Geocaching

Pusė devynių vakaro.

Kadangi eina paskutinės mano dieos Jönköpinge ir oras už lango toks gražus, norisi kuo daugiau laiko praleist mieste, kurį netrukus teks palikti. Ta proga išsinuomavom dviračius su Maia ir patraukėm geocachinti.

Geocaching – tai toks žaidimas visame pasaulyje, kurį trumpai apibūdinti galima kaip “lobių medžioklė”. Žmonės paslepia “lobį” ir geocachingo puslapy jį užregistruoja, nurodo koordinates, aprašymą, galbūt užuominas kur ieškoti tiksliau. Tuomet visi, kas užsiima tokia medžiokle gali su GPS pagalba surast tai, kas buvo paslėpta, ir palikti įrašą apie savo apsilankymą. Lobiai dažniausiai būna mažos dėžutės su sąrašu žmonių, kur ir palieki savo vardą, kai pavyksta rasti ko ieškojai. Kartais dėžutėse būna daiktų, bet jų nevalia imti, nebent mainais įdėtum kažką tokios pačios vertės. Be abejo, po to viską reikia paslėpti lygiai taip pat kaip radai.

Aišku, kai kurie gal nesupras kokia esmė kažko ieškoti, ir radus nepasiimti. Bet pats procesas tuo ir yra įdomus, kad dažniausiai nežinai ko tiksliai ir kur ieškoti, o tai tik padidina malonumą radus. Tiesa, po kelių nesėkmingų bandymų ieškant gali gerokai nuslūgti entuziazmas, bet gal čia taip tik pradedantiesiams. Skaičiau, kad ir Lietuvoj yra lobių, tarp įrašų daug užsienietiškų vardų. Grįžus būtinai paslėpsiu ką nors. :)

Išgirdus apie Geocachingą pamaniau, kad tokiam mažam mieste kaip Jönköpingas čia bus tik vienas kitas lobis, bet kur tau. Net amerikiečiai (kur šitas žaidimas labai populiarus) buvo apstulbę kiek čia visko galima rasti. Gaila, kad tik neseniai apie tai sužinojau…

Va koks lobynas slypi Jönköpingo gatvelėse.

Žodžiu, per beprotiškai karštą orą numynėm iki univero, o po to susidarėm maršrutą kuriuos lobius bandysim rast. GPS ar labai išmanių telefonų neturėjom, tad viską susižymėjau ant žemėlapio, kadangi mieste ieškant ir to daugiau mažiau gali pakakti, ypač jei yra užuominų. Buvau sudarius sąrašą iš 26 punktų, bet patikrinom tik 15, o iš jų radom vos 3. Karštis ir pavargusios kojos darė savo… Nors kelios vietos tikrai buvo sudėtingos – lobis turėjo būti ant metalinio daikto, o atrodo aplink nieko nėra, tik keli kelio ženklai ir vienas kitas nutekamasis vamzdis. Tokios vietos gerokai numalšino pasitikėjimą mūsų jėgomis ir tik bereikalingai sugaišom laiko, kai galėjom geriau nuvažiuot į įdomesnes vietas, tarkim kapines.

Geriausias momentas, kai ieškojome lobio su užuomina “strange street art on the wall”. Kaip tik toje vietoje žemėlapy (be abejo, tiek su žemėlapiu, tiek su GPS yra kelių, gal net keliolikos metrų paklaida, tad ir ieškai nemažu spinduliu aplink) ant namo sienos buvo varžtais pritvirtintas metalo lakštas, apklijuotas lipdukais. Matėsi, jog 3 iš 4 keturių varžtų buvo ne kartą atsukti, tad pradėjau raustis kišenėse, kas galėtų tarnauti kaip atsuktuvas. Du varžtus įveikė studento pažymėjimas, trečias pasidavė tik namų raktui. Iiiiir tiesos akimirka…

Po to reikėjo viską priveržt atgal...

Po to pastebėjom dar du tokius pat “street artus” tolėliau ant kitų to pastato sienų… Kai galiausiai pamačiau kitoj gatvės pusėj tikrai kažką panašaus į meną, gaila nenufotkinau. Ten ir buvo pirmasis mūsų rastas lobis.

Kas nepatiko, tai kad beveik visi aprašymai internete buvo švedų kalba. Spėju, kad tai ir sutrukdė mums rasti kelis lobius, nes google translator nevisada tiksliai išverčia. Vienu metu, sustojus žvilgelti į žemėlapį kurio lobio ieškosim toliau, prie mūsų privažiavo senyvo amžiaus švedas, pasisiūlęs padėti rasti kelią. Aišku, mes į žemėlapį žiūrėjom ne dėl to, kad nežinom kelio, tiesiog nežinojom kurį lobį rinksimės toliau, nes jau buvom pavargusios ir atmetinėjom tolimesnius taškus. Bet švedas pasirodė labai draugiškas ir malonus, pasisiūlė kartu važiuoti. Bevažiuojant ir papasakojom ką čia darom, o jis susidomėjo ar į Jönköpingą būtent dėl to ir atvažiavom. :) Atvykus į vietą pamačiau kad čia ta pati mokykla, kurioje pirmą savaitę buvo surengtas didelis balius mums. Švedas, iš pradžių norėjęs tik parodyti mums kelią, neužilgo nuvažiavo tolyn, bet po poros minučių jau matėm kaip suka ratus apie mokyklą, po to grįžo, pripažino kad susimėjo kur tas lobis ir paklausinėjo šalia esančių mokinių apie užuominą (“Under T”). Ir nors lobio ieškojome jau trise, bet vis tiek neradom. Atsisveikinę nuvažiavom tolyn, tiksliau jau traukėm link namų, pakeliui patikrindamos likusius taškus.

Šitą radau aš. Maia rašo mūsų vardus ir klausia, ar maniškis baigiasi su é.

Gaila, kad nė vienas iš rastų lobių nebuvo su daiktais. Nors suprantu, kad mieste didesnius daiktus paslėpti taip, kad rastų tik geocacheriai, ganėtinai nelengva.

Šitas buvo geras.

Radus žibintuvėlį bandėm su juo pasišviesti, ieškodamos ant šviestuvo apačios, kur buvo tamsūs tarpeliai, bet jis aišku neveikė. O pasirodo, kad pats žibintuvėlis ir buvo lobis. :)

Tai tokia karšta ir turininga diena mums pasitaikė. Žinau, kad vienas lobis yra stotelėj, iš kurios važiuojam į centrą, tad kada laukdama autobuso pračekinsiu, jei bus laiko.

Panašūs įrašai:

Valpurgijos naktis

Vappu arba Walpurgis Night – labai svarbi šventė Skandinavijoje. Man net gaila, kad mes jos nešvenčiam, nors ir turim išeiginę gegužės 1 dieną. Per feisbuką gavom pakvietimus ateit į parką, kur kažkokio klubo didžėjai parūpins muzikos. Aprašymas buvo tik švedų kalba, aš net nesiverčiau kas ten buvo parašyta. Tai visi ir atėjom tokie be nieko, juk nežinojom kaip čia švęsti tą dieną. Na, kažkas pasiėmė gėrimų, fotikus, kai kurie tik pagalvojo, kad gal reikėtų kažko pasitiesti atsisėsti. Atėjus į parką mus pasitiko smagi muzika ir daug jonšiopingiečių.

Ateinam.

Tai yra šventė, kuri žymi pavasario pradžią, nors tądien buvo gana vėsoka. Saulei leidžiantis be striukių buvo tik tie, kas šoko arba šildėsi kitomis priemonėmis. Visame parke tvyrojo kepamo maisto kvapas, kurį švedai kepėsi ant vienkartinių grilių. Tuo momentu mes supratom kokią klaidą padarėm neatsinešdami bent kokio sumuštinio…

Buvo ir visokių įdomiai apsirėdžiusių žmonių. Juos gali pamatyt kasdien, tik tądien parke buvo susitelkęs žymiai didesnis jų kiekis.

Alkanesni patraukė link parduotuvės užkandžių, ištroškę – į systembolaget, kol neužsidarė. Treti, tarp jų ir aš, numojo į bet kokius trūkumus ranka ir tiesiog relaksino ant pievutės.

Fotkinau švedus. Juos gali atpažinti iš šukuosenų.

Atmosfera jautėsi labai smagi – muzika buvo tokia, kuri ir tiko, ir patiko, net pasijautė toks festivalinis kvapelis. Tik oras vėsokas. O po dviejų dienų buvo taip šilta, kad su džinsais sunku ant saulės išbūt. Tuo metu Råslätt pievelės pakvipo kepamomis griliaus dešrelėmis ir pasipuošė apnuogintom vyrų krūtinėm bei baltom moterų kojom.

Vienas iš gėrimų žaidimų.

Fauna buvo vien tik jaunimas ir tarptautinių studentų buvo mažuma. Nors mūsų visam mieste yra bent trys šimtai, bet buvo tik gal koks ketvirtadalis. Užtai buvo smagu pagaliau būti švedų apsuptyje, nes beveik visuose renginiuose dažniausiai malamės su erasmusais. Pamaniau, jei būtų tokia fiesta Lietuvoj, joje netrūktų girtų trumpaplaukių avigalvių, kurie protestuotų prieš didžėjus ir leistų savo šlagerius per mobiliuosius telefonus, o patruliuojantis pareigūnai vis užmestų akį, kad anų šokiai nepavirstų imtynėmis. Čia tuo tarpu nemačiau nė vieno girto žmogaus, nors aplink mėtėsi šimtai skardinių, butelių ir systembolaget maišelių. Gal ne tiek mėtėsi, kiek buvo daugiau mažiau tvarkingai sumesti į krūveles. Kas dar kitaip nei Lietuvoj – jų neatėjo rinkti vietiniai benamiai. Mačiau vieną, gal du vyriškius, kurie susirinko po pilną maišą skardinių, bet neatėjo pakartot. O uždarbio čia būtų tiek kad man užtektų prasimaitint mėnesį (primenu – viena skardinė/butelis – 40 ct).

Justine šypsosi ir jai be striukės nešalta.

Grįžus į Råslätt meksikiečiai pasikvietė pas save į afterpartį, po kurio ėjom pažiūrėti gana skurdžių fejerverkų ir didžiulių laužų, o vakarą pabaigėm klube Sliver. Beje, tą savaitgalį Carlos su Martin išvažiavo į Uppsalą – kitą studentų miestą – ten šventė buvo tokia, kad stogą rovė. Mačiau kelias fotkes, toksai žmonių kiekis, tiek nuotykių, kad nerealu. :)

Panašūs įrašai:

Kelionė į Gränna ir Visingsö

Jönköpingas yra įsikūręs didžiulio ežero Vättern pietuose. Kiek šiauriau ežero pakrašty yra miestelis Gränna, kuris garsus savo Polkagris saldainiais. Ten ir važiavome į ekskursiją, suorganizuotą (kaip ir visų ekskursijų) IA – International Association. Kaip viena australė sakė, mainų programa Jonšiopinge būtų ganėtinai nuobodi, jei ne šios kelionės, kurių tikrai apstu.

Turiu pasakyti, kad tik per stebuklą nepramiegojau šios kelionės – atsibudau likus dvidešimt minučių iki autobuso į universitetą, tad per skubėjimą pasiėmiau fotiką, bet jo baterijos – ne. Taigi pati nefotografavau, o pailiustruosiu pasakojimą Rafael González Vázquez darytomis nuotraukomis.

Jau važiuodami autobusu burnojom, koks netikęs oras mums išpuolė – nors buvo balandžio pradžia, bet snigo tirštai ir šlapiai. Tačiau pradžioje lauke mes ir nebuvom – tik atvažiavę ėjome į parduotuvę-saldaininę (ar kaip pavadint, saldainių gamyklėlę?), kur ne tik apsiprekinome, bet ir pamatėme kaip gaminami saldainiai.

Pagrinde čia parduodami Polkagris saldainiai – tokios karamelės, kaip candy canes, dažniausiai baltai-raudonos mėtų skonio lazdelės. Bet buvo ir įvairesnių karamelių ar šiaip saldainių, kuriuos galima rasti bet kurioje švediškoje parduotuvėje.

Mes žiūrėjome kaip gamina tokius

Kaip kokiam muziejuj per stiklą gavom pažiūrėti kaip, pavadinsiu tą profesiją saldainių kepėjas, moko naujoką daryti saldainius. Viską matėme nuo pat pradžių: kaip į puodą pila ingridientus, kaip gautą sirupą atvėsina ir ant specialaus aparato “išminko”, įlašina mėtų sirupo bei pradeda ilgą sukimo ir kočiojimo procesą, kol lazdelės tampa pakankamai plonos. Tada jas sukarpo ir sudeda į vėsinimo stalčiukus (nuotrauka viršuje). Visas procesas turi vykti pakankamai greitai (nepamenu tiksliai kiek minučių, bet berods 15), kadangi saldainis vėsta ir kietėja. Norint tapti profesionaliu saldainių kepėju reikia dirbti ne vienerius metus. Mums nesakė kiek laiko naujokas čia dirba, bet ryškiai matėsi kuris profesionalas, o kuris dar tik mokosi. :)

Kočiojimo pradžia

Kol vyrukai kočiojo, proceso eigą trumpai nupasakojo parduotuvėlės kasininkė, o po to atkirpo gabalą saldainio, sukarpė į mažus gabaliukus ir davė visiem paragaut dar šilto, tąsaus polkagris. :)

Tuomet rinkaus ką gi čia nupirkt lauktuvių. Saldainių tokia gausybė, kad buvo sunku išsirinkt. Visokių spalvų, formų, skonių, įpakavimų. Kas gana keista, kainos nelabai švediškos – kaip turistų lankomoje vietoje net labai normalios. Išleidau 20 lt maišui saldainių. Gaila, keli mažieji sulūžo jau grįžus namo, tad vieną sulaužytą sumaniau paragauti. Jis buvo toks skanus, kad teko tvardytis ir nesuvalgyt visų likusių.

Kairėje - saldainiai ant pagaliukų, dešinėje - mexicanas amigas

Tuomet ėjome į muziejų, kuriame pasakojo apie švedų mokslininkus, XIX a. pabaigoje oro balionu keliavusius į šiaurės ašigalį. Pagrindinis viso to iniciatorius buvo Gränna miestelio inžinierius Salomon August Andrée. Buvo visai įdomu išgirsti nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, bet buvo didis to meto įvykis, apie kurį rašė laikraščiai.

Muziejaus suvenyrai su nuotraukų autorium

Po muziejaus dalies pajudėjome link kelto. Oras vis dar buvo bjaurokas, tačiau jau nebesnigo, o atvykus į Visingsö salą ir visai pasitaisė. Čia mūsų laukė išnuomoti dviračiai ir pora valandų laisvo laiko, per kuriuos galėjome patys patyrinėti salą. Iš tiesų nelabai čia buvo ką pažiūrėti – sala kaip sala, su mišku, gražiomis sodybomis, arklidėmis ir bažnyčios liekanomis.

Aš nemokėjau su šitu dviračiu pradėt važiuot, nes pedalai atgal nesisukinėja, o atlieka stabdžių funkciją. Tad pradėjus važiuot nebesustojau, kad nereiktų kartot sudėtingo pradžios proceso. Beje, dviratis+ilgas paltas=baisus nepatogumas.

Čia įvyko ir bene įdomiausias kelionės momentas. Prancūzė Justine, vadovaudamasi žemėlapiu, vedė mus maršrutu iki pat salos galo, kur buvo tikrai gražių vaizdų. Numinti tuos ~7 kilometrus, kai vėjas pučia į nugarą buvo visai smagu. Bet kai reikėjo tą patį padaryti važiuojant atgal, kai dalis kelio buvo įkalnė, o vėjas atrodė skalpą nuplėš, prisiekiu, buvo fiziškai sunkiausias mano gyvenimo momentas. Juokingiausia, kad pradžioje mažai kas kreipė dėmesį į laiką (aš negalėjau dirstelt į telefoną kišenėje – juk negaliu sustot), tad kai teko suktis atgal link kelto vis realiau atrodė variantas, kad mes į jį nespėsim. Vienintelė Justine paskutinėmis minutėmis, kai mes visi likę jau žinojom kelią patys, šviesos greičiu numynė iki kelto, o mes visi šlapi nuo prakaito medinėm kojom keltą pamatėm jau išplaukiantį. Įdomiausias jausmas buvo visiškas kojų nevaldymas nulipus nuo dviračio. Džiaugiausi, kad ne aš viena, o apie ketvirtis visos grupės nespėjo į keltą. Visi juokėmės, kokia baisi buvo ta mynimo prieš vėją vieta, kai atrodė nukrisi nuo dviračio į griovį ir liksi Visingsö, kol tave ras koks vietinis ūkininkas. Dėl mūsų saloje pasiliko ir viena iš grupės vadovų. Kol laukėme sekančio kelto, ji paskambino autobuso vairuotojo, kad sužinotų ar verčiau būtų jam primokėtų kad valandą mūsų palauktų, ar sėsti visiems į vietinį autobusą į Jonšiopingą. Pigesnis buvo pirmasis variantas. Bet jis labai nepatiko likusiems autobuse: nors kai kurie pasinaudojo proga padaryti daugiau miestelio nuotraukų nebe sniege, o šviečiant saulei, bet kai kurios panos buvo tokios piktos, kad gyvenime nesu sulaukus piktesnių žvilgsnių įlipus į autobusą. Bet mes tik juokėmės ir dėkojom vadovei, kad nepaliko mūsų likimo valiai.

Reziumė: smagi popietė, skanūs saldainiai, daug nuotykių ir juoko bei medinės kojos, ką bus sunku pamiršti. Kainavo šitas reikalas (autobusas, muziejus, keltas, dviračių nuoma) apie 95 lt. Rekomenduoju, ypač jei geras oras.

Panašūs įrašai:

Apie klubus

Vis taupiau šitą įrašą kol daugiau klubų aplankysiu, bet jei jau kažkur einam, tai dažniausiai į tas pačias vietas. :D Teko aplankyt tris klubus (visam Jonkopinge jų yra apie 10). Dar labai noriu nueit į vieną, bet kadangi jis iš brangesnių, mažai kas eina dažniausiai. O apie kitus kažkaip net negirdim, nelabai matos kokių plakatų mieste ar panašiai.

Akademien arba AKA

Čia vieta, kur bent kartą yra pabuvęs bent vienas tarptautinis studentas – apie jį net buvo paskaita per įvadines savaites. Čia įleidžiami tik studentai turintys švediškus student pažymėjimus (arba turi būti iš anksto įtrauktas į guest listą už 40 kronų). Dirba tik studentai (visi, priklausantys studentų atstovybei, turi atidirbti kažkokį kiekį valandų), išskyrus apsaugos darbuotojus. Kadangi nereikia mokėti algų studentams, kainos čia pačios mažiausios mieste. Alus/sidras 10lt, stiprieji gėrimai (pvz. tekila, jageris) 18 lt. Įėjimas 20 lt, pirmą valandą nuo atidarymo – nemokamai. Veikia tik trečiadieniais, tad spėju statistiškai rytinės ketvirtadienio paskaitos lankomos rečiausiai. Užsidaro (kaip beje ir visi klubai) antrą nakties.

Yra trys salės: 1) šiaip kažkokia, kur iš pradžių leidžia normalią indie rock ar šiaip žinomesnių šlagerių, o paskui pradeda leist kažkokias švediškas dainas ir visi iš tos salės dingsta; 2) didžioji salė, kur sukasi visi žinomiausi hitai ir remixai. Avicci – Levels čia išgirsi minimum tris kartus per vakarą. Taip, čia dainos kartojasi netgi per tą patį vakarą; 3) lounge salė su stalais ir foteliais, kur muzika negroja, o žmonės susirenka pailsint kojas ir pasišnekučiuoti. Šita vietelė man labai patinka, Lietuvoj tokių nepastebėjau – būna taip per vakarą su niekuo ir nepašneki, nebent parėki į ausį.

Per įvadinę paskaitą, kai supažindino su taisyklėmis, paminėjo jog eilės į klubą driekiasi ilgos, ypač per nemokamo įėjimo valandą (happy hour). Kartais studentų būna tiek daug, kad paprasčiausiai nebeįleidžia, nes netilps. Bet per visą semestrą nemačiau kad taip būtų. :) Gal rudens semestre nebent, nes tada būna daugiau studentų. Pirmą mėnesį klubas visada būdavo pilnas, bet vėliau žymiai tuštesnis – daug kas keliauja, ir šiaip pabosta po kurio laiko, nes žmonės visada tie patys, muzika irgi, tad eini vien tam kad dirba tik vieną dieną per savaitę. :)

Enkelt

Mažas klubelis, tik su viena nedidele šokių aikštele, kur trigubai daugiau vietos skirta foteliams. Įėjimas, kaip į tokią vietą, sakyčiau gerokai per didelis – apie 40-45 lt. Net nežinau ar egzistuoja happy hour… Nedavė net gimtadieninės nuolaidos. :( Bet muzika geresnė nei Akademien, nes ne vien nusibodę tie patys hitai. Ir žmonės truputį labiau fancy atrodo. Ai, čia juokingas dalykas kad nepastebėjau jog būtų kokių nors specialių ženklų parodyti jog yra moterų tualetas, tad į jį vis įeina koks čiuvas, todėl visada šalia stovi apsauginis, kuris vis įbėga pasiklydėlį išvesti. :D Daugiau nelabai yra ką pasakot. Pavadinimas reiškia “paprastas” (štai pasireiškia mano švedų kalbos žinios).

Centrum

Didžiausias iš visų aprašytų klubas, kaip sako pavadinimas – pačiam miesto centre, susidedantis iš lounge salės pirmam aukšte ir dviejų šokių aikštelių rūsyje. Nežinau kiek įėjimas, nes visada įeinam per happy hour. Kartais tiesiog įeinam, gaunam štampą ir išeinam, jei turim planų kitur eit – taip visad galim sugrįžti dykai. Užtat visad sumokam 8 lt už rūbinę. Fainas klubas, nes įvairi publika, ir tarptautinių studentų ateina, ir vietinių nemažai. Daug vietos, daug chebros. Kainų nežinau. Vienoj šokių aikštelėj groja r’nb arba kokią latino muziką, kitoj – kažkokią elektroniką, bet tokią iš normalesnių, nei per daug smegenų braižo, ne vien nusibodę hitai, visokių remixiukų paleidžia, Avicci irgi aišku būna. Ir truputį ilgėliau dirba – antrą valandą vienoj salėj tebeleidžia muziką, kol visi pamažu išsikrapšto iš klubo.

Panašūs įrašai:

Lietuviška vakarienė ir ne tik

Per International Day nebuvo Lietuvos stalo (nes aš pamiršau ir šiaip nebuvau tinkamai informuota, o kiti lietuviai neparodė jokio noro dalyvauti), o ir per Cultural Days (kiekvieną penktadienį) pristatyti Lietuvos niekas taipogi nepanoro, tai paėmiau ir suorganizavau nedidelę lietuvišką vakarienę. Sukviečiau keliolika žmonių, pusę jų pristačiau prie darbo viską lupti, pjaustyti ir tarkuoti, suvienijom jėgas ir virtuvės resursus su kursioke Diana ir paruošėm šaltibarščius bei bulvinius blynus.
Photobucket

Laukiu eilėje prie kasos. Kainavo viskas apie 240 SEK. Nesitikėjau kad tiek mažai, tai paskui dar dapirkau šio bei to.

Buvo planas iškepti duonos su česnaku, bet ikėjoj duonos nebuvo (o metų pradžioj buvau radus panašios…), o visur kitur duona saldi, bent jau taip kiti sakė. Ant pakuotės supratau tokius žodžius kaip “obuoliai”, “bruknės” ir pan., tai neeksperimentavau…

Tai ta proga iškepiau sausainių. Visiem patiko. Ir atnešiau lietuviškų saldainių (kurių neįstengiu pati suvalgyt), tai daug kam patiko tie saldainiai, kurie man patys neskaniausi. Italas pasiliko sau Vyturėlio popierėlį, sakydamas “čia bus atminimas, vienintelis dalykas kurį turiu iš Lietuvos”. :D Kai kad pastebėjo, jog karvutės saldainiai pagaminti Latvijoj, o ne Lietuvoj, ta proga dar ir apie Baltijos šalių skirtumus pašnekėjom. Nes absoliučiai visi ne tik kad nežino bent vieno skirtumo tarp šių šalių, bet nežino ir kaip geografiškai jos išsidėsčiusios, ar net painioja pavadinimus, ką ten kalbėt apie sostines ar panašiai.

Grįžtant prie maisto. Tai šaltibarščiai ne visiem patiko, ypač kas ne iš Europos. Kas yra burokėliai visi daugmaž suprato, bet apie kefyro paaiškinimą jau buvo sunkiau… Kam tikrai patiko, tai vokiečiui Colin, jis dvi lėkštes suvalgė. Bet apskritai tai sriubos liko, parsinešiau pusantros porcijos namo (iš viso buvo beveik 5l sriubos). Carlos (Mexico), sakė jog čia labiau panašu į salotas, nei į sriubą, ir kad galėčiau “improve’inti” pvz. įdėjus čili. :D Nors paskui pats juokėsi kad kefyras būtų užmušęs aštrumą. O Maia (USA) sakė: aš valgiau ir sulig kiekvienu šaukštu vis kitokio skonio tikėjausi, ir negalėjau priprasti kad skonis kitoks, nei manai iš pradžių.

O bulviniai blynai žymiai geriau suėjo. Vėlgi, buvo kam nepatiko, bet suvalgyta buvo viskas. Tiesa, sunku pamatuot kiek mes ten jų pritarkavom… Bet daug. Juokingiausia buvo, kai į virtuvę ateidavo koks meksikonas ir, pamatęs tarkių dubenį, klausdavo ar čia mėsa, ar tunas, ar kas. Ir niekaip nepatikėdavo kad taip gali atrodyti bulvės. Vokiečiui vėlgi, patiko, sakė jie ten irgi tokį patiekalą valgo, tik su obuolių uogiene. Aš tik grietinės pripirkau, kurios beje iš trijų indelių suvalgė tik vieną. Man ne problema – parsinešiau viską kas liko, jau grietinės tai aš nevengiu. :D

Foto nebus, nes buvau pernelyg užsiėmus visu gaminimu, kad dar fotkinčiau ką nors.

Už tai įdedu filmuką ne visai į temą. Pafilmavau pro langą, kai į Raslatt atvažiuoja ledų furgonas (ar kaip jis vadinasi, nežinau):

Panašūs įrašai:

Apie švedus ir kaip čia gyvenasi

null

Bene įdomiausias įrašas, bent man. Kiekvienas, gyvenęs Švedijoj, turėtų rast daug pažįstamų dalykų, bet kai kas gal atrodys ir visiškai kitaip.

Žmonės

Paveikslėlis viršuje, nors ir kelia juoką, bet yra teisingas. Švedai nemėgsta artumo su nepažįstamais žmonėmis. Todėl autobusuose visi sėdi po vieną, nors sėdynės dviems. Jei sėdi keli žmonės šalia – arba draugai, arba ne vietiniai, arba daugiau nėr kur atsisėst, o labai norisi. Taip ir stotelėse laukia. Stotelėse dažniausiai būna tokie aukšti suoliukai, kur gali neatsisėst, o tik padėt užpakalį, kaip ant laktos. Tai ant tų suolelių būna pasirėmęs vienas, gal du žmonės, nors laisvai tilptų bent trys. Ir tie suoleliai tolėliau pastatyti, kad galėtum stovėti per tris metrus nuo pačios stotelės. Dėl to su švedais nėra lengva susidraugauti, jiems reikia laiko, kad įsileistų naujus žmones į savo gyvenimą. Bet tai nereiškia, kad jie nėra draugiški. Kiek man teko bendrauti per vakarėlius ar klube, tai švedai mielai su tavim šnekės, bet dažniausiai pirmi neužkalbins. Išvis kokiam klube/bare nebuvo kad prieitų koks bičas kalbint. Nes čia juk lyčių lygybė, turi ir panos pirmos entuziazmą rodyt. :D Čia rimtai sakau, jei apsikeitei su biču telefono numeriais, tai pirma jam ir parašyk. True story.

Kalbant apie vaikinus, tai jau ne kartą bloge minėjau kad čia jie nenormaliai gerai atrodantys. Aišku, ne kiekvienas gimęs su modelio veidu, bet jie labai rūpinasi kaip rengiasi, ypatingai daug dėmesio skiria plaukams (įskaitant facial hair). Man per pirmas dienas univere buvo šokelis. Žinojau ko tikėtis prieš atvažiuojant, bet nu kai ktune matai arba nerdus arba šiaip tokias nuobodylas džinsai-megztinis-trumpas plaukas, kuriuos ir pamirštum jei nematytum kasdien, tai čia… Kadangi aš į univerą ateinu ne per dažniausiai :D tai ir neprifotkinu tų švedų. Mergos normalios, truputį putlesnės nei lietuvės, dažniausiai blondinės. Kažkas man čia pasakojo kad bais negražios jos, tai nu nežinau, man tai gražios. Ne visos, yra daug ir visokių barbių ar šiaip tešlių, bet iš esmės tai simpatiškos. Tik kadangi čia lyčių lygybė, tai kartais pasireiškia jų agresyvumas kur nors braunantis klube ar šiaip šokant. Man asmeniškai nepasitaikė nieko panašaus (manau po lenkių jau nieko blogiau būt negali), bet panos iš normalių šalių sakė kad amžinai klubuose jas apstumdo švedės. :D

Dėl anti-rūkymo politikos labai mažai švedų rūko. Ta prasme, LABAI mažai. Internete radau, kad keli procentai. Panašiai ir yra. Užtai gan populiarus snus – tabakas tokiuose mini maišeliuose, kurį dedi po lūpa ir nieko nedarai su juo. Visas nikotinas ir kiti šūdai per dantenas įsisavinami ir po 15-30 min gali spjaut lauk. Man tai ne itin patiko, kažkokia nesąmonė. Ir labai keista kai snusą vartoja tarkim vidury paskaitos. Man kažkaip labai nepagarbiai atrodo – dėstytojas kažką pasakoja, o tu su pirštu po burną makaluoji. Bet jiem dzin. Snus legaliai parduodamas tik Švedijoj ir Norvegijoj. Kainuoja beveik perpus pigiau nei cigaretės – 18 pakelių 8-10 lt.

Labai didelis pliusas, kad dauguma švedų kalba angliškai. Ypač jaunimas, sakyčiau dauguma kalba laisviau už mane. Vyresni kaip kada, būna kad supranta ką sakai, bet atsakyt nelabai atsako. Ir kalba jie beveik be akcento, na bent aš nejaučiu, o gal tiesiog nebegirdžiu.  Čia visi filmai per televiziją ne įgarsinami, o subtitruojami, tai puikios pamokos ne tik švedams pramokti anglų, bet ir mums – švedų.

Gėrimuxai

Silpnus gėrimus (alų ir sidrą iki 3,5 laipsnio) galima nusipirkti beveik visose maisto prekių parduotuvėse. Visa kita – tik specialiose Systembolaget parduotuvėse, kurios ant kiekvieno kampo nesimėto – Jonšiopinge jų yra dvi. Ir dirba jos ne per ilgiausiai – šeštą/septintą užsidaro, o šeštadieniais – antrą. Taip sakant, jei savaitgalį sugalvojai varyt kur nors pavakarot, ir esi iš anksto neapsirūpinęs gėrimais, tai gali nebent bandyt tą aliuką gert, kuris beje dar ir kainuoja ne per mažiausiai, apie 10 kronų. Systembolaget normalus (apie 5 laipsnių) alus irgi kainuoja apie 10 kronų, jo beje čia LABAI didelis pasirinkimas. Sidras (kuris čia beje visiškai kitokio, žymiai geresnio skonio) kainuoja tiek pat kiek alus. Dauguma perka stipresnį (7,2 laipsnio), nes beveik nesijaučia alkoholio, o brangiau tik pora kronų. Pigiausio vyno butelis 50 kronų, nealkoholinio – ~20 (taip, čia yra nealkoholinių gėrimų skyrius, vienąsyk net pataikiau ant nealkoholinio vyno paskanavimo – na, kai parduotuvėse duoda paragaut kažko). Stipriųjų gėrimų nežinau kainų, nes buvau tik įdomumo dėlei nuėjus pažiūrėt prieš porą mėnesių. Pamenu tik kad ten jau triženkliai skaičiai prasideda. :)

Systembolaget apsipirkti galima tik jei esi ne jaunesnis nei 20 metų amžiaus, ir dokumentus tikrina visada. Beje, žmonių ten nebūna tiek jau daug… Na kokią penktadienio popietę tenka eilėj pastovėti kur 3-4 žmonės (nors veikia kokios 2-3 kasos), neįsivaizduoju kas darytųsi Lietuvoj jei taip alkoholį pardavinėtų.

Baruose tuo tarpu gali pirkt gėrimus aštuoniolikos. Alų/sidrą pilsto arba parduoda buteliais 0,4 l talpos. Kainuoja toks dalykas, priklausomai nuo vietos, 26-40 kronų. Toliau rašysiu kainas litais, nes manau mažai kas apskaičiavo, jog ką tik parašiau kad už bokaliuką alaus sumokėtų čia iki 16 litų. Baruose alaus pasirinkimas jau žymiai mažesnis, lyginant su Systembolaget. Ir šiaip čia kiekvienam bare vis kitokie pričiūdai – vienam airiškam pabe pirmas bokalas alaus berods 12 litų, antras ir visi sekantys – 20 lt. :)

Kalbant apie gėrimo įpročius, tai švedų dėstytoja pasakojo, jog seniau (nepamenu tiksliai, bet čia turėtų būt gal prieš vieną du amžius) švedai buvo labai gerianti tauta. Todėl buvo imtasi įvairių priemonių tą pijokavimą pažaboti. Štai todėl dabar ir turim valstybei priklausančias Systembolaget parduotuves. Kažkur skaičiau straipsnį, kad dėl paskutiniu metu išaugusio pelno sugalvojo šiek tiek sumažinti kainas… Švedai. :) Ir dabar švedai pripažįsta, kad geria nedažnai, bet jau kai pila, tai pila. Nežinau kaip yra iš tikrųjų, visokių variantų čia mačiau – ir labai girtų, ir visiškai blaivių net per patį karščiausią vakarėlį. Populiarūs tokie žaidimai kaip beer pong, caps, skaičiavimo žaidimai, jelly shot’ai. Kas iš išskirtinesnių gėrimų, tai į degtinės butelį supilti pakelį Fisherman’s Friend saldainių ir palaikius per naktį gauti skanių šotų vakarėliui. Be jokių užsigėrimų. :) Kažką panašaus kartą bandžiau bare – skonis kaip ir visko Švedijoj – labai saldu, bet gal visai ir skanu.

Ai, dar kalbant apie gėrimo įpročius, kadangi pirmom savaitėm mus visur vedžiojo švedai, tai pagal jų taisykles ir žaidėm. O jie dažniausiai pradeda gerti sąlyginai anksti. Na, jei varom į kokį klubelį devintą, tai šeštą jau susirenkam į prepartį, kad spėtume ir sužaisti gėrimo žaidimus, ir iki klubo nusigauti. Po kelių savaičių grįžom į visiem įprastą režimą, nes jau ko ko, bet prie tokio ankstyvo gėrimo niekas nesugebėjo priprast. :)

Kainos

Dėl maisto, tai jis kainuoja panašiai kaip Lietuvoj, daug kas truputį daugiau, kai kas – mažiau. Nelabai žinau iš tiesų kiek paprasti maisto produktai Lietuvoj kainuoja, nes neperku. Na, žinau kad kiaušai dabar išbrangę. :D Čia berods jie kainavo tiek pat tiek sausį, tiek balandį. 10 kiaušų 7 litai, perkant daugiau šiek tiek pigau išeina.Va sąrašiuks kiek maždaug kas kainuoja:

  • litras pieno 3 lt, aš perku pusantro litro už 4 lt
  • kilas bulvių arba miltų 2,5 lt
  • 500 gr sviesto 10 lt, margarinas žymiai pigesnis, jam dažnai ir akcijos būna. gali gaut kilą margarino už 6 lt.
  • spagečių, raudonų svogūnų kilas, trys citrinos 4 lt
  • į mėsos skyrių neinu, bet 250 g faršo (jautiena+paršiena) kažkur apie 9 lt
  • duona nenormaliai kainuoja, kepalai apie 10 lt, nebent ta sumuštinių duona (didelis pakas, kurio nespėju suvalgyt ir sudžiūsta) apie 5 lt. Puskilogramis grietinės irgi pitakas.
  • daržovės kai ne sezonas tai neperku… pomidorų kilas apie 10 lt, salotų vazoniuks 5 lt, aisbergo 7,5 lt, dabar ridikėlių padavė – puokštelė už  1,2 lt

Per akcijas kai ką galima žymiai normalesnėm kainom nusipirkt (pvz. daržoves), bet šiaip čia tie nukainojimai visai ne tokie kaip Lietuvoj… Jei sulčių pakas vietoj 12 kronų kainuoja 11, tai tokia čia ir nuolaida. :) O tokių kaip “visiem šampūnam/kačių ėdalam/sultim 20 proc. nuolaida” išvis nebūna. Užtai vyrauja “3 už 2 kainą” tendencija. Pirk tris kečiupus už dviejų kainą. Užteks trim mėnesiam. Užtai tris litus sutaupysi. Ai, čia yra tokia pigių produktų linija – Eldorado – kaip mūsų kokia Optima linija. Viskas kokius dukart pigiau (!), bet kai kurie produktai tokie, kad kartą nusipirkęs antrąsyk jau nepagailėsi pinigų normaliam. Visgi Eldorado dominuoja pas studentus, nes daug susitaupo ant dalykų, kurių skonis/kokybė ne taip ir svarbu. Nu ten koks aliejus, švaros priemonės ar panašiai.

Va kur žymus skirtumas, tai maistas kavinėse ir šiaip visur kur daro valgyt. Pigiau cigarečių pakelį nusipirkt, nei kebabą suvalgyt (o cigaretės čia nuo 17 litų). Normaliuose restoranuose patiekalo kaina būna triženklėm sumom. Arbatos puodelis su studentiška nuolada coffe house (nu kaip mūsų visokios vero cafe) 8 lt. Tiek pat kiek parduotuvėje 25 pakeliai prabangesnės arbatos. Čyzas makde 4 lt.

Telefonui perku sąskaitos papildymus po 30 lt, už kuriuos gaunu nemokamus sms ir pokalbius savam tinkle (kitur nelabai ir skambinu). Taip ir kaupiasi tie pinigai sąskaitoj, nebent pamiršti pasipildyt. Tada labai greit išbėga tie užkaupti litukai… Nuoma kainuoja 920 lt, visada fiksuota suma, nesvarbu kaip stipriai atsisuki radiatorių, sudegini elektros ar išlaistai vandens skalbykloj. Laišką išsiųst kainuoja 5 lt (bet greit ateina, per tris dienas). Rūbų, batų kainos panašios kaip Lietuvoj (kai kur pvz. Lindex, New Yorker būna etiketės su kainom įvairiose šalyse, tai paskaičiuoju jog skiriasi 10-20% nuo lietuviškų, bet nebūtinai į blogąją pusę).  Paslaugos nenormaliai kainuoja. Pigiausiai apsikirpti gali už ~50 lt. Nu kas čia dar. Nežinau, paklauskit komentaruose, jei įdomu.

Kas man čia be galo patinka, tai kad VISUR galima atsiskaityti kortele. Ta prasme, rimtai visur. Vienintelės vietos, kurias sugalvojau, kur negalima – dešrainių pardavėjas, išlendantis centre naktimis, rūbinės klubuose ir naudotų knygų parduotuvė univere. Visur kitur net nori, kad atsiskaitytum kortele – tarkim klube Akademien dviejuose iš trijų barų grynais atsiskaityti net negalima. O vienąsyk įeinant į klubą Enkelt, kadangi prieš mane kažkas mokėjo grynais, o aš kortele, man įmušė 200 SEK  ir atidavė 100 banknotą grąžos. :)

Nu ir dar apie šį bei tą

Fika – vienas iš pirmų žodžių, kuriuos išmokau čia atvažiavus. Čia dalykas numeris vienas. Nors man šitą dalyką apibūdint gana paprasta – pietų pertraukėlė darbo metu – bet švedai užginčytų ir sakytų kad taip paprastai šitos tradicijos neapibūdinsi. Dažniausiai per ją valgoma kažkas saldaus (dažniausiai cinamoninės bandelės) ir geriama kava, gal arbata. Žodžiu, kad gautum daug energijos. :) Man labai patiko fika pirmom savaitėm, nes per įvadines paskaitas buvo nemokama. :D

Kas mane čia labai užknisa, tai jų darbo valandos. Nors švedai sakosi esantys darbingi žmonės, bet kartais imi tuo abejoti. Kai kurios įstaigos dirba tiesiog nenormaliai trumpai. Tarkim student service univere ar migration office dirba 9-12 h, sockertoppen ofisas išvis kokią vieną valandą per dieną.

Nesugalvoju ką dar čia aprašyt. Paklauskit komentaruose jei kas domina.

Panašūs įrašai:

Apie mokslus

Kadangi neseniai KTU vyko atranka į kitų metų Erasmusą, jau gavau du laiškus iš studentų, klausiančių, ar tikrai sunku čia mokytis.

Štai ką aš jum pasakysiu:

Nelabai.

Pirma trumpai papasakosiu kaip aš mokiaus KTU. Eidavau į paskaitas keturias dienas per savaitę, kur praleisdavau kokias  3-4 valandas (2-3 paskaitas). Į teorines dažniausiai neatsikeldavau, nebent lankomumą žymėdavo. Kadangi kiekvienas modulis turėdavo bent po vieną koliokviumą (o 2-3 kurse – ir po bent vieną rašto darbą), tai būdavo žiaurinių savaičių kai reikia šimtą darbų nuveikti, o mokaisi tai aišku tik dieną prieš atsiskaitymą. Dalykai tai visokie – matkės egzui per dieną nepasiruoši, bet kokiam marketingui tai poros valandų užtenka.

Čia, palyginimui, jei eičiau į kiekvieną paskaitą kuri man priklauso, tai būtų 3-4 dienos per savaitę po 2 valandas, nes čia paskaita trunka ne ilgiau dviejų valandų (trijų, jei einam dvi temas), įskaitant fika (15min pertraukėlę kai visi eina kavos).  Koliokviumų nėra, paskaitos neprivalomos (tik už švedų kalbos paskaitų lankymą galėjai gaut papildomų balų), rašto darbai – priklausomai nuo modulio. Dažniausiai būna bent vienas, kartais grupinis. Tai visą tavo pažymį lemia egzaminas (kuris sudaro dažniausiai bent du trečdalius viso pažymio).

O bajeris tame, kad čia teigiamas pažymys yra 60%. Ir jei reikia perlaikyt egzaminą (kas yra nemokama, laikai tol kol išlaikai) gali tik po dviejų mėnesių (arba po vasaros, jei susikirtai pavasario gale). Ir egzaminai čia tokie, na ne per lengviausi, ne 20 testinių klausimų :D. Aišku, labai priklauso nuo modulio, bet abejoju ar galima pasiruošti per vieną naktį, nes dažniausiai reikia perskaityt kelis šimtus puslapių, aš to nespėčiau paprasčiausiai. :D Pliusas, kad dėstytojai įkelia senų metų egzaminus, ir šiaip duag ką pasako apie egzaminą. Mum per finansų modulį iš anksto davė penkis atvirus klausimus, kurių vienas buvo per egzaminą. Buvo neprotinga patingėti geriau tiem klausimam pasiruošti, iš mano pusės. :D Ir beje, gavau iš to egzo 59, bet parašė 60. Close enough.

Kalbant apie paskaitas, tai man jos čia tokio pat nuobodumo kaip KTU. Buvo ktune ir įdomių paskaitų – finansų, marketingo, bet buvo ir visiškai žudančių. Tai čia nėra tokios jau žudančios, tiesiog dėstytojas rodo skaidres ir pasakoja kas parašyta knygoj. Bet kai neįterpia kokių įdomesnių pavyzdžių iš praktikos, neklausinėja auditorijos įdomių klausimų, tai man tokios paskaitos per vieną ausį įeina, per kitą išeina. O uždavinius kai sprendėm, tai viskas vyksta taip: perskaitom sąlygą, tada dėstytoja parašo sprendimą ant lentos, padaro kokią durną klaidą (nors ji tiesiog perrašinėja sprendimą nuo lapo), kas nors pataiso, aš tik nusirašau viską. O visi sprendimai sukeliami į sistemą, kaip ir viskas – paskaitų skaidrės, klausimai, galintys būt egzamine (tik be atsakymų, haha). Tai dėl to aš ir neidavau į tas paskaitas, nes atsinešdavau kompą ir 9gagindavau arba skaipindavau. Tą patį galiu namie padaryt.

Žodžiu, man tai čia atostogos. Bet kai tiek turi laisvo laiko, tai aptingsti ir beveik nesimokai išvis. Jei skirčiau laiko knygos paskaitymui ir uždavinių sprendimui tiek laiko, kiek jo praleisdavau Kaune paskaitose, tai be problemų išlaikyčiau egzus gerais rezultatais. Tai sakau, kad sąlyginai čia lengviau. Bent sąlygos, gerai jiems pasiruošti, tikrai neblogos sudarytos.

Nepaminėjau, kad čia reik pirkt vadovėlius. Nes bibliotekoj jei ir būna, tai po vieną kitą egzempliorių ir už jų pasiėmimą namo reikia mokėti (nepamenu kiek, bet pakankamai daug, kad neapsimokėtų). Aš pirkau tik vieną vadovėlį (dviem moduliam), suplojau neprisimenu kiek, 200 ar 300 kronų. Čia padėvėtas, naujausio leidimo. Po semestro galėsiu parduot tam pačiam knygyne, atgausiu apie pusę sumokėtos sumos. Bet galima ir be vadovėlių išmokt manau. Esmė būna skaidrėse.

Ir dar. Jei kartais šitą įrašą skaito studentas, kuris atvažiuos čia studijuoti, labai rekomenduoju neimti kurso pavadinimu “Research Methods: Design, Implementation and Analysis”, nes čia yra šūdų malūnas. Gerai, kad viskas vyksta online ir nėra nei paskaitų, nei egzų. Bet kai reikia parašyti darbus tema “Kur yra riba tarp mokslo ir pseudomokslo”, “Kas yra geras rašto darbo įvadas ir problematika” ir išanalizuoti bakalaurinį aptariant ar gerai buvo parašytas įvadas, problematika, tikslas ir uždaviniai ir pan., tai noris nusišaut. Amerikietė, rašiusi kartu šitas nesąmones, sakė kad vienas darbas buvo magistrinio, jei ne phd lygio, ir kai turi jį rašyti negavęs jokio feedbacko iš pirmųjų darbų (nes kol ištaiso, tai baigiasi deadline’ai kitiem darbam) tai nesupranti kaip po velnių, parašyti GERAI.

Nu tai tiek. Šiaip tai nėra čia sunku, sakau, įdedant tiek pat pastangų, kiek KTU, nebus čia problemų.

 

Panašūs įrašai:

Svenska utmaning: påskmust

Neplanavau šito įrašo daryt, nes pagal planą turėčiau aprašyt savo kelionę į Budapeštą, kuri buvo prieš dvi savaites. Bet šiom dienom vis nerandu kelių laisvų valandų prisėst ir viską aprašyt su paveikslėliais. O kartais nebūna įkvėpimo.

Tad šis įrašas spontaniškas, o ir maistelis ne iš planuoto sąrašo, nes bevaikštant po parduotuvę pamačiau daug butelių švediško gėrimo påskmust. Jį pardavinėja tik Velykų proga, nors jis populiaresnis per Kalėdas, tada jį pardavinėja pavadinimu Julmust (kas reiškia “kalėdų sultys”). To kalėdinio buvau nusipirkus paragaut, pigiau grybo kainavo sausio vidury, berods 2 kronos (ir dar tiek pat už tarą), tai gavos 1,5l gėrimo už 1,6 lt. Bet nepasakyčiau kad labai patiko, juolab kad daug to gėrimo ir po truputį geriant (nes man labai saldu) man jo užteko gal dviem savaitėm, kol visai nusibezdėjo ir paskutinis šlakelis (ar veikiau visas šlakas) nukeliavo į kanalizacijos gelmes.

Bet vis tiek nusipirkau šiandien to poskmust (taip tariasi), nes nežinojau kad čia tas pats gėrimas, tik kitu pavadinimu. Ir bais gražus buteliukas buvo, nesusilaikiau:

 PhotobucketButelio dizainas primena senus laikus, kai gėrimus Utenos gėrimai pilstydavo.

Mažai aišku čia to gėrimo – 0,33 l, o kainavo 3,6 + 0,6 kronos už tarą, kas visumoj kaina gaunas kaip ano kalėdinio, tik penkiskart mažiau skysčio. Aišku, po velykų paleis už pusę kainos.

PhotobucketAtsidariau va su tokiu gražiu atidarytuvu, kurį nusipirkau iš studentų namo (taip vadinas vieta kur yra suvenyrų pardė ir dar daug visko). Tai buvo pirmas sykis, kai jį panaudojau, nors jau matos kad visas apsitrynęs nuo raktų ir kito kišenės turinio.

Nežinau ar mano skonio receptoriai jau adaptavosi prie švediško maisto, ar šiaip cukraus stygius buvo, bet šįkart gėrimas žymiai skaniau susigėrė. Iš pradžių net maniau kad čia truputį pakoreguotas receptas, kol nepaskaičiau internete. Nes pats skonis panašus į colos, bet su visokiais prieskoniais, nu tokiais kalėdiniais. Sunku nupasakot, kaip ir su tuo blodpudding, panašus skonis. Ir atrodė kad šįkart mažiau tų prieskonių, bet daugiau cukraus. O gal dėl to, kad neatšaldytą gėriau. Nu, nežinau. Visai nieko, bet cola skaniau.

Nu, o pabaigai, kadangi nelabai čia prirašiau tų savo degustacinių įspūdžių, parodysiu ką gavau paskutiniu metu.

Iš banditenštrasen atėjo siuntinys su dalykais, kuriuos per kvailą galvą palikau namie (labai protinga buvo nepasiimti skaičiavkės) arba šiaip jie netilpo, ir šiaip daug maisto, kurio dalis šiandien keliaus ir ant mano lietuviškos vakarienės stalo su meksikiečiais ir prancūze.

PhotobucketJau kuris laikas ilgaaulius pakeitė kedai, čia juk pavasaris.

O vakar, grįžus iš apsipirkinėjimo radau lapelį iš pašto. Tai vėl teko suktis atgal ir pėdint į tą pačią pusę, iš kurios ką tik grįžau, nes norėjau pasiimt siuntinį iškart. Nežinojau nei nuo ko nei kas, bet pabijojus kad vėl gali būt maistas, nutariau nelaukt kol jis suges. Pasijuokite iš mano naujojo vardo:

Photobucket

Gerai, kad paštanešys surado mane gyventojų sąraše, nes butas tai neparašytas. :)

Nu ir kaip manot, ką gavau? Ogi pirmąsias gimtadienio dovanas! Nuo Ugnės ir Martyno :) Pradėjau pakuot voką dar pačiam prekybos centre (nes jame yra paštas), nes nesusiturėjau iš smalsumo. Ir kai pamačiau ką gavau, nenustojau juoktis kol grįžau namo. Patiko ir palinkėjimas. :D

PhotobucketTik aš galiu gaut žurnalą tikriems vyrams. Dar neskaičiau, laukiu gimtadienio.

Martynas pernai norėjo man padovanot 21 butelį colos, bet sakiau kad mama neleidžia, suges dantys :(. Dabar bijau kas su mano dantim bus, taip saldžiai gyvenime nevalgiau. Pilnas stalas saldainių (žr. dviem foto aukščiau), jau net nebevalgau jų, nes nusibodo.

Kitas įrašas tikrai bus apie Budapeštą.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: pytt i panna

Greit man tie iššūkiai valgosi, kol nepasimiršo pavadinimai vis paieškau parduotuvėse visų tų švediškų dalykų. Pytt i panna nebuvo taip lengva rast – nenorėjau pirkt 1.5 kg maišo pigiausio prekės ženklo, bet kitoj parduotuvėj pavyko rast kilograminį ir ne Eldorado brand’o (kuris čia pigiausias, kaip mūsų optima linija. populiariausias tarp studentų nors kai kurios prekės visiškas gaidys). Va toks maišas:

Photobucket

Nežinau kodėl jis taip vadinasi. Nemanau kad čia švediški žodžiai, nes “bulvės ir dešra/svogūnai” skambėtų visiškai kitaip. O šitas patiekalas ir yra toks: čia tik bulvės, svogūnai ir kažkokie mėsos gabalėliai. Nu tipo kiauliena (jau arčiau mūsų lietuviškų dešrelių, bet vis tiek spėju kad nėr taip blogai). Šitas patiekalas dažniausiai gaminamas namuose iš likučių (leftovers) – jei turi kokios užsilikusios mėsos, tai prisipjaustai bulvių, svogūnų ir tos mėsos, šauni į orkaitę ir va, ėdesys gatavas. Nieko ypatingo, bet man patiko. Paaiškinsiu kodėl.

Pirma, tai pigus reikalas – toks maišas kainavo apie 20 kronų, o susivalgo per tris kartus, jei labai valgyt nori. Įjungus taupymo/dietinį režimą išeitų ir normalios 4 porcijos. Paruošimas irgi paprastas: kepi kol iškepa, priklausomai nuo to, kurį kepimo variantą pasirinksi. Va kokia graži ir angliška (!) instrukcija kitoj maišo pusėj:

Photobucket

 Kepiau orkaitėj – ilgiausiai, bet skaniausiai.

Patiko ir todėl, kad paprastas lengvai paruošiamas greitmaistis, plius gali laikyt kameroj kiek tik nori. Nes kai grįžti po sunkios dienos (ok, man taip retai būna, bet vis tiek) ir tingi kažką gamint, tai net koldūnai atrodo sunkus darbas.

Photobucket

Va taip atrodo realybėj. Kepu lėkštėj, nes neturiu normalaus kepimo indo. Išvaizda truputį apgaulinga: kai pradeda kept, gabalėliai sumenksta, susitraukia ir tada pagalvoji – galėjau ir saujele daugiau įdėt.

Svarbus šito patiekalo akcentas – kiaušinis, kurį bekepant įmuši ant viso patiekalo. Galima aišku ir be jo, bet įdomiau ir sočiau su. O garnyras – marinuoti burokėliai. Šiti, bjaurybės, brangūs čia – 700g stiklainis kainuoja apie 17 kronų, nesuprantu kodėl – ar burokai nėra viena pigiausių daržovių? Bet tobulai jie tinka čia. Pirmąsyk dar ir morkyčių pasitarkavau (nusipirkau maišą, tai reik suvalgyt), bet be reikalo vargau – puikiai užtenka burokėlių.

Tai va, visumoj toks derinys keliauja į skrandį:

Photobucket

Verdiktas: kol kas tai mano mėgstamiausias švediško iššūkio laimikis, tikrai dar pirksiu. Skanu, sotu ir nebrangu (neskaitant durnų burokėlių, bet manau pavasarį galima juos pakeist kitom daržovėm). Tik galėtų mėsos būt daugiau nei svogūnų, nes pastarieji tai tokie šiaip sau, plius dar mėgsta prisvilt prie lėkštės. Gal pačiam darantis, o ne perkant šaldytą variantą, galima juos įdomiau paruošti. Bet aš tingiu. Nebandžiau su kečiupu valgyt, kai baigsiu burokėlius, Heinz’as eis į trasą.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: blodpudding

Sekantis švediškas iššūkis mano skrandžiui: blodpudding. Lietuviškai tai skambėtų kaip kraujinis pudingas. Sveikas dalykas, turintis daug geležies. Ir nebrangus – kainavo apie 7 kronas. Atrodo jis va taip:

Photobucket

Jau teko girdėt istorijų kaip studentai nusipirkę blodpudding valgė jį žalią, galvodami kad čia šokoladinis pudingas. Genijai.

Kitoj pusėj sudėtis ir vartojimo instrukcija švediškai. Dėstytoja sakė, kad kraujo čia tik keli procentai, bet kai paklausėm kas tada yra kitos sudedamosios dalys, atsakė “jum geriau nežinoti”. Nors kiek mano švedų kalbos žinios neša, tai viskas čia normaliai: vanduo, miltai, prieskoniai, cukrus, kažkas iš bulvių. Nebent tie žodžiai, kurių nemoku ir yra kažkas ne itin valgomo, bet manau iki lietuviškų dešrelių čia toli.

Photobucket

Atidarius pakuotę tikėjaus bjauraus žalios mėsos ir kraujo kvapo, bet nieko panašaus nebuvo. Nu kraują galima užuosti, bet pagrinde tai užsiuodžia prieskoniai, kaip kokio kalėdinio pyrago tešla, tokia su cinamono ir gvazdikėlio kvapeliu. Ir pjaustosi kaip koks šlapias pyragas:

 Photobucket

Spalvos realybėj ne visai tokios, bet mano virtuvinė lempa tik tiek sugeba išspausti.

Tai va, paruošimas toks: supjaustai 1 cm pločio gabalėliais ir kepi keptuvėj kol apskrunda. Tas “kol apskrunda” tai sunkiai suvokiamas dalykas, nes pudingas greit pajuoduoja ir iš spalvos to apskrudimo nepamatysi. O baksnojimas irgi nepadeda, nes paviršius traškus pasidaro tik šiek tiek pravėsus. Tai improvizacija buvo. Blogiausias dalykas, tai kad bais smirdž. Bent jau man. Tų prieskonių kvapas taip suintensyvėja, kad gartraukis nė velnio nepadėjo ir teko plačiausiai atidaryt langą. Antrąsyk kepant jau įvaldžiau techniką būt kuo toliau nuo keptuvės arba kuo arčiau lango ir nekvėpuoti gabalėlius apvertinėjant.

Photobucket

Kadangi mokykloj tokio žodžio kaip lingonberry mūsų nemokė (arba aš tiesiog neišmokau), tai maniau kad čia baisiai mandra man nežinoma uoga bus, bet iš tiesų tai paprasčiausios bruknės, kurias švedai labai mėgsta  ir su jom valgo viską – nuo blynų iki mėsos kukulių Ikea’oj. Kraujinis pudingas ne išimtis. Vien dėl to nusipirkau stiklainiuką. 16 kronų kaštavo, viską su jom valgau kad spėčiau stiklainiuką ištuštint iki išvažiuojant.

Be bruknių uogienės blodpudding valgomas su tarkuotom morkom ir kepta šonine. Aš, kadangi abejojau ar suvalgysiu tą juodulį, dar išsiviriau bulvių, kad blogiausiu atveju mano vakarienė nebūtų tik morkos. Šoninės neturėjau, bet būtų suėjus – patiekalas labai saldus ir po to žiauriai noris ko nors sūraus. Tai galutinis variantas gavos va toksai:

 Photobucket

Morkytės su česnakėliu – išsigelbėjimas nuo visiško apsalimo (nežinau ar toks žodis egzistuoja, nu kai labai jau saldu būna).

Photobucket

Čia dar nufotkinau kai antrą sykį valgiau, galvojau gal dienos šviesoj gražiau gausis. Baigėsi bulvės.

Verdiktas: naiviai tikėjausi kad tai nebus dar vienas į desertą panašus valgis. Man neįmanoma buvo suvalgyt trijų gabalėlių. Jau pradeda užknist kad čia viskas yra saldu (nors radau išimčių). Skonis keistas, lygtai valgytum pyragą-sausainį. Uogienė labai dera, morkytės irgi, nors kažin ar švedai jas be česnako valgo. Iš išorės trašku, viduj vos vos šlapia, to baisaus kepimo kvapo beveik nėra. Tik į dantis prilenda visur, kaip kokių kukurūzų dribsnių Kai antrąsyk valgiau net pakartot norėjosi, bet pirmąsyk tai visko neįveikiau – nu žiauriai saldu ir po to keistas jausmas skrandy, nesupranti ką čia suvalgei. Ir bulvės nebent dėl sotumo reikalingos, gerai ir be jų susivalgo, gal šoninės labiau norisi nei buvlių. Šiaip geras, visai užskaitau. Tik nepasakyčiau kad labai sotu, užtai turbūt pigiausias švediškas patiekalas.

Panašūs įrašai: