Čikaga ir Lollapalooza (I dalis)

Pernai aplankiau turbūt rekordinį skaičių muzikos festivalių, prasidėjo šita liga pabaigus mokyklą.  Tad nelabai stebina faktas, kad dar prieš išvažiuojant su Work and Travel USA programa jau sugebėjau nusipirkti bilietą į Lollapalooza.  Kadangi europiečiai iš amerikietiškų festų dažniausiai žino Coachella, štai jums mini iliustracija kas ten vyksta dar. Bet ką čia apie pavadinimus, svarbiausia juk headliner’iai. Aišku, kai kam svarbu bele tūsas, o ne muzika, bet aš ne iš tų, kurie moka šimtus tam, kad pagert ir pašokt. Todėl ir apėmė silpnumo akimirka sužinojus, kad į Lollą atvažiuoja Of Monsters And Men ir suskubau nusipirkti bilietą, kuriuos išpirko nenormaliai greitai. Teko tenkintis viena festo diena vietoj trijų, bet per ją pamačiau daugiau mėgstamiausių atlikėjų nei pernai/užpernai Heinekene. Jei ne Lollapalooza, turbūt ir nebūčiau nuvykus į Čikagą. Ir tuomet mano mėgstamiausių Amerikos miestų trečioje vietoje būtų kažkas kitas.

Žinomiausi festivaliai štatuose (nuotrauka iš http://seatgeek.com/blog/concerts/music-festivals)

Šiaip jau dažniausiai aš kai keliauju, tai tam pasiruošiu: užsirašau kokiu transportu kur važiuoti, kur nueiti, kur jokiu būdu neiti, kas iki kada dirba ir panašius dalykus. Bet Amerikoj man buvo toks relaxas, kad atvažiavau ne tik su minimaliai daiktų, bet ir su minimaliu pasiruošimu. Gal tai ir nebuvo pats protingiausias žingsnis, bet viskas susiklostė daugiau nei puikiai, vienintelė problema buvo tik susisukusios smegenys grįžtant atgal, kai bandžiau skrist ne su tom oro linijom, kuriom reikėjo. Bet apie viską iš pradžių.

Čikagos oro uostas yra gana toli nuo miesto centro, tad mano pažintis su Čikaga prasidėjo pusvalandžio trukmės kelione traukiniu link festivalio zonos. Jau tada, gėrėdamasi vaizdais pro langą, pradėjau žavėtis šiuo miestu. Kadangi prieš tai buvau mačius tik Niujorką ir Bostoną, jautėsi ryškus skirtumas tarp šių miestų, ypač kai matai gyvenamuosius rajonus, kurių gaila, neįamžinau nuotraukose. Viskas atrodo kažkaip jaukiau, daugiabučiai mielesni, ne tokie aukšti. Gatvėse daug street art’o, metro važinėja ne tik po žeme, bet dažnai iškyla ir virš gatvių. Net žmonės atrodė kitokie, vėliau, kaip pastebėjau, sakykime, rudesni, ką rodo ir statistika vikipedijoj. Keisčiausia buvo atvykus į patį miesto centrą, kai gatvės ne tai kad buvo apytuštės – jos buvo tuščios. Sekmadienis, gal kokia vienuolikta ryto, mašinų ūžimo nėra, gatvėse žmonių minimaliai – pripažinkit, keistoka trečiame pagal dydį Amerikos mieste.

Va tokiose gatvėse jaučiausi vienintelė turistė mieste.

Dar kas buvo keista, tai karštutėlis oras ir jokio vėjo. Čikaga vadinama the windy city, bet man, matyt, teko ramus savaitgalis. Išsikeitus bilietą į apyrankę patraukiau link Mičigano ežero pakrantės, kadangi iki pirmųjų mane dominančių grupių pasirodymo dar buvo likusios kelios valandos.

Šita kryptim ir nuėjau, pakeliui pirmąsyk užsukus į subway kur nesupratau ką man šnekėjo indė sumuštinių darytoja.
Praėjau kažkokį kojų skulptūryną.
Nuėjau į Museum campus, tokį parką šalia ežero, bet šalia esančius muziejus ir akvariumą palikau ramybėje – nei laiko, nei noro tam buvo.

Manęs laukė daug jėgų atimsianti diena, tad nenorėjau nusivaryt nuo kojų ir ramiai pasivaikščiojus pakrante, priėjau Grant Parką, kuriame jau prasidėjo paskutinė festivalio diena.

Įėjimas į festivalio zoną.

Festo apyrankės turėjo lipdukus, tokius kaip būna naujose knygose, kurių dėka cypia apsauginiai vartai paliekant kiekvieną parduotuvę. Čia sucypsėti privalo – antraip tikriausiai bandei prasmukti su nusipiešta apyranke. Organizatoriai mažiausiai nori, kad žmonės alptų nuo karščio, tad leido (ir net rekomendavo) atsinešti du buteliukus nealkoholinių gėrimų, o nemokamai pasipildyti juos vandeniu galėdavai super greituose papildymo taškuose.

Festivalio zonos gatvės, pro kurias vis dar gali laisvai praeiti.

Vienas esminių skirtumų nuo europietiškų didžiųjų festivalių – čia nėra kempingo zonos. Kas iš vienos pusės yra minusas (juk tiek smagumo vyksta kempinge), iš kitos yra visiškai suprantama – kur tu vidury miesto paruoši laaaabai didelį plotą palapinėms. O ir klausytis muzikos kai tave supa dangoraižiai, o ne palapinių laukai – savotiškai smagu.

Kadangi programa tik prasidėjo, apžiūrėjau kaip atrodo parkas, nes paskui per žmonių minias nebesimatė nieko. Nuotraukoje – programos tvarkaraštis.

Sunku protu suvokti festivalio dydį. Septynios scenos (kurių dvi tokio dydžio kaip Heinekeno Main Stage), norimų pamatyti atlikėjų tiek daug, kad fiziškai neįmanoma sudalyvaut visuose norimuose koncertuose, o kur dar begalybė žmonių. Spauda rašo, kad šeštadienį festivalyje buvo virš 60 tūkst. žmonių.

Turbūt gražiausias parko atributas – Buckingham fontanas, atpažįstamas iš serialo “Vedęs ir turi vaikų”.

Be abejo, be muzikinių scenų buvo ir kitokių užsiėmimų – įklijuoti savo instagramintą nuotrauką į bendrą fotografijų paveikslą RayBan stende, pabrūžinti Fenderiu, įsigyti merchandise’o likučių ir šiaip visko. Aš patraukiau link vienos pagrindinių scenų, kur jau grojo Bombay Bicycle Club, kurių nežinojau, bet buvo visai smagu pasiklausyti.

Vidurdienis, žmonės dar tik pradeda rinktis.
Vakare šitokio platumo gatvėmis sruvo nenormalūs srautai žmonių. Jei norėdavai pereit nuo vienos scenos prie kitos, irdavaisi kartu su minia. Dešiniam šone – labai labai daug pasirinkimų ką valgyt.
Perry’s scena. Tuoj pradės grot kažkokie šizovi elektrūšnikai. Aš šone įsikūriau laukti Little Dragon, kurie visiškai neužkabino ir net nebaigus jų klausyt išėjau geresnės vietos prie kitos scenos užsiimti. Šone matosi spalvingos asmenybės. Na, kaip priklauso kiekvienam festivaliui.

Prieš atvykstant nebuvau nieko skaičiusi, kaip praėjo pirmosios festivalio dienos. O pasirodo, kad dėl didžiulės lietingos audros teko evakuoti visus iš festivalio zonos, kad galutinai nesuniokotų teritorijos (visgi tai parkas, ir taip jo pakankamai sutrypiama), galų gale dėl saugumo (prisiminent baisius pernai metų įvykius, kai griuvo scenos). Įsivaizduokit: ateini į festą, viskas ok, smagu, šokiai pokiai estrada, pradeda pilti lietus ir tada visų prašo išeiti be garantijos kad įleis atgal. :) Vėl visus suleido po daugiau nei dviejų valandų, dėl to buvo atšaukti kelių grupių pasirodymai, nors ir nukėlė festivalio uždarymą (pagal įstatymus mieste nebegali groti muzika po 22h vakaro). Sekančią dieną (sekmadienį) vis dar liko vietomis baisių purvynų, ar šiaip nestabilaus pagrindo po kojom.

Girtesniem žmonėm, ypač paaugliam, buvo sunku perslysti per purvynus neišbandžius jų minkštumo sėdimąja dalim.
O aš susiradau žemam žmogui strategiškai gerą vietą – priešais pat purvyną – paklausyti Sigur Ros.

Na ir pagaliau pirmas rimtas koncertas. Grupė, kurios klausau jau seniai ir visada norėjau gyvai išgirsti. Islandai Sigur Ros subūrė be galo didelę minią žmonių (netikėjau kad amerikiečiam limpa tokia muzika) kuri  negailėjo didžiulių ovacijų. Kaip įsivaizdavau jų koncertą, taip ir buvo, tik nesitikėjau kad pradės nuo mano mėgstamiausios dainos – Svefn-g-englar. Jinai prasideda taip tyliai ramiai, ne visi jau spėjo susivokt, kad veiksmas prasidėjo, o man jau ašaros kaupiasi iš to džiaugsmo, nes iš pirmųjų sekundžių supratau kas per gabalas.

Sugrojo jie puikiai, dainas parinko tobulai. Kaip žinia, festivaliuose grupės groja neilgai, apie valandą, o jų dar dainos tokios ilgos, kad bijojau labai mažai jų pamatysianti. Bet mano nustebimui, sigurosai sugrojo mano beveik visas mėgstamiausias dainas. Buvo pora, kurių nežinojau, bet ir jos labai patiko. Ekranuose irgi puikiai sumontuoti vaizdai buvo, skyrėsi nuo to, ką dažniausiai filmuoja per grupių koncertus. Nuotraukoje gal nelabai matosi, bet pagrinde filmuodavo instrumentus  nublankintom spalvom, su tokiais kaipo lėtai sproginėjančiais fejerverkais.

Koncertas galutinai užmušė, kai užbaigė jį antra mano mėgstamiausia daina – Popplagið, kuri, mano manymu, apskritai yra tobula daina bet kokio pasirodymo pabaigai. Kiek paskui kalbėjau su amerikiečiais, visiems Sigur Ros padarė labai teigiamą įspūdį, ir netgi apskritai buvo viena laukiamiausių grupių, kas mane vėlgi kiek nustebino. :)

Kelios valandos praėjo ir nenutrūkstamas trafficas prasidėjo. Ir čia nėra taip, kad žmonių srautai nuo vienos scenos pereina prie kitos, kaip tarkim Heinekene. Čia žmonės vaikščioja VISADA.

Po koncerto susitikau su Normanu iš couchsurfingo, kuris mane host’ino, bei keliais jo draugais ir visi patraukėme prie kitos scenos, kur grojo kažkokie juodukai, kurių muzika man priminė visokius World Stage atlikėjus iš Heinekeno. Bet čia užtrukom neilgai, kadangi netrukus išsiskirstėm prie skirtingų scenų ir susitarėm susitikti vėliau, per paskutinį koncertą. Čia man teko skaudi dilema, kadangi vienu metu grojo trys skirtingos grupės skirtingose scenose:

  • Of Monsters And Men (6:00 – 6:45) dėl kurių gerokai pavažiavo stogas dar metų pradžioje ir kurie buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl išvis aš čia atskridau;
  • Florence + The Machine (6:15 – 7:30) kuriuos drožiu jau nuo pirmo kurso, kurie jau spėjo užknist ir vėl patikt iš naujo;
  • The Jezabels (6:50 – 7:30) kuriuos atradau vasaros pradžioj ir kurie tikrai patiko, bet dar neįsitvirtino tvirtų vietų mano grojarašty.

Vat tau ir didelio festivalio minusas. Tad nusprendžiau išklausyti visus monstriukus, o paskui nubėgt damušt florence pasirodymo. Nu ir ateinu prie google play scenos, kur turi grot Of Monsters And Men, scena tokia viena iš mažesnių, nes grupė gi jauna, europietiška, kam jiem čia daug erdvės. Ir krč, žmonių tai tiek, kad aš atlikėjus ant scenos galėjau pamatyt tik tokiu atveju, jei iškeldavau fotiką virš minios ir nusifotkindavau juos. Bet juk nepasižiūrėjot į juos atėjom.

Va tiek galėdavau pamatyt, kai jau truputį pasistūmėjau į priekį.

Nežinau net ką čia bepakomentuot. Tai buvo pasirodymas, kurio bene labiausiai laukiau, grupė, kurios dainas dainas dainuodavau duše arba darbe (nes daugiau nemoku praktiškai jokių dainų žodžių), tai buvo dar vienas koncertas, prasidėjęs mano mėgstamiausia daina. Atrodė, tarsi Kalėdos jau atėjo.

Jautėsi, kad didelė dalis klausytojų telaukė žinomiausio jų gabalo – Little Talks (kurį darbe per teliką girdėdavau kiekvieną dieną), ir grupė strategiškai pasirinko palikti jį pabaigai. O ir šiaip dalis žmonių po truputį vis slinko į minios galą, o kiti, prieš tai neprasigrūdę (kaip aš) be jokių pastangų palengva artėjo link scenos. Va ką dar pastebėjau tuo metu – kad aplink visi daugiau mažiau žinojo dainas ar net mokėjo žodžius (dažniausiai juk tokie būna bent pirmojoje minios pusėje arčiau scenos), ir neatėjo paklausyt grupės “šiaip sau, nes dabar nieko gero negroja”.

Nors ir koks geras buvo šis koncertas, bet Of Monsters And Men aš dar privalau pamatyti, nes vieno karto negana, ir manau neužteks ir penkių. Nu labai jau faini jie, tokie šilti ir nuoširdžiai nustebę kiek daug jų susirinko paklausyti. Iki tobulumo tetrūko tik Yellow Light dainos, bet kadangi laiko ant scenos jiems skirta buvo pakankamai nedaug, sugrojo tiek, kiek spėjo sugroti.

Iškart pasibaigus islandų pasirodymui, patraukiau link didžiosios scenos paklausyti Florence+The Machine, kurie jau buvo sugroję pusę savo koncerto.

Žmonių netrūko ir čia.

Florence pasirodymas patiko tuo, kad dainos skambėjo kitaip, nei studijiniuose įrašuose. Buvo improvizacijos, gražių dainų užbaigimų, pati Florence tikrai gali didžiuotis savo balsu ir energija. Mažesnėj scenoj ji tiesiog nebūtų tilpus. Daug bendravo su publika, ją užvedinėjo, šoko, žodžiu, viskas buvo be priekaištų. Patiko, kad didžioji dalis dainų buvo iš naujojo albumo. Apmaudu, kad praleidus pradžią neišgirdau kelių savo mėgstamiausių dainų.

Apskritai jautėsi, kad į praleidus pasirodymo pradžią jau buvo sunku įsijausti į likusį koncertą, vis dar norėjosi pabūti su monstriukais. Tad atsisėdau ant pievos ir ramiai sugėriau Florence skleidžiamą pozityvą.

Tarp šalia stovinčių atpažinau ir lietuvaitį.
Čia jau truputis off-topico, bet patiko toks nematytas dalykas, kaip vanduo tetrapakuose. Ir šone faina medžiaginė trijų dienų apyrankė, vienadininkai turėjo tenkintis plastmasine :(

Pasibaigus Florence, dar buvo šiek tiek laiko iki sekančio ir paskutinio koncerto, tad vėl susitikus su Normanu ir pasistiprinus (valgiau kažkokį nesvietiškai skanų keptą sūrį) patraukėme Redbull scenos, į kurią netruko įžengti vienas kiečiausių šių laikų muzikantų Jack White.

Iš pradžių jis pasirodė su grupe ne pirmos jaunystės muzikantų, kurių šiaip nebūčiau įsivaizdavus ant vienos scenos su tokiu žmogum kaip Jack White. Vienas iš jų man kažkuo priminė Ray Charles. :D Buvo žiauuuriai gerai.

Jack White pasirodė scenoje jau sutemus.

Čia buvo tikrai vienas stipriausių festivalio pasirodymų, nes ir truko ilgai, ir skambėjo žiauriai gerai, ir apskritai nebuvo prie ko prikibt.  Po keleto dainų net nespėjau susivokti kaip scenoje pasikeitė grupė – vietoj diedų prie instrumentų atsisėdo merginos ir atrodo visa atmosfera totaliai pasikeitė. Truputį keistai atrodė, verta pamatyti realiai, ypač jei nežinai apie tokį bajerį. :) Rodės, net pats Jackas ant scenos kitaip elgiasi. Be merginų tokia daina kaip Love Interruption turbūt net nebūtų nuskambėjus, o ji tikrai viena geresnių jo naujausiam albume.

Nors Jack, kaip solo atlikėjas, yra išleidęs berods tik tą vieną albumą (kuris gal ir nėra stebuklingas, bet vis tiek vertas paklausyti), bet koncerto metu tų dainų buvo minimumas. Skambėjo kūriniai iš White Stripes diskografijos (vien ko verta buvo paskutinė Seven Nation Army, kurios jau nesitikėjau gyvenime išgirsti gyvai!), buvo keletas dainų iš The Raconteurs, kurių šiaip neklausau, bet vis tiek suėjo. O labiausiai patiko, kad Jack sugrojo vieną dainą ir iš The Dead Weather repertuaro, kaip gerai būtų buvę jei tų dainų būtų daugiau. :)

Pasibaigus koncertui žmonės po truputį pradėjo skirstytis, tačiau dauguma liko prie scenos prašydami biso ir Jack kiek užtruko, bet sugrįžo! Nors mano kojos jau prašyte prašė poilsio, bet teko atjungt smegenis kuriam laikui ir mėgautis likusiomis malonumo akimirkomis. Negalėjau palikt festo kol nenutilo paskutinė gitara. Po šitiekos įspūdžių buvo tokia makalošė galvoj, kad sunkiai patikėjau kiek visko pamačiau per vieną vakarą. Gal ne visi žino, bet tas jausmas, kai protu suvoki kad va, per keliasdešimt metrų nuo tavęs stovi tas kurio dainas drožei metų metus, kurios primena išgyventus nuotykius, žmones, gyvenimo laikotarpius, tas jausmas yra KAŽKAS TOKIO. Man dažnai sunku save įtikinti kad matau tai, o ne sapnuoju, ir kažkaip sulig metais tai daryti nelengvėja. :)

Pasibaigus festui palikom Grant Parką, pakeliui į namus Normanas dar parodė įžymiąją miesto “pupelę”, prie kurios buvo nedaug turistų, taip pat atvirą koncertų salę visai šalia parko, fontanus, bet visa tai aš darsyk pamačiau jau ir sekančią dieną, apie kurią bus atskiras įrašas.

Reziumuojant festą, tai:

Minusai: europietiški festivaliai žavi labiau dėl kempingo, geresnių galimybių būt arčiau scenos, mažiau besikertančių pasirodymų, mažiau apsinešusių paauglių (turiu savo teoriją kodėl jų čia buvo nemažai, palyginant su mūsų festais).

Kaip pliusus įvardinčiau vietą (gyvenantiems Čikagoj išvis nesveikai pavydžiu to), santykinai žemą kainą (vienadienis bilietas $95, trijų $230, bet labai labai pasistengus nugriebti pirmus bilietus galima gauti ir už $75 arba $200, kas skaitau yra juokingai mažai), na ir aišku prastų headlinerių būti negali – vis tiek kiekvienais metais bus bent viena grupė dėl kurios norėsis stimgalviais čia lėkt. Dar vienas mano nepaminėtas dalykas yra aftershows – daugelis atlikėjų vakarais dar atlieka koncertus baruose/salėse tam pačiam mieste, aišku už papildomą kainą. Bilietai čia irgi greit išgraibstomi.

Daug mano draugų sako, kad bent kartą gyvenime reikia nuvažiuot į tokio kalibro festą kaip Rock Am Ring ar Glastonbury, bet aš manau kad tą patį galima pasakyt apie Lollapaloozą. Čia tikrai buvo kažkas once in a lifetime, ir turint omeny, kad aš pamačiau tik vieną trečiąją festo, tai bijau pagalvot kokie pojūčiai būtų po trijų dienų tokio gėrio. :)

O apie mano antrąją dieną Čikagoje ir ką aš joje pamačiau, bus sekančiame įraše. Stay tuned.

Panašūs įrašai: