Universal Studios Orlando, Florida | Kelionė po JAV

Universal Studios žemėlapis. Kairėje - kas liko iš vizitinės kortelės po vieno šlapio atrakciono, viduryje - bilietas į parką, dešinėje - autobuso bilietėlis.
Universal Studios žemėlapis. Kairėje – kas liko iš vizitinės kortelės po vieno šlapio atrakciono, viduryje – bilietas į parką, dešinėje – autobuso bilietėlis.

Mano nedidelė kelionė po keletą JAV valstijų prasidėjo nuo saulėtosios Floridos, kurioje aplankiau miestą, į kurį plūsta ne tik užsienio svečiai, bet ir patys amerikiečiai dėl čia esančių pramogų: Disneyworld, Universal Studios ir įvairiausių linksmų muziejų. Aš savo ruožtu beveik visą laiką – tris dienas – praleidau Universal Studios.

Universal Studios iš esmės yra atrakcionų-pramogų parkas, kuriame ne tik įvairiausi atrakcionai pasivažinėjimui, tačiau ir įvairiausi šou, teminės parduotuvėlės ir viską vainikuojantis paradas. Ir viskas susiję su šios kino studijos filmais ir serialais. Taigi, tokiam žmogui kaip aš, kuris gali savaitę be perstojo sėdėt ir žiūrėt filmus šis parkas yra įdomiau už nacionalinius parkus ir įvairiausius muziejus.

Šalia sukasi didelis gaublys su kino studijos pavadinimu.
Šalia sukasi didelis gaublys su kino studijos pavadinimu.

Universal Studios Florida

Atvykau tiesiai iš oro uosto, tad jau buvo vidurdienis. Pirmąją dieną paskyriau dešinėje žemėlapio dalyje esančią parko dalį Universal Studios Florida. Ėjau tiesiog kur norėjosi, neturėjau susidarius padoraus maršruto – laiko vis tiek į valias.

Eini ir stovi visokie fotografuotini objektai ar personažais persirengę aktoriai.
Eini ir stovi visokie fotografuotini objektai ar personažais persirengę aktoriai.

Pradėjau nuo E.T. atrakciono, prieš kurį išklausėm Spielbergo įrašytą kalbelę, po to vaikščiojom po filmo dekoracijomis apstatytą mišką ir pasibaigė viskas “dviračių” pasivažinėjimu-paskraidymu. Filmo nemačiau, bet pats atrakcionas visai patiko jau vien dėl to, kad jis vienas iš senesnių.

Neaplenkiau dresuotų gyvūnų pasirodymo, kuris gal nebuvo itin įdomus, tačiau kelios vietos privertė juoktis. Pvz. paršiukas, kuris nelabai klausė vadovės ir vis grįždavo į sceną kai jau turėdavo išeiti. :D Labiau vaikams skirtas pasirodymams, tad nieko ypatingo.

IMG_0044

Horror Make-up show pavadinimas kalba pats už save. Čia publikai rodė filmams sukurtas dirbtines rankas ir kitus props, parodė ir trumpą filmuką apie jų kurimą, o galiausiai pasikvietė vieną paną iš auditorijos ir pademonstravo kaip jai pjauna ranką ir bėga dirbtinis kraujas. Be abejo, išaiškino kaip tai vyksta ir kas labiausiai patiko – viską pasakojo su daugybe bajerių. Šou pasibaigė prisikėlusia Frankenšteino pabaisa, kuri visą laiką stovėjo šalia ant scenos.

Laukiam kol prasidės grimo pristatymo šou.
Laukiam kol prasidės grimo pristatymo šou.

IMG_0064

Turbūt labiausiai kitų lietuvių išgirtas atrakcionas yra su Simpsonais. Taip, jis tikrai patiko bet man tikrai nebuvo numeris vienas. Užteko vieną kartą pravažiuoti, tiksliau pasikratyti, daugiau neįdomu nes siužetą jau žinai, o pats ride nėr ypatingas. Bet ką pastebėjau (ir nespėjau nufotkinti :( ) tai belaukiant eilėje šalia esančiuose ekranuose vis rodė visokius simpsonų personažus ir linksmus užrašus. Vienas iš jų buvo kažkas su “Lithuanian polka dance”. Tikrai nustebino. :)

Parduotuvėlės kasa šalia Simpsonų atrakciono.
Parduotuvėlės kasa šalia Simpsonų atrakciono.

Vienas iš labiausiai nuvylusių atrakcionų – Men In Black. Įsėdi, gauni lazerinį ginklą ir bevažiuojant turi šaudyti iš aplink išnyrančius ateivius ir rinkti taškus. Skamba įdomiau negu yra iš tikrųjų… Jokio adrenalino, po minutės tampa nuobodu ir lauki kada privažiuosi galą.

Dauguma plakatų yra iš senesių filmų.
Dauguma plakatų yra iš senesių filmų.

Einant link sekančio šou praeini sienas su įvairiausių filmų plakatais. Tai nėr kažkas įspūdingo, tačiau įdomios smulkmenos, į kurias galima pasižvalgyti pakeliui.

Disaster šou labai patiko. Tai šou apie įvairius filmuose naudojamus efektus. Per visą pasirodymą įtraukdavo kelis ar net visą auditoriją. Žiūrovus greitai aprengdavo kostiumais ar liepdavo ką nors vaidinti. Taip galėjom pamatyti kaip sukuriami vaizdai, kuriuos matome televizoriaus ekranus ir kaip iš tiesų tai atrodo filmavimo aikštelėje naudojant skirtingus filmavimo rakursus ar žaliąjį ekraną. Galiausiai visi “važiavome metro” kai įvyko avarija – per kelis metrus nuo mūsų veržėsi vandens srovės ir gąsdino ugnies liepsnos. Mes turėjom vaidinti labai išsigandusius – visa tai nufilmavo ir pabaigoje galėjom pažiūrėti įrašą bei paieškoti savęs. :)

Kai ėjau, neįsivaizdavau ko tikėtis.
Kai ėjau, neįsivaizdavau ko tikėtis.

Visai netoliese vyko Beetlejuice’s Graveyard Revue. Patiko pats filmas, o pasirodymas dar labiau. Personažais persirengę aktoriai vaidino, šoko ir dainavo. Skamba neypatingai, bet beveik visą pasirodymą sėdėjau išsišiepus. Ir aišku pafilmavau. :D

Šalia esantis Mumijos atrakcionas tikrai vienas geresnių visam parke. Pirmą kartą važiuojant tikrai įdomu, yra daug nenuspėjamų vietų ir atrakcioniškų posūkių ir vietomis gal net kiek baugių detalių, tarkim tikros ugnies liepsnų ar laipiojančių vabalų vizualizacijų. Važiavau šitu gal kokius septynis kartus, nes įdomu ne tik pažiūrėt bet ir šiaip pasikratyt. :D

Labiausiai nustebinęs net nežinau kaip pavadinti – nei atrakcionas nei šou – Twister. Gal nedaugelis yra matęs šį filmą apie tornadą, aš ne išimtis. Belaukiant eilėj vaikštai dekoracijomis apstatytais keliukais kol įeini į pagrindinę salę. Joje sukuriama tokia atmosfera, kad nedaug trūksta jog tikrai pasijustum tarsi tolumoje esantis tornadas nėra tik vizualizacija. Priešais žiūrovus neva pradeda kilti vėjas, trenkia žaibas, iškyla liepsnos, prasideda lietus, daiktai griūva, net automobilis juda, PRASKRENDA KARVĖ :D. Iš tikrųjų šiurpai ėjo per kūną, o pačioje pabaigoje platforma, ant kurios stovi visi žiūrovai, susmunka žemyn. Labai labai patiko, ėjau ne kartą, o po visko ir filmą užsimaniau pažiūrėti.

Beeinant link Rock it.
Beeinant link Rock it.

Adrenalino daugiausiai duodantis ir kiečiausiais atrakcionas yra Rock it. Man jis pasirodė panašus į Six Flags lankytus supermeno kalnelius. Rock it įdomus tuo, kad pradžioje bekylant į viršų gali priešais esančiame ekrane pasirinkti kokios dainos norėsi klausytis viso važiavimo metu. Tuo pačiu tave filmuoja ir pasivažinėjęs gali peržiūrėti įrašą ir pasijuokti iš savęs. :D Šitu važiavau daugiau kartų nei prisimenu.

IMG_0223

Čia prisiminiau vieną vertą paminėti dalyką. Prie kiekvieno atrakciono (ne šou) yra dvi eilės – bendra ir single riders (tiems, kurie po vieną važinėja). Stovint bendroje eilėje gali tekti laukti nuo kelių minučių iki spėju kokios valandos (teko po tiek pastovėti Six Flags). Tuo tarpu žmones iš single riders paima užpildant tuščias vietas (na, jei į keturvietį “vagonėlį” susėda trijų žmonių grupelė, darbuotojas single riders eilėje stovinčiais užpildo tokia slaisvas vietas). Taigi aš nestovėdavau jokioje eilėje daugiau poros minučių. To pasekoje Rock it (prie jo buvo vienos iš ilgiausių eilių) pravažiuodavau kokius penkis kartus iš eilės kol baigdavosi nemokamas spintelės daiktams laikyti laikas (15-30 min). Bendroj sumoj tkrai bent penkiolika kartų pravariau, nes labai patiko. :D

Liko dar keli nepaminėti atrakcionai/pasirodymai. Tai Terminatoriaus šou, kurio metu rodė ištraukas iš filmo ir vis išlįsdavo aktoriai, persirengę filmo aktoriais (actorception) ir visaip ten kaip kovojo vieni su kitais. Nelabai įdomu buvo, kažkaip net prailgo, o atminty ne kažin kas įstrigo.

Pirmąsyk pabuvojau 4D kine apie Šreką, buvo visai linksma. Ne tik dėl pačio ketvirtos dimensijos efekto, bet ir dėl juokingo siužeto.

Despicable Me atrakciono tipas panašus kaip Simpsonų, tad užteko vieno karto ir nors buvo smagu, tačiau kartoti nesinorėjo.

Nors pačią pirmą dieną viskas apžavėjo ir atrodė kad smagiau jau negali būti, aš buvau neteisi. Antroji diena buvo dar geresnė.

Tačiau nenoriu praleisti trumpos istorijos kas man nutiko vakare. Pavakarieniauti nusprendžiau šalia esančiame Hard Rock Cafe (kas buvo nerealiai skanu, labai įspūdinga dėl interjero ir atitinkamai nepigu). Kadangi su savim turėjau visus daiktus, po skaniausių salotų gyvenime per kompą susigūglinau kaip su autobusu nuvažiuoti iki hostelio, kuris buvo gana toli nuo parko. Deja, nepataikiau ir nuėjau ne į tą stotelę, kurioje pralaukus pusvalandį supratau kad mano reikiamas autobusas čia nevažiuoja ir šįvakar jau nebevažiuos. Tad įsėdau į taksi ir pasakiau adresą.

Šiaip jau aš visai aiškiai šneku angliškai. Deja, vairuotojas – nelabai. Ir išgirdo jis kažką visai ne to. Važiuojant pradėjo klausinėt jam toj gatvėj į kairę ar dešinę sukt. Wtf, galvoju, IŠ KUR MAN ŽINOT. Kai supratau, kad jis akivaizdžiai važiuoja ne ten, sakau:

– Ne ne, man ne Conroy gatvę, o į Simmons road, Conway rajone.

Jis ten kažką mala kad išvis nesupranta dabar kur važiuot. Galvoju – tai ką, negi MAN žinot kur važiuot mieste, kuriame aš esu pirmąsyk gyvenime? Aš jam aiškinu kad va, adresas toks ir toks, rajonas toks ir toks, o jis sustojo ir nežino kur važiuot. Gal būčiau pradėjus rėkt ant jo, kad jis net rajonų miesto nežino ir neturi jokio GPS, bet gal tada išvis būtų išlaipinęs kažkokiam neaiškiam kely vidury nakties ir tada jau tikrai nebūčiau žinojus nei kam čia skambint nei ką daryt. Skaitliukas aišku sukasi. :D Prisiminiau kad kompe buvau palikus neuždarytą google maps langą su Orlando žemėlapiu. Išsitraukiau, parodžiau jam, ir tas iškart pradėjo galva linksėt ir vežt kur reikia. Rajoną žinojo, bet gatvę vis tiek sugebėjo pravažiuot ir tik man pasakius apsisuko ir grįžo atgal.

Blogiausias taksistas pasaulyje. Blogiausiai išleisti 40 dolerių gyvenime. :D

Universal’s Islands of Adventure

Antroji diena buvo skirta kitai parko daliai. Ji mano manymu labiau skirta vaikams (daug vaikiškų atrakcionų) ir amerikietiškų kalnelių mėgėjams. Čia pasirodymų nėra itin daug, bet apie viską nuo pradžių.

Kalbantis fontanas.
Kalbantis fontanas.

The Lost Continent pavadinta teritorija nepaliko praktiškai jokio įspūdžio. Tiesa, neaplankiau vieno iš čia rodytų pasirodymų nes vis nepataikydavau ant tvarkaraščio, bet iš tiesų visokie sindbadai nelabai ir domino. Vienintelis, kas įsiminė – tai Mystic Fountain. Pats fontanas niekuo neypatingas, tačiau iš jo sklinda gyvo aktoriaus balsas, kuris pradeda komentuoti visus, kas prieina prie fontano. Pvz. pradeda kalbinti vaiką ar papasakoja kokį juokelį.

Vienas iš šalia esančių atrakcionų apie Juros periodo parko filmą labai įstrigo. Plauki valtele ir staiga užkaukia sirenos, valtis pasisuka į kryptį kur įspėjamieji ženklai draudžia plaukti. Maži mechaniniai dinozauriukai kažką plėšo, ant valties vos neužkrenta kažkokia dėžė, kurioje neva kažkas spurda. Galų gale valtis kyla ir aplink čirkši apkramtyti elektros laidai, kažkur tolimoje girdisi gyvuliški riksmai. Siužetas įtraukia ir nesuvoki kad valtis pakilo labai aukštai… Tuo metu prieš akis išnyra didžiulis dinozauras kuris riaumoja visiems į veidus ir valtis neprastu greičiu sminga žemyn ir pasiplaukiojimas baigiasi smarkiu tyškimu į vandenį. :D Suspoilinau visą raidą, bet pati važiavau juo ne kartą, nes tikrai įdomu ir negaila sušlapti.

Kalbant apie šlapiuosius atrakcionus… Štai jums nuotrauka kaip atrodžiau po vieno iš jų.

Sveiki, aš ką tik po Ripsaw Falls.
Sveiki, aš ką tik po Ripsaw Falls.

Buvo tikrai šlapia ir smagu, nepatiko tik labai ilgas laukimas eilėje (nėra single riders eilės, tad teko atstovėti gerą pusvalandį). Atrakciono principas toks, kad po truputį keliesi į viršų, suki ratą po rato ir galiausiai tėškiesi žemyn. Video kaip atrodo finalinis taškalas:

Kitas šlapias atrakcionas nėra labai įdomus, panašus į Six Flags New England esantį, bet irgi sušlampi nemažai ir juokiesi iš nelaimingojo, katram tenka palįsti po kriokliu. Be abejo, aplink trasą išdėlioti purkštukai, kuriais pasinaudoti gali žiūrovai, panorėję ką nors papildomai pataškyti už ketvirtį dolerio.

Marvel komiksų atrakcionai buvo vieni iš smagesnių, nes visi gan skirtingi. Doctor’s Doom Fearfall principas toks pat kaip vokiškame Heide parke Scream’as, kai iš aukštai krenti tiesiai žemyn. Vokiškas gal net labiau patiko.

Spiderman 3D labai patiko, nes viskas atrodė ganėtinai tikroviškai ir norėjosi pravažiuoti dar bent porą kartų. Gerai pakratė ir įdomus vizualinis išpildymas.

Incredible Hulk Coaster.
Incredible Hulk Coaster.

Bet geriausiai atkratė Incredible Hulk Coaster. Atkratė taip, kad skaudėjo galvą po to. Gal ne tiek daug adrenalino duodantis kaip Rock It, bet irgi gan greitas pasivažinėjimas kalneliais. Atsitiktinai pavyko atsisėsti prie kitų lietuvių, pradžioj maniau kad pasigirdo lietuvių kalba. :)

Atvažiuoja veikėjai.
Atvažiuoja veikėjai.

Kažkuriuo metu į šitą teritoriją atvažiavo dar keli superherojai, o norintys su jais pasifotografuoti galėjo tai padaryti. Aš į eilę nestojau, nes būčiau buvus viena iš vyriausių. :D

Captain America. Pats populiariausias, sprendžiant iš norinčiųjų su juo nusifotografuoti.
Captain America. Pats populiariausias, sprendžiant iš norinčiųjų su juo nusifotografuoti.

Praleidžiant vaikiškas karuseles atrodytų kad nieko labai ypatingo šioje parko dalyje nėra… Bet nepaminėjau geriausios parko teritorijos. Hario Poterio pasaulio.

Ta prasme,

HARIO POTERIO PASAULIS.

Kiauliasodis.
Kiauliasodis.

Kadangi tai viena naujesnių teritorijų, ji visuomet buvo pilna žmonių. Ir galiu pasakyt, aš čia praleidau bene daugiausiai laiko. Tai bene tobuliausiai iki smulkiausių detalių išdirbta parko vieta, kad sunku patikėti jog matai viską savo akimis. Galbūt neskaičiusiam knygų ir nemačiusiam filmų tai atrodytų nieko ypatingo, bet man čia buvo visiškas vėmimas vaivorykštėm.

Hogvartsas aka mokykla, iš kurios visi svajojome gauti laišką.
Hogvartsas aka mokykla, iš kurios visi svajojome gauti laišką.

Didžiulė Hogvartso pilis saugojo įdomų atrakcioną, kuris labai įdomus vizualiai ir aprėpia labai daug kūrinio veikėjų. Drakonai tau pučia dūmus į veidą, didžiulės medžio šakos mosuoja vos per keliasdešimt centimetrų nuo tavęs. Hermiona paburia ir vagonėlis pakyla į viršų. Staika krenti žemyn ir sukuriamas toks efektas, kad skrendi kvidičo čempionate. Buvo ir psichų, pamatai šmėklišką savo veido nuotrauką kurią padarė atrakciono metu. Visko labai daug ir viskas labai įdomu, nespėji kiekvieno dalyko pastebėti pirmojo pasivažinėjimo metu. O be to, kad prieiti prie vagonėlių, turi pereiti pilies koridorius, kurie be abejo irgi puošti dekoracijomis, pvz. kabančiomis žvakėmis ir ugnies taurė.

Kitas atrakcionas Dragon Challenge, jau nebe pilyje, išskirtinis tuo, kad gali pasirinkti kuriuo – raudonuoju ar mėlynuoju drakonu – norėsi pervažiuoti trasą. Trasos šiek tiek skiriasi, tačiau abi yra vienodai smagios, ypatingai sėdint pirmoje eilėje. Ir ne taip skaudžiai krato kaip Hulkas, plius gana neblogai matosi visas atrakcionų parkas iš viršaus.

Yra ir netokių įsimintinų atrakcionų. Pvz. trumpas pasivažinėjimas medinuku, kuris nei ekstremalus, nei vizualiai įdomus, labiau skirtas vaikams. Įdomu nebent dėl to, kad galima padaryt pilies nuotraukų iš aukščiau, jei spėji pagaut tinkamą momentą. :D

Ieškote burtų lazdelės? Bus iš ko išsirinkti.
Ieškote burtų lazdelės? Bus iš ko išsirinkti. Kaina berods apie trisdešimt pinigų.

Be šių atrakcionų ne mažiau įdomu aplankyti parduotuvėles ar tiesiog apžiūrėti jas iš išorės (nes kai kurios yra tik kaip dekoracijos). Įvairių saldumynų ir juokingų smulkmenų galima įsigyti dvynių Vizlių parduotuvėlėje. Burtų lazdeles (kiekvieno veikėjo jos, be abejo, skirtingos), uniformas ir kitus suvenyrus (tokius kaip laiką atsukantis laikrodis, nepamenu jo pavadinimo, arba Snitch) irgi galima įsigyti atitinkamoje parduotuvėje.

Laikroduks.
Laikroduks. Tragiškai nufotkinau.

Vienas iš šou – Olivanderio burtų lazdelių parduotuovėje. Viskas vyksta panašiai kaip filme – pasikviečia vieną žmogų iš auditorijos ir duoda jam išbandyti skirtingas lazdeles, kurios priverčia tarkim kratytis parduotuvės stalčiams ir panašiai. Pafilmavau pradžią:

Ieškomas Sirijus Blekas.
Ieškomas Sirijus Blekas.

Kitos dekoracijos ne ką mažiau įdomios. Knygų parduotuvės vitrinoje galima pamatyti judančius paveikslėlius (ko, be abejo šiais ipad’ų laikais nieko jau nebenustebinsi), kvidičo kamuoliai irgi spurda skryniose, o kai kurių augalų šaknys spiegia ne ką mažiau erzinančiai nei filmuose.

Tokiose spintelėse prie Hario Poterio atrakcionų galėjai pasidėti daiktus. HOW AWESOME IS THAT
Tokiose spintelėse prie Hario Poterio atrakcionų galėjai pasidėti daiktus. HOW AWESOME IS THAT
Pilna vaizdų, pilna garsų.
Pilna vaizdų, pilna garsų.
Kai kurie darbuotojai atrodė kiek pavargę, bet tik ne šis vyrukas.
Kai kurie darbuotojai atrodė kiek pavargę, bet tik ne šis vyrukas.

Galima nusifotografuoti prie traukinio, atsigerti pasukų punšo ar papietauti Trijų Šluotų kavinėje. Šalia jos kabo judantis skelbimas, jog ieškomas nusikaltėlis Sirijus Blekas. Vienu žodžiu, nežinau kaip dar tobuliau galima visa tai padaryti.

Pokštų ir saldumynų parduotuvės vitrina.
Pokštų ir saldumynų parduotuvės vitrina.
Gėrimo skonį sunku apibūdinti, nes mes tokio limonado neturim. Bet puta zefyrinė.
Gėrimo skonį sunku apibūdinti, nes mes tokio limonado neturim. Bet puta zefyrinė.

Taigi mano antroji diena praėjo Universal’s Islands of Adventure parke. Iki vakaro neišbuvau – pavyko susitikti su vienu iš erasmuso draugų, tad buvo ne tik be galo smagu susitikti vieną iš pažįstamų veidų ir išsipasakoti nuotykius, bet ir paragauti alaus su mėlynėmis, pasivažinėti po Orlando centrą ir grįžti į hostelį ne su nevykėlio taksisto mašina, o su draugo, kurį be galo smagu buvo pamartyti. Jaučiau, kad po Švedijos dar susitiksim. :)

Trečioji diena ir tai, kas neliko paminėta

Trečiąją dieną apėjau tuos atrakcionus kurių nespėjau per pirmąsias dvi, dar kelis kartus pravažinėjau įdomiausiais atrakcionais, apėjau įvairias parduotuves.

Popiet išvažiavau stoties link kur manęs laukė naktinis autobusas į Atlantą, Georgia.

Pabaigai – pasakojime nepaminėtos vietos ir patarimai norintiems čia atvažiuoti.

Personažai iš Despicable me.
Personažai iš Despicable me.

Kiekvieną dieną vyksta paradas, kurio metu žygiuoja įvairiausi animaciniai personažai, šoka, dainuoja, šypsosi.

Sveiki.

Hario Poterio pasaulyje galima nusifotkinti su kartais užklystančiais personažais. Arba paklausyti ansamblio su varlėmis. Paklausykite ir jūs:

Išalkote?
Išalkote?
Pilna parduotuvėlių. Pvz. čia yra kalėdinių žaisliukų parduotuvė.
Pilna parduotuvėlių. Pvz. čia yra kalėdinių žaisliukų parduotuvė.
Galite paklausyti bliuzo brolių pasirodymo. Kaip ir pridera, broliai atvažiuoja su savo maške.
Galite paklausyti bliuzo brolių pasirodymo. Kaip ir pridera, broliai atvažiuoja su savo maške.
Parduotuvėse pilna žmogaus dydžio superherojų.
Parduotuvėse pilna žmogaus dydžio superherojų. Pirk komiksą.
Kaipgi be maisto nuotraukų. Pietūs japoniškai. ŽIAURIAI SKANU, REKOMENDUOJU :D
Kaipgi be maisto nuotraukų. Pietūs japoniškai. ŽIAURIAI SKANU, REKOMENDUOJU :D
Desertui - funnel cake, panašu į mūsų žagarėlius.
Desertui – funnel cake, panašu į mūsų žagarėlius.

O vakare pažiūrėjau Universal’s Cinematic Spectaclar, kas yra vandens fontanų ir filmų vizualizacijų šou, kurį vainikuoja fejerverkai. Po jo sukilo didelis noras žiūrėti filmus…

Patarimai norintiems aplankyti Universal Studios:

  • Įsigykite bilietus iš anksto: internetu (yra tinklalapiai, kurie parduoda su šiokia tokia nuolaida ir atsiunčia bilietus paštu) arba Orlando oro uoste esančioje šio parko parduotuvėlėje. Taip sutaupysite ne tik pinigų, bet ir laiko, nes eilės prie kasų pakankamai ilgos.
  • Parkas susideda iš dviejų dalių, aplankyti vienodai verta abi dalis, kiekvienai iš jų skirkite bent dieną – abu parkus aplankyt vienos dalies bėgyje įmanoma, tačiau abejočiau ar pavyktų pamatyti visus šou ir pravažiuoti visus kalnelius.
  • Atkreipkite dėmesį kiek laiko galima laikyti daiktus spintelėse prie atrakcionų – viršijus limitą teks susimokėti, tad pravartu smulkių turėti kišenėje nes įeiti į spintelę nesusimokėjus galima nebent paprašius darbuotojo, kad šis atrakintų ir prie jo akių susimokėti.
  • Nepamirškite kremo nuo saulės, akinių, vandens – ten tikrai karšta. Galima atvykti ir su lagaminu/kuprine – palikite jį saugykloje (mažosios spintelės yra mokamos, o lost and found priims didesnius lagaminus nemokamai).
  • Viešasis transportas Orlando nėra gerai išvystytas, tad verta rinktis viešbutį arčiau parko, kad nereikėtų valandą laiko važinėti pirmyn atgal.
End of story.
End of story.

 

Panašūs įrašai:

Čikaga ir Lollapalooza (II dalis)

Nepraėjo nė pusė metų, ir antroji įrašo dalis jau sumaigyta mano gliteriu aplipusia klaviatūra.

Previously on my blog: nuskridau dviem dienoms į Čikagą į reto gerumo muzikos festą Lollapaloozą, o vakare po mini ekskursijos po miestą grįžom su couchsurferiu namo.

Normanas, mane priėmęs nakvot gyvena turbūt fainiausiam bute kuriame aš esu kada nors buvus. Pačiam Čikagos centre (nu downtown’e), viename iš senesnių industriniams reikalams naudojamų pastatų, kuriuos perdarė į labai neblogus butus. Gyvena su kambarioku, bet jo neteko matyt – kai grįžom jis miegojo, kai išėjau jis vis dar miegojo. Normanas, jei gerai pamenu, dirba nekilnojamo turto vertintoju, gimė Kinijoj, užaugo Niujorke/Niudžersy, persikraustė į Čikagą ir dabar gali sau leisti vaikščioti į Lollą pėškom. Čia tai gyvenimas, ką?

Vaizdas išėjus į vieną iš dviejų jo balkonų. (Nuotrauką nuvogiau iš jo couchsurfingo profilio)

Kai grįžom ir įsišnekėjom, paaiškėjo kad aš neturiu normalaus plano kur nueiti, ką pamatyti, ką nuveikti. Nors laiko sekančią dieną ir nebuvo labai daug, Normanas į tai atsižvelgdamas sudarė labai neblogą planą kaip man naudingai išnaudoti tą pusdienį. Esu labai jam už tai dėkinga, nes būčiau daug ko nepamačius. :)

Prie šito staliuko sėdėdami surašėm sąrašą vietų. Ir sofa matosi, ant kurios teko garbė miegoti. (Nuotrauką nuvogiau iš ten pat, nes pati nesusiprotėjau nufotkint)

Taigi sekantį rytą pradėjau kelionę vandens taxi iki Navy Pier. Tai toks laivukas, kuris plukdo žmones upe link Mičigano ežero ir taip leidžia už kelis baksus pasigrožėti Čikagos architektūra. Iš pradžių apsidžiaugiau kad rytinis reisas buvo pigesnis nei kiti, bet pasirodo taip buvo todėl, kad plaukė ne pilną maršrutą. :D Aš aišku, vidury kelionės išlipti nenorėjau, tad paklausus vairuotojo liūdnom akim “O tai į Navy Pier nevarot? :(” jis man ne tik kad leido antrąsyk nemokamai praplaukt, bet dar ir davė kažkokį lankstinuką su žemėlapiu. Dar bajeris, kad iš pradžių Navy Pier pavadinau “Old Navy”, kas yra rūbų parduotuvė, lol. :D

O dabar mini fotoreportažas iš dviejų pasivėžinimų vandens taksi:

Maždaug nuo čia ir prasidėjo mano pasivėžinimas.
Apačioje matosi kiti taksistai :D Laivelis beje talpina gan nemažai žmonių, ne tik turistai, bet ir apskritai žmonės keliaujantys į darbą su kažkokiais nuolatinių atitikmenimis.
Įdomu buvo, kurie pastatai kam naudojami/kam priklauso. Deja, to taip ir nesužinojau :D
Smagu, kad pasitakė gražus giedras oras ir vienintelis dalykas kuriuo reikėjo rūpintis – kremas nuo saulės. :)
Apskritai jei kam kyla klausimas ar verta imt tokį taksi – TIKRAI TAIP. Nors galėtų ir ilgiau tas pasiplaukiojimas trukti. Aš pirmyn-atgal-pirmyn suplaukiot užtrukau kiek mažiau nei valandą.
Apie architektūrą neišmanau nieko, bet man čia truputėlį dvelktelėjo Europa.
Po kiek laiko gal ir pabosta tie dangoraižiai. Bet namie įsijungi tokias nuotraukas ir vėl norisi ten grįžti.
Šis pastatas gan įstrigo, ir vis nenufotkindavau jo normaliai. Kiek supratau – viršuje gyvenamosios patalpos, o apačioj gyventojai laiko savo automobilius.
Po keleto vingių kelias platėja ir laivas artėja prie Navy Pier.
TIkriausiai tipinis Čikagos atvirukų vaizdas. “Raguotas” bokštas viduryje – John Hancock Center.
Kaip galima nemylėti tokio miesto?

Galiausiai, kai atplaukiau į Navy Pier (išversčiau tai “Senoji prieplauka”), tai nieko įdomaus iš tiesų ir nebuvo. Atrodo ji maždaug taip:

Buvo pirmadienio rytas, žmonių beveik nėra, ramu.

Tai aš pražygiavau pro tenais esantį prekybos centrą, pafotkinau tokias nesąmones kaip Bubba Gump restoraną (kaip supratau kilusį iš filmo Forrest Gump) ir patraukiau prie nemokamio trolley stotelės.

Va tokio ir laukiau! Nežinau kaip lietuviškai gražiai jį išverst. Ne troleibusas gi.

Buvau vienintelė keleivė! :D Vairuotoja paklausė kur važiuoju. Gerai, kad paklausė, nes šiaip nebūčiau žinojus kur išlipt. :D

Vidus truputį priminė Kauno Žaliakalnio funikulierių.

Atvažiavau į Michigan Avenue ir patraukiau ja link vandens bokšto.

Gatvėse yra žalumos – ne Niujorkas visgi.

Pakeliui negalėjau neužeit į parduotuves. Ten atradau tokį dalyką kaip Aldo. :D Net nusipirkau auskarus berods kuriuos jau sugebėjau pamest.

Tokio tipo darbus visad dirba juodieji. Beveik visi vairuotojai, su kuriais teko važinėt, beje, irgi juodieji. Kai kada jie pasitaikydavo žiauriai nerealūs. :D
Pirmąsyk gyvenime pabuvau ir TopShop kur viskas labai gražu ir labai brangu. Nuotraukoj galima įžiūrėt ir kažkokią bažnyčią. Amerikoj bažnyčios nuobodu!

Dabar trumpa istorija apie Čikagą. Kaip byloja legenda, kažkada seniai, devyniolikto amžiaus pabaigoje, tokia bobelka O’Leary turėjo karvę. Gal ir daugiau karvių turėjo, bet viena iš jų, bemelžiama paspyrė lempą. Tais laikais lempos, be abejo, nebuvo nei LEDai, net ne kaitrinės, o tokie žibintai (na aš bent įsivaizduoju tokie kaip per Django Unchained), kuriuos ugnim uždegt reikėdavo. Ir namai, aišku, tais laikais mediniai buvo. Taigi tos šleivakojės karvės dėka kilo gaisras, kurio metu sudegė labai didelė dalis viso miesto. Nežinia aišku, kiek šitoje istorijoje yra tiesos, bet aš ja tikiu.

Vienas iš po gaisro išlikusių pastatų – Čikagos vandens bokštas.

Štai jis. Visai gražus, sakyčiau. Stovi sau vidury gatvių.

O pasižiūrėjus į vandens bokštą patraukiau prie vieno įdomesnių Čikagos lankytinų objektų – Hancock Center. Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje, ir aš tikrai ne iš apačios į jį ėjau pažiūrėti.

Nes nuo gatvės jis ne taip įdomiai ir atrodo. Bet prabanga dvelkia šiek tiek.

Čia užkilti yra trys galimybės:

  • Į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte
  • Į Signature Room restoraną 95-ame aukšte
  • Arba dar vienu aukštu palypėjus į Signature Room lounge, na tokį kaip barą.
Laukiant prie lifto. Laukiant 95-ojo aukšto.

Ir nors pasakyčiau, kad įspūdingiausia būtų apturėti pietus (ar tuo labiau vakarienę) Signature Room restorane, aš palipau iki baro. Visgi paklausiau restoranų host’ų kur gražiausias vaizdas, nesugaištant daugiausiai laiko, jos pritarė kad lounge man tiks labiausiai.

Pripažinkite, vaizdas gniaužiantis kvapą. Koks skirtumas ką valgai, o tada ir koks skirtumas kiek sumoki už tai…

 

Atsisėdi žmogus prie pat stiklo ir žiūri. Prie tavęs prieina ištaigingai aprėdytas, bet paprastai bendraujantis padavėjas. Aš net susigundau ką nors suvalgyti, kad ilgiau čia pabūčiau. Bet manęs laukia Normano rekomenduota vietelė kitur.
Užsisakau kokteilį, kurio pavadinimas berods “Skyscraper”. TOKS SKANUS OMG

Aplink ne visi staliukai nusėsti, bet netrukus prie manęs prieina tas pats padavėjas ir pasiteirauja, ar nieko tokio, jei šalia prisės keli kiti baro svečiai. Aš baiginėju savo gėrimą ir sakau – žinoma. Įdomu kas būtų buvę jei būčiau pasakius “ne, nenoriu kad šalia manęs kas nors sėdėtų”.

Ignoruokite prašau nešvarų langą.

Pasigrožėjus be galo gražia Čikaga ir Mičigano ežeru nusileidau apačion, vos nepasiklydau kol radau išėjimą ir pasukau link itališkos kepyklėlės. Vadinasi L’Apetito.

Ta vietelė ties raudonais skėčiais. Labai rekomenduoju! Žinot kodėl aš čia viską rekomenduoju? NES VISKAS ŽIAURIAI GERAI

O toj kepyklėlėj ojetau kiek visko – kepinių visokiausių, saldumynų, kavų, patiekalų nesuprantamais pavaidinimais… Išsirinkau kažkokią bombą :D Bent jau taip pavadinimas sakė. Nežinau bomba dėl to, kad aštru, ar dėl to kad šiaip didelė porcija, kurią valgiau visą dieną.

Tarsi būtų mažai maisto, pasiėmiau dar salotų. Čia realaus dydžio nesuprasi iš foto, bet reik įsivaizduot dvi nedideles storapades picas, tarp kurių dar visokio maisto prikrauta. REKOMENDUOJU :D
Nežinau kodėl nevalgiau lauke prie šio žavaus fontanėlio.

Tuomet pasigavau autobusą (kiek pamenu sėdau į belekokį), nelabai žinojau kur važiuot, svarbu į tą gatvės pusę atsistot. Kadangi dar buvo likę gan nemažai laiko, nusprendžiau prieš Sears Tower darsyk aplankyt fontanus ir pupelę.

Kažkoks eilinis gatvės gabalėlis. Man tai gražu, nežinau kaip jums.

Fontanų trumpa istorija: kažkoks menininkas ar šiaip kažkoks čiuvas nusprendė pafilmuoti miesto gyventojus ir jų veidus rodyti ant fontanų. Tie veidai žiūri, žiūri, kartais šypteli, o vienu momentu suglaudžia lūpas taip, kad iš tam tikros fontano vietos pradeda bėgti vanduo. Nu, suprask, spjauna. Gan kvailokai atrodo, bet visai smagu.

Ir visur prie fontanų zuja ir taškosi vaikai.
Dar nusifotkinau prie įžymiosios pupelės. Bet nepasakyčiau kad čia labai įdomus objektas. Pilna turistų ir panašiai.
Patraukiau link Sears Tower ir vis tiek neatsilaikiau pakeliui neužsukant į random parduotuves. Nuotraukoje – vienas iš plakatų iš komiksų parduotuvės. Man tokie radiniai įdomesni už pupeles, kurias gali ir per googlą susirast. :)
Patiko smulkmenos, tokios kaip gatvių pavadinimų lentelės.
Prisipažinkit – kas pamatęs vitrinoj tokius batus į ją neužeitų? Pardavėja irgi su tokiais vaikščiojo ir man pasakojo “Bet kokie jie patogūs – visą dieną vaikštau ir nepavargsta kojos!”. Nepatikėjau :D O nuotraukoj matot – yra net užrašas, kad gali pats pabandyt. Neįkalbėjo manęs ji jų užsidėt. Bijojau, nes turėjau pinigų ir žinant save galėjau netyčia nusipirkt…

Išėjus iš šitos parduotuvės prie manęs priėjo vaikinukas ir bandė mane įkalbėti “įsivaikinti” kažkokį vaiką iš vargingos šalies. Neva aš sumoku kažkokį mokestį, kad tas vaikas gautų išsilavinimą ar kažką tokio. Tipo man keletas dolerių yra niekas, o jam tai nupirktų labai daug. Aš jį vis įtikinėjau kad aš jei turėčiau pinigų, tai mielai prisidėčiau, bet jis netikėjo kad aš išėjus iš kažkokios kietos japonės dizainerės parduotuvės negaliu dabar to padaryti. :D

Turiu savybę lyginti viską (tik ne rūbus). Tai čia pasirodė panašu į Wallstreetą.

Ir pagaliau atėjau iki Sears Tower! Dabar jis vadinamas Willis Tower (bent man labai asocijuojasi su lankomiausiu prekybos centru Švedijoj :D), tai aukščiausias pastatas Jungtinėse Valstijose. Tikrai vertas aplankyti… bet padaryti tai protingiau nei aš. Pvz. kaip nors atrasti laiką kai ten eina kuo mažiau turistų. Kadangi tai vienas iš lankomiausių objektų, ten eilė po eilės. Eilė prie patikrinimo posto, eilė prie bilietų kasų, eilė prie įėjimo, eilė prie lifto, eilė prie eilės… Gerai kad bent laukiant per ekranus rodo visokius faktus apie patį bokštą, filmukus ir panašiai. Tarkim kiek Oprah reikėtų sustatyti vieną ant kitos, kad būtų pasiektas šio bokšto aukštis. Kai jau nusiperki bilietą, tave patikrina ir atstovi dar penkias eiles prie nežinau ko, suleidžia tuntą žmonių į kambariuką pažiūrėti ~10min trukmės filmuką apie gaisrą Čikagoj, bokšto pastatymą ir panašius dalykus. Tada išeini iš kambariuko ir vėl stovi eilėj. :D Tiesa, jau trumpesnėj. Galiausiai užkyli, o kol kyli, irgi rodo per ekraną visokias įdomybes.

Eilių nebuvo tik prie langų – nes jų pakankamai daug, ir pro visus atsivėrė nepakartojamas vaizdas.
Iš esmės vaizdas panašus kaip ir iš Hancock Center. Aukščio skirtumas – gal apie pora aukštų.
VIena iš vakarykščio festivalio zonų – pagrindinė scena. :) Keista buvo matyt tą parką tokį… Panašiai kaip savo veidą ryte po gero vakarėlio.
Man kažkodėl tokie vaizdai visad primena filmus.

Tikiu, kad kyla klausimas – ar verta tada kilti į abu bokštus – ir Sears, ir Hancock. Mano atsakymas būtų – taip. Vieną aplankyt tarkim anksti ryte – kai (veikiausiai) nėra daug turistų, o kitą (geriau Hancocką) pasilikti vakarui, pasigrožėti miestu vakare, galbūt prie vyno taurės ar net vakarienės. Hancock privalumas tas, kad žmonių žymiai mažiau, įėjimas nemokamas, vaizdas tikrai gan neblogas, nors Sears man paliko didesnį įspūdį. Kita vertus, galbūt užsikėlus į Hancock observatoriją vizitas būtų panašus į apsilankymą Sears bokšte.

Bet žinoma, negaliu paminėt kiečiausio Sears Tower dalyko – stiklinių kubų į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Po šiokios tokios eilės, žinoma. Tų kubų yra (jei gerai pamenu) keturi – trijuose visi lenda ir fotkinasi, o ketvirtame profesionalus fotografas gali tave nufotkinti, o jei patiks – apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą.

Visai smagus jausmelis, galiu pasakyt. Noris ilgiau ten pastovėt, bet kartu ir nesmagu versti kitus laukti, nes ten vienu metu telpa kokie 2-3 žmonės tik.
Mama apie šitą nuotrauką sakė: “o galima kaip nors tas kojas užfotošopint?”

Gal ir gerai, kad Sears pasilikau pabaigai, nes tikrai išvargino šita kelionės vieta, labiau nei visas pasivaikščiojimas po miestą. Dar šiek tiek pašmirinėjus pasukau link metro (kuris labai fainas, gaila nenufotkinau, ten dauguma bėgių virš miesto, o ne po žeme). Ir ilgai važiuojant link oro uosto vos neužmigau. :D Paskui bandžiau įsičekinti į ne tą skrydį, pažvengiau iš savęs ir pasidžiaugiau kad dėl nuovargio neužsibuvau ilgiau mieste, nes kažin ar būčiau spėjus į lėktuvą su tokiais savo bajeriais. Bet tas lopas vėlavo vis tiek ir aš belaukdama spėjau damušt itališkąją bombą ir perskaityt pusę knygos.

Slenkant link savo terminalo oro uoste link amerikietiškųjų savo namų. :)

Nors skridau į Čikagą iš tiesų vien dėl festo, ir vien dėl tokio random skrydžio tai gerokai papurtė mano kišenę, bet taip sakant REKOMENDUOJU ČIA ATVKYTI :D , nes šis miestas nors ir ne iš karto, bet įkrito į mėgstamiausių miestų trečiąją vietą. Negaliu nesakyt, kad nenoriu sugrįžti. :)

Panašūs įrašai:

Bubble tea Vilniuje ir apskritai

Labadiena sako jums Betmenas ir Robinas, jūsų dėmesiui – dar viena liūdesį kelianti istorija.

Gerai, kadangi mažai kas supranta kas ta burbulinė arbata yra, aš jum trumpai paaiškinsiu. Mano suvokimas kas yra bubble tea bus paremtas tuo, ką pasičepsėdama gėriau Amerikos Chinatown kvartaluose. Nu ir biškį wikipedia.

Bubble tea, dar vadinama boba (bet aš taip nevadinsiu, nes suprantate jog nekaip skamba) tai yra arbata, sumaišyta su vaisių sultimis (ar šiaip vaisių marmalais kažkokiais) arba pienu (dažniau milteliais). Kadangi šitas gėrimas kilęs iš Taivano, o ten vietiniams labai bezdasi nuo laktozės, dėl to ir deda tą pieno pakaitalą milteliais. Pagrindinis šito gėrimo kaifas yra tie burbuliukai – tapiocos perlai, kuriuos nuo dugno sužvejoji geriant arbatą su labai storu šiaudeliu. Jie sunkiai nupasakojamo skonio, tokie kaip guminukai, kurie iš išorės gan minkšti (kaip želė), bet viduj kitesni (kaip kokie haribo meškiukai), todėl labai smagiai kramtosi ir yra saldaus skonio (man primena gėles, nežinau kodėl). Yra ir daugiau variacijų šito gėrimo – vasarą įmaišo ledo, sirupo gali įpilt, nu vienu žodžiu, čia ne esmė. Esmė yra tie perlai!

Nu ir žodžiu, kaip Kaune yra su šituo reikalu, aš jau rašiau. Pasirodo, Vilniuje (Yogis, Trakų g. pradžioj) yra ne ką geriau. Nu ok, gal truputį geriau.

Pradėkim nuo to, kad pats gėrimas (ėmėm pienišką braškių ir pienišką mėlynių) labai jau feikinis. Nu tipo žinot, jei nusiperki braškių skonio kramtoškės, tai visai ne braškes jauti burnoj, o tokią nesąmonę, kuri neva braškių skonio. Nu tai va čia irgi taip buvo. Ugnės variantas su mėlynėm normalesnis buvo. Aš Amerikoj ragavau persikų, ananasų ir jazminų arbatos skonius (gal ir dar kažkokius, nepamenu), tai tikroviškesni tie gėrmai buvo. Bent jau ananansų tai net prisimenu kaip tos skaidulos man vėlėsi burnoj ir nederėjo su pienu.

Dabar dėl burbulų. Mano tapiocos perlai buvo beskonė tyžtant masė, kuri veliasi burnoje ir neprimena nieko valgomo. Nėra to faino kietesnio viduriuko, nėra nei saldumo, nei to “gėlių” prieskonio. Gal nuo šiltos arbatos patižo tie burbulai, bet bent jau skonis būtų buvęs normalus, tiksliau iš viso būtų buvęs koks nors skonis. Ugnės arbata buvo skanesnė, nes ji pasiėmė su vaisių sulčių burbuliukais (čia išvis variantas kurio Amerikoj ne tai kad neragavau, bet net nemačiau), tai jie visai nieko buvo, bent jau tos sultys šiek tiek tirštokos. Bet vis tiek – son, I am dissapoint.

Tapiocos perlai (tie juodi rausvam skysty) iš išvaizdos atrodė teisingai, bet iš skonio – liūdnai.

Ir vat toks vienas gėrimukas kainavo 9.5 Lt. Palyginimui, Amerikoj (priklausomai nuo valstijos, aišku) aš mokėdavau apie 2-3.5 $ už tokios pat talpos skanų gėrimą. Gaila, ten būdama nepadariau nuotraukų palyginimui.

Jei dar kur nors yra taškas, parduodantis bubble tea – plyz duokit žinią.

 

Panašūs įrašai:

Bubble tea Kaune

Vilniaus gatvėj, kai pereini požeminę perėją ir dar paeini keliasdešimt metrų link senamiesčio, po dešine yra tokia kepyklėlė Sotas. Ten, be visokių bandelių ir burgerių, ant prekystalio stovi plakatas:

Burbulinė arbata 4,49

Kadangi šitą dalyką labai pamėgau Amerikoj (beveik kiekvienam Chinatowne gerdavau), tai specialiai šiton vieton ir ėjau. Nes mano žiniomis, daugiau niekur kitur Kaune bubble tea kol kas nėra (o jei yra – duokit žinot).

Kadangi nebuvo parašyta, iš kokių skonių galima rinktis, čia jau kaip ir kvepia nuojauta, jog yra tik vienas skonis. Tą patį pasakė ir kasininkė, ar tiksliau – vedėja – kaip parašyta jos kortelėje. Nors ji pradėjo pasakoti, kad tai bus vaisinė arbata su uogų skonio gėrimu ir mėlynių skonio burbuliukais, aš dar nebaigus jai užbaigti linkčiojau galva, kad paimsiu, nes būčiau paėmus ir kefyro skonio su medžio žievės gabaliukais, nes nu jau kuris laikas man baisiai noris tos burbulinės arbatos.

Paklausykit manęs ir nepirkit šitos arbatos.

O jei jau pirksit, tai žinokit kad tai bus paprasta vaisinė arbata iš pakelio, įvarvolinta uogų gėrimo su braškių drožlėm ir įberta du šaukštai tų burbuliukų. Ir burbuliukai bus ne tokie (ar bent tokių niekur nemačiau Amerikoj), kuriuos gali pakramtyti, o tie, kurių viduj bus sulčių. Tai tipo geri vaisinę arbatą su vaisių sultim ir užkandi burbulais su sultim. Ir dar tara begėdiškai maža – gal net 200 ml nesiekia. Briedas.

Yra Vilniuj dar viečikė, kur (matomai normalesnę) bubble tea ruošia. Savaitgalį išbandysim.

Panašūs įrašai:

Klientas visada teisus

Norėjau kokią nors iliustraciją įdėti. (Nuotrauka iš 9gag)

„Klientas visada teisus“. Frazė, kuri turbūt jokioj kitoj šaly nereiškia tiek daug, kiek amerikoj. Čia klientų aptarnavimas ir jo norai – labai svarbūs.

Čia gali užsisakyti belekokį patiekalą ir pageidauti visokių pakeitimų jame. Jau atnešus maistą gali triskart prašyti kad vieną dalyką tau pašildytų, kitą labiau apkeptų, trečias išvis neskanus ir menedžeris išbrauks jį tau iš sąskaitos. Vienąsyk menedžeris pamatęs, kad apie vieną staliuką skraido musė, iš anksto davė jiems 10% nuolaidą, kitąsyk nuo 6 žmonių staliuko nubraukė visą sąskaitą nes jiems daug kas nepatiko tiek maiste, tiek mano aptarnavime.

Be abejo, atitinkamai paliekama ir daugiau arbatpinigių – minimum 15%, kai kuriose vietose bent 18%, o maksimumas gali būti kad ir visas šimtas. Todėl labai nemėgdavau, kai į restoraną ateidavo europiečiai, kurie nuo $40 sąskaitos palieka tris baksus arbatos. Už tai užknisa, kai ateini su kažkuo, kuris alkanas, ir paprašai tik stiklinės vandens, tada padavėjas į tave nepatenkintas žiūri, ko čia nieko neužsisakinėji ir dykai sėdi.

Dar keli pavyzdžiai iš realaus gyvenimo:

Apsikirpus kirpėja man sako: „tu dabar pažiūrėk kaip tau tie plaukai gulisi, jei pamatysi kad kažkas negerai, kažkas nepatinka – per savaitę ateik ir aš tau nemokamai pataisysiu ką norėsi“.

Parduotuvėj vyksta akcija dešrelėms. Visas akcijines dešreles išperka, bet atėjus bobulka vis tiek nori tų pigesnių, nu kaip Lietuvoj. Pasikviečia menedžerį ir jis sako: „imkit šitas dešreles be akcijos ir pasakykit kasoj, kad Styvas prašė įmušti nuolaidą“.

Aš tai niekad neišdrįsdavau labai kabinėtis prie ko nors, ar prašinėt visokių nesąmonių. Todėl pradžioj mane net nervino, kad čia viską turi pats pasirinkti, tarkim ateini į Subway (greito maisto tinklas, kurie daro sumuštekus) ir nors pasirenki sumuštinį iš meniu, vis tiek turi pasirinkti praktiškai viską: duoną, mėsą, daržovęs, padažą, nu viską. Nu aš tik noriu sumuštinio iš meniu, kuris daromas pagal receptą, ko dar čia manęs klausinėjat…

Tiesa, kai kuriose vietose, kaip pastebėjau, būna meniu apačioje prirašyta, jog patiekalų sudėtinių dalių virtuvė nekeitinės, arba “neverkšlenkite ir neprašykite padalinti čekio į kelis”. Ha.

Panašūs įrašai:

New York, New York

 

(The Manhattan Project HD1080P from Cameron Michael on Vimeo.)

Pagaliau pasaulį išvysta įrašas iš Amerikos, kurioje su Work and Travel USA programa sėdžiu jau daugiau nei du mėnesius. Nors įspūdžių, nuotraukų ir pasakojimų prisikaupė iki kaklo, bet šventoji trejybė “laikas, jėgos ir noras rašyti” aplenkdavo mane.

Bet geriau vėliau negu niekad. O kad būtų dar geriau, tai pažadu ir kitus įrašus išleisti internetan artimiausiu metu.

Žodžiu, mano kelionė prasidėjo ten, kur nusileido lėktuvas – Niujorke. Čia praleidau pusantros dienos, kadangi atvykau anksčiau nei viza leidžia dirbti.

Daug, daug dangoraižių

Pirmas įspūdis – nu labai geras, nesijaučiau kaip svetimoj šaly. Sunku nusakyti, reikia patirti, ką reiškia atsidurti tokiam mieste, kur atrodo ištirpsti toje masėje dangoraižių ir geltonų taksi. Ir nesijauti svetimopj šaly, nes visi šneka suprantama ir labai tvarkinga anglų kalba. Nors miestas didžiulis (o aš pabuvau tik pačiam Manhetene), bet susigaudyti jame labai paprasta – reikia tik suprasti kokia gatvių išdėstymo sistema, o tada viską lengvai rasi, nes gatvės numeruotos (išskyrus downtowną, miesto centrą). Tai klaidžioti ilgai neteko, iš oro uosto nusigavus į centrą patraukiau į savo nakvynės vietą, penkiasdešimt kažkelintą gatvę, iki kurios pėškom nueiti net su dideliu lagaminu nebuvo sunku.

Pakeliui suvalgiau šaldyto jogurto. Bičiukas leido išragaut visas rūšis, nes nežinojau kokio norėjau. Šiaip jogurtas kaip jogurtas, nėra ten kažkoks stebuklingas.

Nakvynė NYC, o ypač Manhetene, yra labai brangi, o aš sumokėjau $0, kadangi žinau tokį puslapį kaip CouchSurfing. Taigi mane nakvoti priėmė Todd’as, tikras niujorkietis, kuris pats apkeliavęs nemažai pasaulio ir priima nakvot tokius pat keliauninkus kaip jis pats.

Čia turiu įterpti vieną svarbų sąrašą dalykų, kuriuos sau užsibrėžiau suvalgyti, būdama Niujorke. Tai ne šiaip ėdesiai iš lempos, bet svarbus mano, kaip keliautojos, uždavinys, kurį sau iškėliau perskaičius visokius puslapius kaip kad wikitravel (labai geras dalykas, beje). Taigi, must eat:

  • pica
  • hotdogas, t.y. dešrainis
  • suši (šitą jau Toddas sakė privalau pabandyt)
  • tex-mex virtuvė (šitą irgi jis sakė)
  • riestainis

Grįžtant prie pasakojimo, aš pas Toddą buvau tik įvakarėjus. Pasidėjus daiktus ir pranešus Lietuvai, kad aš sveika, gyva ir laiminga, trumpai apsitarėm ką dar tą vakarą galima nuveikti. Tad pirmiausia ėjom pavakarieniauti į šalia esantį sušių restoraną. Čia buvo iš tos serijos: “tas restoranas visai prie pat manęs, ir girdėjau kad ten skanus maistas, o aš vis dar ten nebuvau, tad va dabar yra proga”. Gaila nenufotkinau kokį maistą ten tos japaškos ruošia. Jei atvirai, man sušis yra toks dalykas, kad jį suvalgai, viskas ten skanu ir faina, bet sumoki tai daug, o po valandos vėl jautiesi alkana. O čia nežinau, ar man maisto poreikis sumažėjęs buvo, bet nuo vienos lėkštės sušių prisivalgiau sočiai ir be galo skaniai. Kainavo kažkur dvylika žalių už berods dešimt normalaus dydžio (ne tų lietuviškų spirgų) sušių su visokiais ten ikrais, lašiša, sūriu ir dar kažkokiais marmalais kur net nesupratau ką reiškia. Visos tos skonių įvairovės nepalyginsi su lietuviškais ryžiais su agurku, po kurių labiau išalksti nei pavalgai. Dar iš Toddo lėkštės nugriebiau tuno tartaro kas buvo omaigad kaip skanu. Taigi,

  • suši

Po to, kadangi buvo smagiai nuliję ir nebe taip tvanku ir karšta kaip dieną, jis mane pavedžiojo po aplinkinius kvartalus trumpam apžvalginiam turui.

Naktinis Niujorkas dar gražesnis, kai šlapias.

Niujorkiečiai dažnai mašinų neturi, o jei turi, su jomis mieste nevažinėja (nes gerai išvystytas viešasis transportas, o centre nėra pakankamai vietos visoms mašinoms sustatyti). Tad gatvėse maždaug pusė transporto priemonių yra geltonieji taksi. Gatvėse vienpusis eismas, tad vietiniai net nežiūri į šviesoforus ir eina per gatvę visur ir visada kaip nori.

30 Rock ir aš po lietaus

Atvedė mane iki Rockefeller Plaza arba trumpiau – 30 Rock. Lietuviams žinomas nebent jei žiūri serialą tokiu pavadinimu, nes daugiau be Empire State Building turbūt nieko ir nežino. Šis pastatas panašaus aukščio, jame įsikūrus NBC televizija ir šiaip visko ten pilna. Prie pačio pastato labai gražu, yra 200 vėliavų. Tą dieną visos buvo amerikietiškos, nes ką tik buvo praėjus nacionalinė šventė Memorial day, skirta karių atminimui.

Kaip Toddas sakė: "šiaip mes nesam tokie savanaudiški, čia būna pakabintos visų šalių vėliavos, tik šios dienos proga jos visos amerikietiškos".

Nu vienu žodžiu, man ten patiko. Gražu, daug šviesų ir spalvų, sąlyginai mažai žmonių, fontanėlis kažkoks burbuliavo.

Po to dar papasakojo apie gatvių išdėstymą Manhetene, nors daugmaž jau žinojau kaip kas. 30 Rock yra centras, nuo kurio prasideda gatvių numeravimas į rytus ir vakarus.

Vėliau atvedė prie šv. Patriko bažnyčios. Pirmą kartą pamačiau senovinį pastatą modernių dangoraižių masėje.

Sekantį rytą pradėjom dalyku, kurį valgo kiekvienas niujorkietis – bagel!

Kadangi nežinojau kokių ten inkliuzų galima prisidėt vidun, paprašiau paskrudinti paprastą riestainį su aguonom. Taip sakant, kad tarp dantų švytėtų.

Čia išbraukiau iš ėdalų sąrašo dar vieną punktą ir trumpam atsisveikinau su Toddu, kuris patraukė darban, o aš – su savo sąrašiuku lankytinų objektų atgal prie 30 Rock.

Prieš važiuojant čia neturėjau milijono norimų pamatyti dalykų, nes nelabai žinojau kas čia gero yra. Tad paskutinėm dienom pasiklausinėjus draugų ir vikipedijos, susidariau mini planelį, kurį beveik ir įvykdžiau. O grįžau prie 30 Rock todėl, kad vienas sunkiausių apsisprendimų buvo – į kurį pastatą verčiau užkilti – šitą, ar Empire State Building. Nusprendus pataupyti laiką ir pinigus, pasirinkau tą, kuriame mažesnės eilės ir bilietas pigesnis. Užkilau ant Top Of The Rock ir ten kokį pusvalandį žiūrėjau į miesto panoramą. Naktį turėtų išvis stalčius atsidaryti.

Iš vienos pusės matėsi Centrinis Parkas.
Iš kitos - pats Empire State Building ir downtownas už jo.

Po to patraukiau link Times Square ir fotkinau viską pakeliui.

Vieta, kurioje reklamų per minutę pamatai daugiau nei per savaitę žiūrint teliką.

 

Kaip ir dauguma turistų, užėjau į M&M's parduotuvę, kurioje be pačių saldainių parduoda milijonus daiktų su jų atributika: nuo puodelių iki monopolio.
Kai kurie dangoraižiai išskirtiniai: čia yra Trump Tower, ant kurio dalies auga medžiai.

Prasivaikščiojus po penktąją aveniu, užsukau į kelias akį patraukusias parduotuves, bet viena iš mano planuotų aplankyti buvo FAO Schwartz, kur milijonai žaislų ir šiaip daiktų visokių superherojų, animacinių personažų ir kitokia tematika. Ten buvo ir spaidermenu persirengęs darbuotojas, linksminęs visus lankytojus. Tada supratau, jog mano lankytinų objektų sąraše trūksta komiksų parduotuvės ir kaipmat susiveikiau skrajutę, kur rasti artimiausią iš jų.

Nors Haris Poteris yra parašytas britės, bet amerikonijoj jis ne ką mažiau populiarus.

Kadangi visai šalia yra Centrinis Parkas, ten patraukiau papietauti ir paskambinti per skaipą į Lietuvą (NYC visuose parkuose yra nemokamas internetas). O pietūs, be abejo, buvo iš mano “būtina paragauti” sąrašiuko.

Pardavėjo prašiau, kad uždėtų visus priedus kokius turi. Buvo skanu. Svogūnėliai ir kopūstėliai.

Central Park didelio įspūdžio nepaliko, bet gal todėl, kad aš jo tik galiuką apėjau, nes labiau traukė miestas, o ne žaluma.

O parkas beje, tikrai labai didelis.

Dar būdama Švedijoj pažadėjau vienam iš savo erasmuso draugų – vokiečiui Colinui – kad jei nugabensiu savo užpakalį į Niujorką, būtinai aplankysiu barą, kuris įkvėpė serialo How I Met Your Mother kūrėjus padaryti MacLaren’s baro interjerą būtent tokį, kokį mes ir matome seriale.

Baras buvo pakeliui, nors akimirką suabejojau, ar jis veikia, kadangi lauke vyko remonto darbai.
Pats baras tikrai nėra identiškas tam, kuris seriale, nors panašumų galima pastebėti.
Čia galima nusipirkti suvenyrų su serialo atributika, yra ir atitinkamas meniu.

Čia besėdėdama gurkšnojau Brooklyn Lager ir bandžiau pagaut internetą, tačiau nelabai sekėsi. Tad neilgai trukus patraukiau link komiksų parduotuvės, bet beeidama pamačiau vitrinoj be galo skaniai atrodančiais picas.

Lietuvoj valgome plonapades picas, amerikoj - labai storu padu, o čia dar kitoks variantas. Kažkoks riebus, ne mielinės tešlos labai plonas padas su šviežiais pomidorais, baziliku, mocarela (turbūt) ir pesto padažu. Be jokių ten pomidorų padažų ar tįstančių sūrių.

Na ir štai iš mano sąrašiuko kas teliko:

  • pica
  • hotdogas
  • suši
  • tex-mex
  • riestainis
    Čia dar kažkoks įdomesnis dangoraižis.

    Man, kaip nemažai visokių filmų ir superherojų mėgėjai, komiksų parduotuvė padarė didesnį įspūdį nei tikėjausi. Pas mus knygynai mažesnio dydžio, o čia net nebuvo didžiausia komiksų parduotuvė mieste. Sunku protu suvokti, kiek daug leidinių išeina kiekvieną mėnesį ir kiek amerikiečiai palieka pinigų tokiam hobiui. Vien Betmenui buvo dvi lentynos knygų, neskaitant komiksų archyvo. Jaučiausi kaip bibliotekoje.

 

Čia matos koks ketvirtadalis parduotuvės su lentynomis, kuriose tik naujausi šio mėnesio komiksai.
Atėjo metas downtownui, kurį pasiekiau su metro. Pirmoji stotelė - Volstrytas.

Čia tai tiesiog ėjau ir fotkinau. Turistų nemažai, bet dar daugiau marškiniuotų kostiumuotų dėdžių.

Ir policininkų čia daugiau, nei kitose miesto gatvėse.

Jau buvo popietė ir pradėjau jausti, kaip kojos po truputį pasiduoda ir prašo poilsio. Tad pailsėjus gražiame nedideliame parke šalia buliaus statulos, prie kurios visi fotkinosi, pačetinau su Paulina ir patraukiau link vandens.

Battery parkas, čia East Coast Memorial dalis. Ant tų luitų surašytos pavardės karių, kurie žuvo Atlantic Ocean pakrantėse per Antrąjį pasaulinį karą. Kairėje esantis erelis žiūri į tolumoje esančią Laisvės statulą.

 

Man užteko į ją paveizėti nuo kranto.
Šiaip parkas tikrai gražus. Prieplauka, žaluma, fontanai ir dangoraižiai.
Vaikai šokinėja ant plytelių, kurias užmynus groja skambalėliai. Aš paslapčiom irgi norėjau ten pašokinėti.
Čia dar viena senovinė presbiterionų, ar kaip ten rašosi, bažnyčia moderniame fone.
Šiaip ne taip per žmones atsigrūdau iki vietos, kur statomas naujasis Pasaulio Prekybos Centras. Tuo metu buvo pabaigtas statyti tik vienas iš penkių naujų pastatų.

Tuo metu čia vyko kažkokios eitynės, kurių esmės nelabai supratau, bet kažkas panašaus į padėkas žmonėms, kurie dalyvavo rugsėjo 11-osios įvykių gelbėjimuose ir panašiai. Ne į temą ten jaučiausi, tai ilgai neužsibuvau, nes diena jau ėjo į pabaigą, o aš vis dar norėjau aplankyti keletą vietų.

Vaizdelis parkely einant link Bruklino tilto.
Čia nepamenu kas per pastatas, bet jis gigantiškas ir negalėjau jo nenufotkint.
O čia dar vienas iš įdomesnių, keistos formos dangoraižių. Toks visas banguotas. Tikrovėj gražiau atrodo nei čia...
Miestas, liekantis užnugary einant tiltu.
O toks vaizdas matėsi einant pačiu tiltu. Kažkur ties viduriu nusprendžiau kad čia neįdomu ir tuoj pavargsiu, tai grįžau atgal.
Dar truputis Manheteno su mano mėgstamais užrašais ant pastatų sienų.

Tuomet bandžiau rasti Highline parką. Pasivažinėjus metro atėjau iki reikiamos aveniu, bet kaip to parko nematau, taip nematau. O šis parkas ne šiaip sau žalėsių laukas, kaip kiti, o toksai pailgas, įrengtas ant bėgių vietoj buvusio geležinkelio. Kadangi bėgiai buvo virš gatvės, tai aš galvos užvertus ir nepastebėjau.

Kas kelis kvartalus yra laiptai arba liftas, kur užkilus pamatai ir patį parką.

Highline be galo patiko ir jau gailėjausi, kad jam palikau tiek mažai laiko. Jis tiesiasi per kelioliką kvartalų, o aš prasivaikščiojau tik per kokius tris.

Gražus ne tik pats parkas, be ir miesto vaizdai, kurie atsiveria.
Yra visokių nesuprantamų instaliacijų, ar kaip čia pavadint tokius dalykus.
Čia žmonės relaksina, daro piknikus ir kitaip džiaugiasi gyvenimu.
Saulė jau leidosi ir darėsi aišku, kad nespėsiu pas Toddą grįžti sutartu laiku.
Turėklai prie lifto.
Va taip parkas atrodo nuo gatvės apačios.

Pasakiau sau, kad čia dar reikės sugrįžti ir pardardėjau pas Toddą, kuris manęs jau laukė. Buvome susitarę eiti pavakarieniauti su dar dviem draugais, kurių viena čia atvyko iš Honkongo. Čia ir užsibaigs mano valgymo sąrašas, kadangi ėjome į žmonių pilną tex-mex restoraną. Nežinantiems kas tas teks meks, tai Teksaso ir Meksikos virtuvės makalynė. Aš valgiau quesadilla – tokią meksikietišką kebabo atmainą su pupelėm. Skanu. Susivaldžiau lietuviškai neužsipilti grietinės and daržovių.

Kaipgi meksikietiškas maistas be jalapenų ir grietine, aštrumui nugesinti.

Trumpai pasibuvę (visgi jau buvo vakaras, o mano autobusas į Bostoną išvyksta po vidurnakčio) išsiskyrėme su azijiete ir jos draugeliu (vardų jau tikrai nebepamenu…) ir jie grįžo namo išsimiegoti po kelionės, o mes su Toddu dar užsukome trumpam į vieną iš šalia esančių barų, kad pamatyčiau kaip vietinė chebra leidžia laiką. Nieko įspūdingo nepamačiau (ypač po Budapešto kur pirmadienio vakarais šimtai žmonių vos telpa į klubus), nebent tai, kad net ir baruose žaidžia beer pongą.

Grįžus namo susirinkau visas šmutkes, padėkojau Toddui už nakvynę ir patarimus ką pamatyti ir ką pavalgyti, patraukiau link metro, kadangi mano autobusas išvyko iš kažkokios apleistos stotelės. Bet kainavo tik $1.50, tai nesiskundžiu ir rekomenduoju tokiom kelionėm rinktis Megabus autobusus, nors tokių pigių bilietų ne visada pavyksta rasti.

Taigi, per nepilnai dvi dienas pamačiau daug Niujorko, bet aišku norėjos ir dar daugiau. Visgi užteko, kad vadinčiau šį miestą vienu iš savo mėgstamiausiu. Paskutines savo dienas prieš skrydį čia ir praleisiu, tad būtinai dar reikės grįžti į Highline, bei pamatyti Niujorko daugiau nei patį Manheteną.

Panašūs įrašai:

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba

Noriu pasidalinti receptu, kurį mane išmokė meksikietė Cristina, kai keliavom po Norgę. Sriuba labai paprasta, labai greitai paruošiama (ne daugiau 20 min.) ir, bent man, labai skani.

Pasirodyme dalyvavo: pomidorų pasta, didelė morka, svogūnas, česnakas, konservuotas tunas aliejuje, laimas, čili, aliejus, raudonėlis ir druska su pipirais.

Galite pastebėti, kaip mano virtuvėje pusė taros neturi etikečių, nes taip energingai praplėšdavau pakuotes, kad etiketės neatlaikydavo tos jėgos.

Šitas receptas nepatiks tiems, kas labai kruopščiai gamina pagal receptą, nes viską dariau iš akies, kaip mane ir išmokė. Todėl tiek produktų proporcijos, tiek laikas kiek ką daryti, yra daugiau mažiau iš mano galvos.

Veiksmas:

Smulkiai supjaustom svogūną kubeliais (paveiksliuke labai didelis tas svogūnas, aš jo pusę sudėjau) ir dar smulkiau sukapojam porą skiltelių česnako (aš mėgstu kai jų būna daug) ir apkepam puode ant aliejaus. Svogūnas gali būt ir baltas, aš ėmiau raudoną, nes man jie labai skanūs.

Tik porą minučių, kol svogūnas tampa permatomas, o česnakas - auksaspalvis. Čia paveiksliuky dar nepakankamai apkepę.

Kol kepa, supjaustom morką. Galvoju, kaip čia vadinas šitas pjaustymas, ar tai griežinėliais ar kuo. Nu bet matot nuotraukoj. Metam į puodą ir apkepam kokią minutę ar dvi, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.

Geriausia, kad visi gabalėliai būtų vienodo storio ir dydžio, ne tokie kaip nuotraukoj.

Jei kas mėgsta aštriau, gali įpjaustyt čili pipiro. Aš bijojau kad bus bais aštru, tad supjausčiau tik pusę, bet galėjau ir visą dėt. Gal čia toks pipiras nepiktas pasitaikė.

Po to nusprendžiau patikrinti, ar sėklos tikrai yra aštriausia pipiro dalis. Taip.

Tada atsidarom pomidorų tyrės pakuotę ir visą supilam į puodą. Jei dedat čili, metam ir ją.

Sriuboje atsispindi dangaus žydrynė, nes fotkinau iškišus pro langą, kad šviesiau būtų.

Viską pamakaluojam, pagardinam druska, pipirais ir raudonėliu. Belaukiant kol užvirs, atsidarom skardinę tuno. Sumetam, išmaišom ir vėl laukiam užvirimo. Paragaujam – gal kažko trūksta.

Jei tunas ne pats pigiausias, tai bus ir didesnių gabalėlių, ne vien tokių pleiskanų kaip čia. Verta didelius gabalus pasmulkint šaukštu.

Kadangi sriuba gaunasi labai tiršta, įpilam kokią stiklinę vandens, išmaišom. Vėl palaukiam kol užvirs, o jei atrodo skystoka – paverdam kokią minutę iki norimo tirštumo.

Viskas būtų kaip ir paruošta, bet dar neįdėjome svarbiausio ingridiento. Be jo ši sriuba būtų kaip makaronai be padažo, kaip barščiai be grietinės, kaip Kalėdos be baltos mišrainės.

Laimas.

Taigi, į lėkštę sriubos įspaudžiam ketvirtį laimo sulčių ir skanaus!

Aleliuja.

De nada.

Trumpas ir aiškesnis receptas (galite ir atsispausdinti) apačioje. Būtų smagu išgirsti komentarus, jei pabandėte, ar patiko. Gal ir Cristinai perduosiu.

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba
Užtruks pasiruošti: 
Užtruks pagaminti: 
Iš viso užtruks: 

Porcijos: 4
 

Lengvai paruošiama pomidorinė sriuba su tunu.
Ingredients
  • 500 g pomidorų pastos
  • skardinė konservuoto tuno aliejuje
  • pora morkyčių
  • nedidelis svogūnas
  • pora skiltelių česnako
  • laimas
  • čili pipiras (nebūtina)
  • raudonėlis
  • aliejus
  • druska
  • pipirai

Instructions
  1. Svogūną supjaustyti kubeliais, smulkiai sukapoti česnako skilteles ir viską apkepti puode ant aliejaus, kol svogūnai tampa permatomi, o česnakai – auksaspalviai.
  2. Morkas supjaustyti griežinėliais ir tame pačiame puode apkepti porą minučių, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.
  3. Supilti pomidorų tyrę ir smulkiai supjaustytą čili, pamaišyti.
  4. Kai užvirs, supilti visą tuno skardinės turinį, pagardinti raudonėliu, druska ir pipirais pagal skonį. Įpilti apie stiklinę vandens, užvirti. Jei per skysta – pavirti minutę, kitą.
  5. Supilsčius į lėkštes pagardinti laimo sultimis (ketvirtis laimo vienai porcijai).

 

Panašūs įrašai:

Kelionė į Norvegiją

Jönköpingo universiteto International Association organizuoja nemažai kelionių, apie vieną iš jų jau rašiau, apie kitą, kurioje irgi buvau (vienos dienos slidinėjimas Mullsjö) įrašo nepadariau, nes nelabai ten buvo ką pasakot, nors buvo smagu. Ir iš visų kelionių išskirtinės yra dvi – Kiruna ir Norvegija. Išsiskiria jos tuo, jog trunka kelias dienas, aplankoma daug vietų bei apima daug užsiėmimų ir, be abejo, gerokai kerta per piniginę. Į Kiruną (ekskursija į šiauriausią Švedijos miestelį su ledo muziejum, kur žmonės važiuoja šiaurės pašvaisčių pažiūrėti ir šaltyje išgyventi) norint nusipirkti bilietą, reikėjo naktį prieš bilietų pardavimą nakvoti universitete. Rudens semestre turbūt ir su Norvegijos kelione tas pats vyksta, kai dar visi turi daug pinigų. Mūsų laidai ši kelionė nors iš pradžių atrodė labai patraukli, bet atėjus metui, kai prasidėjo bilietų pardavimas, buvo nupirkti tik pusė jų, nes koją pakišo seminarai/atsiskaitymai vykę kelionės metu, kurių negalima praleisti. Ir, kaip jau minėjau, kadangi jau semestro galas, daug kas išleido savo finansinius resursus visokiem Ryanairam.

Bet ne aš. Kadangi labai norėjau aplankyt Norvegiją, neskridau į visokias Italijas ir Airijas ir nesigailiu, nes po visko galiu pasakyti – Norvegija tikrai yra viena iš verčiausių aplankyti šalių. Bet apie viską iš pradžių.

Mūsų autobusas pajudėjo Norvegijos link trečiadienio vakare. Visi važiavome tokių keistų nuotaikų apimti – išvažiuojam pačią šilčiausią šių metų dieną į ten, kur dar sniegas nenutirpęs, o tuo labiau trečiadienį – vienintelę dieną, kai veikia mūsų klubas. Tad kol kiti linksminosi, mes valandų valandas sėdėjom autobuse, galvodami kas gi mūsų laukia. Bevažiuojant paryčiais prabudau ir pažiūrėjus pro langą ištiko lengvas šokas, pamačius visiškai pasikeitusį kraštovaizdį. Kaip tik tuo metu autobusas sustojo pertraukėlei ir išlindau galutinai įsitikint kaip per kelias valandas nuo lygumų krašto (Švedijoj tas panašu kaip pas mus) mes atsidūrėm tarp didžiulių kalnų.

Žmogui, pirmąsyk normalius kalnus pamačius, ir tai padaro įspūdį.

Rytą atvykome į Bergeną – vieną labiausiai turistų lankomų šios šalies miestų. Buvome aprūpinti visokiais patarimais ir knygelėmis, ką verta aplankyti, tad palikę savo lagaminus hostelyje, patraukėme į miestą, kuriame turėjom visą laisvą dieną.

Visi, be abejo, nepaleidžia fotoaparatų iš rankų.

Buvo daug rekomendacijų aplankyti žuvies turgų, kuris buvo visai šalia mūsų hostelio, bet man jis įspūdžio visiškai nepaliko – eilinis turgus, tik su vos keliais prekystaliais. Tiesa, praleidau momentą, kai kažkuris prekeivis davė banginio paragaut, gal čia ir buvo visa esmė to turgaus.

Aš nepasidomėjau, ką čia verčiau aplankius, tad ėjom kur sugalvojom ekspromtu.

Žymiausias Bergeno simbolis – medinių namelių virtinė, Bryggen, įtraukta į UNESCO paveldą. Atrodo tikrai gražiai (ypač iš toliau), pasivaikščiojom ir tarp tų namelių, kur net lauke yra medinės grindys.

Matosi truputėlis medinio grindinio ir dalis mūsų kompanijos, daugiau einantys, nei fotografuojantys.
Kai kurie pastatai jau tiek suvargę, kad net svyra į šoną.
Čia lendam tarp tų namelių, viduje ir perskaitom, kad įžengėm į UNESCO paveldą.
Jaukus staliukas pagurkšnoti kavutės.

Patraukėme link Bergenhus tvirtovės, pakeliui užeidami į Bergeno muziejų.

Šalia joks taksi nestovėjo.
Mano galva, angliškos telefonų būdelės sulaukia per daug dėmesio, kai tuo tarpu kitos lieka nepastebimos.

Pats muziejus buvo ne itin įdomus. Daug eksponatų iš antro pasaulinio karo laikų – visokių ginklų, to meto laikraščių ir panašiai. Ne dėl to į Norvegiją atvažiavome. Na, bet įėjimas nemokamas, o laiko turėjom sočiai, tad nieko kaip ir nepraradom.

Įsidienojus atėjome ir prie minėtosios tvirtovės. Čia - Rosenkrantz bokštas.
Šalia bokšto - Haakon's Hall. Daugiau toje tvirtovėje, be parko, nieko kaip ir nėra.
Geriau įsižiūrėjus pamatai prie kiekvieno "lango" po kelias gan kraupiai atrodančias galvas. "Gotika!", šaukia mano sesė, pamačius nuotrauką.
Šalia buvo žaidžiančių vaikų grupelė, berods pradinukų ekskursija. Vaikams labiau rūpėjo nuskinti žolėje pasislėpusias gėlytes, nei žiūrinėti kas čia per bokštai stovi.

Ramiu žingsnių perėję parką grįžom atgal prie gražiųjų medinukų. Prisėdam šalia kavinės, metas fikai. Aš tuo tarpu skaitinėju knygelę ką toliau aplankyti. Nutarėm dieną pasivaikščioti kitoje miesto dalyje, o vakare palydėti saulę užsikėlus ant kalno.

Čia ir prisėdom. Šalia naktinio klubo su uždažytu pavadinimu.
Nors tie nameliai - miesto simbolis, bet labai tylu ramu ten buvo, nešurmuliavo turistų. Net kavinės tik tik atsidarinėjo vidurdienį.

Patraukėm link kalno, į kurį lipo laiptais, bet vėliau, kiek supratom, užlipom tik nedidelę dalį.

Grįžtant atgal čia bato jau nebebuvo. Beje, ką tik pastebėjau, kad čia perėjos ženklas kitoks, nei užlipus ant kalno.
Akis patraukė ir tokios smulkmenos kaip dekupažuoti konteineriai.
Čionykščiai suoleliai - nei tai rankai pasidėti, nei atstumą nuo šalia sėdinčio palaikyti.
O čia - man labiausiai patikęs pastatas visoje Norvegijoje. Komentarų, manau, nereikia. Atkreipkite dėmesį ir į tai, jog pavadinimas užrašytas dažais. Viršuje užrašas sako "Anno 1710".
Einant gatve mums į akis dėbsojo kažką saugantis šuo.
O čia žiūrėjau ir galvojau - ar taip atrodo vietiniai benamiai, ar jie tiesiog prasčiau apsirėdę darbininkai, kažkodėl darbo dieną sėdintys ant asfalto su cigarete rankose.
Viena keistesnių skulptūrų. Gaila, nesupratom kas parašyta šalimais.
Eidami plačiausia gatve patraukėm link patraukliai atrodančios bažnyčios, kuri priėjus pasirodė ne tokia ir ypatinga.
Skelbimas Tvin Pykso serialo mėgėjams.
Merginos, kurios pabuvojo Amerikoj, sakė, jog primena San Franciską. Reikės patikrinti.
Gatvės menas.
Pasivaikščiojom ir po parkelį. Tvorelė - ne kliūtis vaikams ritinėtis ant žolės.
Įeiti į hostelio kambarius galėjome tik nuo trečios valandos, tad likusį laiką praleidom ant suolelio, šalia šio fontano.
Norvegijoje studentai irgi nešioja tokius kombinezonus kaip švedai.
Kažkieno gyvenimo išmintis ant pastato priešais mūsų hostelį.

Pats hostelis visai neblogas, kambariai po 4-6 žmones su tualetu ir dušu bei maža viečike kažką valgomo pasiruošti. Hostelis pačiame centre, kelios minutės kelio pėsčiomis nuo tų medinukų. Pavadinimas Bergen YMCA. Visai rekomenduoju, minusas tik kad karštas vanduo dušuose vakare jau buvo pasibaigęs.

Papietavę supratom, kad planas stebėti saulėlydį nuo kalno viršūnės yra neįmanomas, nes spėjo apsiniaukti. Tad nelaukę vakaro iškart patraukėm funikulieriaus link. Pamenu kai Budapešte nusprendėm nemokėt už funikulierių 10 lt ir gan greitai užlipom patys. Tai čia sumokėjom 18 lt į vieną pusę, o atgal lipom patys, ir tai užtruko gal kokius penkis kartus ilgiau nei Budapešte lipant viršun.

Ir štai atsivėrė toks vaizdzialis.
Įsiamžinau su kelionę organizavusiais International Association studentais.
Paskui juos įamžinau ir be savęs.
Aš bijojau prie pat krašto prieiti.
Koks gražus vaizdas iš balkonų turėtų džiuginti tų baltų namų savininkus kas rytą.
Taupydami pinigus ir ieškodami daugiau nuotykių atgal leidomės pėsčiomis, kartais kirsdami vingiuotus kelius per akmenuotas pieveles.
Kaip minėjau - štai jums ir kitaip atrodantis pėsčiųjų perėjos ženklas, kurio veikėją imituoja Carlos.
Ir man patikęs ženklas, kuris nieko nepasako.

Grįžę į hostelį dauguma smigo anksti (maždaug pasibaigus Panoramai), ne tik dėl to, kad išvargino ekskursija po miestą ir laukė ankstyvas pajudėjimas rytiniu keltu, bet ir dėl to, jog naktį miegoti nedavė ukulelę pasiėmę studentai, iki paryčių brazdinę ją autobuse.

Ryte mūsų laukė keturių valandų kelionė keltu link Leikanger.

Taigi sekančią dieną mūsų tikslas buvo pasiekti Leikanger krantinę ir iš ten autobusu nuvažiuoti iki Jostedal kaimelio. Plaukiant keltu pamažu atsivėrė neapsakomi fjordai. Pradžioje, tik palikus Bergeną vaizdai nebuvo tokie įspūdingi, bet po kiek laiko vis išlįsdavom į lauką pafotografuot, nes tikrai buvo ką.

Debesys temdė saulę, bet kartu pridavė dramatiškumo.
Buvo ir krioklių.
Lietus ir vėjas neleisdavo ilgai užsibūti lauke.
Buvo ir snieguotų kalnų, ir apžėlusių. Ir beveik visur stovėdavo namelis, kitas.

Beje, tik grįžus į Lietuvą sesė pasakė, jog tai buvo Sognės fjordas – antras pagal dydį apskritai, didžiausias Norvegijoje ir laikomas vienas gražiausių visame pasaulyje. Ir labai gilus, Vikipedija sako, jog gylis didesnis nei JAV Didžiajame kanjone. Nežinau ar tai tiesa, bet viena iš keliavusių sakė, jog vandens gylis yra toks pat, koks šalia esančio fjordo aukštis virš vandens.

Kartais sustodavome tarpinėse stotelėse.
Kelte kapitonas (ar šiaip koks dėdė) pranešdavo, kad štai plaukiame pro tokią ir tokią vietą.

Pats keltas man labai patiko, nežinau kokia kompanija mus aptarnavo, net viskas buvo net sakyčiau gana prabangiai, kaip studentams. Patogios odinės sėdynės, nemokamas wifi, malonus aptarnavimas. Aš galvą padėjus ant palangės nusnūdau taip patogiai kaip savo lovoj Jönköpinge nemiegu, tai jau šį tą pasako.

Norėjosi iš arčiau tuos krioklius pafotografuoti, bet tik prie vieno buvo priplaukta arčiau.

Ir štai mes atplaukėme į Leikanger, sėdome į autobusą Jostedal link. Kelionė pagal planą turėjo trukti dvi valandas, bet nežinau ar mane tiek vaizdai užbūrė, ar vairuotojas paskubėjo, bet atrodė kad atvažiavome greičiau nei per valandą.

Kartais pabandydavau pagaut kokį gražesnį vaizdelį ir pro autobuso langą.

Atvykome į Jostedal, kur turėjome praleisti dvi naktis. Buvome apgyvendinti nameliuose po keturis, šįkart jau be dušų ir kitų patogumų. Dušai buvo mokami (4,5 lt už 5 min.), bet labai geri. Ech, ta Skandinavija – moki daug, bet ir gauni atitinkamai.

Tokie mūsų nameliai, apsupti kalnų.
Aš taip ir nepripratau prie to jausmo, kai išlendi ryte į kokį tualetą nupėdint ir tave pasitinka tokie vaizdai.

Kadangi tą dieną nebuvo suplanuota jokios veiklos, visi papietavę patraukėme pasivaikščioti keliu link ledyno ir pasiruošti rytdienos nuotykiams.

Praėjome vienintelę kaimelio parduotuvę. Pirkau ten dvi mielines bandeles, kainavo apie 4 lt.
Kairėje matosi raudonas laikraščių stovas, kurį vėliau pastatė toliau parduotuvės, visai šalia gatvės. Pasiimi laikraštį ir palieki pinigus dėžutėje.
Hostelio prižiūrėtoja sakė, kad užtruks apie 45 min. nueiti iki kelio pabaigos, bet mes ėjom daugiau nei valandą.
Norvegiškas namelis. Nuotraukoje nesimato, bet gėlių krepšelyje yra užrašas "Velkommen", kurio turbūt nereikia versti.
Dalis mūsų nusprendė pataupyt jėgas ir neit iki galo, tad grįžome atgal kalbėdami apie kultūrinius skirtumus. Sužinojau, kas yra turducken.

Sekančią dieną mūsų laukė visos kelionės topas – Ice Troll, t.y. plaukimas baidarėmis ežeru ir kopimas į ledyno viršų. Kadangi susitarėme nesikelti be proto anksti ir pakeitėme išvykimo laiką, įvyko kažkoks nesusipratimas su autobuso vairuotoju ir jis išvis nepasirodė. Manau tai mums išėjo tik į naudą. Kadangi kelionė iki ledyno visai trumpa, kažkur 5 min. mašina, mus visus keliais reisais suvežiojo ekskursijos vadovai atvažiavę čia dirbti iš Argentinos ir Naujosios Zelandijos. Gidai, beje, labai faini ir įdomiai pasakojantys. Nuskilo ir tai, jog oras visą dieną buvo šiltas ir giedras.

Štai kas mūsų tądien laukė.

Visi buvome aprūpinti įranga: “katėmis” (ang. crampons), harness (nerandu lietuviško vertimo, va šitas dalykas) ir kirvukais.

Eilėje prie įrangos.
"Katės" arba pagal google vertėją - kapliukai.

Pasidalinome į dvi grupes ir mūsų grupei į priekį teko plaukti baidarėmis iki ledyno.

Nenorėjau rizikuot sušlapint savo fotiko. Nuotraukos autorė Cassandra Kirby.
Manuela ir Simone jau atplaukė.

Plaukimas ir patiko, ir nepatiko. Smagu buvo dėl to, kad nors plaukiau pirmąsyk nieko nežinodama, bet sekėsi puikiai. Tačiau ežeras buvo nepilnai nutirpęs ir dalį ruožo reikėjo nuplaukti visai šalia kranto, kur ledas buvo nutirpęs per kokį pusantro metro nuo kranto. Taigi tie, kas plaukė pirmieji, daugiau užsiėmė ledo kapojimu, o galiniai laukė “transporto kamštyje” arba nuobodžiaudami leido vėjui nunešti baidarę atgal ir vis priplaukinėdavo kol galų gale atsilaisvino ruožas (taip dariau aš su Cassandra :D). Dalį kelio reikėjo ne irkluoti, o stengtis išvairuoti tam siauram ruožely neužplaukiant ant ledų.

Palikome baidares kitai grupei, kuri jomis parplaukė jau grįžtant namo.
Su baidarėmis palikome ir šį vaizdą užnugary.
Per akmenis ir šaltinėlius ledyno link.
Tie juodi taškeliai - kita grupė, jau besiklausanti gidų nurodymų prieš kopiant.
Kaip matote iš mano aprangos - šalta nebuvo.
Susikabinę virvėmis į keturias grupeles pradėjome kopti į viršų.

Apskritai man labai patiko tas susikalbėjimas su likusia grupelės dalim naudojantis tik virve. Juk dairytis ir kalbėtis su kitais ne tik nepatogu, bet ne visad ir įmanoma. Tiesa, mano grupė buvo vien panos, tai vis atsirasdavo kuriai tai batą pasitaisyt reikia, tai nufotkint kokį akmenį. Ir visi kiti turi laukti, kad judėtume visi kartu. Nors šiaip ėjome gana sparčiai, gidas pabaigoje irgi gyrė, kad buvom geriausia ir sparčiausia grupė. Įdomu kiek tiesos buvo jo žodžiuose. :)

Kopimas ledynu - dar vienas dalykas, kurį labai norėčiau pakartoti.
Į pačią viršūnę, be abejo, nelipome. Gidas sakė, kad tai padaryti gali užtrukti apie septynias-aštuonias valandas.
Kelyje buvo mažų oro tarpelių kaip šis, kur blogiausiu atveju įstrigtų koja. Bet buvo ir didelių tarpeklių, dėl kurių abejojau ar savo trumpom kojytėm peršoksiu.

Kartais sustodavome kelioms minutėms ir gidas papasakodavo ką nors apie ledyną. Suprantantiems angliškai – video žemiau apie ledynmečius ir kaip susiformuoja ledynas.

Užlipus atsivėrė štai toks vaizdas. Čia pat ir pietavome.
Gidai vaišino karštu šokoladu ir kava. "Sakykit jei norit pakartot - man bus lengviau nešti lipant žemyn", sakė jie.

Kopimas į viršų man pasirodė lengvesnis nei žemyn. Fiziškai galbūt ir sunkiau, bet tiesiog kopi ir viskas. O lipant žemyn reikia žymiai labiau susikaupti, teisingai statyti kojas, kad nepaslystum, neišsisuktum čiurnos. Tuo labiau nesinori su savim nutempt visos grupės. Kaip sakė gidas: jei darysite ką nors kvailo, žinokit kad tą kvailumą patirs ir visi kiti.

Kartais gidui tekdavo kirvuku suformuoti lede laiptelius, kuriais galėtume saugiau nulipti žemyn.

Kita grupelė, kur buvo daug nurautų bernų, sumąstė berėkaudami sukelt sniego griūtį. Ir jiems pavyko. Tiesa, ne visai toje vietoje, kur mes kopėme, o priešais, kur puresnis sniegas susigulėjes ant akmenų. Mes lipome daugiau ant ledo, nei sniego.

Kaip pasikeitė oras po nedidelės griūties.
Pačioje pabaigoje kažkas sugebėjo nuslysti ir su savim nutempti likusią dalį grupės. Visos juokėsi, o gidas pakraupusiom akim rėkė, kad saugotųsi ir nesusmeigtų "kačių" viena kitai į nugaras.

Pavargę, bet laimingi pasileidom pėškom mašinų link. Net truputį pavydėjau tiem, kurių dar tik laukė baidarės – irkluoti tuo metu atrodė lengviau nei kopinėti per akmenis ir upelius.

Tik tuose nutirpusiuose ruožuose galėjom plaukti.

Kitos dienos rytą vėl atvažiavome iki to paties kelto, kuris mus nuplukdino į Flåm. Šį atkarpa tetruko valandą, bet per ją pamatėmd ar gražesnių fjordų, nei per aną keturių valandų kelionę.

Oras tądien buvo bene gražiausias per visą kelionę.
Prie vieno iš krioklių priplaukėme visai arti ir sustojome porai minučių, kad visi spėtų padaryti nuotraukas.
Ši atkarpa pasirodė siauresnė, plaukėme kur kas arčiau kalnų.
Nuotraukos parodo tik dalį to grožio, kurį matai gyvai.
Keistas oras mus pasitiko įplaukiant į Flåm.
Norėjosi čia praleisti daugiau laiko.

Flåm mūsų jau laukė autobusas link Oslo. Važiavome ilgiausiu tuneliu pasaulyje (t.y. ilgiausiu tuneliu, kuriame yra nutiestas kelias, o ne metro ar vamzdžiai). Vadovas Erkan nusprendė tas 19 minučių tunelyje paversti vakarėliu autobuse, prie mikrofono padėjęs grojantį telefoną. Buvo smagu, nors kai kurie ir sėdėjo su poker faces.

Pakeliui į Oslą užsukome pasižiūrėti vienos seniausių Skandinavijos bažnyčių.

Užeiti vidun neturėjome laiko.
Grįžus namo išgūglinau kad nėra ji pati seniausia. Bet tai nesumenkina jos įstabaus grožio.
Norėjosi ilgiau pabūti lauke, bet stiprus vėjas gynė atgal į autobusą.

Važiuodami Oslo link žiūrėjom filmą apie keliones. Aš netyčia užmečiau akį pro langą ir nustebau kaip staigiai pasikeitė kraštovaizdis – atrodė dar ką tik važiavom per pievas ir sniegą matėm tik tolumoje ant kalnų viršūnių, ir staiga:

Vaizdas pro autobuso langą.

Ir vakare, šiek tiek vėliau nei planuota, pasiekėme Norvegijos sostinę. Čia turėjome tik kelias laisvas valandas, kurių tikrai buvo per mažai tokiam miestui. Bet buvo sekmadienio vakaras, tai vis tiek negalėjome nueit į muziejus ar panašiai.

Nelabai žinojom ką verta aplankyti, tad ėjom kur kojos vedė.
Vėliau užmačiau, kad viena mūsų grupelė vaikšto su drauge, kuri čia studijuoja, tad prisijungėme prie jų.
Blondinė kampe - vienintelė švedė važiavusi su mumis. Viena iš kelionės organizatorių.
Kai kur gatvėse buvo pilna tokių užrašų, lygtai citatų.
Karališkieji rūmai.
Gražus miestas, reikės į jį dar sugrįžti. Bet tada, kai turėsiu daug pinigų.
Krantinė - viena labiausiai patikusių vietų mieste.
Pamačius visokas jachtas ir šiaip laivelius vis prisimindavau serialą Dexter.
Kreiva krantinės nuotrauka.
Sam užsiropštė papozuoti.
Jei būsite šitoj vietoje, atkreipkite dėmesį į tris akmenines skulptūras: silutę, moters figūrą ir karūną. Žiūrint į jas tam tikru kampu, jos susilieja į vieną karalienės figūrą. Aš apie tai sužinojau jau po laiko. :D

Kelionę pabaigėme brangiausiame McDonalde pasaulyje, kur už meniu (koks nors burgeris+vidutinis gėrimas+ vidutinės bulvytės) sumoki 37 litus. Naktį grįžome į autobusą, kuriame praleidome paskutinę naktį ir paryčiais jau rakinome savo duris Råslätt.

Na tai reziumė būtų tokia: šalis graži ir labai brangi. Pamatyti tik miestus akivaizdžiai neužtenka, tad jei nebuvote Norvegijoj, jei nematėte fjordų. :) Į Bergeną nematau reikalo važiuoti darkart, bet į Oslą būtinai reikės sugrįžti.

Pati kelionė truko (atmetus keliones naktį autobusu pirmyn atgal) keturias dienas ir kainavo 1250 lt, neįskaičiuojant maisto, kurį vežėmės iš Švedijos. Verta kiekvieno cento (na gal ne už makdako maistą, kuris beje buvo prastenis nei Savanoriuose.). Stipriai rekomenduoju.

Panašūs įrašai:

Kelionė į Gränna ir Visingsö

Jönköpingas yra įsikūręs didžiulio ežero Vättern pietuose. Kiek šiauriau ežero pakrašty yra miestelis Gränna, kuris garsus savo Polkagris saldainiais. Ten ir važiavome į ekskursiją, suorganizuotą (kaip ir visų ekskursijų) IA – International Association. Kaip viena australė sakė, mainų programa Jonšiopinge būtų ganėtinai nuobodi, jei ne šios kelionės, kurių tikrai apstu.

Turiu pasakyti, kad tik per stebuklą nepramiegojau šios kelionės – atsibudau likus dvidešimt minučių iki autobuso į universitetą, tad per skubėjimą pasiėmiau fotiką, bet jo baterijos – ne. Taigi pati nefotografavau, o pailiustruosiu pasakojimą Rafael González Vázquez darytomis nuotraukomis.

Jau važiuodami autobusu burnojom, koks netikęs oras mums išpuolė – nors buvo balandžio pradžia, bet snigo tirštai ir šlapiai. Tačiau pradžioje lauke mes ir nebuvom – tik atvažiavę ėjome į parduotuvę-saldaininę (ar kaip pavadint, saldainių gamyklėlę?), kur ne tik apsiprekinome, bet ir pamatėme kaip gaminami saldainiai.

Pagrinde čia parduodami Polkagris saldainiai – tokios karamelės, kaip candy canes, dažniausiai baltai-raudonos mėtų skonio lazdelės. Bet buvo ir įvairesnių karamelių ar šiaip saldainių, kuriuos galima rasti bet kurioje švediškoje parduotuvėje.

Mes žiūrėjome kaip gamina tokius

Kaip kokiam muziejuj per stiklą gavom pažiūrėti kaip, pavadinsiu tą profesiją saldainių kepėjas, moko naujoką daryti saldainius. Viską matėme nuo pat pradžių: kaip į puodą pila ingridientus, kaip gautą sirupą atvėsina ir ant specialaus aparato “išminko”, įlašina mėtų sirupo bei pradeda ilgą sukimo ir kočiojimo procesą, kol lazdelės tampa pakankamai plonos. Tada jas sukarpo ir sudeda į vėsinimo stalčiukus (nuotrauka viršuje). Visas procesas turi vykti pakankamai greitai (nepamenu tiksliai kiek minučių, bet berods 15), kadangi saldainis vėsta ir kietėja. Norint tapti profesionaliu saldainių kepėju reikia dirbti ne vienerius metus. Mums nesakė kiek laiko naujokas čia dirba, bet ryškiai matėsi kuris profesionalas, o kuris dar tik mokosi. :)

Kočiojimo pradžia

Kol vyrukai kočiojo, proceso eigą trumpai nupasakojo parduotuvėlės kasininkė, o po to atkirpo gabalą saldainio, sukarpė į mažus gabaliukus ir davė visiem paragaut dar šilto, tąsaus polkagris. :)

Tuomet rinkaus ką gi čia nupirkt lauktuvių. Saldainių tokia gausybė, kad buvo sunku išsirinkt. Visokių spalvų, formų, skonių, įpakavimų. Kas gana keista, kainos nelabai švediškos – kaip turistų lankomoje vietoje net labai normalios. Išleidau 20 lt maišui saldainių. Gaila, keli mažieji sulūžo jau grįžus namo, tad vieną sulaužytą sumaniau paragauti. Jis buvo toks skanus, kad teko tvardytis ir nesuvalgyt visų likusių.

Kairėje - saldainiai ant pagaliukų, dešinėje - mexicanas amigas

Tuomet ėjome į muziejų, kuriame pasakojo apie švedų mokslininkus, XIX a. pabaigoje oro balionu keliavusius į šiaurės ašigalį. Pagrindinis viso to iniciatorius buvo Gränna miestelio inžinierius Salomon August Andrée. Buvo visai įdomu išgirsti nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, bet buvo didis to meto įvykis, apie kurį rašė laikraščiai.

Muziejaus suvenyrai su nuotraukų autorium

Po muziejaus dalies pajudėjome link kelto. Oras vis dar buvo bjaurokas, tačiau jau nebesnigo, o atvykus į Visingsö salą ir visai pasitaisė. Čia mūsų laukė išnuomoti dviračiai ir pora valandų laisvo laiko, per kuriuos galėjome patys patyrinėti salą. Iš tiesų nelabai čia buvo ką pažiūrėti – sala kaip sala, su mišku, gražiomis sodybomis, arklidėmis ir bažnyčios liekanomis.

Aš nemokėjau su šitu dviračiu pradėt važiuot, nes pedalai atgal nesisukinėja, o atlieka stabdžių funkciją. Tad pradėjus važiuot nebesustojau, kad nereiktų kartot sudėtingo pradžios proceso. Beje, dviratis+ilgas paltas=baisus nepatogumas.

Čia įvyko ir bene įdomiausias kelionės momentas. Prancūzė Justine, vadovaudamasi žemėlapiu, vedė mus maršrutu iki pat salos galo, kur buvo tikrai gražių vaizdų. Numinti tuos ~7 kilometrus, kai vėjas pučia į nugarą buvo visai smagu. Bet kai reikėjo tą patį padaryti važiuojant atgal, kai dalis kelio buvo įkalnė, o vėjas atrodė skalpą nuplėš, prisiekiu, buvo fiziškai sunkiausias mano gyvenimo momentas. Juokingiausia, kad pradžioje mažai kas kreipė dėmesį į laiką (aš negalėjau dirstelt į telefoną kišenėje – juk negaliu sustot), tad kai teko suktis atgal link kelto vis realiau atrodė variantas, kad mes į jį nespėsim. Vienintelė Justine paskutinėmis minutėmis, kai mes visi likę jau žinojom kelią patys, šviesos greičiu numynė iki kelto, o mes visi šlapi nuo prakaito medinėm kojom keltą pamatėm jau išplaukiantį. Įdomiausias jausmas buvo visiškas kojų nevaldymas nulipus nuo dviračio. Džiaugiausi, kad ne aš viena, o apie ketvirtis visos grupės nespėjo į keltą. Visi juokėmės, kokia baisi buvo ta mynimo prieš vėją vieta, kai atrodė nukrisi nuo dviračio į griovį ir liksi Visingsö, kol tave ras koks vietinis ūkininkas. Dėl mūsų saloje pasiliko ir viena iš grupės vadovų. Kol laukėme sekančio kelto, ji paskambino autobuso vairuotojo, kad sužinotų ar verčiau būtų jam primokėtų kad valandą mūsų palauktų, ar sėsti visiems į vietinį autobusą į Jonšiopingą. Pigesnis buvo pirmasis variantas. Bet jis labai nepatiko likusiems autobuse: nors kai kurie pasinaudojo proga padaryti daugiau miestelio nuotraukų nebe sniege, o šviečiant saulei, bet kai kurios panos buvo tokios piktos, kad gyvenime nesu sulaukus piktesnių žvilgsnių įlipus į autobusą. Bet mes tik juokėmės ir dėkojom vadovei, kad nepaliko mūsų likimo valiai.

Reziumė: smagi popietė, skanūs saldainiai, daug nuotykių ir juoko bei medinės kojos, ką bus sunku pamiršti. Kainavo šitas reikalas (autobusas, muziejus, keltas, dviračių nuoma) apie 95 lt. Rekomenduoju, ypač jei geras oras.

Panašūs įrašai:

Lietuviška vakarienė ir ne tik

Per International Day nebuvo Lietuvos stalo (nes aš pamiršau ir šiaip nebuvau tinkamai informuota, o kiti lietuviai neparodė jokio noro dalyvauti), o ir per Cultural Days (kiekvieną penktadienį) pristatyti Lietuvos niekas taipogi nepanoro, tai paėmiau ir suorganizavau nedidelę lietuvišką vakarienę. Sukviečiau keliolika žmonių, pusę jų pristačiau prie darbo viską lupti, pjaustyti ir tarkuoti, suvienijom jėgas ir virtuvės resursus su kursioke Diana ir paruošėm šaltibarščius bei bulvinius blynus.
Photobucket

Laukiu eilėje prie kasos. Kainavo viskas apie 240 SEK. Nesitikėjau kad tiek mažai, tai paskui dar dapirkau šio bei to.

Buvo planas iškepti duonos su česnaku, bet ikėjoj duonos nebuvo (o metų pradžioj buvau radus panašios…), o visur kitur duona saldi, bent jau taip kiti sakė. Ant pakuotės supratau tokius žodžius kaip “obuoliai”, “bruknės” ir pan., tai neeksperimentavau…

Tai ta proga iškepiau sausainių. Visiem patiko. Ir atnešiau lietuviškų saldainių (kurių neįstengiu pati suvalgyt), tai daug kam patiko tie saldainiai, kurie man patys neskaniausi. Italas pasiliko sau Vyturėlio popierėlį, sakydamas “čia bus atminimas, vienintelis dalykas kurį turiu iš Lietuvos”. :D Kai kad pastebėjo, jog karvutės saldainiai pagaminti Latvijoj, o ne Lietuvoj, ta proga dar ir apie Baltijos šalių skirtumus pašnekėjom. Nes absoliučiai visi ne tik kad nežino bent vieno skirtumo tarp šių šalių, bet nežino ir kaip geografiškai jos išsidėsčiusios, ar net painioja pavadinimus, ką ten kalbėt apie sostines ar panašiai.

Grįžtant prie maisto. Tai šaltibarščiai ne visiem patiko, ypač kas ne iš Europos. Kas yra burokėliai visi daugmaž suprato, bet apie kefyro paaiškinimą jau buvo sunkiau… Kam tikrai patiko, tai vokiečiui Colin, jis dvi lėkštes suvalgė. Bet apskritai tai sriubos liko, parsinešiau pusantros porcijos namo (iš viso buvo beveik 5l sriubos). Carlos (Mexico), sakė jog čia labiau panašu į salotas, nei į sriubą, ir kad galėčiau “improve’inti” pvz. įdėjus čili. :D Nors paskui pats juokėsi kad kefyras būtų užmušęs aštrumą. O Maia (USA) sakė: aš valgiau ir sulig kiekvienu šaukštu vis kitokio skonio tikėjausi, ir negalėjau priprasti kad skonis kitoks, nei manai iš pradžių.

O bulviniai blynai žymiai geriau suėjo. Vėlgi, buvo kam nepatiko, bet suvalgyta buvo viskas. Tiesa, sunku pamatuot kiek mes ten jų pritarkavom… Bet daug. Juokingiausia buvo, kai į virtuvę ateidavo koks meksikonas ir, pamatęs tarkių dubenį, klausdavo ar čia mėsa, ar tunas, ar kas. Ir niekaip nepatikėdavo kad taip gali atrodyti bulvės. Vokiečiui vėlgi, patiko, sakė jie ten irgi tokį patiekalą valgo, tik su obuolių uogiene. Aš tik grietinės pripirkau, kurios beje iš trijų indelių suvalgė tik vieną. Man ne problema – parsinešiau viską kas liko, jau grietinės tai aš nevengiu. :D

Foto nebus, nes buvau pernelyg užsiėmus visu gaminimu, kad dar fotkinčiau ką nors.

Už tai įdedu filmuką ne visai į temą. Pafilmavau pro langą, kai į Raslatt atvažiuoja ledų furgonas (ar kaip jis vadinasi, nežinau):

Panašūs įrašai: