Svensk utmaning: blodpudding

Sekantis švediškas iššūkis mano skrandžiui: blodpudding. Lietuviškai tai skambėtų kaip kraujinis pudingas. Sveikas dalykas, turintis daug geležies. Ir nebrangus – kainavo apie 7 kronas. Atrodo jis va taip:

Photobucket

Jau teko girdėt istorijų kaip studentai nusipirkę blodpudding valgė jį žalią, galvodami kad čia šokoladinis pudingas. Genijai.

Kitoj pusėj sudėtis ir vartojimo instrukcija švediškai. Dėstytoja sakė, kad kraujo čia tik keli procentai, bet kai paklausėm kas tada yra kitos sudedamosios dalys, atsakė “jum geriau nežinoti”. Nors kiek mano švedų kalbos žinios neša, tai viskas čia normaliai: vanduo, miltai, prieskoniai, cukrus, kažkas iš bulvių. Nebent tie žodžiai, kurių nemoku ir yra kažkas ne itin valgomo, bet manau iki lietuviškų dešrelių čia toli.

Photobucket

Atidarius pakuotę tikėjaus bjauraus žalios mėsos ir kraujo kvapo, bet nieko panašaus nebuvo. Nu kraują galima užuosti, bet pagrinde tai užsiuodžia prieskoniai, kaip kokio kalėdinio pyrago tešla, tokia su cinamono ir gvazdikėlio kvapeliu. Ir pjaustosi kaip koks šlapias pyragas:

 Photobucket

Spalvos realybėj ne visai tokios, bet mano virtuvinė lempa tik tiek sugeba išspausti.

Tai va, paruošimas toks: supjaustai 1 cm pločio gabalėliais ir kepi keptuvėj kol apskrunda. Tas “kol apskrunda” tai sunkiai suvokiamas dalykas, nes pudingas greit pajuoduoja ir iš spalvos to apskrudimo nepamatysi. O baksnojimas irgi nepadeda, nes paviršius traškus pasidaro tik šiek tiek pravėsus. Tai improvizacija buvo. Blogiausias dalykas, tai kad bais smirdž. Bent jau man. Tų prieskonių kvapas taip suintensyvėja, kad gartraukis nė velnio nepadėjo ir teko plačiausiai atidaryt langą. Antrąsyk kepant jau įvaldžiau techniką būt kuo toliau nuo keptuvės arba kuo arčiau lango ir nekvėpuoti gabalėlius apvertinėjant.

Photobucket

Kadangi mokykloj tokio žodžio kaip lingonberry mūsų nemokė (arba aš tiesiog neišmokau), tai maniau kad čia baisiai mandra man nežinoma uoga bus, bet iš tiesų tai paprasčiausios bruknės, kurias švedai labai mėgsta  ir su jom valgo viską – nuo blynų iki mėsos kukulių Ikea’oj. Kraujinis pudingas ne išimtis. Vien dėl to nusipirkau stiklainiuką. 16 kronų kaštavo, viską su jom valgau kad spėčiau stiklainiuką ištuštint iki išvažiuojant.

Be bruknių uogienės blodpudding valgomas su tarkuotom morkom ir kepta šonine. Aš, kadangi abejojau ar suvalgysiu tą juodulį, dar išsiviriau bulvių, kad blogiausiu atveju mano vakarienė nebūtų tik morkos. Šoninės neturėjau, bet būtų suėjus – patiekalas labai saldus ir po to žiauriai noris ko nors sūraus. Tai galutinis variantas gavos va toksai:

 Photobucket

Morkytės su česnakėliu – išsigelbėjimas nuo visiško apsalimo (nežinau ar toks žodis egzistuoja, nu kai labai jau saldu būna).

Photobucket

Čia dar nufotkinau kai antrą sykį valgiau, galvojau gal dienos šviesoj gražiau gausis. Baigėsi bulvės.

Verdiktas: naiviai tikėjausi kad tai nebus dar vienas į desertą panašus valgis. Man neįmanoma buvo suvalgyt trijų gabalėlių. Jau pradeda užknist kad čia viskas yra saldu (nors radau išimčių). Skonis keistas, lygtai valgytum pyragą-sausainį. Uogienė labai dera, morkytės irgi, nors kažin ar švedai jas be česnako valgo. Iš išorės trašku, viduj vos vos šlapia, to baisaus kepimo kvapo beveik nėra. Tik į dantis prilenda visur, kaip kokių kukurūzų dribsnių Kai antrąsyk valgiau net pakartot norėjosi, bet pirmąsyk tai visko neįveikiau – nu žiauriai saldu ir po to keistas jausmas skrandy, nesupranti ką čia suvalgei. Ir bulvės nebent dėl sotumo reikalingos, gerai ir be jų susivalgo, gal šoninės labiau norisi nei buvlių. Šiaip geras, visai užskaitau. Tik nepasakyčiau kad labai sotu, užtai turbūt pigiausias švediškas patiekalas.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: semla

Vakar naktį ėjom su Maia į univerą, kur buvo transliuojami Academy Awards arba kitaip sakant – Oskarai.

Sakydama ėjom, tą ir turiu omeny, nes sekmadieniais antrą nakties autobusai čia nebevažinėja, o transliacija švedišku laiku prasidėjo 2:30. Su paskutiniu autobusu apie vidurnaktį atvažiavau iki Maios, kuri gyvena Skeppsbro student acommodation, pusiaukelėj nuo Raslatt iki universiteto. Nors turėjau vilties, jog nepatingėsim pradėt rašyt darbą research methods moduliui, bet visą laiką žaidėm kortom su jos kaimynais.

Einant į univerą nusprendėm kad reikia užsukti į degalinę kavos, nes šalta eiti ir šiaip reiks energijos visai nakčiai. Ir nors Maia dūrė pirštu į bandelę su cinamonu (kurį ji labai mėgsta, sakė irgi įvykdė cinnamon challenge), aš pasiūliau paragauti semlos. Kaip tyčia buvo likusios dvi.

Semla – tai tokia bandelė, kurių panašių mačiau ir pas mus. Niekuo jinai neypatinga – paprasta bandelė su daug riebaus balto kremo viduj ir šiek tiek marcipaninės masės. Palikau fotiką namie, tai darėm pikniką vidury gatvės ir fotosesija buvo atlikta su Maios smartphone’u po gatvės žibintu. Taigi atrodo semla štaip taip:

PhotobucketViena semla degalinėj – 21 krona, dvi – 28 kronos. Įprasta čionykštė kainų politika.

Abi nusprendėm, kad čia šiek tiek sumažintas variantas, parduotuvėj lygtais didesnes pardavinėja. O plakatuose ant kavinių išvis jos atrodo gigantiškos. Dėstytoja sakė, kad vienoj bandelėj yra apie 500 kalorijų. Jas valgo per užgavėnes arba kaip čia ta diena vadinasi – fettisdag (riebusis antradienis). Jei pagūglintumėt fettisdag, tai gūglas išmestų šitų bandelių paveikslėlių. Bet šiaip visada jas valgo. Švedai labai mėgsta konditerijos gaminius ir saldainius.

PhotobucketAš valgau.

Valgyt ją nepatogu – apžiot įmanoma, bet viskas trykšta per kraštus. Ir dar kol prieini tą marcipaninę dalį, kuri turbūt geriausia vieta visoj bandelėj. Nors nemėgstu marcipanų. :( Ir dar radau kažkokį lygtais riešutinį gabaliuką ar du. Galėtų daugiau būt.

Photobucket

Verdiktas: nieko gero. Kremas beskonis, marcipanai visai baika, pati bandelė nuobodi. Gerai, kad cukraus pudros užbarstyta, nes net nesaldu būtų. Kainuoja daug, išsiteplioji burną ir rankas ir dar bais kaloringa (nors čia gal ir pliusas). Maia’i irgi ne itin patiko, paskutinis jos kasnis keliavo atgal į maišelį.

O oskarai tai patiko, nors pirmoj pusėj labai striginėjo transliacija, bet pabaigoj geresnį tinklapį pajungė ir viskas buvo liuks. Ir laimėjo beveik visi mano favoritai. Grįžau namo septintą ir ėjau miegot. Ketvirtadienį bus quiz night tema Academy Awards, tai eisiu nugalėti.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: sill

Svečiuojantis, o ypač ilgesnį laiką, tokioj šaly kaip Švedija, būtų gėda nepabandyti vietinio maisto. Ir nors daugeliui pirmiausia į galvą ateina mėsos kukulių variantas, bet aš žadu pamėginti įmantresnius patiekalus. Tokius, kokių kitose šalyse vargiai išeitų rasti ir kuriuos ne kiekvienas išdrįstų paragauti.

Per švedų kalbos paskaitą, kai ėjom temą apie maistą, dėstytoja sudarė “švedišką meniu” kurį rekomendavo visiems pamėginti, bent dėl įdomumo. Abejoju, ar išmėginsiu visą, bet bent dalį – tikrai.

Ta proga sukuriu kategoriją Svensk utmaning (Švediškas iššūkis), kurioje bus mano įspūdžiai, ragaujant šiuos patiekalus:

  • Sill – silkė (ne itin egzotiška lietuviams, skirtumas tik tas kad ji saldi)
  • Surströmming – irgi silkė, bet pūdyta (čia bus didžiausias iššūkis)
  • Blodpudding – pavadinimas kalba pats už save
  • Isterband – kažkokia dešra, praklausiau kai apie ją pasakojo
  • Bruna bönor och fläsk – čia irgi praklausiau, kažkas su pupelėm ir mėsa
  • Ostkaka – sūrio pyragas, tik pavadinimas juokingas
  • Pytt i panna – pjaustytos bulvės su svogūnais ir mėsa, ne itin įdomu
  • Semla – bandelė su daug riebaus kremo, šitos bandelės dieną pasirodo jau praleidau – reikėjo valgyt per užgavėnes

Pirmiausia išbandžiau tai, ką nusipirkau tikėdamasi įprasto, panašaus į lietuvišką, maisto – silkės. Variantų buvo visokių – su krapais, garstyčiom, dar ten kažkuo ko net nesupratau. Pasiėmiau su svogūnais. Va taip atrodo:

Photobucket

Kaštavo 10 kronų, jei gerai pamenu. Tas krapas šiaip pripieštas, jo viduj nebuvo.

Bajerį, kad jinai saldi, sužinojau tik paragavus. O ragavau kai neturėjau laiko pasidaryt ką nors normalaus valgyt – norėjau kažką užkąst prieš išbegant į kažkokį partį ar kur, neprisimenu, čia jau seniai buvo. Sugebėjau šiaip ne taip suvalgyt tris gabaliukus. Tada po kelių dienų dar sugebėjau suvalgyt du. Dar vėliau bandžiau valgyt trečiąsyk, bet po pirmo gabaliuko įkišau aš ją į šaldytuvą ir pamiršau. Nėra jinai iš tiesų tokia bjauri, bet tiesiog nu silkė su saldžiu sirupu, nesąmonė nu. Ir tokį keistą prieskonį turi.

Taigi šiandien bandžiau padaryt šitą bjaurastį valgomą.

Photobucket

Va tiek liko po mano ragavimų. Čia apie pusė viso stiklainiuko, kaip visada pačio skystymėlio daugiau nei žuvies. Spalvos nekoreguotos, rimtai tas sirupas violetinis. Gal svogūnai buvo raudoni.

Nuploviau aš ją, pabarsčiau druska, pipirais ir užpyliau citrinų sultim, nes acto neturiu ir nepirksiu nes neturėčiau kur paskui jo dėt.

Ir supjausčiau svogūną, kuris liko nuo bulvinių blynų (per užgavėnes kepiau, Maia iš amerikos vaišinau, jai patiko).

Photobucket

Kaip švedijoj pjausto svogūnus. Snargliai kažkokie, ne svogūnai.

 Photobucket

Kaip aš pjaustau svogūnus.

Užmerkiau visą šitą reikalą kol bulvės išvirė. Blemba, reikėjo ilgiau gal palaikyt, bet valgyt norėjau. Po poros minučių viskas vėl įgavo sirupo konsistenciją.

Photobucket

Galutinis variantas atrodė taip.

Uždėjau dar grietinės dėl sotumo, nes tos silkės čia ne kažikiek. Ar kas nors rimtai namuose valgo silkę su grietine? Aš tik restoranuose mačiau kad ją taip patiektų.

Verdiktas: nu vis tiek nesąmonė. Iš pradžių atrodė kad padėtis kontroliuojama, bet saldumas viduj vis tiek liko. Kai normaliai svogūno užkremti ir užglaistai viską grietine, net visai ir skanu. Bet paskutinį gabaliuką suvalgiau su džiaugsmu, kad jis paskutinis. Gal normaliai stipriai actu užmarinavus tą saldumą ir įmanoma permušt, bet vis tiek spėju liktų tas keistas prieskonis. Daugiau nepirksiu.

Ir dar pabaigai, noriu papasakoti, kad gavau siuntinį iš Lietuvos!

Turinys atrodė taip:

Photobucket

Keliavo ilgai, atsiėmiau tik vasario 21 dieną. Būčiau greičiau atsiėmus, bet iš pradžių nusiuntė nę į tą vietą, tai teko papildomai tris dienas laukt. Ačiū, kad atsiuntėt! Dabar galiu savaitę maisto nepirkt.

Nors iš tiesų jau daug ką suvalgiau. Šiandien pabaigiau keksiukus ir ananasinius saldainius. Vieną sūrį išmečiau, buvo sugedęs. O vakar pritepiau kalną sumuštinių, tai ir duonos nebėra, trečdalio mėsų irgi. Buvo Carlos atėjęs, planavom kelionę į Budapeštą, tai daviau paragaut sumuštinių su lietuviška duona (patiko, užtai Brie sūris – ne). Bandė mane išmokyti ispaniškai pasakyti “saulėgražų sėklos”, bet jau pamiršau.

Manau grįžus mokėsiu kažką ispaniškai suregzti, jau dabar moku kelis žodžius. Pvz. tengo que estudiar.

Panašūs įrašai: