Čikaga ir Lollapalooza (II dalis)

Nepraėjo nė pusė metų, ir antroji įrašo dalis jau sumaigyta mano gliteriu aplipusia klaviatūra.

Previously on my blog: nuskridau dviem dienoms į Čikagą į reto gerumo muzikos festą Lollapaloozą, o vakare po mini ekskursijos po miestą grįžom su couchsurferiu namo.

Normanas, mane priėmęs nakvot gyvena turbūt fainiausiam bute kuriame aš esu kada nors buvus. Pačiam Čikagos centre (nu downtown’e), viename iš senesnių industriniams reikalams naudojamų pastatų, kuriuos perdarė į labai neblogus butus. Gyvena su kambarioku, bet jo neteko matyt – kai grįžom jis miegojo, kai išėjau jis vis dar miegojo. Normanas, jei gerai pamenu, dirba nekilnojamo turto vertintoju, gimė Kinijoj, užaugo Niujorke/Niudžersy, persikraustė į Čikagą ir dabar gali sau leisti vaikščioti į Lollą pėškom. Čia tai gyvenimas, ką?

Vaizdas išėjus į vieną iš dviejų jo balkonų. (Nuotrauką nuvogiau iš jo couchsurfingo profilio)

Kai grįžom ir įsišnekėjom, paaiškėjo kad aš neturiu normalaus plano kur nueiti, ką pamatyti, ką nuveikti. Nors laiko sekančią dieną ir nebuvo labai daug, Normanas į tai atsižvelgdamas sudarė labai neblogą planą kaip man naudingai išnaudoti tą pusdienį. Esu labai jam už tai dėkinga, nes būčiau daug ko nepamačius. :)

Prie šito staliuko sėdėdami surašėm sąrašą vietų. Ir sofa matosi, ant kurios teko garbė miegoti. (Nuotrauką nuvogiau iš ten pat, nes pati nesusiprotėjau nufotkint)

Taigi sekantį rytą pradėjau kelionę vandens taxi iki Navy Pier. Tai toks laivukas, kuris plukdo žmones upe link Mičigano ežero ir taip leidžia už kelis baksus pasigrožėti Čikagos architektūra. Iš pradžių apsidžiaugiau kad rytinis reisas buvo pigesnis nei kiti, bet pasirodo taip buvo todėl, kad plaukė ne pilną maršrutą. :D Aš aišku, vidury kelionės išlipti nenorėjau, tad paklausus vairuotojo liūdnom akim “O tai į Navy Pier nevarot? :(” jis man ne tik kad leido antrąsyk nemokamai praplaukt, bet dar ir davė kažkokį lankstinuką su žemėlapiu. Dar bajeris, kad iš pradžių Navy Pier pavadinau “Old Navy”, kas yra rūbų parduotuvė, lol. :D

O dabar mini fotoreportažas iš dviejų pasivėžinimų vandens taksi:

Maždaug nuo čia ir prasidėjo mano pasivėžinimas.
Apačioje matosi kiti taksistai :D Laivelis beje talpina gan nemažai žmonių, ne tik turistai, bet ir apskritai žmonės keliaujantys į darbą su kažkokiais nuolatinių atitikmenimis.
Įdomu buvo, kurie pastatai kam naudojami/kam priklauso. Deja, to taip ir nesužinojau :D
Smagu, kad pasitakė gražus giedras oras ir vienintelis dalykas kuriuo reikėjo rūpintis – kremas nuo saulės. :)
Apskritai jei kam kyla klausimas ar verta imt tokį taksi – TIKRAI TAIP. Nors galėtų ir ilgiau tas pasiplaukiojimas trukti. Aš pirmyn-atgal-pirmyn suplaukiot užtrukau kiek mažiau nei valandą.
Apie architektūrą neišmanau nieko, bet man čia truputėlį dvelktelėjo Europa.
Po kiek laiko gal ir pabosta tie dangoraižiai. Bet namie įsijungi tokias nuotraukas ir vėl norisi ten grįžti.
Šis pastatas gan įstrigo, ir vis nenufotkindavau jo normaliai. Kiek supratau – viršuje gyvenamosios patalpos, o apačioj gyventojai laiko savo automobilius.
Po keleto vingių kelias platėja ir laivas artėja prie Navy Pier.
TIkriausiai tipinis Čikagos atvirukų vaizdas. “Raguotas” bokštas viduryje – John Hancock Center.
Kaip galima nemylėti tokio miesto?

Galiausiai, kai atplaukiau į Navy Pier (išversčiau tai “Senoji prieplauka”), tai nieko įdomaus iš tiesų ir nebuvo. Atrodo ji maždaug taip:

Buvo pirmadienio rytas, žmonių beveik nėra, ramu.

Tai aš pražygiavau pro tenais esantį prekybos centrą, pafotkinau tokias nesąmones kaip Bubba Gump restoraną (kaip supratau kilusį iš filmo Forrest Gump) ir patraukiau prie nemokamio trolley stotelės.

Va tokio ir laukiau! Nežinau kaip lietuviškai gražiai jį išverst. Ne troleibusas gi.

Buvau vienintelė keleivė! :D Vairuotoja paklausė kur važiuoju. Gerai, kad paklausė, nes šiaip nebūčiau žinojus kur išlipt. :D

Vidus truputį priminė Kauno Žaliakalnio funikulierių.

Atvažiavau į Michigan Avenue ir patraukiau ja link vandens bokšto.

Gatvėse yra žalumos – ne Niujorkas visgi.

Pakeliui negalėjau neužeit į parduotuves. Ten atradau tokį dalyką kaip Aldo. :D Net nusipirkau auskarus berods kuriuos jau sugebėjau pamest.

Tokio tipo darbus visad dirba juodieji. Beveik visi vairuotojai, su kuriais teko važinėt, beje, irgi juodieji. Kai kada jie pasitaikydavo žiauriai nerealūs. :D
Pirmąsyk gyvenime pabuvau ir TopShop kur viskas labai gražu ir labai brangu. Nuotraukoj galima įžiūrėt ir kažkokią bažnyčią. Amerikoj bažnyčios nuobodu!

Dabar trumpa istorija apie Čikagą. Kaip byloja legenda, kažkada seniai, devyniolikto amžiaus pabaigoje, tokia bobelka O’Leary turėjo karvę. Gal ir daugiau karvių turėjo, bet viena iš jų, bemelžiama paspyrė lempą. Tais laikais lempos, be abejo, nebuvo nei LEDai, net ne kaitrinės, o tokie žibintai (na aš bent įsivaizduoju tokie kaip per Django Unchained), kuriuos ugnim uždegt reikėdavo. Ir namai, aišku, tais laikais mediniai buvo. Taigi tos šleivakojės karvės dėka kilo gaisras, kurio metu sudegė labai didelė dalis viso miesto. Nežinia aišku, kiek šitoje istorijoje yra tiesos, bet aš ja tikiu.

Vienas iš po gaisro išlikusių pastatų – Čikagos vandens bokštas.

Štai jis. Visai gražus, sakyčiau. Stovi sau vidury gatvių.

O pasižiūrėjus į vandens bokštą patraukiau prie vieno įdomesnių Čikagos lankytinų objektų – Hancock Center. Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje, ir aš tikrai ne iš apačios į jį ėjau pažiūrėti.

Nes nuo gatvės jis ne taip įdomiai ir atrodo. Bet prabanga dvelkia šiek tiek.

Čia užkilti yra trys galimybės:

  • Į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte
  • Į Signature Room restoraną 95-ame aukšte
  • Arba dar vienu aukštu palypėjus į Signature Room lounge, na tokį kaip barą.
Laukiant prie lifto. Laukiant 95-ojo aukšto.

Ir nors pasakyčiau, kad įspūdingiausia būtų apturėti pietus (ar tuo labiau vakarienę) Signature Room restorane, aš palipau iki baro. Visgi paklausiau restoranų host’ų kur gražiausias vaizdas, nesugaištant daugiausiai laiko, jos pritarė kad lounge man tiks labiausiai.

Pripažinkite, vaizdas gniaužiantis kvapą. Koks skirtumas ką valgai, o tada ir koks skirtumas kiek sumoki už tai…

 

Atsisėdi žmogus prie pat stiklo ir žiūri. Prie tavęs prieina ištaigingai aprėdytas, bet paprastai bendraujantis padavėjas. Aš net susigundau ką nors suvalgyti, kad ilgiau čia pabūčiau. Bet manęs laukia Normano rekomenduota vietelė kitur.
Užsisakau kokteilį, kurio pavadinimas berods “Skyscraper”. TOKS SKANUS OMG

Aplink ne visi staliukai nusėsti, bet netrukus prie manęs prieina tas pats padavėjas ir pasiteirauja, ar nieko tokio, jei šalia prisės keli kiti baro svečiai. Aš baiginėju savo gėrimą ir sakau – žinoma. Įdomu kas būtų buvę jei būčiau pasakius “ne, nenoriu kad šalia manęs kas nors sėdėtų”.

Ignoruokite prašau nešvarų langą.

Pasigrožėjus be galo gražia Čikaga ir Mičigano ežeru nusileidau apačion, vos nepasiklydau kol radau išėjimą ir pasukau link itališkos kepyklėlės. Vadinasi L’Apetito.

Ta vietelė ties raudonais skėčiais. Labai rekomenduoju! Žinot kodėl aš čia viską rekomenduoju? NES VISKAS ŽIAURIAI GERAI

O toj kepyklėlėj ojetau kiek visko – kepinių visokiausių, saldumynų, kavų, patiekalų nesuprantamais pavaidinimais… Išsirinkau kažkokią bombą :D Bent jau taip pavadinimas sakė. Nežinau bomba dėl to, kad aštru, ar dėl to kad šiaip didelė porcija, kurią valgiau visą dieną.

Tarsi būtų mažai maisto, pasiėmiau dar salotų. Čia realaus dydžio nesuprasi iš foto, bet reik įsivaizduot dvi nedideles storapades picas, tarp kurių dar visokio maisto prikrauta. REKOMENDUOJU :D
Nežinau kodėl nevalgiau lauke prie šio žavaus fontanėlio.

Tuomet pasigavau autobusą (kiek pamenu sėdau į belekokį), nelabai žinojau kur važiuot, svarbu į tą gatvės pusę atsistot. Kadangi dar buvo likę gan nemažai laiko, nusprendžiau prieš Sears Tower darsyk aplankyt fontanus ir pupelę.

Kažkoks eilinis gatvės gabalėlis. Man tai gražu, nežinau kaip jums.

Fontanų trumpa istorija: kažkoks menininkas ar šiaip kažkoks čiuvas nusprendė pafilmuoti miesto gyventojus ir jų veidus rodyti ant fontanų. Tie veidai žiūri, žiūri, kartais šypteli, o vienu momentu suglaudžia lūpas taip, kad iš tam tikros fontano vietos pradeda bėgti vanduo. Nu, suprask, spjauna. Gan kvailokai atrodo, bet visai smagu.

Ir visur prie fontanų zuja ir taškosi vaikai.
Dar nusifotkinau prie įžymiosios pupelės. Bet nepasakyčiau kad čia labai įdomus objektas. Pilna turistų ir panašiai.
Patraukiau link Sears Tower ir vis tiek neatsilaikiau pakeliui neužsukant į random parduotuves. Nuotraukoje – vienas iš plakatų iš komiksų parduotuvės. Man tokie radiniai įdomesni už pupeles, kurias gali ir per googlą susirast. :)
Patiko smulkmenos, tokios kaip gatvių pavadinimų lentelės.
Prisipažinkit – kas pamatęs vitrinoj tokius batus į ją neužeitų? Pardavėja irgi su tokiais vaikščiojo ir man pasakojo “Bet kokie jie patogūs – visą dieną vaikštau ir nepavargsta kojos!”. Nepatikėjau :D O nuotraukoj matot – yra net užrašas, kad gali pats pabandyt. Neįkalbėjo manęs ji jų užsidėt. Bijojau, nes turėjau pinigų ir žinant save galėjau netyčia nusipirkt…

Išėjus iš šitos parduotuvės prie manęs priėjo vaikinukas ir bandė mane įkalbėti “įsivaikinti” kažkokį vaiką iš vargingos šalies. Neva aš sumoku kažkokį mokestį, kad tas vaikas gautų išsilavinimą ar kažką tokio. Tipo man keletas dolerių yra niekas, o jam tai nupirktų labai daug. Aš jį vis įtikinėjau kad aš jei turėčiau pinigų, tai mielai prisidėčiau, bet jis netikėjo kad aš išėjus iš kažkokios kietos japonės dizainerės parduotuvės negaliu dabar to padaryti. :D

Turiu savybę lyginti viską (tik ne rūbus). Tai čia pasirodė panašu į Wallstreetą.

Ir pagaliau atėjau iki Sears Tower! Dabar jis vadinamas Willis Tower (bent man labai asocijuojasi su lankomiausiu prekybos centru Švedijoj :D), tai aukščiausias pastatas Jungtinėse Valstijose. Tikrai vertas aplankyti… bet padaryti tai protingiau nei aš. Pvz. kaip nors atrasti laiką kai ten eina kuo mažiau turistų. Kadangi tai vienas iš lankomiausių objektų, ten eilė po eilės. Eilė prie patikrinimo posto, eilė prie bilietų kasų, eilė prie įėjimo, eilė prie lifto, eilė prie eilės… Gerai kad bent laukiant per ekranus rodo visokius faktus apie patį bokštą, filmukus ir panašiai. Tarkim kiek Oprah reikėtų sustatyti vieną ant kitos, kad būtų pasiektas šio bokšto aukštis. Kai jau nusiperki bilietą, tave patikrina ir atstovi dar penkias eiles prie nežinau ko, suleidžia tuntą žmonių į kambariuką pažiūrėti ~10min trukmės filmuką apie gaisrą Čikagoj, bokšto pastatymą ir panašius dalykus. Tada išeini iš kambariuko ir vėl stovi eilėj. :D Tiesa, jau trumpesnėj. Galiausiai užkyli, o kol kyli, irgi rodo per ekraną visokias įdomybes.

Eilių nebuvo tik prie langų – nes jų pakankamai daug, ir pro visus atsivėrė nepakartojamas vaizdas.
Iš esmės vaizdas panašus kaip ir iš Hancock Center. Aukščio skirtumas – gal apie pora aukštų.
VIena iš vakarykščio festivalio zonų – pagrindinė scena. :) Keista buvo matyt tą parką tokį… Panašiai kaip savo veidą ryte po gero vakarėlio.
Man kažkodėl tokie vaizdai visad primena filmus.

Tikiu, kad kyla klausimas – ar verta tada kilti į abu bokštus – ir Sears, ir Hancock. Mano atsakymas būtų – taip. Vieną aplankyt tarkim anksti ryte – kai (veikiausiai) nėra daug turistų, o kitą (geriau Hancocką) pasilikti vakarui, pasigrožėti miestu vakare, galbūt prie vyno taurės ar net vakarienės. Hancock privalumas tas, kad žmonių žymiai mažiau, įėjimas nemokamas, vaizdas tikrai gan neblogas, nors Sears man paliko didesnį įspūdį. Kita vertus, galbūt užsikėlus į Hancock observatoriją vizitas būtų panašus į apsilankymą Sears bokšte.

Bet žinoma, negaliu paminėt kiečiausio Sears Tower dalyko – stiklinių kubų į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Po šiokios tokios eilės, žinoma. Tų kubų yra (jei gerai pamenu) keturi – trijuose visi lenda ir fotkinasi, o ketvirtame profesionalus fotografas gali tave nufotkinti, o jei patiks – apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą.

Visai smagus jausmelis, galiu pasakyt. Noris ilgiau ten pastovėt, bet kartu ir nesmagu versti kitus laukti, nes ten vienu metu telpa kokie 2-3 žmonės tik.
Mama apie šitą nuotrauką sakė: “o galima kaip nors tas kojas užfotošopint?”

Gal ir gerai, kad Sears pasilikau pabaigai, nes tikrai išvargino šita kelionės vieta, labiau nei visas pasivaikščiojimas po miestą. Dar šiek tiek pašmirinėjus pasukau link metro (kuris labai fainas, gaila nenufotkinau, ten dauguma bėgių virš miesto, o ne po žeme). Ir ilgai važiuojant link oro uosto vos neužmigau. :D Paskui bandžiau įsičekinti į ne tą skrydį, pažvengiau iš savęs ir pasidžiaugiau kad dėl nuovargio neužsibuvau ilgiau mieste, nes kažin ar būčiau spėjus į lėktuvą su tokiais savo bajeriais. Bet tas lopas vėlavo vis tiek ir aš belaukdama spėjau damušt itališkąją bombą ir perskaityt pusę knygos.

Slenkant link savo terminalo oro uoste link amerikietiškųjų savo namų. :)

Nors skridau į Čikagą iš tiesų vien dėl festo, ir vien dėl tokio random skrydžio tai gerokai papurtė mano kišenę, bet taip sakant REKOMENDUOJU ČIA ATVKYTI :D , nes šis miestas nors ir ne iš karto, bet įkrito į mėgstamiausių miestų trečiąją vietą. Negaliu nesakyt, kad nenoriu sugrįžti. :)

Panašūs įrašai:

Klientas visada teisus

Norėjau kokią nors iliustraciją įdėti. (Nuotrauka iš 9gag)

„Klientas visada teisus“. Frazė, kuri turbūt jokioj kitoj šaly nereiškia tiek daug, kiek amerikoj. Čia klientų aptarnavimas ir jo norai – labai svarbūs.

Čia gali užsisakyti belekokį patiekalą ir pageidauti visokių pakeitimų jame. Jau atnešus maistą gali triskart prašyti kad vieną dalyką tau pašildytų, kitą labiau apkeptų, trečias išvis neskanus ir menedžeris išbrauks jį tau iš sąskaitos. Vienąsyk menedžeris pamatęs, kad apie vieną staliuką skraido musė, iš anksto davė jiems 10% nuolaidą, kitąsyk nuo 6 žmonių staliuko nubraukė visą sąskaitą nes jiems daug kas nepatiko tiek maiste, tiek mano aptarnavime.

Be abejo, atitinkamai paliekama ir daugiau arbatpinigių – minimum 15%, kai kuriose vietose bent 18%, o maksimumas gali būti kad ir visas šimtas. Todėl labai nemėgdavau, kai į restoraną ateidavo europiečiai, kurie nuo $40 sąskaitos palieka tris baksus arbatos. Už tai užknisa, kai ateini su kažkuo, kuris alkanas, ir paprašai tik stiklinės vandens, tada padavėjas į tave nepatenkintas žiūri, ko čia nieko neužsisakinėji ir dykai sėdi.

Dar keli pavyzdžiai iš realaus gyvenimo:

Apsikirpus kirpėja man sako: „tu dabar pažiūrėk kaip tau tie plaukai gulisi, jei pamatysi kad kažkas negerai, kažkas nepatinka – per savaitę ateik ir aš tau nemokamai pataisysiu ką norėsi“.

Parduotuvėj vyksta akcija dešrelėms. Visas akcijines dešreles išperka, bet atėjus bobulka vis tiek nori tų pigesnių, nu kaip Lietuvoj. Pasikviečia menedžerį ir jis sako: „imkit šitas dešreles be akcijos ir pasakykit kasoj, kad Styvas prašė įmušti nuolaidą“.

Aš tai niekad neišdrįsdavau labai kabinėtis prie ko nors, ar prašinėt visokių nesąmonių. Todėl pradžioj mane net nervino, kad čia viską turi pats pasirinkti, tarkim ateini į Subway (greito maisto tinklas, kurie daro sumuštekus) ir nors pasirenki sumuštinį iš meniu, vis tiek turi pasirinkti praktiškai viską: duoną, mėsą, daržovęs, padažą, nu viską. Nu aš tik noriu sumuštinio iš meniu, kuris daromas pagal receptą, ko dar čia manęs klausinėjat…

Tiesa, kai kuriose vietose, kaip pastebėjau, būna meniu apačioje prirašyta, jog patiekalų sudėtinių dalių virtuvė nekeitinės, arba “neverkšlenkite ir neprašykite padalinti čekio į kelis”. Ha.

Panašūs įrašai:

New York, New York

 

(The Manhattan Project HD1080P from Cameron Michael on Vimeo.)

Pagaliau pasaulį išvysta įrašas iš Amerikos, kurioje su Work and Travel USA programa sėdžiu jau daugiau nei du mėnesius. Nors įspūdžių, nuotraukų ir pasakojimų prisikaupė iki kaklo, bet šventoji trejybė “laikas, jėgos ir noras rašyti” aplenkdavo mane.

Bet geriau vėliau negu niekad. O kad būtų dar geriau, tai pažadu ir kitus įrašus išleisti internetan artimiausiu metu.

Žodžiu, mano kelionė prasidėjo ten, kur nusileido lėktuvas – Niujorke. Čia praleidau pusantros dienos, kadangi atvykau anksčiau nei viza leidžia dirbti.

Daug, daug dangoraižių

Pirmas įspūdis – nu labai geras, nesijaučiau kaip svetimoj šaly. Sunku nusakyti, reikia patirti, ką reiškia atsidurti tokiam mieste, kur atrodo ištirpsti toje masėje dangoraižių ir geltonų taksi. Ir nesijauti svetimopj šaly, nes visi šneka suprantama ir labai tvarkinga anglų kalba. Nors miestas didžiulis (o aš pabuvau tik pačiam Manhetene), bet susigaudyti jame labai paprasta – reikia tik suprasti kokia gatvių išdėstymo sistema, o tada viską lengvai rasi, nes gatvės numeruotos (išskyrus downtowną, miesto centrą). Tai klaidžioti ilgai neteko, iš oro uosto nusigavus į centrą patraukiau į savo nakvynės vietą, penkiasdešimt kažkelintą gatvę, iki kurios pėškom nueiti net su dideliu lagaminu nebuvo sunku.

Pakeliui suvalgiau šaldyto jogurto. Bičiukas leido išragaut visas rūšis, nes nežinojau kokio norėjau. Šiaip jogurtas kaip jogurtas, nėra ten kažkoks stebuklingas.

Nakvynė NYC, o ypač Manhetene, yra labai brangi, o aš sumokėjau $0, kadangi žinau tokį puslapį kaip CouchSurfing. Taigi mane nakvoti priėmė Todd’as, tikras niujorkietis, kuris pats apkeliavęs nemažai pasaulio ir priima nakvot tokius pat keliauninkus kaip jis pats.

Čia turiu įterpti vieną svarbų sąrašą dalykų, kuriuos sau užsibrėžiau suvalgyti, būdama Niujorke. Tai ne šiaip ėdesiai iš lempos, bet svarbus mano, kaip keliautojos, uždavinys, kurį sau iškėliau perskaičius visokius puslapius kaip kad wikitravel (labai geras dalykas, beje). Taigi, must eat:

  • pica
  • hotdogas, t.y. dešrainis
  • suši (šitą jau Toddas sakė privalau pabandyt)
  • tex-mex virtuvė (šitą irgi jis sakė)
  • riestainis

Grįžtant prie pasakojimo, aš pas Toddą buvau tik įvakarėjus. Pasidėjus daiktus ir pranešus Lietuvai, kad aš sveika, gyva ir laiminga, trumpai apsitarėm ką dar tą vakarą galima nuveikti. Tad pirmiausia ėjom pavakarieniauti į šalia esantį sušių restoraną. Čia buvo iš tos serijos: “tas restoranas visai prie pat manęs, ir girdėjau kad ten skanus maistas, o aš vis dar ten nebuvau, tad va dabar yra proga”. Gaila nenufotkinau kokį maistą ten tos japaškos ruošia. Jei atvirai, man sušis yra toks dalykas, kad jį suvalgai, viskas ten skanu ir faina, bet sumoki tai daug, o po valandos vėl jautiesi alkana. O čia nežinau, ar man maisto poreikis sumažėjęs buvo, bet nuo vienos lėkštės sušių prisivalgiau sočiai ir be galo skaniai. Kainavo kažkur dvylika žalių už berods dešimt normalaus dydžio (ne tų lietuviškų spirgų) sušių su visokiais ten ikrais, lašiša, sūriu ir dar kažkokiais marmalais kur net nesupratau ką reiškia. Visos tos skonių įvairovės nepalyginsi su lietuviškais ryžiais su agurku, po kurių labiau išalksti nei pavalgai. Dar iš Toddo lėkštės nugriebiau tuno tartaro kas buvo omaigad kaip skanu. Taigi,

  • suši

Po to, kadangi buvo smagiai nuliję ir nebe taip tvanku ir karšta kaip dieną, jis mane pavedžiojo po aplinkinius kvartalus trumpam apžvalginiam turui.

Naktinis Niujorkas dar gražesnis, kai šlapias.

Niujorkiečiai dažnai mašinų neturi, o jei turi, su jomis mieste nevažinėja (nes gerai išvystytas viešasis transportas, o centre nėra pakankamai vietos visoms mašinoms sustatyti). Tad gatvėse maždaug pusė transporto priemonių yra geltonieji taksi. Gatvėse vienpusis eismas, tad vietiniai net nežiūri į šviesoforus ir eina per gatvę visur ir visada kaip nori.

30 Rock ir aš po lietaus

Atvedė mane iki Rockefeller Plaza arba trumpiau – 30 Rock. Lietuviams žinomas nebent jei žiūri serialą tokiu pavadinimu, nes daugiau be Empire State Building turbūt nieko ir nežino. Šis pastatas panašaus aukščio, jame įsikūrus NBC televizija ir šiaip visko ten pilna. Prie pačio pastato labai gražu, yra 200 vėliavų. Tą dieną visos buvo amerikietiškos, nes ką tik buvo praėjus nacionalinė šventė Memorial day, skirta karių atminimui.

Kaip Toddas sakė: "šiaip mes nesam tokie savanaudiški, čia būna pakabintos visų šalių vėliavos, tik šios dienos proga jos visos amerikietiškos".

Nu vienu žodžiu, man ten patiko. Gražu, daug šviesų ir spalvų, sąlyginai mažai žmonių, fontanėlis kažkoks burbuliavo.

Po to dar papasakojo apie gatvių išdėstymą Manhetene, nors daugmaž jau žinojau kaip kas. 30 Rock yra centras, nuo kurio prasideda gatvių numeravimas į rytus ir vakarus.

Vėliau atvedė prie šv. Patriko bažnyčios. Pirmą kartą pamačiau senovinį pastatą modernių dangoraižių masėje.

Sekantį rytą pradėjom dalyku, kurį valgo kiekvienas niujorkietis – bagel!

Kadangi nežinojau kokių ten inkliuzų galima prisidėt vidun, paprašiau paskrudinti paprastą riestainį su aguonom. Taip sakant, kad tarp dantų švytėtų.

Čia išbraukiau iš ėdalų sąrašo dar vieną punktą ir trumpam atsisveikinau su Toddu, kuris patraukė darban, o aš – su savo sąrašiuku lankytinų objektų atgal prie 30 Rock.

Prieš važiuojant čia neturėjau milijono norimų pamatyti dalykų, nes nelabai žinojau kas čia gero yra. Tad paskutinėm dienom pasiklausinėjus draugų ir vikipedijos, susidariau mini planelį, kurį beveik ir įvykdžiau. O grįžau prie 30 Rock todėl, kad vienas sunkiausių apsisprendimų buvo – į kurį pastatą verčiau užkilti – šitą, ar Empire State Building. Nusprendus pataupyti laiką ir pinigus, pasirinkau tą, kuriame mažesnės eilės ir bilietas pigesnis. Užkilau ant Top Of The Rock ir ten kokį pusvalandį žiūrėjau į miesto panoramą. Naktį turėtų išvis stalčius atsidaryti.

Iš vienos pusės matėsi Centrinis Parkas.
Iš kitos - pats Empire State Building ir downtownas už jo.

Po to patraukiau link Times Square ir fotkinau viską pakeliui.

Vieta, kurioje reklamų per minutę pamatai daugiau nei per savaitę žiūrint teliką.

 

Kaip ir dauguma turistų, užėjau į M&M's parduotuvę, kurioje be pačių saldainių parduoda milijonus daiktų su jų atributika: nuo puodelių iki monopolio.
Kai kurie dangoraižiai išskirtiniai: čia yra Trump Tower, ant kurio dalies auga medžiai.

Prasivaikščiojus po penktąją aveniu, užsukau į kelias akį patraukusias parduotuves, bet viena iš mano planuotų aplankyti buvo FAO Schwartz, kur milijonai žaislų ir šiaip daiktų visokių superherojų, animacinių personažų ir kitokia tematika. Ten buvo ir spaidermenu persirengęs darbuotojas, linksminęs visus lankytojus. Tada supratau, jog mano lankytinų objektų sąraše trūksta komiksų parduotuvės ir kaipmat susiveikiau skrajutę, kur rasti artimiausią iš jų.

Nors Haris Poteris yra parašytas britės, bet amerikonijoj jis ne ką mažiau populiarus.

Kadangi visai šalia yra Centrinis Parkas, ten patraukiau papietauti ir paskambinti per skaipą į Lietuvą (NYC visuose parkuose yra nemokamas internetas). O pietūs, be abejo, buvo iš mano “būtina paragauti” sąrašiuko.

Pardavėjo prašiau, kad uždėtų visus priedus kokius turi. Buvo skanu. Svogūnėliai ir kopūstėliai.

Central Park didelio įspūdžio nepaliko, bet gal todėl, kad aš jo tik galiuką apėjau, nes labiau traukė miestas, o ne žaluma.

O parkas beje, tikrai labai didelis.

Dar būdama Švedijoj pažadėjau vienam iš savo erasmuso draugų – vokiečiui Colinui – kad jei nugabensiu savo užpakalį į Niujorką, būtinai aplankysiu barą, kuris įkvėpė serialo How I Met Your Mother kūrėjus padaryti MacLaren’s baro interjerą būtent tokį, kokį mes ir matome seriale.

Baras buvo pakeliui, nors akimirką suabejojau, ar jis veikia, kadangi lauke vyko remonto darbai.
Pats baras tikrai nėra identiškas tam, kuris seriale, nors panašumų galima pastebėti.
Čia galima nusipirkti suvenyrų su serialo atributika, yra ir atitinkamas meniu.

Čia besėdėdama gurkšnojau Brooklyn Lager ir bandžiau pagaut internetą, tačiau nelabai sekėsi. Tad neilgai trukus patraukiau link komiksų parduotuvės, bet beeidama pamačiau vitrinoj be galo skaniai atrodančiais picas.

Lietuvoj valgome plonapades picas, amerikoj - labai storu padu, o čia dar kitoks variantas. Kažkoks riebus, ne mielinės tešlos labai plonas padas su šviežiais pomidorais, baziliku, mocarela (turbūt) ir pesto padažu. Be jokių ten pomidorų padažų ar tįstančių sūrių.

Na ir štai iš mano sąrašiuko kas teliko:

  • pica
  • hotdogas
  • suši
  • tex-mex
  • riestainis
    Čia dar kažkoks įdomesnis dangoraižis.

    Man, kaip nemažai visokių filmų ir superherojų mėgėjai, komiksų parduotuvė padarė didesnį įspūdį nei tikėjausi. Pas mus knygynai mažesnio dydžio, o čia net nebuvo didžiausia komiksų parduotuvė mieste. Sunku protu suvokti, kiek daug leidinių išeina kiekvieną mėnesį ir kiek amerikiečiai palieka pinigų tokiam hobiui. Vien Betmenui buvo dvi lentynos knygų, neskaitant komiksų archyvo. Jaučiausi kaip bibliotekoje.

 

Čia matos koks ketvirtadalis parduotuvės su lentynomis, kuriose tik naujausi šio mėnesio komiksai.
Atėjo metas downtownui, kurį pasiekiau su metro. Pirmoji stotelė - Volstrytas.

Čia tai tiesiog ėjau ir fotkinau. Turistų nemažai, bet dar daugiau marškiniuotų kostiumuotų dėdžių.

Ir policininkų čia daugiau, nei kitose miesto gatvėse.

Jau buvo popietė ir pradėjau jausti, kaip kojos po truputį pasiduoda ir prašo poilsio. Tad pailsėjus gražiame nedideliame parke šalia buliaus statulos, prie kurios visi fotkinosi, pačetinau su Paulina ir patraukiau link vandens.

Battery parkas, čia East Coast Memorial dalis. Ant tų luitų surašytos pavardės karių, kurie žuvo Atlantic Ocean pakrantėse per Antrąjį pasaulinį karą. Kairėje esantis erelis žiūri į tolumoje esančią Laisvės statulą.

 

Man užteko į ją paveizėti nuo kranto.
Šiaip parkas tikrai gražus. Prieplauka, žaluma, fontanai ir dangoraižiai.
Vaikai šokinėja ant plytelių, kurias užmynus groja skambalėliai. Aš paslapčiom irgi norėjau ten pašokinėti.
Čia dar viena senovinė presbiterionų, ar kaip ten rašosi, bažnyčia moderniame fone.
Šiaip ne taip per žmones atsigrūdau iki vietos, kur statomas naujasis Pasaulio Prekybos Centras. Tuo metu buvo pabaigtas statyti tik vienas iš penkių naujų pastatų.

Tuo metu čia vyko kažkokios eitynės, kurių esmės nelabai supratau, bet kažkas panašaus į padėkas žmonėms, kurie dalyvavo rugsėjo 11-osios įvykių gelbėjimuose ir panašiai. Ne į temą ten jaučiausi, tai ilgai neužsibuvau, nes diena jau ėjo į pabaigą, o aš vis dar norėjau aplankyti keletą vietų.

Vaizdelis parkely einant link Bruklino tilto.
Čia nepamenu kas per pastatas, bet jis gigantiškas ir negalėjau jo nenufotkint.
O čia dar vienas iš įdomesnių, keistos formos dangoraižių. Toks visas banguotas. Tikrovėj gražiau atrodo nei čia...
Miestas, liekantis užnugary einant tiltu.
O toks vaizdas matėsi einant pačiu tiltu. Kažkur ties viduriu nusprendžiau kad čia neįdomu ir tuoj pavargsiu, tai grįžau atgal.
Dar truputis Manheteno su mano mėgstamais užrašais ant pastatų sienų.

Tuomet bandžiau rasti Highline parką. Pasivažinėjus metro atėjau iki reikiamos aveniu, bet kaip to parko nematau, taip nematau. O šis parkas ne šiaip sau žalėsių laukas, kaip kiti, o toksai pailgas, įrengtas ant bėgių vietoj buvusio geležinkelio. Kadangi bėgiai buvo virš gatvės, tai aš galvos užvertus ir nepastebėjau.

Kas kelis kvartalus yra laiptai arba liftas, kur užkilus pamatai ir patį parką.

Highline be galo patiko ir jau gailėjausi, kad jam palikau tiek mažai laiko. Jis tiesiasi per kelioliką kvartalų, o aš prasivaikščiojau tik per kokius tris.

Gražus ne tik pats parkas, be ir miesto vaizdai, kurie atsiveria.
Yra visokių nesuprantamų instaliacijų, ar kaip čia pavadint tokius dalykus.
Čia žmonės relaksina, daro piknikus ir kitaip džiaugiasi gyvenimu.
Saulė jau leidosi ir darėsi aišku, kad nespėsiu pas Toddą grįžti sutartu laiku.
Turėklai prie lifto.
Va taip parkas atrodo nuo gatvės apačios.

Pasakiau sau, kad čia dar reikės sugrįžti ir pardardėjau pas Toddą, kuris manęs jau laukė. Buvome susitarę eiti pavakarieniauti su dar dviem draugais, kurių viena čia atvyko iš Honkongo. Čia ir užsibaigs mano valgymo sąrašas, kadangi ėjome į žmonių pilną tex-mex restoraną. Nežinantiems kas tas teks meks, tai Teksaso ir Meksikos virtuvės makalynė. Aš valgiau quesadilla – tokią meksikietišką kebabo atmainą su pupelėm. Skanu. Susivaldžiau lietuviškai neužsipilti grietinės and daržovių.

Kaipgi meksikietiškas maistas be jalapenų ir grietine, aštrumui nugesinti.

Trumpai pasibuvę (visgi jau buvo vakaras, o mano autobusas į Bostoną išvyksta po vidurnakčio) išsiskyrėme su azijiete ir jos draugeliu (vardų jau tikrai nebepamenu…) ir jie grįžo namo išsimiegoti po kelionės, o mes su Toddu dar užsukome trumpam į vieną iš šalia esančių barų, kad pamatyčiau kaip vietinė chebra leidžia laiką. Nieko įspūdingo nepamačiau (ypač po Budapešto kur pirmadienio vakarais šimtai žmonių vos telpa į klubus), nebent tai, kad net ir baruose žaidžia beer pongą.

Grįžus namo susirinkau visas šmutkes, padėkojau Toddui už nakvynę ir patarimus ką pamatyti ir ką pavalgyti, patraukiau link metro, kadangi mano autobusas išvyko iš kažkokios apleistos stotelės. Bet kainavo tik $1.50, tai nesiskundžiu ir rekomenduoju tokiom kelionėm rinktis Megabus autobusus, nors tokių pigių bilietų ne visada pavyksta rasti.

Taigi, per nepilnai dvi dienas pamačiau daug Niujorko, bet aišku norėjos ir dar daugiau. Visgi užteko, kad vadinčiau šį miestą vienu iš savo mėgstamiausiu. Paskutines savo dienas prieš skrydį čia ir praleisiu, tad būtinai dar reikės grįžti į Highline, bei pamatyti Niujorko daugiau nei patį Manheteną.

Panašūs įrašai:

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba

Noriu pasidalinti receptu, kurį mane išmokė meksikietė Cristina, kai keliavom po Norgę. Sriuba labai paprasta, labai greitai paruošiama (ne daugiau 20 min.) ir, bent man, labai skani.

Pasirodyme dalyvavo: pomidorų pasta, didelė morka, svogūnas, česnakas, konservuotas tunas aliejuje, laimas, čili, aliejus, raudonėlis ir druska su pipirais.

Galite pastebėti, kaip mano virtuvėje pusė taros neturi etikečių, nes taip energingai praplėšdavau pakuotes, kad etiketės neatlaikydavo tos jėgos.

Šitas receptas nepatiks tiems, kas labai kruopščiai gamina pagal receptą, nes viską dariau iš akies, kaip mane ir išmokė. Todėl tiek produktų proporcijos, tiek laikas kiek ką daryti, yra daugiau mažiau iš mano galvos.

Veiksmas:

Smulkiai supjaustom svogūną kubeliais (paveiksliuke labai didelis tas svogūnas, aš jo pusę sudėjau) ir dar smulkiau sukapojam porą skiltelių česnako (aš mėgstu kai jų būna daug) ir apkepam puode ant aliejaus. Svogūnas gali būt ir baltas, aš ėmiau raudoną, nes man jie labai skanūs.

Tik porą minučių, kol svogūnas tampa permatomas, o česnakas - auksaspalvis. Čia paveiksliuky dar nepakankamai apkepę.

Kol kepa, supjaustom morką. Galvoju, kaip čia vadinas šitas pjaustymas, ar tai griežinėliais ar kuo. Nu bet matot nuotraukoj. Metam į puodą ir apkepam kokią minutę ar dvi, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.

Geriausia, kad visi gabalėliai būtų vienodo storio ir dydžio, ne tokie kaip nuotraukoj.

Jei kas mėgsta aštriau, gali įpjaustyt čili pipiro. Aš bijojau kad bus bais aštru, tad supjausčiau tik pusę, bet galėjau ir visą dėt. Gal čia toks pipiras nepiktas pasitaikė.

Po to nusprendžiau patikrinti, ar sėklos tikrai yra aštriausia pipiro dalis. Taip.

Tada atsidarom pomidorų tyrės pakuotę ir visą supilam į puodą. Jei dedat čili, metam ir ją.

Sriuboje atsispindi dangaus žydrynė, nes fotkinau iškišus pro langą, kad šviesiau būtų.

Viską pamakaluojam, pagardinam druska, pipirais ir raudonėliu. Belaukiant kol užvirs, atsidarom skardinę tuno. Sumetam, išmaišom ir vėl laukiam užvirimo. Paragaujam – gal kažko trūksta.

Jei tunas ne pats pigiausias, tai bus ir didesnių gabalėlių, ne vien tokių pleiskanų kaip čia. Verta didelius gabalus pasmulkint šaukštu.

Kadangi sriuba gaunasi labai tiršta, įpilam kokią stiklinę vandens, išmaišom. Vėl palaukiam kol užvirs, o jei atrodo skystoka – paverdam kokią minutę iki norimo tirštumo.

Viskas būtų kaip ir paruošta, bet dar neįdėjome svarbiausio ingridiento. Be jo ši sriuba būtų kaip makaronai be padažo, kaip barščiai be grietinės, kaip Kalėdos be baltos mišrainės.

Laimas.

Taigi, į lėkštę sriubos įspaudžiam ketvirtį laimo sulčių ir skanaus!

Aleliuja.

De nada.

Trumpas ir aiškesnis receptas (galite ir atsispausdinti) apačioje. Būtų smagu išgirsti komentarus, jei pabandėte, ar patiko. Gal ir Cristinai perduosiu.

Meksikietiška pomidorinė tuno sriuba
Užtruks pasiruošti: 
Užtruks pagaminti: 
Iš viso užtruks: 

Porcijos: 4
 

Lengvai paruošiama pomidorinė sriuba su tunu.
Ingredients
  • 500 g pomidorų pastos
  • skardinė konservuoto tuno aliejuje
  • pora morkyčių
  • nedidelis svogūnas
  • pora skiltelių česnako
  • laimas
  • čili pipiras (nebūtina)
  • raudonėlis
  • aliejus
  • druska
  • pipirai

Instructions
  1. Svogūną supjaustyti kubeliais, smulkiai sukapoti česnako skilteles ir viską apkepti puode ant aliejaus, kol svogūnai tampa permatomi, o česnakai – auksaspalviai.
  2. Morkas supjaustyti griežinėliais ir tame pačiame puode apkepti porą minučių, kad truputį suminkštėtų, bet išliktų traškumas.
  3. Supilti pomidorų tyrę ir smulkiai supjaustytą čili, pamaišyti.
  4. Kai užvirs, supilti visą tuno skardinės turinį, pagardinti raudonėliu, druska ir pipirais pagal skonį. Įpilti apie stiklinę vandens, užvirti. Jei per skysta – pavirti minutę, kitą.
  5. Supilsčius į lėkštes pagardinti laimo sultimis (ketvirtis laimo vienai porcijai).

 

Panašūs įrašai:

Kelionė į Norvegiją

Jönköpingo universiteto International Association organizuoja nemažai kelionių, apie vieną iš jų jau rašiau, apie kitą, kurioje irgi buvau (vienos dienos slidinėjimas Mullsjö) įrašo nepadariau, nes nelabai ten buvo ką pasakot, nors buvo smagu. Ir iš visų kelionių išskirtinės yra dvi – Kiruna ir Norvegija. Išsiskiria jos tuo, jog trunka kelias dienas, aplankoma daug vietų bei apima daug užsiėmimų ir, be abejo, gerokai kerta per piniginę. Į Kiruną (ekskursija į šiauriausią Švedijos miestelį su ledo muziejum, kur žmonės važiuoja šiaurės pašvaisčių pažiūrėti ir šaltyje išgyventi) norint nusipirkti bilietą, reikėjo naktį prieš bilietų pardavimą nakvoti universitete. Rudens semestre turbūt ir su Norvegijos kelione tas pats vyksta, kai dar visi turi daug pinigų. Mūsų laidai ši kelionė nors iš pradžių atrodė labai patraukli, bet atėjus metui, kai prasidėjo bilietų pardavimas, buvo nupirkti tik pusė jų, nes koją pakišo seminarai/atsiskaitymai vykę kelionės metu, kurių negalima praleisti. Ir, kaip jau minėjau, kadangi jau semestro galas, daug kas išleido savo finansinius resursus visokiem Ryanairam.

Bet ne aš. Kadangi labai norėjau aplankyt Norvegiją, neskridau į visokias Italijas ir Airijas ir nesigailiu, nes po visko galiu pasakyti – Norvegija tikrai yra viena iš verčiausių aplankyti šalių. Bet apie viską iš pradžių.

Mūsų autobusas pajudėjo Norvegijos link trečiadienio vakare. Visi važiavome tokių keistų nuotaikų apimti – išvažiuojam pačią šilčiausią šių metų dieną į ten, kur dar sniegas nenutirpęs, o tuo labiau trečiadienį – vienintelę dieną, kai veikia mūsų klubas. Tad kol kiti linksminosi, mes valandų valandas sėdėjom autobuse, galvodami kas gi mūsų laukia. Bevažiuojant paryčiais prabudau ir pažiūrėjus pro langą ištiko lengvas šokas, pamačius visiškai pasikeitusį kraštovaizdį. Kaip tik tuo metu autobusas sustojo pertraukėlei ir išlindau galutinai įsitikint kaip per kelias valandas nuo lygumų krašto (Švedijoj tas panašu kaip pas mus) mes atsidūrėm tarp didžiulių kalnų.

Žmogui, pirmąsyk normalius kalnus pamačius, ir tai padaro įspūdį.

Rytą atvykome į Bergeną – vieną labiausiai turistų lankomų šios šalies miestų. Buvome aprūpinti visokiais patarimais ir knygelėmis, ką verta aplankyti, tad palikę savo lagaminus hostelyje, patraukėme į miestą, kuriame turėjom visą laisvą dieną.

Visi, be abejo, nepaleidžia fotoaparatų iš rankų.

Buvo daug rekomendacijų aplankyti žuvies turgų, kuris buvo visai šalia mūsų hostelio, bet man jis įspūdžio visiškai nepaliko – eilinis turgus, tik su vos keliais prekystaliais. Tiesa, praleidau momentą, kai kažkuris prekeivis davė banginio paragaut, gal čia ir buvo visa esmė to turgaus.

Aš nepasidomėjau, ką čia verčiau aplankius, tad ėjom kur sugalvojom ekspromtu.

Žymiausias Bergeno simbolis – medinių namelių virtinė, Bryggen, įtraukta į UNESCO paveldą. Atrodo tikrai gražiai (ypač iš toliau), pasivaikščiojom ir tarp tų namelių, kur net lauke yra medinės grindys.

Matosi truputėlis medinio grindinio ir dalis mūsų kompanijos, daugiau einantys, nei fotografuojantys.
Kai kurie pastatai jau tiek suvargę, kad net svyra į šoną.
Čia lendam tarp tų namelių, viduje ir perskaitom, kad įžengėm į UNESCO paveldą.
Jaukus staliukas pagurkšnoti kavutės.

Patraukėme link Bergenhus tvirtovės, pakeliui užeidami į Bergeno muziejų.

Šalia joks taksi nestovėjo.
Mano galva, angliškos telefonų būdelės sulaukia per daug dėmesio, kai tuo tarpu kitos lieka nepastebimos.

Pats muziejus buvo ne itin įdomus. Daug eksponatų iš antro pasaulinio karo laikų – visokių ginklų, to meto laikraščių ir panašiai. Ne dėl to į Norvegiją atvažiavome. Na, bet įėjimas nemokamas, o laiko turėjom sočiai, tad nieko kaip ir nepraradom.

Įsidienojus atėjome ir prie minėtosios tvirtovės. Čia - Rosenkrantz bokštas.
Šalia bokšto - Haakon's Hall. Daugiau toje tvirtovėje, be parko, nieko kaip ir nėra.
Geriau įsižiūrėjus pamatai prie kiekvieno "lango" po kelias gan kraupiai atrodančias galvas. "Gotika!", šaukia mano sesė, pamačius nuotrauką.
Šalia buvo žaidžiančių vaikų grupelė, berods pradinukų ekskursija. Vaikams labiau rūpėjo nuskinti žolėje pasislėpusias gėlytes, nei žiūrinėti kas čia per bokštai stovi.

Ramiu žingsnių perėję parką grįžom atgal prie gražiųjų medinukų. Prisėdam šalia kavinės, metas fikai. Aš tuo tarpu skaitinėju knygelę ką toliau aplankyti. Nutarėm dieną pasivaikščioti kitoje miesto dalyje, o vakare palydėti saulę užsikėlus ant kalno.

Čia ir prisėdom. Šalia naktinio klubo su uždažytu pavadinimu.
Nors tie nameliai - miesto simbolis, bet labai tylu ramu ten buvo, nešurmuliavo turistų. Net kavinės tik tik atsidarinėjo vidurdienį.

Patraukėm link kalno, į kurį lipo laiptais, bet vėliau, kiek supratom, užlipom tik nedidelę dalį.

Grįžtant atgal čia bato jau nebebuvo. Beje, ką tik pastebėjau, kad čia perėjos ženklas kitoks, nei užlipus ant kalno.
Akis patraukė ir tokios smulkmenos kaip dekupažuoti konteineriai.
Čionykščiai suoleliai - nei tai rankai pasidėti, nei atstumą nuo šalia sėdinčio palaikyti.
O čia - man labiausiai patikęs pastatas visoje Norvegijoje. Komentarų, manau, nereikia. Atkreipkite dėmesį ir į tai, jog pavadinimas užrašytas dažais. Viršuje užrašas sako "Anno 1710".
Einant gatve mums į akis dėbsojo kažką saugantis šuo.
O čia žiūrėjau ir galvojau - ar taip atrodo vietiniai benamiai, ar jie tiesiog prasčiau apsirėdę darbininkai, kažkodėl darbo dieną sėdintys ant asfalto su cigarete rankose.
Viena keistesnių skulptūrų. Gaila, nesupratom kas parašyta šalimais.
Eidami plačiausia gatve patraukėm link patraukliai atrodančios bažnyčios, kuri priėjus pasirodė ne tokia ir ypatinga.
Skelbimas Tvin Pykso serialo mėgėjams.
Merginos, kurios pabuvojo Amerikoj, sakė, jog primena San Franciską. Reikės patikrinti.
Gatvės menas.
Pasivaikščiojom ir po parkelį. Tvorelė - ne kliūtis vaikams ritinėtis ant žolės.
Įeiti į hostelio kambarius galėjome tik nuo trečios valandos, tad likusį laiką praleidom ant suolelio, šalia šio fontano.
Norvegijoje studentai irgi nešioja tokius kombinezonus kaip švedai.
Kažkieno gyvenimo išmintis ant pastato priešais mūsų hostelį.

Pats hostelis visai neblogas, kambariai po 4-6 žmones su tualetu ir dušu bei maža viečike kažką valgomo pasiruošti. Hostelis pačiame centre, kelios minutės kelio pėsčiomis nuo tų medinukų. Pavadinimas Bergen YMCA. Visai rekomenduoju, minusas tik kad karštas vanduo dušuose vakare jau buvo pasibaigęs.

Papietavę supratom, kad planas stebėti saulėlydį nuo kalno viršūnės yra neįmanomas, nes spėjo apsiniaukti. Tad nelaukę vakaro iškart patraukėm funikulieriaus link. Pamenu kai Budapešte nusprendėm nemokėt už funikulierių 10 lt ir gan greitai užlipom patys. Tai čia sumokėjom 18 lt į vieną pusę, o atgal lipom patys, ir tai užtruko gal kokius penkis kartus ilgiau nei Budapešte lipant viršun.

Ir štai atsivėrė toks vaizdzialis.
Įsiamžinau su kelionę organizavusiais International Association studentais.
Paskui juos įamžinau ir be savęs.
Aš bijojau prie pat krašto prieiti.
Koks gražus vaizdas iš balkonų turėtų džiuginti tų baltų namų savininkus kas rytą.
Taupydami pinigus ir ieškodami daugiau nuotykių atgal leidomės pėsčiomis, kartais kirsdami vingiuotus kelius per akmenuotas pieveles.
Kaip minėjau - štai jums ir kitaip atrodantis pėsčiųjų perėjos ženklas, kurio veikėją imituoja Carlos.
Ir man patikęs ženklas, kuris nieko nepasako.

Grįžę į hostelį dauguma smigo anksti (maždaug pasibaigus Panoramai), ne tik dėl to, kad išvargino ekskursija po miestą ir laukė ankstyvas pajudėjimas rytiniu keltu, bet ir dėl to, jog naktį miegoti nedavė ukulelę pasiėmę studentai, iki paryčių brazdinę ją autobuse.

Ryte mūsų laukė keturių valandų kelionė keltu link Leikanger.

Taigi sekančią dieną mūsų tikslas buvo pasiekti Leikanger krantinę ir iš ten autobusu nuvažiuoti iki Jostedal kaimelio. Plaukiant keltu pamažu atsivėrė neapsakomi fjordai. Pradžioje, tik palikus Bergeną vaizdai nebuvo tokie įspūdingi, bet po kiek laiko vis išlįsdavom į lauką pafotografuot, nes tikrai buvo ką.

Debesys temdė saulę, bet kartu pridavė dramatiškumo.
Buvo ir krioklių.
Lietus ir vėjas neleisdavo ilgai užsibūti lauke.
Buvo ir snieguotų kalnų, ir apžėlusių. Ir beveik visur stovėdavo namelis, kitas.

Beje, tik grįžus į Lietuvą sesė pasakė, jog tai buvo Sognės fjordas – antras pagal dydį apskritai, didžiausias Norvegijoje ir laikomas vienas gražiausių visame pasaulyje. Ir labai gilus, Vikipedija sako, jog gylis didesnis nei JAV Didžiajame kanjone. Nežinau ar tai tiesa, bet viena iš keliavusių sakė, jog vandens gylis yra toks pat, koks šalia esančio fjordo aukštis virš vandens.

Kartais sustodavome tarpinėse stotelėse.
Kelte kapitonas (ar šiaip koks dėdė) pranešdavo, kad štai plaukiame pro tokią ir tokią vietą.

Pats keltas man labai patiko, nežinau kokia kompanija mus aptarnavo, net viskas buvo net sakyčiau gana prabangiai, kaip studentams. Patogios odinės sėdynės, nemokamas wifi, malonus aptarnavimas. Aš galvą padėjus ant palangės nusnūdau taip patogiai kaip savo lovoj Jönköpinge nemiegu, tai jau šį tą pasako.

Norėjosi iš arčiau tuos krioklius pafotografuoti, bet tik prie vieno buvo priplaukta arčiau.

Ir štai mes atplaukėme į Leikanger, sėdome į autobusą Jostedal link. Kelionė pagal planą turėjo trukti dvi valandas, bet nežinau ar mane tiek vaizdai užbūrė, ar vairuotojas paskubėjo, bet atrodė kad atvažiavome greičiau nei per valandą.

Kartais pabandydavau pagaut kokį gražesnį vaizdelį ir pro autobuso langą.

Atvykome į Jostedal, kur turėjome praleisti dvi naktis. Buvome apgyvendinti nameliuose po keturis, šįkart jau be dušų ir kitų patogumų. Dušai buvo mokami (4,5 lt už 5 min.), bet labai geri. Ech, ta Skandinavija – moki daug, bet ir gauni atitinkamai.

Tokie mūsų nameliai, apsupti kalnų.
Aš taip ir nepripratau prie to jausmo, kai išlendi ryte į kokį tualetą nupėdint ir tave pasitinka tokie vaizdai.

Kadangi tą dieną nebuvo suplanuota jokios veiklos, visi papietavę patraukėme pasivaikščioti keliu link ledyno ir pasiruošti rytdienos nuotykiams.

Praėjome vienintelę kaimelio parduotuvę. Pirkau ten dvi mielines bandeles, kainavo apie 4 lt.
Kairėje matosi raudonas laikraščių stovas, kurį vėliau pastatė toliau parduotuvės, visai šalia gatvės. Pasiimi laikraštį ir palieki pinigus dėžutėje.
Hostelio prižiūrėtoja sakė, kad užtruks apie 45 min. nueiti iki kelio pabaigos, bet mes ėjom daugiau nei valandą.
Norvegiškas namelis. Nuotraukoje nesimato, bet gėlių krepšelyje yra užrašas "Velkommen", kurio turbūt nereikia versti.
Dalis mūsų nusprendė pataupyt jėgas ir neit iki galo, tad grįžome atgal kalbėdami apie kultūrinius skirtumus. Sužinojau, kas yra turducken.

Sekančią dieną mūsų laukė visos kelionės topas – Ice Troll, t.y. plaukimas baidarėmis ežeru ir kopimas į ledyno viršų. Kadangi susitarėme nesikelti be proto anksti ir pakeitėme išvykimo laiką, įvyko kažkoks nesusipratimas su autobuso vairuotoju ir jis išvis nepasirodė. Manau tai mums išėjo tik į naudą. Kadangi kelionė iki ledyno visai trumpa, kažkur 5 min. mašina, mus visus keliais reisais suvežiojo ekskursijos vadovai atvažiavę čia dirbti iš Argentinos ir Naujosios Zelandijos. Gidai, beje, labai faini ir įdomiai pasakojantys. Nuskilo ir tai, jog oras visą dieną buvo šiltas ir giedras.

Štai kas mūsų tądien laukė.

Visi buvome aprūpinti įranga: “katėmis” (ang. crampons), harness (nerandu lietuviško vertimo, va šitas dalykas) ir kirvukais.

Eilėje prie įrangos.
"Katės" arba pagal google vertėją - kapliukai.

Pasidalinome į dvi grupes ir mūsų grupei į priekį teko plaukti baidarėmis iki ledyno.

Nenorėjau rizikuot sušlapint savo fotiko. Nuotraukos autorė Cassandra Kirby.
Manuela ir Simone jau atplaukė.

Plaukimas ir patiko, ir nepatiko. Smagu buvo dėl to, kad nors plaukiau pirmąsyk nieko nežinodama, bet sekėsi puikiai. Tačiau ežeras buvo nepilnai nutirpęs ir dalį ruožo reikėjo nuplaukti visai šalia kranto, kur ledas buvo nutirpęs per kokį pusantro metro nuo kranto. Taigi tie, kas plaukė pirmieji, daugiau užsiėmė ledo kapojimu, o galiniai laukė “transporto kamštyje” arba nuobodžiaudami leido vėjui nunešti baidarę atgal ir vis priplaukinėdavo kol galų gale atsilaisvino ruožas (taip dariau aš su Cassandra :D). Dalį kelio reikėjo ne irkluoti, o stengtis išvairuoti tam siauram ruožely neužplaukiant ant ledų.

Palikome baidares kitai grupei, kuri jomis parplaukė jau grįžtant namo.
Su baidarėmis palikome ir šį vaizdą užnugary.
Per akmenis ir šaltinėlius ledyno link.
Tie juodi taškeliai - kita grupė, jau besiklausanti gidų nurodymų prieš kopiant.
Kaip matote iš mano aprangos - šalta nebuvo.
Susikabinę virvėmis į keturias grupeles pradėjome kopti į viršų.

Apskritai man labai patiko tas susikalbėjimas su likusia grupelės dalim naudojantis tik virve. Juk dairytis ir kalbėtis su kitais ne tik nepatogu, bet ne visad ir įmanoma. Tiesa, mano grupė buvo vien panos, tai vis atsirasdavo kuriai tai batą pasitaisyt reikia, tai nufotkint kokį akmenį. Ir visi kiti turi laukti, kad judėtume visi kartu. Nors šiaip ėjome gana sparčiai, gidas pabaigoje irgi gyrė, kad buvom geriausia ir sparčiausia grupė. Įdomu kiek tiesos buvo jo žodžiuose. :)

Kopimas ledynu - dar vienas dalykas, kurį labai norėčiau pakartoti.
Į pačią viršūnę, be abejo, nelipome. Gidas sakė, kad tai padaryti gali užtrukti apie septynias-aštuonias valandas.
Kelyje buvo mažų oro tarpelių kaip šis, kur blogiausiu atveju įstrigtų koja. Bet buvo ir didelių tarpeklių, dėl kurių abejojau ar savo trumpom kojytėm peršoksiu.

Kartais sustodavome kelioms minutėms ir gidas papasakodavo ką nors apie ledyną. Suprantantiems angliškai – video žemiau apie ledynmečius ir kaip susiformuoja ledynas.

Užlipus atsivėrė štai toks vaizdas. Čia pat ir pietavome.
Gidai vaišino karštu šokoladu ir kava. "Sakykit jei norit pakartot - man bus lengviau nešti lipant žemyn", sakė jie.

Kopimas į viršų man pasirodė lengvesnis nei žemyn. Fiziškai galbūt ir sunkiau, bet tiesiog kopi ir viskas. O lipant žemyn reikia žymiai labiau susikaupti, teisingai statyti kojas, kad nepaslystum, neišsisuktum čiurnos. Tuo labiau nesinori su savim nutempt visos grupės. Kaip sakė gidas: jei darysite ką nors kvailo, žinokit kad tą kvailumą patirs ir visi kiti.

Kartais gidui tekdavo kirvuku suformuoti lede laiptelius, kuriais galėtume saugiau nulipti žemyn.

Kita grupelė, kur buvo daug nurautų bernų, sumąstė berėkaudami sukelt sniego griūtį. Ir jiems pavyko. Tiesa, ne visai toje vietoje, kur mes kopėme, o priešais, kur puresnis sniegas susigulėjes ant akmenų. Mes lipome daugiau ant ledo, nei sniego.

Kaip pasikeitė oras po nedidelės griūties.
Pačioje pabaigoje kažkas sugebėjo nuslysti ir su savim nutempti likusią dalį grupės. Visos juokėsi, o gidas pakraupusiom akim rėkė, kad saugotųsi ir nesusmeigtų "kačių" viena kitai į nugaras.

Pavargę, bet laimingi pasileidom pėškom mašinų link. Net truputį pavydėjau tiem, kurių dar tik laukė baidarės – irkluoti tuo metu atrodė lengviau nei kopinėti per akmenis ir upelius.

Tik tuose nutirpusiuose ruožuose galėjom plaukti.

Kitos dienos rytą vėl atvažiavome iki to paties kelto, kuris mus nuplukdino į Flåm. Šį atkarpa tetruko valandą, bet per ją pamatėmd ar gražesnių fjordų, nei per aną keturių valandų kelionę.

Oras tądien buvo bene gražiausias per visą kelionę.
Prie vieno iš krioklių priplaukėme visai arti ir sustojome porai minučių, kad visi spėtų padaryti nuotraukas.
Ši atkarpa pasirodė siauresnė, plaukėme kur kas arčiau kalnų.
Nuotraukos parodo tik dalį to grožio, kurį matai gyvai.
Keistas oras mus pasitiko įplaukiant į Flåm.
Norėjosi čia praleisti daugiau laiko.

Flåm mūsų jau laukė autobusas link Oslo. Važiavome ilgiausiu tuneliu pasaulyje (t.y. ilgiausiu tuneliu, kuriame yra nutiestas kelias, o ne metro ar vamzdžiai). Vadovas Erkan nusprendė tas 19 minučių tunelyje paversti vakarėliu autobuse, prie mikrofono padėjęs grojantį telefoną. Buvo smagu, nors kai kurie ir sėdėjo su poker faces.

Pakeliui į Oslą užsukome pasižiūrėti vienos seniausių Skandinavijos bažnyčių.

Užeiti vidun neturėjome laiko.
Grįžus namo išgūglinau kad nėra ji pati seniausia. Bet tai nesumenkina jos įstabaus grožio.
Norėjosi ilgiau pabūti lauke, bet stiprus vėjas gynė atgal į autobusą.

Važiuodami Oslo link žiūrėjom filmą apie keliones. Aš netyčia užmečiau akį pro langą ir nustebau kaip staigiai pasikeitė kraštovaizdis – atrodė dar ką tik važiavom per pievas ir sniegą matėm tik tolumoje ant kalnų viršūnių, ir staiga:

Vaizdas pro autobuso langą.

Ir vakare, šiek tiek vėliau nei planuota, pasiekėme Norvegijos sostinę. Čia turėjome tik kelias laisvas valandas, kurių tikrai buvo per mažai tokiam miestui. Bet buvo sekmadienio vakaras, tai vis tiek negalėjome nueit į muziejus ar panašiai.

Nelabai žinojom ką verta aplankyti, tad ėjom kur kojos vedė.
Vėliau užmačiau, kad viena mūsų grupelė vaikšto su drauge, kuri čia studijuoja, tad prisijungėme prie jų.
Blondinė kampe - vienintelė švedė važiavusi su mumis. Viena iš kelionės organizatorių.
Kai kur gatvėse buvo pilna tokių užrašų, lygtai citatų.
Karališkieji rūmai.
Gražus miestas, reikės į jį dar sugrįžti. Bet tada, kai turėsiu daug pinigų.
Krantinė - viena labiausiai patikusių vietų mieste.
Pamačius visokas jachtas ir šiaip laivelius vis prisimindavau serialą Dexter.
Kreiva krantinės nuotrauka.
Sam užsiropštė papozuoti.
Jei būsite šitoj vietoje, atkreipkite dėmesį į tris akmenines skulptūras: silutę, moters figūrą ir karūną. Žiūrint į jas tam tikru kampu, jos susilieja į vieną karalienės figūrą. Aš apie tai sužinojau jau po laiko. :D

Kelionę pabaigėme brangiausiame McDonalde pasaulyje, kur už meniu (koks nors burgeris+vidutinis gėrimas+ vidutinės bulvytės) sumoki 37 litus. Naktį grįžome į autobusą, kuriame praleidome paskutinę naktį ir paryčiais jau rakinome savo duris Råslätt.

Na tai reziumė būtų tokia: šalis graži ir labai brangi. Pamatyti tik miestus akivaizdžiai neužtenka, tad jei nebuvote Norvegijoj, jei nematėte fjordų. :) Į Bergeną nematau reikalo važiuoti darkart, bet į Oslą būtinai reikės sugrįžti.

Pati kelionė truko (atmetus keliones naktį autobusu pirmyn atgal) keturias dienas ir kainavo 1250 lt, neįskaičiuojant maisto, kurį vežėmės iš Švedijos. Verta kiekvieno cento (na gal ne už makdako maistą, kuris beje buvo prastenis nei Savanoriuose.). Stipriai rekomenduoju.

Panašūs įrašai:

Kelionė į Gränna ir Visingsö

Jönköpingas yra įsikūręs didžiulio ežero Vättern pietuose. Kiek šiauriau ežero pakrašty yra miestelis Gränna, kuris garsus savo Polkagris saldainiais. Ten ir važiavome į ekskursiją, suorganizuotą (kaip ir visų ekskursijų) IA – International Association. Kaip viena australė sakė, mainų programa Jonšiopinge būtų ganėtinai nuobodi, jei ne šios kelionės, kurių tikrai apstu.

Turiu pasakyti, kad tik per stebuklą nepramiegojau šios kelionės – atsibudau likus dvidešimt minučių iki autobuso į universitetą, tad per skubėjimą pasiėmiau fotiką, bet jo baterijos – ne. Taigi pati nefotografavau, o pailiustruosiu pasakojimą Rafael González Vázquez darytomis nuotraukomis.

Jau važiuodami autobusu burnojom, koks netikęs oras mums išpuolė – nors buvo balandžio pradžia, bet snigo tirštai ir šlapiai. Tačiau pradžioje lauke mes ir nebuvom – tik atvažiavę ėjome į parduotuvę-saldaininę (ar kaip pavadint, saldainių gamyklėlę?), kur ne tik apsiprekinome, bet ir pamatėme kaip gaminami saldainiai.

Pagrinde čia parduodami Polkagris saldainiai – tokios karamelės, kaip candy canes, dažniausiai baltai-raudonos mėtų skonio lazdelės. Bet buvo ir įvairesnių karamelių ar šiaip saldainių, kuriuos galima rasti bet kurioje švediškoje parduotuvėje.

Mes žiūrėjome kaip gamina tokius

Kaip kokiam muziejuj per stiklą gavom pažiūrėti kaip, pavadinsiu tą profesiją saldainių kepėjas, moko naujoką daryti saldainius. Viską matėme nuo pat pradžių: kaip į puodą pila ingridientus, kaip gautą sirupą atvėsina ir ant specialaus aparato “išminko”, įlašina mėtų sirupo bei pradeda ilgą sukimo ir kočiojimo procesą, kol lazdelės tampa pakankamai plonos. Tada jas sukarpo ir sudeda į vėsinimo stalčiukus (nuotrauka viršuje). Visas procesas turi vykti pakankamai greitai (nepamenu tiksliai kiek minučių, bet berods 15), kadangi saldainis vėsta ir kietėja. Norint tapti profesionaliu saldainių kepėju reikia dirbti ne vienerius metus. Mums nesakė kiek laiko naujokas čia dirba, bet ryškiai matėsi kuris profesionalas, o kuris dar tik mokosi. :)

Kočiojimo pradžia

Kol vyrukai kočiojo, proceso eigą trumpai nupasakojo parduotuvėlės kasininkė, o po to atkirpo gabalą saldainio, sukarpė į mažus gabaliukus ir davė visiem paragaut dar šilto, tąsaus polkagris. :)

Tuomet rinkaus ką gi čia nupirkt lauktuvių. Saldainių tokia gausybė, kad buvo sunku išsirinkt. Visokių spalvų, formų, skonių, įpakavimų. Kas gana keista, kainos nelabai švediškos – kaip turistų lankomoje vietoje net labai normalios. Išleidau 20 lt maišui saldainių. Gaila, keli mažieji sulūžo jau grįžus namo, tad vieną sulaužytą sumaniau paragauti. Jis buvo toks skanus, kad teko tvardytis ir nesuvalgyt visų likusių.

Kairėje - saldainiai ant pagaliukų, dešinėje - mexicanas amigas

Tuomet ėjome į muziejų, kuriame pasakojo apie švedų mokslininkus, XIX a. pabaigoje oro balionu keliavusius į šiaurės ašigalį. Pagrindinis viso to iniciatorius buvo Gränna miestelio inžinierius Salomon August Andrée. Buvo visai įdomu išgirsti nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, bet buvo didis to meto įvykis, apie kurį rašė laikraščiai.

Muziejaus suvenyrai su nuotraukų autorium

Po muziejaus dalies pajudėjome link kelto. Oras vis dar buvo bjaurokas, tačiau jau nebesnigo, o atvykus į Visingsö salą ir visai pasitaisė. Čia mūsų laukė išnuomoti dviračiai ir pora valandų laisvo laiko, per kuriuos galėjome patys patyrinėti salą. Iš tiesų nelabai čia buvo ką pažiūrėti – sala kaip sala, su mišku, gražiomis sodybomis, arklidėmis ir bažnyčios liekanomis.

Aš nemokėjau su šitu dviračiu pradėt važiuot, nes pedalai atgal nesisukinėja, o atlieka stabdžių funkciją. Tad pradėjus važiuot nebesustojau, kad nereiktų kartot sudėtingo pradžios proceso. Beje, dviratis+ilgas paltas=baisus nepatogumas.

Čia įvyko ir bene įdomiausias kelionės momentas. Prancūzė Justine, vadovaudamasi žemėlapiu, vedė mus maršrutu iki pat salos galo, kur buvo tikrai gražių vaizdų. Numinti tuos ~7 kilometrus, kai vėjas pučia į nugarą buvo visai smagu. Bet kai reikėjo tą patį padaryti važiuojant atgal, kai dalis kelio buvo įkalnė, o vėjas atrodė skalpą nuplėš, prisiekiu, buvo fiziškai sunkiausias mano gyvenimo momentas. Juokingiausia, kad pradžioje mažai kas kreipė dėmesį į laiką (aš negalėjau dirstelt į telefoną kišenėje – juk negaliu sustot), tad kai teko suktis atgal link kelto vis realiau atrodė variantas, kad mes į jį nespėsim. Vienintelė Justine paskutinėmis minutėmis, kai mes visi likę jau žinojom kelią patys, šviesos greičiu numynė iki kelto, o mes visi šlapi nuo prakaito medinėm kojom keltą pamatėm jau išplaukiantį. Įdomiausias jausmas buvo visiškas kojų nevaldymas nulipus nuo dviračio. Džiaugiausi, kad ne aš viena, o apie ketvirtis visos grupės nespėjo į keltą. Visi juokėmės, kokia baisi buvo ta mynimo prieš vėją vieta, kai atrodė nukrisi nuo dviračio į griovį ir liksi Visingsö, kol tave ras koks vietinis ūkininkas. Dėl mūsų saloje pasiliko ir viena iš grupės vadovų. Kol laukėme sekančio kelto, ji paskambino autobuso vairuotojo, kad sužinotų ar verčiau būtų jam primokėtų kad valandą mūsų palauktų, ar sėsti visiems į vietinį autobusą į Jonšiopingą. Pigesnis buvo pirmasis variantas. Bet jis labai nepatiko likusiems autobuse: nors kai kurie pasinaudojo proga padaryti daugiau miestelio nuotraukų nebe sniege, o šviečiant saulei, bet kai kurios panos buvo tokios piktos, kad gyvenime nesu sulaukus piktesnių žvilgsnių įlipus į autobusą. Bet mes tik juokėmės ir dėkojom vadovei, kad nepaliko mūsų likimo valiai.

Reziumė: smagi popietė, skanūs saldainiai, daug nuotykių ir juoko bei medinės kojos, ką bus sunku pamiršti. Kainavo šitas reikalas (autobusas, muziejus, keltas, dviračių nuoma) apie 95 lt. Rekomenduoju, ypač jei geras oras.

Panašūs įrašai:

Lietuviška vakarienė ir ne tik

Per International Day nebuvo Lietuvos stalo (nes aš pamiršau ir šiaip nebuvau tinkamai informuota, o kiti lietuviai neparodė jokio noro dalyvauti), o ir per Cultural Days (kiekvieną penktadienį) pristatyti Lietuvos niekas taipogi nepanoro, tai paėmiau ir suorganizavau nedidelę lietuvišką vakarienę. Sukviečiau keliolika žmonių, pusę jų pristačiau prie darbo viską lupti, pjaustyti ir tarkuoti, suvienijom jėgas ir virtuvės resursus su kursioke Diana ir paruošėm šaltibarščius bei bulvinius blynus.
Photobucket

Laukiu eilėje prie kasos. Kainavo viskas apie 240 SEK. Nesitikėjau kad tiek mažai, tai paskui dar dapirkau šio bei to.

Buvo planas iškepti duonos su česnaku, bet ikėjoj duonos nebuvo (o metų pradžioj buvau radus panašios…), o visur kitur duona saldi, bent jau taip kiti sakė. Ant pakuotės supratau tokius žodžius kaip “obuoliai”, “bruknės” ir pan., tai neeksperimentavau…

Tai ta proga iškepiau sausainių. Visiem patiko. Ir atnešiau lietuviškų saldainių (kurių neįstengiu pati suvalgyt), tai daug kam patiko tie saldainiai, kurie man patys neskaniausi. Italas pasiliko sau Vyturėlio popierėlį, sakydamas “čia bus atminimas, vienintelis dalykas kurį turiu iš Lietuvos”. :D Kai kad pastebėjo, jog karvutės saldainiai pagaminti Latvijoj, o ne Lietuvoj, ta proga dar ir apie Baltijos šalių skirtumus pašnekėjom. Nes absoliučiai visi ne tik kad nežino bent vieno skirtumo tarp šių šalių, bet nežino ir kaip geografiškai jos išsidėsčiusios, ar net painioja pavadinimus, ką ten kalbėt apie sostines ar panašiai.

Grįžtant prie maisto. Tai šaltibarščiai ne visiem patiko, ypač kas ne iš Europos. Kas yra burokėliai visi daugmaž suprato, bet apie kefyro paaiškinimą jau buvo sunkiau… Kam tikrai patiko, tai vokiečiui Colin, jis dvi lėkštes suvalgė. Bet apskritai tai sriubos liko, parsinešiau pusantros porcijos namo (iš viso buvo beveik 5l sriubos). Carlos (Mexico), sakė jog čia labiau panašu į salotas, nei į sriubą, ir kad galėčiau “improve’inti” pvz. įdėjus čili. :D Nors paskui pats juokėsi kad kefyras būtų užmušęs aštrumą. O Maia (USA) sakė: aš valgiau ir sulig kiekvienu šaukštu vis kitokio skonio tikėjausi, ir negalėjau priprasti kad skonis kitoks, nei manai iš pradžių.

O bulviniai blynai žymiai geriau suėjo. Vėlgi, buvo kam nepatiko, bet suvalgyta buvo viskas. Tiesa, sunku pamatuot kiek mes ten jų pritarkavom… Bet daug. Juokingiausia buvo, kai į virtuvę ateidavo koks meksikonas ir, pamatęs tarkių dubenį, klausdavo ar čia mėsa, ar tunas, ar kas. Ir niekaip nepatikėdavo kad taip gali atrodyti bulvės. Vokiečiui vėlgi, patiko, sakė jie ten irgi tokį patiekalą valgo, tik su obuolių uogiene. Aš tik grietinės pripirkau, kurios beje iš trijų indelių suvalgė tik vieną. Man ne problema – parsinešiau viską kas liko, jau grietinės tai aš nevengiu. :D

Foto nebus, nes buvau pernelyg užsiėmus visu gaminimu, kad dar fotkinčiau ką nors.

Už tai įdedu filmuką ne visai į temą. Pafilmavau pro langą, kai į Raslatt atvažiuoja ledų furgonas (ar kaip jis vadinasi, nežinau):

Panašūs įrašai:

Apie kelionę į Budapeštą

Seniai, prieš du mėnesius gaunu masinę žinutę, kad gal varom visi kur nors – į Londoną, Dubliną ar Budapeštą – juk pigūs ryanair skrydžiai, kurie ypač vilioja iš už Atlanto atvykusius. Na man Anglija/Airija ne taip jau pigiai ir atrodo, be to gal ne taip baisiai ir įdomu. O va Budapešte klasiokė Kristina ir kursiokė Rūta dabar erasmusina, suprask – nemokama lova su pusryčiais. Skrydžiai juokingai pigūs – gavos apie 80 lt į abi puses, tik kad iki Goteborgo oro uosto nuvažiuot antra tiek kainavo. Gerai kad bent Budapešto oro uostas santykinai nors ir toli, bet pigiai pasiekiamas.

Žodžiu, daug chebros nerinkom, ir dviese su Carlos pasiėmę tuščias kuprines išvažiavom nuotykių ieškoti. Sakėm, pigioj šaly pigiai ir gyvensim, bet… Nors Carlos kiekvieną kartą pamatęs kainą sakydavo “that’s nothing!”, bet deja nothing+nothing+nothing…+nothing ne visai tas pats kaip 0+0+0…+0. Bet apie viską nuo pradžių.

Nusileidom ir ieškojom kas mus pasitiktų su lentelėm lietuviškais užrašais, bet deja mūsų šoferiai dar nebuvo atvažiavę ir paskambinę buvom prisakyti “sėdėkit ir laukit, mes atvažiuojam, atvežam nuolatinius, su mumis jūs saugūs”. Na tai ir sėdėjom. :D Po pusvalandžio kito skambučio metu jau buvo pasakyta, kad gal nebesėdėkit, nes pasirodo šitas autobusas neatvežė mūsų lietuvaičių į oro uostą, ir Kristina su Rūta padariusios ratą grįžo į miestą. :D Tad mes savarankiškai išleidom pirmus forintus autobuso bilietėliui (pasirodo geriau žinojau į kurį autobusą sėsti, negu kai kas, pragyvenęs mieste gerą mėnesį) ir pakeliui į miestą siuntinėjom sms “mes žvėriškai išalkę, veskit mus kur būtų maisto”. Taigi susitikom su jom prekybos centre, kur pripildėm pilvus ir paženklinom Carlos, jei netyčia pasimestų.

PhotobucketTen tas kringelis prie gatvės – mistype’as.

Nuvažiavom į savo laikinuosius namus, beje labai erdvius ir sušiktai šaltus. Pasidažėm ir išėjom pirmų nuotykių ieškoti. Pirmiausia varėm ant kažkokio kalno (aš jokių pavadinimų neprisimenu, tai vadinsiu viską bendriniais daiktavardžiais) kur gražiausiai matosi miesto panorama. Jau tada pajutau, kaip pripratau prie gero gyvenimo Švedijoj – ten nors už viską moki daug, bet daug ir gauni. O kai po dviejų mėnesių pertraukos sterilioj aplinkoj tenka įlipti į metro arba autobusą, kuris, na, sakykime, nekvepia, tai Carlos teko sodinti mane ant žemės, nes aš net bijojau liestis prie turėklų. :D Lietuvoj irgi smirda, bet dažniausiai tai smirda žmonės, ypač tie, kurie užmiega bevažiuodami ir važiuoja tol, kol kontrolė juos išmeta arba troleibusas atvyksta į parką. Patys troleibusai/autobusai nesmirda, nebent baisiai seni būtų. Šalta abiejuose vienodai. Švedijoj autobusuose man per karšta. :D

PhotobucketVa taip atrodo Budapešto viešasis transportas. Važiuoja jis ten normaliai, nors ne taip “smooth” kaip Varšuvoj, ir kai sako stotelių pavadinimus tai nieko nesuprasi, bet aš ir Vilniaus trūlikuose ne visada suprantu. Čia fotkinta greitai, nes mergos rėkė kad tuoj užsidarys ir nuvažiuos.

PhotobucketO va čia autobusas į kalną tos panoramos pažiūrėt. Mažas toks, drebantis. Ir tų paišalionių pilna visur mieste – pamiršau kaip smarkiai aš tų šlykštynių nepernešu. Nors gal greičiau tiesiog nepastebėjau kad Jonšiopinge tokių beveik nėra.

Atpėdinom į tą viečikę kur visas miesto vaizdas atsiveria, reginys tikrai vertas pamatyti. Pasivaikštinėjom, paskui tokioj vietelėj prie moters skulptūros su palmės šakele apsistojom ir plepėjom apie savo erasmusus.

 PhotobucketO aš bandžiau fotkint.

Kai pasidarė šalta, pradėjom judėt atgal. Pasirinkom lipt apačion pėškute, belipant dviese šnekėjom su Kristina ir buvo juokinga, nes nors Carlos su Rūta ėjo prieky ir kalbėjosi tapusavy bei mūsų negirdėjo, mes abi tebebendravom angliškai.Nusileidę nuo kalno ieškojom stotelės, iš kurios galėtume pajudėt link centro, bet nelabai mum pavyko rast kažką kur dar važiuotų transportas. Po valandėlės pasivaikščiojimų Budapešto gatvėmis ir bežvengiant kažkur ant šaligatvio aš ištiesiau ranką priešais važiuojantį taksi ir liepėm vairuotojui mus vežt į barą Szimpla.

Kalbant apie naktinį gyvenimą Budapešte, tai čia dalykas kurio pavydžiu ir manau pavydėsiu visą gyvenimą jei neapsigyvensiu šaly, kur tai būtų panašu. Nors apsilankėm tik keliose vietose, bet visur pilna žmonių, erdvės daug, kainos normalios (panašios kaip Lietuvos vidutiniškuose baruose, ta prasme alus po 5,5 lt). Szimpla išvis kažkoks gigantas, nors stiliukas panašus į Boškės, tik vietos gal keliolika kartų daugiau, daugiau visko prikrauta, kiekvienas kampas vis kitaip išdarkytas. Muzika faina grojo, na tokia kokios aš klausaus. :D Va foto, kad būtų galima maždaug įsivaizduot:

Photobucket

Iš pradžių keista, nes nu sakau – Švedijoj ir barai steriliai atrodo, pigiausioj skylėj įskilusį stalą sunkiai rasi. O čia dviejų vienodų kėdžių nepamatysi. Bet studentams tokių vietų ir reikia.
PhotobucketIš tiesų ten taip šviesu nėra – fotkinau su blicu, nes šiaip ten tokia prieblanda, niekas nepamatys jei apsidrėbsi bevalgant.

Suvalgėm po picos šmotą už kelis litus, ten kepa gigantiškas ir nenormaliai skanias picas. Taip maloniai pakvimpa krosnim įėjus į kambariuką pas dėdę, kad supranti jog esi labiau alkanas nei manei iš pradžių. Pasėdėję kurį laiką nusprendėm kad reikia dar kokią nors vietą šiandien pračekinti, bet deja sekmadienio naktį nedirbo kažkoks klubas/baras, kurio pavadinimą pamiršau. Tad atsisveikinom su Rūta ir grįžom pas Kristiną, pakeliui iš parduotuvės nusipirkę šokolado (Milka su Oreo, how cool is that) ir vyno butelį.

Sekančią dieną ėjom valgyti vengriško guliašo. Rūta nuvedė į gan neblogą viečikę, net padavėjas kalbėjo angliškai. Užsisakėm visi to paties guliašo, prisivalgėm ir aptingom. Bet reikėjo judint užpakalius, nes diena jau buvo įpusėjus, o mes planavom eiti apsipirkti rūbų ir šiaip daiktų. Su Carlos todėl ir atvažiavom pustuštėm kuprinėm, kad parsivežtume kokių rūbų, nes vis tiek pigiau nei Švedijoj. Tai ir malėmės prekybos centre kelias valandas. Mes su Kristina vis įlisdavom į kokią papuošalų parduotuvę, o vargšas meksikietis bandė rast kokią vyriškų nebrangių rūbų parduotuvę, bet nelabai jam sekėsi. Tai nieko taip labai ir nenusipirkom, nusivarėm nuo kojų ir pametėm Carlos, kuriam baigėsi telefono sąskaita.

PhotobucketTraukinių stotis prie prekybcentrio, žymiai gražesnė nei Goteborgo.

Galų gale grįžom į savo rezidenciją, pasiruošėm vakarui ir nusiteikę kad visai mes čia nepavargom, išėjom nuotykių ieškoti. Nuotykiai čia ir prasidėjo, kai įlipom į tramvajų (važiavom susitikti su Rūta, kad kartu nuvažiuotume į Herojų aikštę) ir Kristinai susišvietė kad važiuojam ne į tą pusę. Po šūksnių “abort mission” išlipom, išanalizavom žemėlapį ir paaiškėjo kad misijos nutraukti nevertėjo, nes gerai mes ten važiavom. Pažvengę galų gale atvykom į reikiamą tašką ir persėdę į metro atbildėjom į tą herojų aikštę.

PhotobucketVa. Herojai visur.

Gražiai vakare atrodė, apžiūrėjom tas skulptūras. Aikštės šonuose stovi berods Art Gallery ir dar kažkas, ten yra mumijų. :D Tolėliau stovi kažkokia pilis, gaila kad ten nenuvarėm, teko matyt straipsnį jog tai viena gražiausių pilių Europoj. Bet tam straipsny nebuvo Trakų pilis paminėta, tai turbūt melas.

Kadangi buvo šalta, ilgai ten neužsibuvom ir patraukėm į pagrindinį tos dienos tašką – Morrison’s. Klubas, nesveikai didelis, įėjimas (iki berods 23h) kainuoja 5,5lt, už kuriuos gauni tris alaus. TRIS ALAUS. Patiko man ten. Vien dėl to kad daug skirtingų salių, visos pilnos žmonių (pirmadienio vakarą!), yra karaoke (dainavom su Kristina :D), nu ir šiaip ten viskas liuks. Nu tik ko nors paėst nepavyko mum nusipirkt, sustirę sumuštekai nelabai domino. Kas dar nepatiko, bet čia visiem klubam galioja, tai kad galima viduje rūkyt. Ir dėl to, kad visi rūbai/plaukai prisigeria to kvapo, bet ir šiaip man baisu kad koks šalia svyruojantis čiuvas su cigarete rankoj nesugalvotų pradėt intensyviai šokt ir mostaguotis rankom man priešais nosį. Dar kalbant apie žmones, tai kadangi daug tarptautinių studentų, ir publika įvairi, bet labai duag pastebėjau (spėju vietinių) žmonių tokiais kalinių veidais. Dar vienas aspektas, kuriuo mane sugadino Švedija, kurioj pusė bernų atrodo kaip modeliai. :D

Ai dar kas juokingo buvo. Einam iš vienos salės į kitą visi kartu ir žiūriu toks bičas stovi – garbanotais ilgais plaukais, apželdintu veidu ir rūgščia veido mina. Sakau Kristinai – “kada paskutinį kartą matei jėzų?”. Carlos išgirdo (nors nepamenu ar angliškai, ar lietuviškai sakiau) ir persižegnojo. Deja, Jėzus tai pamatė ir jam nelabai patiko šis Carlos gestas. Atėjęs prie mūsų pradėjo kažką jam aiškint, Carlos atsakinėjo jam ispaniškai. Pasirodo Jėzus mokėjo ispaniškai ir buvo įsitikinęs kad meksikietis ieško problemų. Aš stovėjau šalia ir nieko nesupratau ką jie šnekėjo, gerai kad kažkaip kiti juodu išskyrė. :D

Galų gale, kai jau atsišokom ir pradėjo jaustis, jog mąžta žmonių, pasitarę nusprendėm kad reik varyt kur nors pavalgyt. Bandėm rast tašką, kur parduoda gyros – tokią kebabo atmainą. Radom kažką panašaus, bet ne visai ko ieškojom. Man rodos po to grįžom namo, semtis jėgų trečiajai – ekskursinei dienai.

Ir štai ji prasidėjo. Pirmiausia nuvarėm į turgų, fainą tokį, žmonių ne per daugiausiai, pasižvalgėm į dešras ir paprikas (paprika Vengrijoj kaip koks pomidoras Italijoj) ir užlipom į antrą aukštą, iš kur sklido maisto kvapas.

Photobucket

Tų paprikų tiek daug, kad jos kaip puošmena tarnauja.

Photobucket

Va dar turgaus.

Man nepatinka tas greito maisto valgymo stilius – kai nusiperki patiekalą ir eini ieškot prie kokio čia stalo atsisėst. Patikėk, tokioj vieotj kaip turgus prekystalių daug, bet stalų kur atsisėst – ne. Ir šiaip nervino gurgiantis pilvas ir ilgai rinkausi ką valgyt, nes viskas atrodė nesuprantama arba ne itin skanu. Pasiėmėm visi (išskyrus Carlos) tą patį patiekalą – langosz. Tai toks padas tešlos, virtos aliejuj (kaip spurga, ne čeburekas koks), apteptos kokiu nors padažu (mūsų atveju grietine) ir ant kurio tau prideda visko ko širdis geidžia. Kainavo toks dalykas, priklausomai nuo to, kiek pribumbasų tau pridės ant viršaus, keliolika litų, aš lygtais 17 sumokėjau. Šalia sėdėjoo kažkokie du vietiniai, jie valgė langosz su kokias vienu-dviem ingridientais ant viršaus. Na, mano paskutinių mėnesių daržovės buvo morkos ir kečupas, tai aš atvažiavau pavalgyt.

Photobucket– O, Juste, kažkas šiandien nesibučiuos, – tarė Carlos, pamatęs mano svogūninį langosz.

Tas skystis taurėse, be abejo, ne sultys (nors, tam tikra prasme…), o vynas, kuris čia nenormaliai pigus – 200 ml kainavo 2,2 lt. Tiek pat kiek colos skardinė Švedijos parduotuvėj. :D Apsiėdėm (visko neįveikiau), visi apsidrabstėm viskuo, vos nenusiverčiau nuo debiliškos kėdės ir ėjom ieškot kokių čia suvenyrų nusipirkt. Carlos nuspirko Absolut Budapest maikę (tipo Absolut Vodka stiliumi), o aš radau maikę su Jack Daniels tipo etikete. Nu ir ten visokių atvirukų ir panašiai, nežinau kam tai rašau, nes visai čia neįdomu ką mes pirkom.

Po to varėm visur pėstute, pamatėm kaip Rūtos univeras atrodo (aš maniau kad JIBS skaitosi didelis…), ėjom tiltu su liūtais į kitą miesto pusę (neprisimenu kuri yra Buda, o kuri Pesta), lipom į kalną, nes pagailėjom dešimt litų funikulieriui. Toliau duodu žodį nuotraukoms.

Photobucket
Photobucket

Vis palipdavom ir nufotkindavau kiek vaizdo atsiveria. Nebuvo ten labai jau daug lipt, šiaip zyzaliojau. :D

Photobucket

Čia Kristina sakė, kad jai sukilo noras noras pažadinti savo vidinę princesę ir užsidėti ištaigingą suknelę. Ar kažką tokio. :D

Photobucket

Čia iš kitos pusės tas pats vaizdas.

Photobucket

Jau visai užlipom ant kalno.

Photobucket

Čia kažkokie pastatai.

Photobucket

Gražus miestas, negali paneigt.

Photobucket

Du daunai. Atkreipkite dėmesį kaip aš stengiuosi neperžengti linijos.

Photobucket

Graži bažnyčia, kurią apžiūrėjom tik iš išorės – viduj remontavo.

Photobucket

Mes :)
Photobucket

Aš kažkaip nemėgstu tokių nuotraukų, maždaug “aš miesto/kalno/eifelio bokšto fone”, bet reikėjo porą padaryt atminimui. :D

Photobucket

Nubombarduota bažnyčia.

Photobucket

Čia šiaip vaikštinėjom gatvėm ir patraukėm į tą pusę kur matėsi šis gražus pastatas.

Galų gale užsimanėm išgert kokios arbatos ar karšto šokolado, bet kadangi buvom turistų lankomoj miesto daly, tai visur kainos turistiškos. Tad patraukėm atgal link namų, o patenkinę skrandžio norus ėjom į restoranėlį, kur buvo mums užrezervuota palinkos degustacija. Palinka – tai toks stiprus vengriškas gėrimas. Degustacijos metu gavom po tris skirtingos palinkos taureles ir tris saldainius su palinkiniu įdaru. Pirmas įspūdis – sušiktai stipru ir ne itin skanu. Antra taurelė jau turėjo kažkokį normalesnį poskonį, o trečia – abrikosinė – išvis labai skani buvo, likom sužavėti, man labai patiko poskonis.

Photobucket

Va tokios taurelės, kurias po kiekvienos palinkos praskalauni duotu mineraliniu ir išpili į stiklainį. Kol supratom ko tas stiklainis vidury stalo padėtas… Toks grynai uspaskicho agurkėlių stiklainiuks.

Dar buvom sužavėti ką šalimais sėdinčios merginos gėrė – į tokį patį stiklainiuką pridėta visokių pjaustytų vaisių ir kažkuo užpilta. Nu atrodo baisiai žaviai – nei tai maistas, nei gėrimas, ir dar stiklainy. Nenorėjom maišyt, bet būtų buvę smagu paragaut to marmalo.

Po degustacijos patraukėm į jau aprašytą Szimplą, kur Rūta norėjo pasveikinti draugę gimtadienio proga. Po to – į vakarėlį pas kažką bute ir į klubą su dauniška muzika. Na kažkaip į galą vangokas buvo vakaras, nes klube chebros mažai buvo ir šiaip regis+hiphopas=nieko gero. Bet man nuotaiką pataisė pagaliau gautas normalus gyros, su visokiais violetiniais kopūstais ir šiaip skaniais dalykais. Toks paturbintas kebabas.

Grįžom namo, bet nėjom miegot, laiptinėj šnekėjom apie Švedijos ir Vengrijos skirtumus su alaus skardine rankoj. Pvz., Budapešte beveik niekur negalima atsiskaityt kortele, nebent normalioj parduotuvėj (tipo maximose). Su Carlos sugalvojom berods tik vieną vietą Jonšiopinge kur NEįmanoma atsiskaityt kortele – pas dėdę kuris naktim kepa hotdogus išalkusiems studentams po klubų. Bet apie tai plačiau bus neužilgo kitam įraše.

Tad reziumuojant kelionę – buvo smagu. Ne tik pamatyt drauges (kurias dabar pamatysiu kada… rugsėjį?), bet ir aplankyt miestą į kurį gal daugiau gyevnime nebegrįšiu. Pats miestas gražus, visa ta architektūra, didelės gatvės, na lyg senoviškesnis Varšuvos variantas. Bet nepatiko nešvaros pojūtis – na gatvės lyg ir nešiukšlinos, bet sienos apipaišytos, apie viešąjį transportą jau rašiau savo nuomonę (bet nepaminėjau kad naktiniai tramvajai – super – švarūs, šviesūs, nauji). Dar kažkaip žalumos pritrūko – neprisimenu jokių parkų ar šiaip medžių, gėlių mieste. Ir nors viskas atrodo baisiai pigu, bet vis tiek išleidi duag pinigų – nes kaipgi nepirksi, jei taip pigu! Naktinis gyvenimas turbūt didžiausias pliusas studentaujant tokiam mieste. Tikiuosi nepraleidau kokių įdomesnių istorijos detalių, jei ką, merginos, rašykit komentaruose.

Ačiū Rūtai, kad aprodė tiek daug miesto, be tavęs nebūtume turbūt nė pusės to pamatę ir aplankę. Ir aišku, ačiū Gedmai (:D), kad priėmė į savo šaltą bet mielą butą (Carlos sakė jam iki dabar rytais gerklę skauda). Atvarykit į Jonšiopingą, eisim išgert 0,4 l alaus už 14 litų ir pažiūrėt į gražius bernus! :D

Panašūs įrašai:

Svenska utmaning: påskmust

Neplanavau šito įrašo daryt, nes pagal planą turėčiau aprašyt savo kelionę į Budapeštą, kuri buvo prieš dvi savaites. Bet šiom dienom vis nerandu kelių laisvų valandų prisėst ir viską aprašyt su paveikslėliais. O kartais nebūna įkvėpimo.

Tad šis įrašas spontaniškas, o ir maistelis ne iš planuoto sąrašo, nes bevaikštant po parduotuvę pamačiau daug butelių švediško gėrimo påskmust. Jį pardavinėja tik Velykų proga, nors jis populiaresnis per Kalėdas, tada jį pardavinėja pavadinimu Julmust (kas reiškia “kalėdų sultys”). To kalėdinio buvau nusipirkus paragaut, pigiau grybo kainavo sausio vidury, berods 2 kronos (ir dar tiek pat už tarą), tai gavos 1,5l gėrimo už 1,6 lt. Bet nepasakyčiau kad labai patiko, juolab kad daug to gėrimo ir po truputį geriant (nes man labai saldu) man jo užteko gal dviem savaitėm, kol visai nusibezdėjo ir paskutinis šlakelis (ar veikiau visas šlakas) nukeliavo į kanalizacijos gelmes.

Bet vis tiek nusipirkau šiandien to poskmust (taip tariasi), nes nežinojau kad čia tas pats gėrimas, tik kitu pavadinimu. Ir bais gražus buteliukas buvo, nesusilaikiau:

 PhotobucketButelio dizainas primena senus laikus, kai gėrimus Utenos gėrimai pilstydavo.

Mažai aišku čia to gėrimo – 0,33 l, o kainavo 3,6 + 0,6 kronos už tarą, kas visumoj kaina gaunas kaip ano kalėdinio, tik penkiskart mažiau skysčio. Aišku, po velykų paleis už pusę kainos.

PhotobucketAtsidariau va su tokiu gražiu atidarytuvu, kurį nusipirkau iš studentų namo (taip vadinas vieta kur yra suvenyrų pardė ir dar daug visko). Tai buvo pirmas sykis, kai jį panaudojau, nors jau matos kad visas apsitrynęs nuo raktų ir kito kišenės turinio.

Nežinau ar mano skonio receptoriai jau adaptavosi prie švediško maisto, ar šiaip cukraus stygius buvo, bet šįkart gėrimas žymiai skaniau susigėrė. Iš pradžių net maniau kad čia truputį pakoreguotas receptas, kol nepaskaičiau internete. Nes pats skonis panašus į colos, bet su visokiais prieskoniais, nu tokiais kalėdiniais. Sunku nupasakot, kaip ir su tuo blodpudding, panašus skonis. Ir atrodė kad šįkart mažiau tų prieskonių, bet daugiau cukraus. O gal dėl to, kad neatšaldytą gėriau. Nu, nežinau. Visai nieko, bet cola skaniau.

Nu, o pabaigai, kadangi nelabai čia prirašiau tų savo degustacinių įspūdžių, parodysiu ką gavau paskutiniu metu.

Iš banditenštrasen atėjo siuntinys su dalykais, kuriuos per kvailą galvą palikau namie (labai protinga buvo nepasiimti skaičiavkės) arba šiaip jie netilpo, ir šiaip daug maisto, kurio dalis šiandien keliaus ir ant mano lietuviškos vakarienės stalo su meksikiečiais ir prancūze.

PhotobucketJau kuris laikas ilgaaulius pakeitė kedai, čia juk pavasaris.

O vakar, grįžus iš apsipirkinėjimo radau lapelį iš pašto. Tai vėl teko suktis atgal ir pėdint į tą pačią pusę, iš kurios ką tik grįžau, nes norėjau pasiimt siuntinį iškart. Nežinojau nei nuo ko nei kas, bet pabijojus kad vėl gali būt maistas, nutariau nelaukt kol jis suges. Pasijuokite iš mano naujojo vardo:

Photobucket

Gerai, kad paštanešys surado mane gyventojų sąraše, nes butas tai neparašytas. :)

Nu ir kaip manot, ką gavau? Ogi pirmąsias gimtadienio dovanas! Nuo Ugnės ir Martyno :) Pradėjau pakuot voką dar pačiam prekybos centre (nes jame yra paštas), nes nesusiturėjau iš smalsumo. Ir kai pamačiau ką gavau, nenustojau juoktis kol grįžau namo. Patiko ir palinkėjimas. :D

PhotobucketTik aš galiu gaut žurnalą tikriems vyrams. Dar neskaičiau, laukiu gimtadienio.

Martynas pernai norėjo man padovanot 21 butelį colos, bet sakiau kad mama neleidžia, suges dantys :(. Dabar bijau kas su mano dantim bus, taip saldžiai gyvenime nevalgiau. Pilnas stalas saldainių (žr. dviem foto aukščiau), jau net nebevalgau jų, nes nusibodo.

Kitas įrašas tikrai bus apie Budapeštą.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: pytt i panna

Greit man tie iššūkiai valgosi, kol nepasimiršo pavadinimai vis paieškau parduotuvėse visų tų švediškų dalykų. Pytt i panna nebuvo taip lengva rast – nenorėjau pirkt 1.5 kg maišo pigiausio prekės ženklo, bet kitoj parduotuvėj pavyko rast kilograminį ir ne Eldorado brand’o (kuris čia pigiausias, kaip mūsų optima linija. populiariausias tarp studentų nors kai kurios prekės visiškas gaidys). Va toks maišas:

Photobucket

Nežinau kodėl jis taip vadinasi. Nemanau kad čia švediški žodžiai, nes “bulvės ir dešra/svogūnai” skambėtų visiškai kitaip. O šitas patiekalas ir yra toks: čia tik bulvės, svogūnai ir kažkokie mėsos gabalėliai. Nu tipo kiauliena (jau arčiau mūsų lietuviškų dešrelių, bet vis tiek spėju kad nėr taip blogai). Šitas patiekalas dažniausiai gaminamas namuose iš likučių (leftovers) – jei turi kokios užsilikusios mėsos, tai prisipjaustai bulvių, svogūnų ir tos mėsos, šauni į orkaitę ir va, ėdesys gatavas. Nieko ypatingo, bet man patiko. Paaiškinsiu kodėl.

Pirma, tai pigus reikalas – toks maišas kainavo apie 20 kronų, o susivalgo per tris kartus, jei labai valgyt nori. Įjungus taupymo/dietinį režimą išeitų ir normalios 4 porcijos. Paruošimas irgi paprastas: kepi kol iškepa, priklausomai nuo to, kurį kepimo variantą pasirinksi. Va kokia graži ir angliška (!) instrukcija kitoj maišo pusėj:

Photobucket

 Kepiau orkaitėj – ilgiausiai, bet skaniausiai.

Patiko ir todėl, kad paprastas lengvai paruošiamas greitmaistis, plius gali laikyt kameroj kiek tik nori. Nes kai grįžti po sunkios dienos (ok, man taip retai būna, bet vis tiek) ir tingi kažką gamint, tai net koldūnai atrodo sunkus darbas.

Photobucket

Va taip atrodo realybėj. Kepu lėkštėj, nes neturiu normalaus kepimo indo. Išvaizda truputį apgaulinga: kai pradeda kept, gabalėliai sumenksta, susitraukia ir tada pagalvoji – galėjau ir saujele daugiau įdėt.

Svarbus šito patiekalo akcentas – kiaušinis, kurį bekepant įmuši ant viso patiekalo. Galima aišku ir be jo, bet įdomiau ir sočiau su. O garnyras – marinuoti burokėliai. Šiti, bjaurybės, brangūs čia – 700g stiklainis kainuoja apie 17 kronų, nesuprantu kodėl – ar burokai nėra viena pigiausių daržovių? Bet tobulai jie tinka čia. Pirmąsyk dar ir morkyčių pasitarkavau (nusipirkau maišą, tai reik suvalgyt), bet be reikalo vargau – puikiai užtenka burokėlių.

Tai va, visumoj toks derinys keliauja į skrandį:

Photobucket

Verdiktas: kol kas tai mano mėgstamiausias švediško iššūkio laimikis, tikrai dar pirksiu. Skanu, sotu ir nebrangu (neskaitant durnų burokėlių, bet manau pavasarį galima juos pakeist kitom daržovėm). Tik galėtų mėsos būt daugiau nei svogūnų, nes pastarieji tai tokie šiaip sau, plius dar mėgsta prisvilt prie lėkštės. Gal pačiam darantis, o ne perkant šaldytą variantą, galima juos įdomiau paruošti. Bet aš tingiu. Nebandžiau su kečiupu valgyt, kai baigsiu burokėlius, Heinz’as eis į trasą.

Panašūs įrašai: