasidėjo ten, kur nusileido lėktuvas – Niujorke. Čia praleidau pusantros dienos, kadangi atvykau anksčiau nei viza leidžia dirbti.

Daug, daug dangoraižių

Pirmas įspūdis – nu labai geras, nesijaučiau kaip svetimoj šaly. Sunku nusakyti, reikia patirti, ką reiškia atsidurti tokiam mieste, kur atrodo ištirpsti toje masėje dangoraižių ir geltonų taksi. Ir nesijauti svetimopj šaly, nes visi šneka suprantama ir labai tvarkinga anglų kalba. Nors miestas didžiulis (o aš pabuvau tik pačiam Manhetene), bet susigaudyti jame labai paprasta – reikia tik suprasti kokia gatvių išdėstymo sistema, o tada viską lengvai rasi, nes gatvės numeruotos (išskyrus downtowną, miesto centrą). Tai klaidžioti ilgai neteko, iš oro uosto nusigavus į centrą patraukiau į savo nakvynės vietą, penkiasdešimt kažkelintą gatvę, iki kurios pėškom nueiti net su dideliu lagaminu nebuvo sunku.

Pakeliui suvalgiau šaldyto jogurto. Bičiukas leido išragaut visas rūšis, nes nežinojau kokio norėjau. Šiaip jogurtas kaip jogurtas, nėra ten kažkoks stebuklingas.

Nakvynė NYC, o ypač Manhetene, yra labai brangi, o aš sumokėjau $0, kadangi žinau tokį puslapį kaip CouchSurfing. Taigi mane nakvoti priėmė Todd’as, tikras niujorkietis, kuris pats apkeliavęs nemažai pasaulio ir priima nakvot tokius pat keliauninkus kaip jis pats.

Čia turiu įterpti vieną svarbų sąrašą dalykų, kuriuos sau užsibrėžiau suvalgyti, būdama Niujorke. Tai ne šiaip ėdesiai iš lempos, bet svarbus mano, kaip keliautojos, uždavinys, kurį sau iškėliau perskaičius visokius puslapius kaip kad wikitravel (labai geras dalykas, beje). Taigi, must eat:

  • pica
  • hotdogas, t.y. dešrainis
  • suši (šitą jau Toddas sakė privalau pabandyt)
  • tex-mex virtuvė (šitą irgi jis sakė)
  • riestainis

Grįžtant prie pasakojimo, aš pas Toddą buvau tik įvakarėjus. Pasidėjus daiktus ir pranešus Lietuvai, kad aš sveika, gyva ir laiminga, trumpai apsitarėm ką dar tą vakarą galima nuveikti. Tad pirmiausia ėjom pavakarieniauti į šalia esantį sušių restoraną. Čia buvo iš tos serijos: “tas restoranas visai prie pat manęs, ir girdėjau kad ten skanus maistas, o aš vis dar ten nebuvau, tad va dabar yra proga”. Gaila nenufotkinau kokį maistą ten tos japaškos ruošia. Jei atvirai, man sušis yra toks dalykas, kad jį suvalgai, viskas ten skanu ir faina, bet sumoki tai daug, o po valandos vėl jautiesi alkana. O čia nežinau, ar man maisto poreikis sumažėjęs buvo, bet nuo vienos lėkštės sušių prisivalgiau sočiai ir be galo skaniai. Kainavo kažkur dvylika žalių už berods dešimt normalaus dydžio (ne tų lietuviškų spirgų) sušių su visokiais ten ikrais, lašiša, sūriu ir dar kažkokiais marmalais kur net nesupratau ką reiškia. Visos tos skonių įvairovės nepalyginsi su lietuviškais ryžiais su agurku, po kurių labiau išalksti nei pavalgai. Dar iš Toddo lėkštės nugriebiau tuno tartaro kas buvo omaigad kaip skanu. Taigi,

  • suši

Po to, kadangi buvo smagiai nuliję ir nebe taip tvanku ir karšta kaip dieną, jis mane pavedžiojo po aplinkinius kvartalus trumpam apžvalginiam turui.

Naktinis Niujorkas dar gražesnis, kai šlapias.

Niujorkiečiai dažnai mašinų neturi, o jei turi, su jomis mieste nevažinėja (nes gerai išvystytas viešasis transportas, o centre nėra pakankamai vietos visoms mašinoms sustatyti). Tad gatvėse maždaug pusė transporto priemonių yra geltonieji taksi. Gatvėse vienpusis eismas, tad vietiniai net nežiūri į šviesoforus ir eina per gatvę visur ir visada kaip nori.

30 Rock ir aš po lietaus

Atvedė mane iki Rockefeller Plaza arba trumpiau – 30 Rock. Lietuviams žinomas nebent jei žiūri serialą tokiu pavadinimu, nes daugiau be Empire State Building turbūt nieko ir nežino. Šis pastatas panašaus aukščio, jame įsikūrus NBC televizija ir šiaip visko ten pilna. Prie pačio pastato labai gražu, yra 200 vėliavų. Tą dieną visos buvo amerikietiškos, nes ką tik buvo praėjus nacionalinė šventė Memorial day, skirta karių atminimui.

Kaip Toddas sakė: "šiaip mes nesam tokie savanaudiški, čia būna pakabintos visų šalių vėliavos, tik šios dienos proga jos visos amerikietiškos".

Nu vienu žodžiu, man ten patiko. Gražu, daug šviesų ir spalvų, sąlyginai mažai žmonių, fontanėlis kažkoks burbuliavo.

Po to dar papasakojo apie gatvių išdėstymą Manhetene, nors daugmaž jau žinojau kaip kas. 30 Rock yra centras, nuo kurio prasideda gatvių numeravimas į rytus ir vakarus.

Vėliau atvedė prie šv. Patriko bažnyčios. Pirmą kartą pamačiau senovinį pastatą modernių dangoraižių masėje.

Sekantį rytą pradėjom dalyku, kurį valgo kiekvienas niujorkietis – bagel!

Kadangi nežinojau kokių ten inkliuzų galima prisidėt vidun, paprašiau paskrudinti paprastą riestainį su aguonom. Taip sakant, kad tarp dantų švytėtų.

Čia išbraukiau iš ėdalų sąrašo dar vieną punktą ir trumpam atsisveikinau su Toddu, kuris patraukė darban, o aš – su savo sąrašiuku lankytinų objektų atgal prie 30 Rock.

Prieš važiuojant čia neturėjau milijono norimų pamatyti dalykų, nes nelabai žinojau kas čia gero yra. Tad paskutinėm dienom pasiklausinėjus draugų ir vikipedijos, susidariau mini planelį, kurį beveik ir įvykdžiau. O grįžau prie 30 Rock todėl, kad vienas sunkiausių apsisprendimų buvo – į kurį pastatą verčiau užkilti – šitą, ar Empire State Building. Nusprendus pataupyti laiką ir pinigus, pasirinkau tą, kuriame mažesnės eilės ir bilietas pigesnis. Užkilau ant Top Of The Rock ir ten kokį pusvalandį žiūrėjau į miesto panoramą. Naktį turėtų išvis stalčius atsidaryti.

Iš vienos pusės matėsi Centrinis Parkas.
Iš kitos - pats Empire State Building ir downtownas už jo.

Po to patraukiau link Times Square ir fotkinau viską pakeliui.

Vieta, kurioje reklamų per minutę pamatai daugiau nei per savaitę žiūrint teliką.

 

Kaip ir dauguma turistų, užėjau į M&M's parduotuvę, kurioje be pačių saldainių parduoda milijonus daiktų su jų atributika: nuo puodelių iki monopolio.
Kai kurie dangoraižiai išskirtiniai: čia yra Trump Tower, ant kurio dalies auga medžiai.

Prasivaikščiojus po penktąją aveniu, užsukau į kelias akį patraukusias parduotuves, bet viena iš mano planuotų aplankyti buvo FAO Schwartz, kur milijonai žaislų ir šiaip daiktų visokių superherojų, animacinių personažų ir kitokia tematika. Ten buvo ir spaidermenu persirengęs darbuotojas, linksminęs visus lankytojus. Tada supratau, jog mano lankytinų objektų sąraše trūksta komiksų parduotuvės ir kaipmat susiveikiau skrajutę, kur rasti artimiausią iš jų.

Nors Haris Poteris yra parašytas britės, bet amerikonijoj jis ne ką mažiau populiarus.

Kadangi visai šalia yra Centrinis Parkas, ten patraukiau papietauti ir paskambinti per skaipą į Lietuvą (NYC visuose parkuose yra nemokamas internetas). O pietūs, be abejo, buvo iš mano “būtina paragauti” sąrašiuko.

Pardavėjo prašiau, kad uždėtų visus priedus kokius turi. Buvo skanu. Svogūnėliai ir kopūstėliai.

Central Park didelio įspūdžio nepaliko, bet gal todėl, kad aš jo tik galiuką apėjau, nes labiau traukė miestas, o ne žaluma.

O parkas beje, tikrai labai didelis.

Dar būdama Švedijoj pažadėjau vienam iš savo erasmuso draugų – vokiečiui Colinui – kad jei nugabensiu savo užpakalį į Niujorką, būtinai aplankysiu barą, kuris įkvėpė serialo How I Met Your Mother kūrėjus padaryti MacLaren’s baro interjerą būtent tokį, kokį mes ir matome seriale.

Baras buvo pakeliui, nors akimirką suabejojau, ar jis veikia, kadangi lauke vyko remonto darbai.
Pats baras tikrai nėra identiškas tam, kuris seriale, nors panašumų galima pastebėti.
Čia galima nusipirkti suvenyrų su serialo atributika, yra ir atitinkamas meniu.

Čia besėdėdama gurkšnojau Brooklyn Lager ir bandžiau pagaut internetą, tačiau nelabai sekėsi. Tad neilgai trukus patraukiau link komiksų parduotuvės, bet beeidama pamačiau vitrinoj be galo skaniai atrodančiais picas.

Lietuvoj valgome plonapades picas, amerikoj - labai storu padu, o čia dar kitoks variantas. Kažkoks riebus, ne mielinės tešlos labai plonas padas su šviežiais pomidorais, baziliku, mocarela (turbūt) ir pesto padažu. Be jokių ten pomidorų padažų ar tįstančių sūrių.

Na ir štai iš mano sąrašiuko kas teliko:

  • pica
  • hotdogas
  • suši
  • tex-mex
  • riestainis
    Čia dar kažkoks įdomesnis dangoraižis.

    Man, kaip nemažai visokių filmų ir superherojų mėgėjai, komiksų parduotuvė padarė didesnį įspūdį nei tikėjausi. Pas mus knygynai mažesnio dydžio, o čia net nebuvo didžiausia komiksų parduotuvė mieste. Sunku protu suvokti, kiek daug leidinių išeina kiekvieną mėnesį ir kiek amerikiečiai palieka pinigų tokiam hobiui. Vien Betmenui buvo dvi lentynos knygų, neskaitant komiksų archyvo. Jaučiausi kaip bibliotekoje.

 

Čia matos koks ketvirtadalis parduotuvės su lentynomis, kuriose tik naujausi šio mėnesio komiksai.
Atėjo metas downtownui, kurį pasiekiau su metro. Pirmoji stotelė - Volstrytas.

Čia tai tiesiog ėjau ir fotkinau. Turistų nemažai, bet dar daugiau marškiniuotų kostiumuotų dėdžių.

Ir policininkų čia daugiau, nei kitose miesto gatvėse.

Jau buvo popietė ir pradėjau jausti, kaip kojos po truputį pasiduoda ir prašo poilsio. Tad pailsėjus gražiame nedideliame parke šalia buliaus statulos, prie kurios visi fotkinosi, pačetinau su Paulina ir patraukiau link vandens.

Battery parkas, čia East Coast Memorial dalis. Ant tų luitų surašytos pavardės karių, kurie žuvo Atlantic Ocean pakrantėse per Antrąjį pasaulinį karą. Kairėje esantis erelis žiūri į tolumoje esančią Laisvės statulą.

 

Man užteko į ją paveizėti nuo kranto.
Šiaip parkas tikrai gražus. Prieplauka, žaluma, fontanai ir dangoraižiai.
Vaikai šokinėja ant plytelių, kurias užmynus groja skambalėliai. Aš paslapčiom irgi norėjau ten pašokinėti.
Čia dar viena senovinė presbiterionų, ar kaip ten rašosi, bažnyčia moderniame fone.
Šiaip ne taip per žmones atsigrūdau iki vietos, kur statomas naujasis Pasaulio Prekybos Centras. Tuo metu buvo pabaigtas statyti tik vienas iš penkių naujų pastatų.

Tuo metu čia vyko kažkokios eitynės, kurių esmės nelabai supratau, bet kažkas panašaus į padėkas žmonėms, kurie dalyvavo rugsėjo 11-osios įvykių gelbėjimuose ir panašiai. Ne į temą ten jaučiausi, tai ilgai neužsibuvau, nes diena jau ėjo į pabaigą, o aš vis dar norėjau aplankyti keletą vietų.

Vaizdelis parkely einant link Bruklino tilto.
Čia nepamenu kas per pastatas, bet jis gigantiškas ir negalėjau jo nenufotkint.
O čia dar vienas iš įdomesnių, keistos formos dangoraižių. Toks visas banguotas. Tikrovėj gražiau atrodo nei čia...
Miestas, liekantis užnugary einant tiltu.
O toks vaizdas matėsi einant pačiu tiltu. Kažkur ties viduriu nusprendžiau kad čia neįdomu ir tuoj pavargsiu, tai grįžau atgal.
Dar truputis Manheteno su mano mėgstamais užrašais ant pastatų sienų.

Tuomet bandžiau rasti Highline parką. Pasivažinėjus metro atėjau iki reikiamos aveniu, bet kaip to parko nematau, taip nematau. O šis parkas ne šiaip sau žalėsių laukas, kaip kiti, o toksai pailgas, įrengtas ant bėgių vietoj buvusio geležinkelio. Kadangi bėgiai buvo virš gatvės, tai aš galvos užvertus ir nepastebėjau.

Kas kelis kvartalus yra laiptai arba liftas, kur užkilus pamatai ir patį parką.

Highline be galo patiko ir jau gailėjausi, kad jam palikau tiek mažai laiko. Jis tiesiasi per kelioliką kvartalų, o aš prasivaikščiojau tik per kokius tris.

Gražus ne tik pats parkas, be ir miesto vaizdai, kurie atsiveria.
Yra visokių nesuprantamų instaliacijų, ar kaip čia pavadint tokius dalykus.
Čia žmonės relaksina, daro piknikus ir kitaip džiaugiasi gyvenimu.
Saulė jau leidosi ir darėsi aišku, kad nespėsiu pas Toddą grįžti sutartu laiku.
Turėklai prie lifto.
Va taip parkas atrodo nuo gatvės apačios.

Pasakiau sau, kad čia dar reikės sugrįžti ir pardardėjau pas Toddą, kuris manęs jau laukė. Buvome susitarę eiti pavakarieniauti su dar dviem draugais, kurių viena čia atvyko iš Honkongo. Čia ir užsibaigs mano valgymo sąrašas, kadangi ėjome į žmonių pilną tex-mex restoraną. Nežinantiems kas tas teks meks, tai Teksaso ir Meksikos virtuvės makalynė. Aš valgiau quesadilla – tokią meksikietišką kebabo atmainą su pupelėm. Skanu. Susivaldžiau lietuviškai neužsipilti grietinės and daržovių.

Kaipgi meksikietiškas maistas be jalapenų ir grietine, aštrumui nugesinti.

Trumpai pasibuvę (visgi jau buvo vakaras, o mano autobusas į Bostoną išvyksta po vidurnakčio) išsiskyrėme su azijiete ir jos draugeliu (vardų jau tikrai nebepamenu…) ir jie grįžo namo išsimiegoti po kelionės, o mes su Toddu dar užsukome trumpam į vieną iš šalia esančių barų, kad pamatyčiau kaip vietinė chebra leidžia laiką. Nieko įspūdingo nepamačiau (ypač po Budapešto kur pirmadienio vakarais šimtai žmonių vos telpa į klubus), nebent tai, kad net ir baruose žaidžia beer pongą.

Grįžus namo susirinkau visas šmutkes, padėkojau Toddui už nakvynę ir patarimus ką pamatyti ir ką pavalgyti, patraukiau link metro, kadangi mano autobusas išvyko iš kažkokios apleistos stotelės. Bet kainavo tik $1.50, tai nesiskundžiu ir rekomenduoju tokiom kelionėm rinktis Megabus autobusus, nors tokių pigių bilietų ne visada pavyksta rasti.

Taigi, per nepilnai dvi dienas pamačiau daug Niujorko, bet aišku norėjos ir dar daugiau. Visgi užteko, kad vadinčiau šį miestą vienu iš savo mėgstamiausiu. Paskutines savo dienas prieš skrydį čia ir praleisiu, tad būtinai dar reikės grįžti į Highline, bei pamatyti Niujorko daugiau nei patį Manheteną.

Panašūs įrašai:

Kelionė į Norvegiją

Jönköpingo universiteto International Association organizuoja nemažai kelionių, apie vieną iš jų jau rašiau, apie kitą, kurioje irgi buvau (vienos dienos slidinėjimas Mullsjö) įrašo nepadariau, nes nelabai ten buvo ką pasakot, nors buvo smagu. Ir iš visų kelionių išskirtinės yra dvi – Kiruna ir Norvegija. Išsiskiria jos tuo, jog trunka kelias dienas, aplankoma daug vietų bei apima daug užsiėmimų ir, be abejo, gerokai kerta per piniginę. Į Kiruną (ekskursija į šiauriausią Švedijos miestelį su ledo muziejum, kur žmonės važiuoja šiaurės pašvaisčių pažiūrėti ir šaltyje išgyventi) norint nusipirkti bilietą, reikėjo naktį prieš bilietų pardavimą nakvoti universitete. Rudens semestre turbūt ir su Norvegijos kelione tas pats vyksta, kai dar visi turi daug pinigų. Mūsų laidai ši kelionė nors iš pradžių atrodė labai patraukli, bet atėjus metui, kai prasidėjo bilietų pardavimas, buvo nupirkti tik pusė jų, nes koją pakišo seminarai/atsiskaitymai vykę kelionės metu, kurių negalima praleisti. Ir, kaip jau minėjau, kadangi jau semestro galas, daug kas išleido savo finansinius resursus visokiem Ryanairam.

Bet ne aš. Kadangi labai norėjau aplankyt Norvegiją, neskridau į visokias Italijas ir Airijas ir nesigailiu, nes po visko galiu pasakyti – Norvegija tikrai yra viena iš verčiausių aplankyti šalių. Bet apie viską iš pradžių.

Mūsų autobusas pajudėjo Norvegijos link trečiadienio vakare. Visi važiavome tokių keistų nuotaikų apimti – išvažiuojam pačią šilčiausią šių metų dieną į ten, kur dar sniegas nenutirpęs, o tuo labiau trečiadienį – vienintelę dieną, kai veikia mūsų klubas. Tad kol kiti linksminosi, mes valandų valandas sėdėjom autobuse, galvodami kas gi mūsų laukia. Bevažiuojant paryčiais prabudau ir pažiūrėjus pro langą ištiko lengvas šokas, pamačius visiškai pasikeitusį kraštovaizdį. Kaip tik tuo metu autobusas sustojo pertraukėlei ir išlindau galutinai įsitikint kaip per kelias valandas nuo lygumų krašto (Švedijoj tas panašu kaip pas mus) mes atsidūrėm tarp didžiulių kalnų.

Žmogui, pirmąsyk normalius kalnus pamačius, ir tai padaro įspūdį.

Rytą atvykome į Bergeną – vieną labiausiai turistų lankomų šios šalies miestų. Buvome aprūpinti visokiais patarimais ir knygelėmis, ką verta aplankyti, tad palikę savo lagaminus hostelyje, patraukėme į miestą, kuriame turėjom visą laisvą dieną.

Visi, be abejo, nepaleidžia fotoaparatų iš rankų.

Buvo daug rekomendacijų aplankyti žuvies turgų, kuris buvo visai šalia mūsų hostelio, bet man jis įspūdžio visiškai nepaliko – eilinis turgus, tik su vos keliais prekystaliais. Tiesa, praleidau momentą, kai kažkuris prekeivis davė banginio paragaut, gal čia ir buvo visa esmė to turgaus.

Aš nepasidomėjau, ką čia verčiau aplankius, tad ėjom kur sugalvojom ekspromtu.

Žymiausias Bergeno simbolis – medinių namelių virtinė, Bryggen, įtraukta į UNESCO paveldą. Atrodo tikrai gražiai (ypač iš toliau), pasivaikščiojom ir tarp tų namelių, kur net lauke yra medinės grindys.

Matosi truputėlis medinio grindinio ir dalis mūsų kompanijos, daugiau einantys, nei fotografuojantys.
Kai kurie pastatai jau tiek suvargę, kad net svyra į šoną.
Čia lendam tarp tų namelių, viduje ir perskaitom, kad įžengėm į UNESCO paveldą.
Jaukus staliukas pagurkšnoti kavutės.

Patraukėme link Bergenhus tvirtovės, pakeliui užeidami į Bergeno muziejų.

Šalia joks taksi nestovėjo.
Mano galva, angliškos telefonų būdelės sulaukia per daug dėmesio, kai tuo tarpu kitos lieka nepastebimos.

Pats muziejus buvo ne itin įdomus. Daug eksponatų iš antro pasaulinio karo laikų – visokių ginklų, to meto laikraščių ir panašiai. Ne dėl to į Norvegiją atvažiavome. Na, bet įėjimas nemokamas, o laiko turėjom sočiai, tad nieko kaip ir nepraradom.

Įsidienojus atėjome ir prie minėtosios tvirtovės. Čia - Rosenkrantz bokštas.
Šalia bokšto - Haakon's Hall. Daugiau toje tvirtovėje, be parko, nieko kaip ir nėra.
Geriau įsižiūrėjus pamatai prie kiekvieno "lango" po kelias gan kraupiai atrodančias galvas. "Gotika!", šaukia mano sesė, pamačius nuotrauką.
Šalia buvo žaidžiančių vaikų grupelė, berods pradinukų ekskursija. Vaikams labiau rūpėjo nuskinti žolėje pasislėpusias gėlytes, nei žiūrinėti kas čia per bokštai stovi.

Ramiu žingsnių perėję parką grįžom atgal prie gražiųjų medinukų. Prisėdam šalia kavinės, metas fikai. Aš tuo tarpu skaitinėju knygelę ką toliau aplankyti. Nutarėm dieną pasivaikščioti kitoje miesto dalyje, o vakare palydėti saulę užsikėlus ant kalno.

Čia ir prisėdom. Šalia naktinio klubo su uždažytu pavadinimu.
Nors tie nameliai - miesto simbolis, bet labai tylu ramu ten buvo, nešurmuliavo turistų. Net kavinės tik tik atsidarinėjo vidurdienį.

Patraukėm link kalno, į kurį lipo laiptais, bet vėliau, kiek supratom, užlipom tik nedidelę dalį.

Grįžtant atgal čia bato jau nebebuvo. Beje, ką tik pastebėjau, kad čia perėjos ženklas kitoks, nei užlipus ant kalno.
Akis patraukė ir tokios smulkmenos kaip dekupažuoti konteineriai.
Čionykščiai suoleliai - nei tai rankai pasidėti, nei atstumą nuo šalia sėdinčio palaikyti.
O čia - man labiausiai patikęs pastatas visoje Norvegijoje. Komentarų, manau, nereikia. Atkreipkite dėmesį ir į tai, jog pavadinimas užrašytas dažais. Viršuje užrašas sako "Anno 1710".
Einant gatve mums į akis dėbsojo kažką saugantis šuo.
O čia žiūrėjau ir galvojau - ar taip atrodo vietiniai benamiai, ar jie tiesiog prasčiau apsirėdę darbininkai, kažkodėl darbo dieną sėdintys ant asfalto su cigarete rankose.
Viena keistesnių skulptūrų. Gaila, nesupratom kas parašyta šalimais.
Eidami plačiausia gatve patraukėm link patraukliai atrodančios bažnyčios, kuri priėjus pasirodė ne tokia ir ypatinga.
Skelbimas Tvin Pykso serialo mėgėjams.
Merginos, kurios pabuvojo Amerikoj, sakė, jog primena San Franciską. Reikės patikrinti.
Gatvės menas.
Pasivaikščiojom ir po parkelį. Tvorelė - ne kliūtis vaikams ritinėtis ant žolės.
Įeiti į hostelio kambarius galėjome tik nuo trečios valandos, tad likusį laiką praleidom ant suolelio, šalia šio fontano.
Norvegijoje studentai irgi nešioja tokius kombinezonus kaip švedai.
Kažkieno gyvenimo išmintis ant pastato priešais mūsų hostelį.

Pats hostelis visai neblogas, kambariai po 4-6 žmones su tualetu ir dušu bei maža viečike kažką valgomo pasiruošti. Hostelis pačiame centre, kelios minutės kelio pėsčiomis nuo tų medinukų. Pavadinimas Bergen YMCA. Visai rekomenduoju, minusas tik kad karštas vanduo dušuose vakare jau buvo pasibaigęs.

Papietavę supratom, kad planas stebėti saulėlydį nuo kalno viršūnės yra neįmanomas, nes spėjo apsiniaukti. Tad nelaukę vakaro iškart patraukėm funikulieriaus link. Pamenu kai Budapešte nusprendėm nemokėt už funikulierių 10 lt ir gan greitai užlipom patys. Tai čia sumokėjom 18 lt į vieną pusę, o atgal lipom patys, ir tai užtruko gal kokius penkis kartus ilgiau nei Budapešte lipant viršun.

Ir štai atsivėrė toks vaizdzialis.
Įsiamžinau su kelionę organizavusiais International Association studentais.
Paskui juos įamžinau ir be savęs.
Aš bijojau prie pat krašto prieiti.
Koks gražus vaizdas iš balkonų turėtų džiuginti tų baltų namų savininkus kas rytą.
Taupydami pinigus ir ieškodami daugiau nuotykių atgal leidomės pėsčiomis, kartais kirsdami vingiuotus kelius per akmenuotas pieveles.
Kaip minėjau - štai jums ir kitaip atrodantis pėsčiųjų perėjos ženklas, kurio veikėją imituoja Carlos.
Ir man patikęs ženklas, kuris nieko nepasako.

Grįžę į hostelį dauguma smigo anksti (maždaug pasibaigus Panoramai), ne tik dėl to, kad išvargino ekskursija po miestą ir laukė ankstyvas pajudėjimas rytiniu keltu, bet ir dėl to, jog naktį miegoti nedavė ukulelę pasiėmę studentai, iki paryčių brazdinę ją autobuse.

Ryte mūsų laukė keturių valandų kelionė keltu link Leikanger.

Taigi sekančią dieną mūsų tikslas buvo pasiekti Leikanger krantinę ir iš ten autobusu nuvažiuoti iki Jostedal kaimelio. Plaukiant keltu pamažu atsivėrė neapsakomi fjordai. Pradžioje, tik palikus Bergeną vaizdai nebuvo tokie įspūdingi, bet po kiek laiko vis išlįsdavom į lauką pafotografuot, nes tikrai buvo ką.

Debesys temdė saulę, bet kartu pridavė dramatiškumo.
Buvo ir krioklių.
Lietus ir vėjas neleisdavo ilgai užsibūti lauke.
Buvo ir snieguotų kalnų, ir apžėlusių. Ir beveik visur stovėdavo namelis, kitas.

Beje, tik grįžus į Lietuvą sesė pasakė, jog tai buvo Sognės fjordas – antras pagal dydį apskritai, didžiausias Norvegijoje ir laikomas vienas gražiausių visame pasaulyje. Ir labai gilus, Vikipedija sako, jog gylis didesnis nei JAV Didžiajame kanjone. Nežinau ar tai tiesa, bet viena iš keliavusių sakė, jog vandens gylis yra toks pat, koks šalia esančio fjordo aukštis virš vandens.

Kartais sustodavome tarpinėse stotelėse.
Kelte kapitonas (ar šiaip koks dėdė) pranešdavo, kad štai plaukiame pro tokią ir tokią vietą.

Pats keltas man labai patiko, nežinau kokia kompanija mus aptarnavo, net viskas buvo net sakyčiau gana prabangiai, kaip studentams. Patogios odinės sėdynės, nemokamas wifi, malonus aptarnavimas. Aš galvą padėjus ant palangės nusnūdau taip patogiai kaip savo lovoj Jönköpinge nemiegu, tai jau šį tą pasako.

Norėjosi iš arčiau tuos krioklius pafotografuoti, bet tik prie vieno buvo priplaukta arčiau.

Ir štai mes atplaukėme į Leikanger, sėdome į autobusą Jostedal link. Kelionė pagal planą turėjo trukti dvi valandas, bet nežinau ar mane tiek vaizdai užbūrė, ar vairuotojas paskubėjo, bet atrodė kad atvažiavome greičiau nei per valandą.

Kartais pabandydavau pagaut kokį gražesnį vaizdelį ir pro autobuso langą.

Atvykome į Jostedal, kur turėjome praleisti dvi naktis. Buvome apgyvendinti nameliuose po keturis, šįkart jau be dušų ir kitų patogumų. Dušai buvo mokami (4,5 lt už 5 min.), bet labai geri. Ech, ta Skandinavija – moki daug, bet ir gauni atitinkamai.

Tokie mūsų nameliai, apsupti kalnų.
Aš taip ir nepripratau prie to jausmo, kai išlendi ryte į kokį tualetą nupėdint ir tave pasitinka tokie vaizdai.

Kadangi tą dieną nebuvo suplanuota jokios veiklos, visi papietavę patraukėme pasivaikščioti keliu link ledyno ir pasiruošti rytdienos nuotykiams.

Praėjome vienintelę kaimelio parduotuvę. Pirkau ten dvi mielines bandeles, kainavo apie 4 lt.
Kairėje matosi raudonas laikraščių stovas, kurį vėliau pastatė toliau parduotuvės, visai šalia gatvės. Pasiimi laikraštį ir palieki pinigus dėžutėje.
Hostelio prižiūrėtoja sakė, kad užtruks apie 45 min. nueiti iki kelio pabaigos, bet mes ėjom daugiau nei valandą.
Norvegiškas namelis. Nuotraukoje nesimato, bet gėlių krepšelyje yra užrašas "Velkommen", kurio turbūt nereikia versti.
Dalis mūsų nusprendė pataupyt jėgas ir neit iki galo, tad grįžome atgal kalbėdami apie kultūrinius skirtumus. Sužinojau, kas yra turducken.

Sekančią dieną mūsų laukė visos kelionės topas – Ice Troll, t.y. plaukimas baidarėmis ežeru ir kopimas į ledyno viršų. Kadangi susitarėme nesikelti be proto anksti ir pakeitėme išvykimo laiką, įvyko kažkoks nesusipratimas su autobuso vairuotoju ir jis išvis nepasirodė. Manau tai mums išėjo tik į naudą. Kadangi kelionė iki ledyno visai trumpa, kažkur 5 min. mašina, mus visus keliais reisais suvežiojo ekskursijos vadovai atvažiavę čia dirbti iš Argentinos ir Naujosios Zelandijos. Gidai, beje, labai faini ir įdomiai pasakojantys. Nuskilo ir tai, jog oras visą dieną buvo šiltas ir giedras.

Štai kas mūsų tądien laukė.

Visi buvome aprūpinti įranga: “katėmis” (ang. crampons), harness (nerandu lietuviško vertimo, va šitas dalykas) ir kirvukais.

Eilėje prie įrangos.
"Katės" arba pagal google vertėją - kapliukai.

Pasidalinome į dvi grupes ir mūsų grupei į priekį teko plaukti baidarėmis iki ledyno.

Nenorėjau rizikuot sušlapint savo fotiko. Nuotraukos autorė Cassandra Kirby.
Manuela ir Simone jau atplaukė.

Plaukimas ir patiko, ir nepatiko. Smagu buvo dėl to, kad nors plaukiau pirmąsyk nieko nežinodama, bet sekėsi puikiai. Tačiau ežeras buvo nepilnai nutirpęs ir dalį ruožo reikėjo nuplaukti visai šalia kranto, kur ledas buvo nutirpęs per kokį pusantro metro nuo kranto. Taigi tie, kas plaukė pirmieji, daugiau užsiėmė ledo kapojimu, o galiniai laukė “transporto kamštyje” arba nuobodžiaudami leido vėjui nunešti baidarę atgal ir vis priplaukinėdavo kol galų gale atsilaisvino ruožas (taip dariau aš su Cassandra :D). Dalį kelio reikėjo ne irkluoti, o stengtis išvairuoti tam siauram ruožely neužplaukiant ant ledų.

Palikome baidares kitai grupei, kuri jomis parplaukė jau grįžtant namo.
Su baidarėmis palikome ir šį vaizdą užnugary.
Per akmenis ir šaltinėlius ledyno link.
Tie juodi taškeliai - kita grupė, jau besiklausanti gidų nurodymų prieš kopiant.
Kaip matote iš mano aprangos - šalta nebuvo.
Susikabinę virvėmis į keturias grupeles pradėjome kopti į viršų.

Apskritai man labai patiko tas susikalbėjimas su likusia grupelės dalim naudojantis tik virve. Juk dairytis ir kalbėtis su kitais ne tik nepatogu, bet ne visad ir įmanoma. Tiesa, mano grupė buvo vien panos, tai vis atsirasdavo kuriai tai batą pasitaisyt reikia, tai nufotkint kokį akmenį. Ir visi kiti turi laukti, kad judėtume visi kartu. Nors šiaip ėjome gana sparčiai, gidas pabaigoje irgi gyrė, kad buvom geriausia ir sparčiausia grupė. Įdomu kiek tiesos buvo jo žodžiuose. :)

Kopimas ledynu - dar vienas dalykas, kurį labai norėčiau pakartoti.
Į pačią viršūnę, be abejo, nelipome. Gidas sakė, kad tai padaryti gali užtrukti apie septynias-aštuonias valandas.
Kelyje buvo mažų oro tarpelių kaip šis, kur blogiausiu atveju įstrigtų koja. Bet buvo ir didelių tarpeklių, dėl kurių abejojau ar savo trumpom kojytėm peršoksiu.

Kartais sustodavome kelioms minutėms ir gidas papasakodavo ką nors apie ledyną. Suprantantiems angliškai – video žemiau apie ledynmečius ir kaip susiformuoja ledynas.

Užlipus atsivėrė štai toks vaizdas. Čia pat ir pietavome.
Gidai vaišino karštu šokoladu ir kava. "Sakykit jei norit pakartot - man bus lengviau nešti lipant žemyn", sakė jie.

Kopimas į viršų man pasirodė lengvesnis nei žemyn. Fiziškai galbūt ir sunkiau, bet tiesiog kopi ir viskas. O lipant žemyn reikia žymiai labiau susikaupti, teisingai statyti kojas, kad nepaslystum, neišsisuktum čiurnos. Tuo labiau nesinori su savim nutempt visos grupės. Kaip sakė gidas: jei darysite ką nors kvailo, žinokit kad tą kvailumą patirs ir visi kiti.

Kartais gidui tekdavo kirvuku suformuoti lede laiptelius, kuriais galėtume saugiau nulipti žemyn.

Kita grupelė, kur buvo daug nurautų bernų, sumąstė berėkaudami sukelt sniego griūtį. Ir jiems pavyko. Tiesa, ne visai toje vietoje, kur mes kopėme, o priešais, kur puresnis sniegas susigulėjes ant akmenų. Mes lipome daugiau ant ledo, nei sniego.

Kaip pasikeitė oras po nedidelės griūties.
Pačioje pabaigoje kažkas sugebėjo nuslysti ir su savim nutempti likusią dalį grupės. Visos juokėsi, o gidas pakraupusiom akim rėkė, kad saugotųsi ir nesusmeigtų "kačių" viena kitai į nugaras.

Pavargę, bet laimingi pasileidom pėškom mašinų link. Net truputį pavydėjau tiem, kurių dar tik laukė baidarės – irkluoti tuo metu atrodė lengviau nei kopinėti per akmenis ir upelius.

Tik tuose nutirpusiuose ruožuose galėjom plaukti.

Kitos dienos rytą vėl atvažiavome iki to paties kelto, kuris mus nuplukdino į Flåm. Šį atkarpa tetruko valandą, bet per ją pamatėmd ar gražesnių fjordų, nei per aną keturių valandų kelionę.

Oras tądien buvo bene gražiausias per visą kelionę.
Prie vieno iš krioklių priplaukėme visai arti ir sustojome porai minučių, kad visi spėtų padaryti nuotraukas.
Ši atkarpa pasirodė siauresnė, plaukėme kur kas arčiau kalnų.
Nuotraukos parodo tik dalį to grožio, kurį matai gyvai.
Keistas oras mus pasitiko įplaukiant į Flåm.
Norėjosi čia praleisti daugiau laiko.

Flåm mūsų jau laukė autobusas link Oslo. Važiavome ilgiausiu tuneliu pasaulyje (t.y. ilgiausiu tuneliu, kuriame yra nutiestas kelias, o ne metro ar vamzdžiai). Vadovas Erkan nusprendė tas 19 minučių tunelyje paversti vakarėliu autobuse, prie mikrofono padėjęs grojantį telefoną. Buvo smagu, nors kai kurie ir sėdėjo su poker faces.

Pakeliui į Oslą užsukome pasižiūrėti vienos seniausių Skandinavijos bažnyčių.

Užeiti vidun neturėjome laiko.
Grįžus namo išgūglinau kad nėra ji pati seniausia. Bet tai nesumenkina jos įstabaus grožio.
Norėjosi ilgiau pabūti lauke, bet stiprus vėjas gynė atgal į autobusą.

Važiuodami Oslo link žiūrėjom filmą apie keliones. Aš netyčia užmečiau akį pro langą ir nustebau kaip staigiai pasikeitė kraštovaizdis – atrodė dar ką tik važiavom per pievas ir sniegą matėm tik tolumoje ant kalnų viršūnių, ir staiga:

Vaizdas pro autobuso langą.

Ir vakare, šiek tiek vėliau nei planuota, pasiekėme Norvegijos sostinę. Čia turėjome tik kelias laisvas valandas, kurių tikrai buvo per mažai tokiam miestui. Bet buvo sekmadienio vakaras, tai vis tiek negalėjome nueit į muziejus ar panašiai.

Nelabai žinojom ką verta aplankyti, tad ėjom kur kojos vedė.
Vėliau užmačiau, kad viena mūsų grupelė vaikšto su drauge, kuri čia studijuoja, tad prisijungėme prie jų.
Blondinė kampe - vienintelė švedė važiavusi su mumis. Viena iš kelionės organizatorių.
Kai kur gatvėse buvo pilna tokių užrašų, lygtai citatų.
Karališkieji rūmai.
Gražus miestas, reikės į jį dar sugrįžti. Bet tada, kai turėsiu daug pinigų.
Krantinė - viena labiausiai patikusių vietų mieste.
Pamačius visokas jachtas ir šiaip laivelius vis prisimindavau serialą Dexter.
Kreiva krantinės nuotrauka.
Sam užsiropštė papozuoti.
Jei būsite šitoj vietoje, atkreipkite dėmesį į tris akmenines skulptūras: silutę, moters figūrą ir karūną. Žiūrint į jas tam tikru kampu, jos susilieja į vieną karalienės figūrą. Aš apie tai sužinojau jau po laiko. :D

Kelionę pabaigėme brangiausiame McDonalde pasaulyje, kur už meniu (koks nors burgeris+vidutinis gėrimas+ vidutinės bulvytės) sumoki 37 litus. Naktį grįžome į autobusą, kuriame praleidome paskutinę naktį ir paryčiais jau rakinome savo duris Råslätt.

Na tai reziumė būtų tokia: šalis graži ir labai brangi. Pamatyti tik miestus akivaizdžiai neužtenka, tad jei nebuvote Norvegijoj, jei nematėte fjordų. :) Į Bergeną nematau reikalo važiuoti darkart, bet į Oslą būtinai reikės sugrįžti.

Pati kelionė truko (atmetus keliones naktį autobusu pirmyn atgal) keturias dienas ir kainavo 1250 lt, neįskaičiuojant maisto, kurį vežėmės iš Švedijos. Verta kiekvieno cento (na gal ne už makdako maistą, kuris beje buvo prastenis nei Savanoriuose.). Stipriai rekomenduoju.

Panašūs įrašai:

Kelionė į Gränna ir Visingsö

Jönköpingas yra įsikūręs didžiulio ežero Vättern pietuose. Kiek šiauriau ežero pakrašty yra miestelis Gränna, kuris garsus savo Polkagris saldainiais. Ten ir važiavome į ekskursiją, suorganizuotą (kaip ir visų ekskursijų) IA – International Association. Kaip viena australė sakė, mainų programa Jonšiopinge būtų ganėtinai nuobodi, jei ne šios kelionės, kurių tikrai apstu.

Turiu pasakyti, kad tik per stebuklą nepramiegojau šios kelionės – atsibudau likus dvidešimt minučių iki autobuso į universitetą, tad per skubėjimą pasiėmiau fotiką, bet jo baterijos – ne. Taigi pati nefotografavau, o pailiustruosiu pasakojimą Rafael González Vázquez darytomis nuotraukomis.

Jau važiuodami autobusu burnojom, koks netikęs oras mums išpuolė – nors buvo balandžio pradžia, bet snigo tirštai ir šlapiai. Tačiau pradžioje lauke mes ir nebuvom – tik atvažiavę ėjome į parduotuvę-saldaininę (ar kaip pavadint, saldainių gamyklėlę?), kur ne tik apsiprekinome, bet ir pamatėme kaip gaminami saldainiai.

Pagrinde čia parduodami Polkagris saldainiai – tokios karamelės, kaip candy canes, dažniausiai baltai-raudonos mėtų skonio lazdelės. Bet buvo ir įvairesnių karamelių ar šiaip saldainių, kuriuos galima rasti bet kurioje švediškoje parduotuvėje.

Mes žiūrėjome kaip gamina tokius

Kaip kokiam muziejuj per stiklą gavom pažiūrėti kaip, pavadinsiu tą profesiją saldainių kepėjas, moko naujoką daryti saldainius. Viską matėme nuo pat pradžių: kaip į puodą pila ingridientus, kaip gautą sirupą atvėsina ir ant specialaus aparato “išminko”, įlašina mėtų sirupo bei pradeda ilgą sukimo ir kočiojimo procesą, kol lazdelės tampa pakankamai plonos. Tada jas sukarpo ir sudeda į vėsinimo stalčiukus (nuotrauka viršuje). Visas procesas turi vykti pakankamai greitai (nepamenu tiksliai kiek minučių, bet berods 15), kadangi saldainis vėsta ir kietėja. Norint tapti profesionaliu saldainių kepėju reikia dirbti ne vienerius metus. Mums nesakė kiek laiko naujokas čia dirba, bet ryškiai matėsi kuris profesionalas, o kuris dar tik mokosi. :)

Kočiojimo pradžia

Kol vyrukai kočiojo, proceso eigą trumpai nupasakojo parduotuvėlės kasininkė, o po to atkirpo gabalą saldainio, sukarpė į mažus gabaliukus ir davė visiem paragaut dar šilto, tąsaus polkagris. :)

Tuomet rinkaus ką gi čia nupirkt lauktuvių. Saldainių tokia gausybė, kad buvo sunku išsirinkt. Visokių spalvų, formų, skonių, įpakavimų. Kas gana keista, kainos nelabai švediškos – kaip turistų lankomoje vietoje net labai normalios. Išleidau 20 lt maišui saldainių. Gaila, keli mažieji sulūžo jau grįžus namo, tad vieną sulaužytą sumaniau paragauti. Jis buvo toks skanus, kad teko tvardytis ir nesuvalgyt visų likusių.

Kairėje - saldainiai ant pagaliukų, dešinėje - mexicanas amigas

Tuomet ėjome į muziejų, kuriame pasakojo apie švedų mokslininkus, XIX a. pabaigoje oro balionu keliavusius į šiaurės ašigalį. Pagrindinis viso to iniciatorius buvo Gränna miestelio inžinierius Salomon August Andrée. Buvo visai įdomu išgirsti nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, bet buvo didis to meto įvykis, apie kurį rašė laikraščiai.

Muziejaus suvenyrai su nuotraukų autorium

Po muziejaus dalies pajudėjome link kelto. Oras vis dar buvo bjaurokas, tačiau jau nebesnigo, o atvykus į Visingsö salą ir visai pasitaisė. Čia mūsų laukė išnuomoti dviračiai ir pora valandų laisvo laiko, per kuriuos galėjome patys patyrinėti salą. Iš tiesų nelabai čia buvo ką pažiūrėti – sala kaip sala, su mišku, gražiomis sodybomis, arklidėmis ir bažnyčios liekanomis.

Aš nemokėjau su šitu dviračiu pradėt važiuot, nes pedalai atgal nesisukinėja, o atlieka stabdžių funkciją. Tad pradėjus važiuot nebesustojau, kad nereiktų kartot sudėtingo pradžios proceso. Beje, dviratis+ilgas paltas=baisus nepatogumas.

Čia įvyko ir bene įdomiausias kelionės momentas. Prancūzė Justine, vadovaudamasi žemėlapiu, vedė mus maršrutu iki pat salos galo, kur buvo tikrai gražių vaizdų. Numinti tuos ~7 kilometrus, kai vėjas pučia į nugarą buvo visai smagu. Bet kai reikėjo tą patį padaryti važiuojant atgal, kai dalis kelio buvo įkalnė, o vėjas atrodė skalpą nuplėš, prisiekiu, buvo fiziškai sunkiausias mano gyvenimo momentas. Juokingiausia, kad pradžioje mažai kas kreipė dėmesį į laiką (aš negalėjau dirstelt į telefoną kišenėje – juk negaliu sustot), tad kai teko suktis atgal link kelto vis realiau atrodė variantas, kad mes į jį nespėsim. Vienintelė Justine paskutinėmis minutėmis, kai mes visi likę jau žinojom kelią patys, šviesos greičiu numynė iki kelto, o mes visi šlapi nuo prakaito medinėm kojom keltą pamatėm jau išplaukiantį. Įdomiausias jausmas buvo visiškas kojų nevaldymas nulipus nuo dviračio. Džiaugiausi, kad ne aš viena, o apie ketvirtis visos grupės nespėjo į keltą. Visi juokėmės, kokia baisi buvo ta mynimo prieš vėją vieta, kai atrodė nukrisi nuo dviračio į griovį ir liksi Visingsö, kol tave ras koks vietinis ūkininkas. Dėl mūsų saloje pasiliko ir viena iš grupės vadovų. Kol laukėme sekančio kelto, ji paskambino autobuso vairuotojo, kad sužinotų ar verčiau būtų jam primokėtų kad valandą mūsų palauktų, ar sėsti visiems į vietinį autobusą į Jonšiopingą. Pigesnis buvo pirmasis variantas. Bet jis labai nepatiko likusiems autobuse: nors kai kurie pasinaudojo proga padaryti daugiau miestelio nuotraukų nebe sniege, o šviečiant saulei, bet kai kurios panos buvo tokios piktos, kad gyvenime nesu sulaukus piktesnių žvilgsnių įlipus į autobusą. Bet mes tik juokėmės ir dėkojom vadovei, kad nepaliko mūsų likimo valiai.

Reziumė: smagi popietė, skanūs saldainiai, daug nuotykių ir juoko bei medinės kojos, ką bus sunku pamiršti. Kainavo šitas reikalas (autobusas, muziejus, keltas, dviračių nuoma) apie 95 lt. Rekomenduoju, ypač jei geras oras.

Panašūs įrašai:

Apie kelionę į Budapeštą

Seniai, prieš du mėnesius gaunu masinę žinutę, kad gal varom visi kur nors – į Londoną, Dubliną ar Budapeštą – juk pigūs ryanair skrydžiai, kurie ypač vilioja iš už Atlanto atvykusius. Na man Anglija/Airija ne taip jau pigiai ir atrodo, be to gal ne taip baisiai ir įdomu. O va Budapešte klasiokė Kristina ir kursiokė Rūta dabar erasmusina, suprask – nemokama lova su pusryčiais. Skrydžiai juokingai pigūs – gavos apie 80 lt į abi puses, tik kad iki Goteborgo oro uosto nuvažiuot antra tiek kainavo. Gerai kad bent Budapešto oro uostas santykinai nors ir toli, bet pigiai pasiekiamas.

Žodžiu, daug chebros nerinkom, ir dviese su Carlos pasiėmę tuščias kuprines išvažiavom nuotykių ieškoti. Sakėm, pigioj šaly pigiai ir gyvensim, bet… Nors Carlos kiekvieną kartą pamatęs kainą sakydavo “that’s nothing!”, bet deja nothing+nothing+nothing…+nothing ne visai tas pats kaip 0+0+0…+0. Bet apie viską nuo pradžių.

Nusileidom ir ieškojom kas mus pasitiktų su lentelėm lietuviškais užrašais, bet deja mūsų šoferiai dar nebuvo atvažiavę ir paskambinę buvom prisakyti “sėdėkit ir laukit, mes atvažiuojam, atvežam nuolatinius, su mumis jūs saugūs”. Na tai ir sėdėjom. :D Po pusvalandžio kito skambučio metu jau buvo pasakyta, kad gal nebesėdėkit, nes pasirodo šitas autobusas neatvežė mūsų lietuvaičių į oro uostą, ir Kristina su Rūta padariusios ratą grįžo į miestą. :D Tad mes savarankiškai išleidom pirmus forintus autobuso bilietėliui (pasirodo geriau žinojau į kurį autobusą sėsti, negu kai kas, pragyvenęs mieste gerą mėnesį) ir pakeliui į miestą siuntinėjom sms “mes žvėriškai išalkę, veskit mus kur būtų maisto”. Taigi susitikom su jom prekybos centre, kur pripildėm pilvus ir paženklinom Carlos, jei netyčia pasimestų.

PhotobucketTen tas kringelis prie gatvės – mistype’as.

Nuvažiavom į savo laikinuosius namus, beje labai erdvius ir sušiktai šaltus. Pasidažėm ir išėjom pirmų nuotykių ieškoti. Pirmiausia varėm ant kažkokio kalno (aš jokių pavadinimų neprisimenu, tai vadinsiu viską bendriniais daiktavardžiais) kur gražiausiai matosi miesto panorama. Jau tada pajutau, kaip pripratau prie gero gyvenimo Švedijoj – ten nors už viską moki daug, bet daug ir gauni. O kai po dviejų mėnesių pertraukos sterilioj aplinkoj tenka įlipti į metro arba autobusą, kuris, na, sakykime, nekvepia, tai Carlos teko sodinti mane ant žemės, nes aš net bijojau liestis prie turėklų. :D Lietuvoj irgi smirda, bet dažniausiai tai smirda žmonės, ypač tie, kurie užmiega bevažiuodami ir važiuoja tol, kol kontrolė juos išmeta arba troleibusas atvyksta į parką. Patys troleibusai/autobusai nesmirda, nebent baisiai seni būtų. Šalta abiejuose vienodai. Švedijoj autobusuose man per karšta. :D

PhotobucketVa taip atrodo Budapešto viešasis transportas. Važiuoja jis ten normaliai, nors ne taip “smooth” kaip Varšuvoj, ir kai sako stotelių pavadinimus tai nieko nesuprasi, bet aš ir Vilniaus trūlikuose ne visada suprantu. Čia fotkinta greitai, nes mergos rėkė kad tuoj užsidarys ir nuvažiuos.

PhotobucketO va čia autobusas į kalną tos panoramos pažiūrėt. Mažas toks, drebantis. Ir tų paišalionių pilna visur mieste – pamiršau kaip smarkiai aš tų šlykštynių nepernešu. Nors gal greičiau tiesiog nepastebėjau kad Jonšiopinge tokių beveik nėra.

Atpėdinom į tą viečikę kur visas miesto vaizdas atsiveria, reginys tikrai vertas pamatyti. Pasivaikštinėjom, paskui tokioj vietelėj prie moters skulptūros su palmės šakele apsistojom ir plepėjom apie savo erasmusus.

 PhotobucketO aš bandžiau fotkint.

Kai pasidarė šalta, pradėjom judėt atgal. Pasirinkom lipt apačion pėškute, belipant dviese šnekėjom su Kristina ir buvo juokinga, nes nors Carlos su Rūta ėjo prieky ir kalbėjosi tapusavy bei mūsų negirdėjo, mes abi tebebendravom angliškai.Nusileidę nuo kalno ieškojom stotelės, iš kurios galėtume pajudėt link centro, bet nelabai mum pavyko rast kažką kur dar važiuotų transportas. Po valandėlės pasivaikščiojimų Budapešto gatvėmis ir bežvengiant kažkur ant šaligatvio aš ištiesiau ranką priešais važiuojantį taksi ir liepėm vairuotojui mus vežt į barą Szimpla.

Kalbant apie naktinį gyvenimą Budapešte, tai čia dalykas kurio pavydžiu ir manau pavydėsiu visą gyvenimą jei neapsigyvensiu šaly, kur tai būtų panašu. Nors apsilankėm tik keliose vietose, bet visur pilna žmonių, erdvės daug, kainos normalios (panašios kaip Lietuvos vidutiniškuose baruose, ta prasme alus po 5,5 lt). Szimpla išvis kažkoks gigantas, nors stiliukas panašus į Boškės, tik vietos gal keliolika kartų daugiau, daugiau visko prikrauta, kiekvienas kampas vis kitaip išdarkytas. Muzika faina grojo, na tokia kokios aš klausaus. :D Va foto, kad būtų galima maždaug įsivaizduot:

Photobucket

Iš pradžių keista, nes nu sakau – Švedijoj ir barai steriliai atrodo, pigiausioj skylėj įskilusį stalą sunkiai rasi. O čia dviejų vienodų kėdžių nepamatysi. Bet studentams tokių vietų ir reikia.
PhotobucketIš tiesų ten taip šviesu nėra – fotkinau su blicu, nes šiaip ten tokia prieblanda, niekas nepamatys jei apsidrėbsi bevalgant.

Suvalgėm po picos šmotą už kelis litus, ten kepa gigantiškas ir nenormaliai skanias picas. Taip maloniai pakvimpa krosnim įėjus į kambariuką pas dėdę, kad supranti jog esi labiau alkanas nei manei iš pradžių. Pasėdėję kurį laiką nusprendėm kad reikia dar kokią nors vietą šiandien pračekinti, bet deja sekmadienio naktį nedirbo kažkoks klubas/baras, kurio pavadinimą pamiršau. Tad atsisveikinom su Rūta ir grįžom pas Kristiną, pakeliui iš parduotuvės nusipirkę šokolado (Milka su Oreo, how cool is that) ir vyno butelį.

Sekančią dieną ėjom valgyti vengriško guliašo. Rūta nuvedė į gan neblogą viečikę, net padavėjas kalbėjo angliškai. Užsisakėm visi to paties guliašo, prisivalgėm ir aptingom. Bet reikėjo judint užpakalius, nes diena jau buvo įpusėjus, o mes planavom eiti apsipirkti rūbų ir šiaip daiktų. Su Carlos todėl ir atvažiavom pustuštėm kuprinėm, kad parsivežtume kokių rūbų, nes vis tiek pigiau nei Švedijoj. Tai ir malėmės prekybos centre kelias valandas. Mes su Kristina vis įlisdavom į kokią papuošalų parduotuvę, o vargšas meksikietis bandė rast kokią vyriškų nebrangių rūbų parduotuvę, bet nelabai jam sekėsi. Tai nieko taip labai ir nenusipirkom, nusivarėm nuo kojų ir pametėm Carlos, kuriam baigėsi telefono sąskaita.

PhotobucketTraukinių stotis prie prekybcentrio, žymiai gražesnė nei Goteborgo.

Galų gale grįžom į savo rezidenciją, pasiruošėm vakarui ir nusiteikę kad visai mes čia nepavargom, išėjom nuotykių ieškoti. Nuotykiai čia ir prasidėjo, kai įlipom į tramvajų (važiavom susitikti su Rūta, kad kartu nuvažiuotume į Herojų aikštę) ir Kristinai susišvietė kad važiuojam ne į tą pusę. Po šūksnių “abort mission” išlipom, išanalizavom žemėlapį ir paaiškėjo kad misijos nutraukti nevertėjo, nes gerai mes ten važiavom. Pažvengę galų gale atvykom į reikiamą tašką ir persėdę į metro atbildėjom į tą herojų aikštę.

PhotobucketVa. Herojai visur.

Gražiai vakare atrodė, apžiūrėjom tas skulptūras. Aikštės šonuose stovi berods Art Gallery ir dar kažkas, ten yra mumijų. :D Tolėliau stovi kažkokia pilis, gaila kad ten nenuvarėm, teko matyt straipsnį jog tai viena gražiausių pilių Europoj. Bet tam straipsny nebuvo Trakų pilis paminėta, tai turbūt melas.

Kadangi buvo šalta, ilgai ten neužsibuvom ir patraukėm į pagrindinį tos dienos tašką – Morrison’s. Klubas, nesveikai didelis, įėjimas (iki berods 23h) kainuoja 5,5lt, už kuriuos gauni tris alaus. TRIS ALAUS. Patiko man ten. Vien dėl to kad daug skirtingų salių, visos pilnos žmonių (pirmadienio vakarą!), yra karaoke (dainavom su Kristina :D), nu ir šiaip ten viskas liuks. Nu tik ko nors paėst nepavyko mum nusipirkt, sustirę sumuštekai nelabai domino. Kas dar nepatiko, bet čia visiem klubam galioja, tai kad galima viduje rūkyt. Ir dėl to, kad visi rūbai/plaukai prisigeria to kvapo, bet ir šiaip man baisu kad koks šalia svyruojantis čiuvas su cigarete rankoj nesugalvotų pradėt intensyviai šokt ir mostaguotis rankom man priešais nosį. Dar kalbant apie žmones, tai kadangi daug tarptautinių studentų, ir publika įvairi, bet labai duag pastebėjau (spėju vietinių) žmonių tokiais kalinių veidais. Dar vienas aspektas, kuriuo mane sugadino Švedija, kurioj pusė bernų atrodo kaip modeliai. :D

Ai dar kas juokingo buvo. Einam iš vienos salės į kitą visi kartu ir žiūriu toks bičas stovi – garbanotais ilgais plaukais, apželdintu veidu ir rūgščia veido mina. Sakau Kristinai – “kada paskutinį kartą matei jėzų?”. Carlos išgirdo (nors nepamenu ar angliškai, ar lietuviškai sakiau) ir persižegnojo. Deja, Jėzus tai pamatė ir jam nelabai patiko šis Carlos gestas. Atėjęs prie mūsų pradėjo kažką jam aiškint, Carlos atsakinėjo jam ispaniškai. Pasirodo Jėzus mokėjo ispaniškai ir buvo įsitikinęs kad meksikietis ieško problemų. Aš stovėjau šalia ir nieko nesupratau ką jie šnekėjo, gerai kad kažkaip kiti juodu išskyrė. :D

Galų gale, kai jau atsišokom ir pradėjo jaustis, jog mąžta žmonių, pasitarę nusprendėm kad reik varyt kur nors pavalgyt. Bandėm rast tašką, kur parduoda gyros – tokią kebabo atmainą. Radom kažką panašaus, bet ne visai ko ieškojom. Man rodos po to grįžom namo, semtis jėgų trečiajai – ekskursinei dienai.

Ir štai ji prasidėjo. Pirmiausia nuvarėm į turgų, fainą tokį, žmonių ne per daugiausiai, pasižvalgėm į dešras ir paprikas (paprika Vengrijoj kaip koks pomidoras Italijoj) ir užlipom į antrą aukštą, iš kur sklido maisto kvapas.

Photobucket

Tų paprikų tiek daug, kad jos kaip puošmena tarnauja.

Photobucket

Va dar turgaus.

Man nepatinka tas greito maisto valgymo stilius – kai nusiperki patiekalą ir eini ieškot prie kokio čia stalo atsisėst. Patikėk, tokioj vieotj kaip turgus prekystalių daug, bet stalų kur atsisėst – ne. Ir šiaip nervino gurgiantis pilvas ir ilgai rinkausi ką valgyt, nes viskas atrodė nesuprantama arba ne itin skanu. Pasiėmėm visi (išskyrus Carlos) tą patį patiekalą – langosz. Tai toks padas tešlos, virtos aliejuj (kaip spurga, ne čeburekas koks), apteptos kokiu nors padažu (mūsų atveju grietine) ir ant kurio tau prideda visko ko širdis geidžia. Kainavo toks dalykas, priklausomai nuo to, kiek pribumbasų tau pridės ant viršaus, keliolika litų, aš lygtais 17 sumokėjau. Šalia sėdėjoo kažkokie du vietiniai, jie valgė langosz su kokias vienu-dviem ingridientais ant viršaus. Na, mano paskutinių mėnesių daržovės buvo morkos ir kečupas, tai aš atvažiavau pavalgyt.

Photobucket– O, Juste, kažkas šiandien nesibučiuos, – tarė Carlos, pamatęs mano svogūninį langosz.

Tas skystis taurėse, be abejo, ne sultys (nors, tam tikra prasme…), o vynas, kuris čia nenormaliai pigus – 200 ml kainavo 2,2 lt. Tiek pat kiek colos skardinė Švedijos parduotuvėj. :D Apsiėdėm (visko neįveikiau), visi apsidrabstėm viskuo, vos nenusiverčiau nuo debiliškos kėdės ir ėjom ieškot kokių čia suvenyrų nusipirkt. Carlos nuspirko Absolut Budapest maikę (tipo Absolut Vodka stiliumi), o aš radau maikę su Jack Daniels tipo etikete. Nu ir ten visokių atvirukų ir panašiai, nežinau kam tai rašau, nes visai čia neįdomu ką mes pirkom.

Po to varėm visur pėstute, pamatėm kaip Rūtos univeras atrodo (aš maniau kad JIBS skaitosi didelis…), ėjom tiltu su liūtais į kitą miesto pusę (neprisimenu kuri yra Buda, o kuri Pesta), lipom į kalną, nes pagailėjom dešimt litų funikulieriui. Toliau duodu žodį nuotraukoms.

Photobucket
Photobucket

Vis palipdavom ir nufotkindavau kiek vaizdo atsiveria. Nebuvo ten labai jau daug lipt, šiaip zyzaliojau. :D

Photobucket

Čia Kristina sakė, kad jai sukilo noras noras pažadinti savo vidinę princesę ir užsidėti ištaigingą suknelę. Ar kažką tokio. :D

Photobucket

Čia iš kitos pusės tas pats vaizdas.

Photobucket

Jau visai užlipom ant kalno.

Photobucket

Čia kažkokie pastatai.

Photobucket

Gražus miestas, negali paneigt.

Photobucket

Du daunai. Atkreipkite dėmesį kaip aš stengiuosi neperžengti linijos.

Photobucket

Graži bažnyčia, kurią apžiūrėjom tik iš išorės – viduj remontavo.

Photobucket

Mes :)
Photobucket

Aš kažkaip nemėgstu tokių nuotraukų, maždaug “aš miesto/kalno/eifelio bokšto fone”, bet reikėjo porą padaryt atminimui. :D

Photobucket

Nubombarduota bažnyčia.

Photobucket

Čia šiaip vaikštinėjom gatvėm ir patraukėm į tą pusę kur matėsi šis gražus pastatas.

Galų gale užsimanėm išgert kokios arbatos ar karšto šokolado, bet kadangi buvom turistų lankomoj miesto daly, tai visur kainos turistiškos. Tad patraukėm atgal link namų, o patenkinę skrandžio norus ėjom į restoranėlį, kur buvo mums užrezervuota palinkos degustacija. Palinka – tai toks stiprus vengriškas gėrimas. Degustacijos metu gavom po tris skirtingos palinkos taureles ir tris saldainius su palinkiniu įdaru. Pirmas įspūdis – sušiktai stipru ir ne itin skanu. Antra taurelė jau turėjo kažkokį normalesnį poskonį, o trečia – abrikosinė – išvis labai skani buvo, likom sužavėti, man labai patiko poskonis.

Photobucket

Va tokios taurelės, kurias po kiekvienos palinkos praskalauni duotu mineraliniu ir išpili į stiklainį. Kol supratom ko tas stiklainis vidury stalo padėtas… Toks grynai uspaskicho agurkėlių stiklainiuks.

Dar buvom sužavėti ką šalimais sėdinčios merginos gėrė – į tokį patį stiklainiuką pridėta visokių pjaustytų vaisių ir kažkuo užpilta. Nu atrodo baisiai žaviai – nei tai maistas, nei gėrimas, ir dar stiklainy. Nenorėjom maišyt, bet būtų buvę smagu paragaut to marmalo.

Po degustacijos patraukėm į jau aprašytą Szimplą, kur Rūta norėjo pasveikinti draugę gimtadienio proga. Po to – į vakarėlį pas kažką bute ir į klubą su dauniška muzika. Na kažkaip į galą vangokas buvo vakaras, nes klube chebros mažai buvo ir šiaip regis+hiphopas=nieko gero. Bet man nuotaiką pataisė pagaliau gautas normalus gyros, su visokiais violetiniais kopūstais ir šiaip skaniais dalykais. Toks paturbintas kebabas.

Grįžom namo, bet nėjom miegot, laiptinėj šnekėjom apie Švedijos ir Vengrijos skirtumus su alaus skardine rankoj. Pvz., Budapešte beveik niekur negalima atsiskaityt kortele, nebent normalioj parduotuvėj (tipo maximose). Su Carlos sugalvojom berods tik vieną vietą Jonšiopinge kur NEįmanoma atsiskaityt kortele – pas dėdę kuris naktim kepa hotdogus išalkusiems studentams po klubų. Bet apie tai plačiau bus neužilgo kitam įraše.

Tad reziumuojant kelionę – buvo smagu. Ne tik pamatyt drauges (kurias dabar pamatysiu kada… rugsėjį?), bet ir aplankyt miestą į kurį gal daugiau gyevnime nebegrįšiu. Pats miestas gražus, visa ta architektūra, didelės gatvės, na lyg senoviškesnis Varšuvos variantas. Bet nepatiko nešvaros pojūtis – na gatvės lyg ir nešiukšlinos, bet sienos apipaišytos, apie viešąjį transportą jau rašiau savo nuomonę (bet nepaminėjau kad naktiniai tramvajai – super – švarūs, šviesūs, nauji). Dar kažkaip žalumos pritrūko – neprisimenu jokių parkų ar šiaip medžių, gėlių mieste. Ir nors viskas atrodo baisiai pigu, bet vis tiek išleidi duag pinigų – nes kaipgi nepirksi, jei taip pigu! Naktinis gyvenimas turbūt didžiausias pliusas studentaujant tokiam mieste. Tikiuosi nepraleidau kokių įdomesnių istorijos detalių, jei ką, merginos, rašykit komentaruose.

Ačiū Rūtai, kad aprodė tiek daug miesto, be tavęs nebūtume turbūt nė pusės to pamatę ir aplankę. Ir aišku, ačiū Gedmai (:D), kad priėmė į savo šaltą bet mielą butą (Carlos sakė jam iki dabar rytais gerklę skauda). Atvarykit į Jonšiopingą, eisim išgert 0,4 l alaus už 14 litų ir pažiūrėt į gražius bernus! :D

Panašūs įrašai: