Svensk utmaning: semla

Vakar naktį ėjom su Maia į univerą, kur buvo transliuojami Academy Awards arba kitaip sakant – Oskarai.

Sakydama ėjom, tą ir turiu omeny, nes sekmadieniais antrą nakties autobusai čia nebevažinėja, o transliacija švedišku laiku prasidėjo 2:30. Su paskutiniu autobusu apie vidurnaktį atvažiavau iki Maios, kuri gyvena Skeppsbro student acommodation, pusiaukelėj nuo Raslatt iki universiteto. Nors turėjau vilties, jog nepatingėsim pradėt rašyt darbą research methods moduliui, bet visą laiką žaidėm kortom su jos kaimynais.

Einant į univerą nusprendėm kad reikia užsukti į degalinę kavos, nes šalta eiti ir šiaip reiks energijos visai nakčiai. Ir nors Maia dūrė pirštu į bandelę su cinamonu (kurį ji labai mėgsta, sakė irgi įvykdė cinnamon challenge), aš pasiūliau paragauti semlos. Kaip tyčia buvo likusios dvi.

Semla – tai tokia bandelė, kurių panašių mačiau ir pas mus. Niekuo jinai neypatinga – paprasta bandelė su daug riebaus balto kremo viduj ir šiek tiek marcipaninės masės. Palikau fotiką namie, tai darėm pikniką vidury gatvės ir fotosesija buvo atlikta su Maios smartphone’u po gatvės žibintu. Taigi atrodo semla štaip taip:

PhotobucketViena semla degalinėj – 21 krona, dvi – 28 kronos. Įprasta čionykštė kainų politika.

Abi nusprendėm, kad čia šiek tiek sumažintas variantas, parduotuvėj lygtais didesnes pardavinėja. O plakatuose ant kavinių išvis jos atrodo gigantiškos. Dėstytoja sakė, kad vienoj bandelėj yra apie 500 kalorijų. Jas valgo per užgavėnes arba kaip čia ta diena vadinasi – fettisdag (riebusis antradienis). Jei pagūglintumėt fettisdag, tai gūglas išmestų šitų bandelių paveikslėlių. Bet šiaip visada jas valgo. Švedai labai mėgsta konditerijos gaminius ir saldainius.

PhotobucketAš valgau.

Valgyt ją nepatogu – apžiot įmanoma, bet viskas trykšta per kraštus. Ir dar kol prieini tą marcipaninę dalį, kuri turbūt geriausia vieta visoj bandelėj. Nors nemėgstu marcipanų. :( Ir dar radau kažkokį lygtais riešutinį gabaliuką ar du. Galėtų daugiau būt.

Photobucket

Verdiktas: nieko gero. Kremas beskonis, marcipanai visai baika, pati bandelė nuobodi. Gerai, kad cukraus pudros užbarstyta, nes net nesaldu būtų. Kainuoja daug, išsiteplioji burną ir rankas ir dar bais kaloringa (nors čia gal ir pliusas). Maia’i irgi ne itin patiko, paskutinis jos kasnis keliavo atgal į maišelį.

O oskarai tai patiko, nors pirmoj pusėj labai striginėjo transliacija, bet pabaigoj geresnį tinklapį pajungė ir viskas buvo liuks. Ir laimėjo beveik visi mano favoritai. Grįžau namo septintą ir ėjau miegot. Ketvirtadienį bus quiz night tema Academy Awards, tai eisiu nugalėti.

Panašūs įrašai:

Svensk utmaning: sill

Svečiuojantis, o ypač ilgesnį laiką, tokioj šaly kaip Švedija, būtų gėda nepabandyti vietinio maisto. Ir nors daugeliui pirmiausia į galvą ateina mėsos kukulių variantas, bet aš žadu pamėginti įmantresnius patiekalus. Tokius, kokių kitose šalyse vargiai išeitų rasti ir kuriuos ne kiekvienas išdrįstų paragauti.

Per švedų kalbos paskaitą, kai ėjom temą apie maistą, dėstytoja sudarė “švedišką meniu” kurį rekomendavo visiems pamėginti, bent dėl įdomumo. Abejoju, ar išmėginsiu visą, bet bent dalį – tikrai.

Ta proga sukuriu kategoriją Svensk utmaning (Švediškas iššūkis), kurioje bus mano įspūdžiai, ragaujant šiuos patiekalus:

  • Sill – silkė (ne itin egzotiška lietuviams, skirtumas tik tas kad ji saldi)
  • Surströmming – irgi silkė, bet pūdyta (čia bus didžiausias iššūkis)
  • Blodpudding – pavadinimas kalba pats už save
  • Isterband – kažkokia dešra, praklausiau kai apie ją pasakojo
  • Bruna bönor och fläsk – čia irgi praklausiau, kažkas su pupelėm ir mėsa
  • Ostkaka – sūrio pyragas, tik pavadinimas juokingas
  • Pytt i panna – pjaustytos bulvės su svogūnais ir mėsa, ne itin įdomu
  • Semla – bandelė su daug riebaus kremo, šitos bandelės dieną pasirodo jau praleidau – reikėjo valgyt per užgavėnes

Pirmiausia išbandžiau tai, ką nusipirkau tikėdamasi įprasto, panašaus į lietuvišką, maisto – silkės. Variantų buvo visokių – su krapais, garstyčiom, dar ten kažkuo ko net nesupratau. Pasiėmiau su svogūnais. Va taip atrodo:

Photobucket

Kaštavo 10 kronų, jei gerai pamenu. Tas krapas šiaip pripieštas, jo viduj nebuvo.

Bajerį, kad jinai saldi, sužinojau tik paragavus. O ragavau kai neturėjau laiko pasidaryt ką nors normalaus valgyt – norėjau kažką užkąst prieš išbegant į kažkokį partį ar kur, neprisimenu, čia jau seniai buvo. Sugebėjau šiaip ne taip suvalgyt tris gabaliukus. Tada po kelių dienų dar sugebėjau suvalgyt du. Dar vėliau bandžiau valgyt trečiąsyk, bet po pirmo gabaliuko įkišau aš ją į šaldytuvą ir pamiršau. Nėra jinai iš tiesų tokia bjauri, bet tiesiog nu silkė su saldžiu sirupu, nesąmonė nu. Ir tokį keistą prieskonį turi.

Taigi šiandien bandžiau padaryt šitą bjaurastį valgomą.

Photobucket

Va tiek liko po mano ragavimų. Čia apie pusė viso stiklainiuko, kaip visada pačio skystymėlio daugiau nei žuvies. Spalvos nekoreguotos, rimtai tas sirupas violetinis. Gal svogūnai buvo raudoni.

Nuploviau aš ją, pabarsčiau druska, pipirais ir užpyliau citrinų sultim, nes acto neturiu ir nepirksiu nes neturėčiau kur paskui jo dėt.

Ir supjausčiau svogūną, kuris liko nuo bulvinių blynų (per užgavėnes kepiau, Maia iš amerikos vaišinau, jai patiko).

Photobucket

Kaip švedijoj pjausto svogūnus. Snargliai kažkokie, ne svogūnai.

 Photobucket

Kaip aš pjaustau svogūnus.

Užmerkiau visą šitą reikalą kol bulvės išvirė. Blemba, reikėjo ilgiau gal palaikyt, bet valgyt norėjau. Po poros minučių viskas vėl įgavo sirupo konsistenciją.

Photobucket

Galutinis variantas atrodė taip.

Uždėjau dar grietinės dėl sotumo, nes tos silkės čia ne kažikiek. Ar kas nors rimtai namuose valgo silkę su grietine? Aš tik restoranuose mačiau kad ją taip patiektų.

Verdiktas: nu vis tiek nesąmonė. Iš pradžių atrodė kad padėtis kontroliuojama, bet saldumas viduj vis tiek liko. Kai normaliai svogūno užkremti ir užglaistai viską grietine, net visai ir skanu. Bet paskutinį gabaliuką suvalgiau su džiaugsmu, kad jis paskutinis. Gal normaliai stipriai actu užmarinavus tą saldumą ir įmanoma permušt, bet vis tiek spėju liktų tas keistas prieskonis. Daugiau nepirksiu.

Ir dar pabaigai, noriu papasakoti, kad gavau siuntinį iš Lietuvos!

Turinys atrodė taip:

Photobucket

Keliavo ilgai, atsiėmiau tik vasario 21 dieną. Būčiau greičiau atsiėmus, bet iš pradžių nusiuntė nę į tą vietą, tai teko papildomai tris dienas laukt. Ačiū, kad atsiuntėt! Dabar galiu savaitę maisto nepirkt.

Nors iš tiesų jau daug ką suvalgiau. Šiandien pabaigiau keksiukus ir ananasinius saldainius. Vieną sūrį išmečiau, buvo sugedęs. O vakar pritepiau kalną sumuštinių, tai ir duonos nebėra, trečdalio mėsų irgi. Buvo Carlos atėjęs, planavom kelionę į Budapeštą, tai daviau paragaut sumuštinių su lietuviška duona (patiko, užtai Brie sūris – ne). Bandė mane išmokyti ispaniškai pasakyti “saulėgražų sėklos”, bet jau pamiršau.

Manau grįžus mokėsiu kažką ispaniškai suregzti, jau dabar moku kelis žodžius. Pvz. tengo que estudiar.

Panašūs įrašai:

Dar apie žmones

Ta proga, kad dvi savaites nebuvo naujo įrašo, šįkart pažadu ilgą, ir manau, vieną iš įdomesnių, įrašą.

Kaimynės

Kaimynes turiu dvi. Apie vieną – kinę – jau pasakojau. Su ja išvis nebendrauju, jinai kartais net nesisveikina, dažniausiai lindi savo kambary su savo vaikinu kinu, kuris AMŽINAI būna su pižama. Kiek šnekėjau su kitais studentais, visi nepatenkinti savo kaimynais kinais… Jie vieni iš netvarkingiausių (mano ne išimtis) ir su jais sunku bendrauti. Dauguma beje labai linkę išsigąsti – jei tyliau ateisi į virtuvę ir kinas tavęs nepastebės, tai kai pasisveikinsi ar šiaip kokį garsą sukelsi, didelė tikimybė kad kinas net pašoks iš išgąsčio. Ir dar pastebėjimas – kinai beveik niekada nebūna su visais kitais. Tikriausiai dauguma iš mūsų srauto negyvena Raslatt, nes aš jų tiesiog čia nematau nei sockertoppen, nei autobuse. Per vakarėlius (kad ir kur jie vyktų) ar klube irgi nematau. Nors per kinų kultūros dieną (čia tokios vyksta kiekvieną penktadienį) kinai labai maloniai bendravo ir šiaip puikiai viską puikiai paruošė.

Photobucket

Ką gavo kiekvienas per kinų kultūros popietę, nepatingėjęs pastovėti eilėje.

Grįžtant prie temos – kaimynų – jau mėnesį turiu antrą kaimynę, bet pamiršau apie ją parašyti (nors užsiminiau twittery). Jos vardas, jei gerai prisimenu – Fateha Sultana. Ji iš Bangladešo, bet neblogai šneka angliškai, nors ir su stipriu akcentu. Studijuoja čia magistrą, paskutinis semestras, tad paskaitų neturi. Neseniai grįžo iš savo Erasmuso Jungtinėj Karalystėj. Dažnai atsiveda draugų, daro skaniai (bet aštriai) valgyti, dažnai vidury nakties. Šiaip visai faina, nors ir nebendrauju su ja per daugiausiai, nebent kartu darom valgyt vienu metu. Nesiskundžiu, miela kaimynė, tik jos vaikinas mane gąsdina, nes labai baisios išvaizdos. Bet pataisė mikrobangę kai neveikė, tai irgi ne bėda.

Studentai

Na o dabar daug teksto apie žmones, su kuriais daugiausiai bendrauju. Dauguma yra iš mano fakulteto, kai kurie iš inžinerijos, bet gyvena Raslatt, tai matomės sockertoppen ar common room.

Photobucket

Carlos, Meksika (čia tas kairėj, nors popierinis ant mano galvos irgi vardu Carlos)

Carlos buvo vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susipažinau (neskaitant tų, kuriuos kartu atvežė iš universiteto, kai pasiėmėm namų raktus). Kadangi neturėjau interneto kambary, pirmą savaitgalį dažnai buvau sockertoppen, kur yra nemokamas wi-fi. Tą patį darė ir Carlos. Išgirdau, kad žiūri How I Met Your Mother – instant friend. Per pirmą vakarėlį susipažinom, paskui kartu patekom į Robin hood group, o dabar kartu mokomės Corporate Finance I. Jis suorganizavo ir dvejas meksikietiškas vakarienes. Žmogus, kuris atvažiavo čia ne šiaip pasėdėti ir paplepėti, bet nori kuo naudingiau išnaudoti laiką. Įstojo į studentų organizaciją, padeda organizuoti renginius, važiuoja į visas keliones ir dar prisigalvoja savų. Kartu mokėmės finansų mid-termui ir susilažinom kuris gaus geresnį pažymį (spėju kad abu labai vienodai parašėm). Susilažinau, nes jis buvo užrietęs nosį kad gaus gerą pažymį neskaitęs knygos, tad dėl tokio savo būdo (“man nerūpi kiti žmonės ir jų gyvenimai”) jis nepatinka didžiajai daliai čia esančių, ypač likusiems meksikiečiams. Visi meksikiečiai yra labai draugiški, laikosi ne tik patys drauge, bet lengvai susibendrauja ir su kitų tautybių žmonėmis ir nevengia jų pakviesti į visokius pasisėdėjimus. Pastebėjau kad Carlos niekada nebūna kartu, maniau kad čia tik iš jo pusės toks nenoras, bet pasirodo kad abipusė antipatija. Spėkit ar jam tai rūpi? :D

Photobucket

Petr, Čekija

Petr, nors save pristatinėja anglišku variantu Peter, irgi vienas iš pirmų žmonių, su kuriais susipažinau. Mus kartu atvežė į Raslatt, kartu bandėm surasti vietinį supermarketą. Studijuoja magistrą, tad čia bus tik tris mėnesius, kad spėtų grįžti namo parašyti ir apsiginti baigiamąjį darbą. Pirmom savaitėm daug laiko leidom kartu grupelėje, jis norėjo viską išbandyt (pvz. valgyti sniegą :D), visur važiuoti ir panašiai. Paskui vienu metu susirgo ir po to retai jį bematau kokiuose nors renginiuose, nes arba mokosi arba būna su kažkokiais kitais žmonėm, kuriuos pažįstu tik iš matymo.

Photobucket

Liam, Australija (bičas)

Štai australas, kuris pirmąsyk gyvenime pamatė sniegą ne šaldytuve. Nežinau ką apie jį pasakot, paskutiniu metu jo beveik nematau, o visus įdomesnius dalykus jau pasakojau ankstesniuose įrašuose. Jis vienas iš jauniausių, prieš porą savaičių šventėm jo 20-tą gimtadienį. Prikepėm hamburgerių, fri bulvyčių ir keksiukų. Padovanojom pagalvę su visų linkėjimais ir šiaip visokių smulkmenų iš IKEA’os, nes jis norėjo pasipuošti savo kambarį, kuriame vienintelė puošmena buvo Australijos vėliava. Vis pasijuokdavau iš jo kalbėsenos dėl akcento, ar šiaip pavadindavau jį dingo arba peidžy (nes jo pavardė Page). Ai, prisiminiau bajerį. Kažkam pasakojau apie Liamo gimtadienį ir tas žmogus sako: “o pala, Liam tai čia tas oranžinis australas”? (Paaiškinimas, nes nesimato nuotraukoj: jis ryžas.)

 

Photobucket

Kairėj jau minėtas Petr, dešinėj – vokietis Martin

Čia Liamo kaimynas, iš school of education and communication. Atvažiavo anksčiau nei reikėjo, tai pirmom savaitėm buvo su JIBS’ininkais, nes jo fakultetas dar nebuvo pradėjęs įvadinių savaičių. Iš pradžių toks keistas pasirodė, bet greitai įsiliejo į kompaniją ir įnešė neblogų juokelių. Su juo randam visokių bendrų dalykų, pvz. kartu paaiškinom istoriją apie “pavojingus” agurkus iš Ispanijos, nes kiti nebuvo apie tai girdėję. Jam patinka Salad fingeris ir elektroninė muzika. Ir jis turi turtingą žodyną (ir supranta nemažai švedų), bet angliškai šneka su stipriu akcentu, o kai išgeria tai dar labiau paryškėja ir pasikeičia kalbėjimo tonas, tarsi jis šauktų, o ne kalbėtų. :D Jis jau porą kartų buvo užtrenkęs savo kambario duris, taigi teko praleisti kelias naktis miegant virtuvėj ant grindų. Šiaip šitie trys – Petr, Liam ir Martin – toks Turbo 3, kurie krečia vieni kitiem bajerius (pvz. pribėrė Liamui į lovą spagečių, jis juos pastebėjo tik ryte) arba šiaip padaro bachūrų tūsą. :D

Photobucket

Iš kairės: Simone (Olandija) ir Manuela (Šveicarija)

Apie jas parašysiu kartu, nes nors bendraujam beveik nuo pat pradžių, nelabai yra ką įdomesnio apie jas papasakot. :D Simone viena iš tų žmonių, kurie atrodo kad tavęs nemėgsta, nors to akivaizdžiai ir neparodo. Kartais nesuprantu ar ji iš manęs šaiposi, ar nuoširdžiai ko nors paklausia. Manuela (ilgą laiką maniau kad jos vardas Emanuela) viena iš vyresnių ir dėl to labai pergyvena. Vieną vakarą klube verkšleno kokia ji sena, kad jai jau 24 metai. Šiaip ji labai juokinga, nors visada kalba labai protingai, bet daro juokingas grimasas kai bando prisiminti sunkesnius žodžius angliškai. O kai juokiasi, kartais išsprūsta kriuksėjimas, dėl kurio ji pradeda dar labiau juoktis. Abi jos laukia kada atvažiuos jų vaikinai jų aplankyti. Ir abi mėgsta organizuot ką nors kartu, pvz. surengė visą Liamo gimtadienio vakarą.

Photobucket

Iš kairės: Leni (Austrija) ir Colin (Vokietija)

Su šiais dviem susipažinau pirmom dienom, bet kurį laiką ne itin bendravom, nes daugumą laiko buvau su anksčiau išvardinta chebra. Dabar vėl dažniau pradėjom bendrauti ir labai dėl to džiaugiuosi, nes jie labai draugiški ir nepamiršta pakviesti kur nors kartu varyti. Kartais būna varom šešiese į parduotuvę, nors apsipirkti nori tik du iš mūsų, kiti tiesiog nenori sėdėti namie. Spėju, kad jie lengvai susibendravo, nes abu gali šnekėti vokiškai, ką kartais ir daro prie visų, nes Leni sunkiai sekasi šnekėti angliškai. Vieną vakarą sėdėjom common room ir dėl fono buvo įjungtas televizorius kuris rodė kažkokį žiemos sportą (kur slidininkai turi nučiuožti ir nušokti kuo toliau), tai Leni vis  gyrė ir pasakojo apie austrų sportininkus ir laukė jų pasirodymo. Colin tuo tarpu toks mėgstantis per dantį petraukti ar šiaip pajuokauti žmogelis. Vieną vakarą turėjom labai rimtą diskusiją apie ekonomiką ir jis buvo sukrėstas kad Lietuvoj žmonės uždirba kelis kartus mažiau nei Vokietijoj ir sakė man važiuoti į Frankfurtą dirbti. :D Atrodė kad jam net gaila manęs pasirodė, kad tenka gyventi tokiom sąlygom.

Photobucket

Sam, Australija

O čia dar jaunesnis australas. Šiaip nežinau ką apie jį papasakot, nors paskutiniu metu ir nemažai matau jį. Toks pasimetęs man jis, atsipūtęs kokių reta, apie nieką rimtai negalvoja, mielai prisijungia prie visų kurie ką nors sugalvoja veikti. Davė man patarimų kaip slidinėti per slidinėjimo išvyką, nors pats tą dieną pirmą sykį gyvenime stovėjo ant slidžių. Nemėgsta Inglorious Basterds, bet dievina Transformerius ir nežino ką reiškia terminas mid-term bei kas yra vardadienis. Nu toks keistas, bet nepiktybiškas. Vieną trečiadienį, kai palikau namų raktus pas Carlos striukėj ir jo pačio niekur neradau ir jau praradau viltį miegoti savo lovoj, Sam sako: tai jei ką, gali nakvot pas mane, aš miegosiu ant grindų. :D

Photobucket

Santiago, Meksika

Čia tai topinis bičiukas. Jau sakiau kad meksikiečiai labai lengvai bendraujantys, tai šitas tobulas pavyzdys. Pirmom savaitėm jam sunkiai sekėsi su anglų kalba, matėsi kad droviai bendrauja, labai stengiasi rasti tinkamus žodžius. Dabar visai kitaip – tik pradėk su juo kalbėt, tai nesustodamas pasakoja ką nors. Labai juokingas visom prasmėm. Kadangi aš paskutiniu metu juokiuosi kai jis amžinai kartoja klaidą sakydamas tarkim “more better”, “more stronger”, tai pradėjo mane vadinti “teacher”, kad kabinėjuosi, bet kartu ir klausinėja ar teisingai sako žodžius. Pvz. jis negali ištarti “sheet” kaip “šyt”, jam gaunasi “šit”. Arba “Florida” ištarė kaip “Floraida”, tai manau kad iš šito bajerio juoksiuos iki semestro galo. O kai jį kas nors prajuokina, tai jis negali nustot juoktis tokiu ilgu ir užkrečiamu juoku. Jis ir Jose (apie kurį bus toliau) sugalvojo atskristi į Lietuvą (ką ir padarė šį savaitgalį). Nežinau kiek čia suveikė mano pasakojimai apie savo šalį, bet padėjau jiem susiorganizuoti kelionę ir iš pasakojimų matau kad Santiago klausė visų mano patarimų ir šiaip pasakojimų. Pvz. užsiminiau kad Kaunas yra kebabų miestas, tai pačią pirmą dieną pabandė kebabo, norėjo įsitikinti ar ten tikrai kačių mėsa. Išmokiau jį sakyti “cepelinai” ir “į sveikatą”, bet paskutinę frazę jis painioja su “ich liebe dich” ir šiaip ispanų kalboj nėra v raidės, tai jam išeina pasakyti maždaug “ichbikata”.

Photobucket

Dešinėj Jose, kairėj nežinau kas, nors mačiau ją milijoną kartų :D

Štai ir Santiago draugas-kaimynas. Gimęs Meksikoj, bet mokyklą baigė ir studijuoja Amerikoj, Floridoj.  Studijuoja inžinerijos fakultete, tai sutikau jį tik po kelių savaičių sockertoppen. Turbūt būtume net ir nesusipažinę normaliai, bet kažką pradėjom šnekėt su juo ir kitais meksikiečiais ir kažkur nusisukau su kitais kalbėt. Jose, norėdamas mane prisikviesti (aišku vardo neprisiminė, o gal ir nesakiau), man spirtelėjo į koją ir aš sureagavau maždaug taip: “ei, kas čia per bandymas pakviesti merginą? aš tau ne futbolo kamuolys :D”. Tada pradėjom šnekėt ar Lietuvoj taip niekas nedaro su merginom, ir jis pamažu užsidegė noru pamatyti Lietuvą, nors ir sakiau nevažiuoti ten kai taip šalta. Jo atsakymas buvo: “bet aš noriu dabar! noriu aplankyti tokias šalis, į kurias paprastai žmonės nevažiuoja.” Jis laisvai kalba tiek ispaniškai, tiek angliškai, bet manieros meksikietiškos – daug gestikuliuoja ir panašiai. Net matosi kad truputį pasikeičia manieros, kai iš anglų kalbos pereina į ispanų. Santiago sako, kad jis ispaniškai šneka rimtu, gal net kiek piktu tonu, o Jose kalbėsena jam skamba kaip dainavimas. :D Čia ispanų kalbos tiek daug girdžiu, kad jau gimsta poreikis mokytis jos. Labai įdomu kaip jiem sekasi Lietuvoj, nesulaukiu kada grįš ir papasakos įspūdžius.

Photobucket

Justė ir Justine (Prancūzija)

Čia yra nemažai fainų prancūzų, bet tik pora gyvena Raslatt ir man labai gaila dėl to. Justine – viena iš tų, kurie čia negyvena, bet vis tiek nemažai laiko leidžiam kartu ir gerai sutariam. Ji žinoma kaip camera girl, nes visur pasiima fotoaparatą ir į feisbuką jau sukėlė per du tūkstančius nuotraukų iš buvimo čia. Labai faina panelė, su ja niekad nebūna nuobodu, visada turi ką pasakyti ir apskritai įdomus žmogus. Jinai mokosi keiksmažodžius įvairiom kalbom. Ir ne šiaip sau – kad suprastų, jei ją kas nors norės įžeist svečioj šaly galvodami kad ji to nesupras. Jau čia būnant jai pravertė švedų kalbų žinios. :) Važiuojant į klubą ji suprato kad šalia sėdintys švedai įžeidinėja mūsų kompaniją ir jinai jiems švediškai pasakė, kad supranta ką jie šneka ir kad liautųsi tai darę. :D Apskritai mergina su stipria nuomone ir savais principais, bet jei supranti jos požiūri ir susibendrauji su ja (o ji žmones arba myli arba nekenčia, nėra tarpinio varianto), tai supranti kad įsigijai tikrą draugą, jau spėjau tuo įsitikinti. :)

Photobucket

Maia, Hawaii, JAV

Last but not least, viena iš geriausių draugių – Maia. Neprisimenu kaip mes pradėjom bendraut, ji tiesiog buvo su mūsų kompanija per pirmas savaites, o paskui sužinojau kad kartu turim mano nekenčiamiausią kursą apie research methods. Randam daug bendrų temų, nors aš jų randu su kiekvienu amerikiečiu, užtenka pradėt šnekėt apie filmus ar muziką. Ji žiauriai juokinga, turbūt vienintelė iš čia esančių viešumoj elgiasi kvailai ir juokingai (kaip mes su Inga namie). Pvz. vaikščiojam parduotuvėj ir ji pradeda veblenti “blablablabla” kaip kūdikis, arba važiuojam autobusu ir ji atsisuka į mane ir žiūri žvairu žvilgsniu ir sako “i’m just giving you a creepy look”. Ir jai juokingos mano nesąmonės, kurių stengiuosi primažinti, nes manau kad žmonės čia nesupras mano elgesio ir nusišnekėjimų. Jinai labai pozityvi, pvz. kai atrašau sms “tai gerai, susitinkam už valandos ten ir ten”, jinai atrašo “fantastic!” ar kitu pozityviu atsakymu, tarsi būčiau pasakius kad ką tik radau maišą nemokamų saldainių. Gaila negalėjau įamžinti jos veido išraiškos kai ji išgirdo mano sms stoną (legen… wait for it… dary). :D Ir aš iš jos mokausi anglų kalbos, vis paklausiu ar teisingai tariu arba koks skirtumas tarp rock and stone. :D Ir visokių nesąmoningų žodžių išmokau, pvz. feisty, queef, handy-dandy, okie dokie artichokie ir pan. :D

Tiek apie žmones, neskaitant tų, apie kuriuos galiu pasakyt tik vieną-kitą sakinį, nors ir daug laiko kartu praleidžiam. Galėčiau dar parašyt apie čia esančius lietuvius, bet irgi nėr labai daug ką pasakot apie juos, o nemanau kad ir itin įdomu būtų. O apie švedus noriu gražų ilgą įrašą padaryt, tai dar kaupiu informaciją. :)

Ir pabaigai istorija, kaip mes su Maia kepėm keksiukus Liamo gimtadieniui. Iš pradžių nusipirkom reikalingus ingridientus, bet tam skyrėm per mažai dėmesio. Kodėl? Ogi kai grįžom pas Maia, pamatėm kad iš tešlos (pirkom tuos dėžutėse, kur sumaišai su vandeniu ir kepi) išeis tik 10 mažų keksiukų, o žmonių turėjo ateiti bent 16. Kadangi Maia gyvena Skeppsbro, o šalia esanti pardutouvė yra už 30min pėškom einant palei ežerą arba panašiai laiko autobusu, pradėjom ieškot kas iš čia gyvenančių galėtų paskolinti dviračius. Kai stebuklingu būdu (name gyvena tik 20 žmonių ir tikrai ne visi turi dviračius ar apkritai yra namuose) radom du laisvus dviračius (jau galvojom pasiimt neprirakintus ir palikt raštelį kad grįšim už 20min), aš pradėjau abejoti savo sugebėjimais važiuoti dviračiu snieguotu keliu. Tačiau viskas praėjo puikiai ir labai smagiai, net geriau nei važinėjant Lietuvoj, nes čia sudarytos geresnės sąlygos važinėt dviračiais. Nors ir nebuvo patogu važiuot su ilgu paltu ir snargliuota nosim, Maia juokino žmones važiuodama su sijonu, nepadoriai per trumpu važiuojant dviračiu. Taigi, užsipirkusios dar tešlos pradėjom kepti, o laikas iki vakarėlio pradžios vis tirpo. Maia kraipė galvą kodėl europoj į tokias dėžutes dar įdeda ir kremo (frosting), nes mes buvom pasiruošusios daryti savo kremą iš cream cheese ir cukraus pudros. Čia jau aš sufeilinau pasiūlydama dėti vanilinio cukraus pudros vietoj paprastos pudros ir vanilės esencijos. Gavos sušiktai stiprus vanilės skonis. Davėm paragauti atklydėliams į virtuvę, tai reakcija buvo tokia: “na iš pradžių tai labai skanu, bet poskonis toks kad reikia stiklinės vandens”. Bandėm taisyti padėtį, bet net ir sudėjus visą turimą cream cheese vis tiek kremas nebuvo valgomas. Laiko liko tik pora valandų, tad nusprendėm persikelti ir viską pabaigti pas mane, nes gimtadienį šventėm Raslatt, pakeliui nusipirkus naujų ingridientų kremui. Kadangi turėjom panaudoti dalį vanilinio kremo naujam variantui, o ir keksiukų viena skarda jau iškepė, susikrovėm likusią tešlą į kuprines, o skardą ir dubenį su kremu nešėm rankose (kas ir matosi nuotraukoj viršuj). Šitaip važiavom autobusu ir ėjom į parduotuvę, nes nebuvo laiko eiti pasidėti viską į namus ir grįžt apsipirkt. Dar dabar šaldytuve stovi maišas kremo, kurį nežinau kur padėt, nes jis vis dar valgomas ir visai skanus, o išmest gaila (valgiau jį kai mokiaus mid-termui :D). O tą baisųjį variantą užšaldžiau, juokiaus kad jei kada grįšim girti iš klubo, reikės pabandyt valgyt tokius vanilinius ledus. Baiginėjant keksiukus irgi neapsiėjom be prikolų: vienas keksiukas perlūžo per pusę ir jį sulipdėm sukišdamos žvakutę į vidų, kuri sujungė keksiuko viršų ir apačią. O benešant keksiukus į kitą pastatą, kur vyko šventė, Petr sugebėjo du iš jų numesti ant žemės. :D Visa keksiukų gamyba užtruko apie keturias valandas su visais pasivažinėjimais, bet buvo verta. Juokėmės, kad po kelių metų sakysim “o prisimeni tą kreizi dieną Švedijoj, kai kepėm keksiukus?”.

Panašūs įrašai:

Apie šiukšlių rūšiavimą

Švedija yra LABAI ekologiška šalis, sunkiai sugalvočiau ekologiškesnę. Taigi ir mums, užsieniečiams, tenka gyventi ekologiškiau nei įprasta ir tai darom rūšiuodami šiukšles. Tiesa, kai kurie tiesiog meta viską į vieną maišą nesukdami galvos, ir kiek pastebėjau nedaug kas rūšiuoja viską taip, kaip reikėtų, nors už taisyklių pažeidimus rašo, jog gresia 600 SEK bauda. Nors negirdėjau jog kas nors būtų nubaustas, bet jau pirmom dienom perskaičiau visus lankstinukus, kuriais mus aprūpino, kaip ką daryti ir jau gana neblogai susigaudau visoj sistemoj.
Šiukšlių konteinerius čia atstoja tokie nameliai, kurių viduje sustatyti konteineriai, o šiukšlės į juos patenka per dureles-liukus.
Photobucket

Turbūt pagrindinis skirtumas nuo lietuviško rūšiavimo, tai kad Lietuvoj turim tris konteinerius (pataisykit jei klystu) – popieriui, stiklui, metalui ir plastmasei, na ir vieną bendrą. Tai čia jų gal dvigubai daugiau. Į skirtingus konteinerius eina spalvotas ir permatomas stiklas, laikraščiai/žurnalai nekrenta ten pat kur popierinės atliekos. Plastmasė irgi skirstoma į dvi rūšis. Yra ir konteineris baterijoms.

Photobucket

Čia – du dažniausiai lankomi langeliai: buitinių atliekų, kur eina viskas ko nesurūšiavai, ir maisto atliekų, kurias reikia mesti į popierinius maišelius. Juos nemokamai duoda visiems Raslatt gyventojams.

Photobucket

Aišku, visas skardines, butelius, pakelius ir kt. reikia išplauti, tai dar niekad taip kvailai nesijaučiau plaudama šiukšles. Kaip ir maniau, nuomos mokestis kiekvieną mėnesį čia toks pat – nesvarbu kiek elektros išdegini ar vandens nuleidi, tai ir plaunu viską nesukdama galvos. :) Dar tik vieną kartą ėjau rimtai išnešt šiukšlių, tai visai smagu buvo mėtyt viską į skirtingus langelius. :D Pirmom dienom buvo labai sunku susigaudyt, pvz. arbatos pakelis tai iš trijų skirtingų dalykų sudarytas, neardysiu gi. :) Bet dabar jau įsivažiavau, o dėl visokių smulkmenų nesuku galvos ir metu į bendrą buitinių atliekų krūvą.

Dar vienas skirtumas – čia superkami ne tik stikliniai buteliai, bet ir plastmasiniai bei skardinės. T.y. nusipirkai kolos, tai ir depozitą palieki (1-2 kronas). Didesnėse parduotuvėse yra langeliai, kur automatiškai susiurbia tavo butelius/skardines ir išmuša čekį, kurį gali išleisti toje parduotuvėje. Kiek pastebėjau, tai nelabai kam čia rūpi tie depositai, niekas po vakarėlių savo skardinių nesusirenka kad susigrąžintų sumokėtus pinigus. Užtat tie, kurie netingi, išsineša visas šiukšles. Mūsų vyrukai jau po dviejų vakarėlių išnešė kelis maišus šiukšlių, sakė dabar turi ~240 kronų vertės čekius. :)

Panašūs įrašai:

Apie universitetą

Kadangi jau trečia savaitė kaip turiu normalias paskaitas, metas truputį ir apie univerą bei paskaitas papasakoti. Šįkart bus nemažai nuotraukų.

Universitetas

Jonšiopingo universitetas – vienas iš trijų privačių Švedijos universitetų, kuris pritraukia daug studentų iš visų šalių, ir iš visų Švedijos kampelių. Universitetas susideda iš keturių mokyklų, kurias aš bloge įvardinu kaip fakultetus, kad būtų suprantamiau:

  • Jonkoping International Business School, sutrumpintai JIBS – maniškis
  • School of Education and Communication
  • Jonkoping School of Engineering
  • School of  Health Sciences

Photobucket

University Services šalia mūsų fakulteto ir truputukas dviratukų. Pirmas taškas, kurį aplankiau atvykus.

Beveik visi studentai, su kuriais leidžiu laiką, yra iš JIBS, bet paskaitose sėdi maždaug 60% švedų, o likę – užsieniečiai (tiek pastovūs studentai, tiek mainų programos). Kaip iš pavadinimo matosi, pas mus yra daugiausiai užsieniečių, per įvadines savaites ryškiai matėsi studentų skaičiaus skirtumas: iš mūsų fako buvo trys komandos, iš visų kitų fakų iš viso keturios komandos.

Photobucket

Iš kairės: bibliotekos kavinė, School of Engineering ir JIBS. Ir termometras-laikrodis, į kurį visi atkreipia dėmesį. Aš vis pasijuokiu iš amerikiečių – dauguma net nenutuokia kokią temperatūrą jis rodo, tik viena mano sutikta amerikietė sugeba mintinai perskaičiuoti iš celcijaus į farenheitą.

Fakultetas ŽIAURIAI didelis, pastatas šešiaaukštis ir nors nemažą dalį užima foje bei erdvės mokymuisi (koridoriuose daug stalų su kėdėm/sofom, kur visi arba laukia dėstytojų, arba mokosi, arba valgo). Visgi neįsivaizduoju kam tiek patalpų, kadangi paskaitos vyksta visą dieną (kartais iki aštuonių vakaro) ir labai abejoju ar visada būna užpildyta bent dauguma auditorijų. Prisiminus mūsų mažutį Ekonomikos ir vadybos fakultetą Kaune, tai grįžus klaustrofobija gali apimti. :)

Photobucket

Čia vaizdelis pasisukus 180 laipsnių – dešinėj ta pati bibliotekos kavinė, o prieky – School of Education and Communication. Dedu šią nuotrauką, nes į šitą fakultetą įeinu beveik kiekvieną dieną. Kodėl? Einant nuo autobusų stotelės į fakultetą ir nenorint daryti lanksto, reikia pereiti visą šį pastatą, kad pasiekčiau šį kelelį link JIBS.

Photobucket

Mano kasdienis kelias. Čia vyko Night Mission ir čia einam žiūrėti filmų kiekvieną antradienį.

Photobucket

Pirmas dalykas, pasitinkantis tik įėjus į JIBS. Kadangi užrašų nėra daug, nustebau radus mūsiškį. :)

Photobucket

Įėjus kairėje yra ši mėlyna siena. Pabandykit komentaruose atspėti su kokiu filmu (ar jo režisierium) čia viskas susieta. Atspėjusiam pažadu prizą. Pačiam viršuj – skaičiuojama kiek žmonių yra lipę šiais laiptais. Tipo istoriją kuriame šiandien. :)

Photobucket

Štai čia kelias, kuriuo taipogi einu beveik kasdien. Jis veda į kelias didžiąsias auditorijas ir fakulteto kavinę. Ant sienų prikabinėta visokių nuotraukų, yra žemėlapis su universitetais-partneriais bei sąrašas žmonių, studijavusių čia praeitą semestrą per mainų programas. Iš Lietuvos buvo tik viena mergina kiek mačiau. :) Atkreipkit dėmesį kaip viskas spalvota ir šviesu, nežinau kaip kituose univeruose (nu VDU dar normaliai), bet KTU tai visas interjeras depresiją keliantis. :(

Kavinėj dauguma perka tik užkandžius ir kavą/arbatą (žiauriai pigu, puodelis kainuoja 5 SEK, t.y. mažiau nei 2lt, o pasirinkimas arbatų didesnis nei Mio Cafe, o ir kava normali), kadangi yra atskiros erdvės su šaldytuvais, mikrobangėm ir kriaukle, tad studentai dažnai atsineša savo maisto. Spėčiau kokie 90% studentų valgo savo maistą, o ne perka čia paruoštą. Nes pigiau kokius 2-3 kartus. :)

Paskaitos

Čia dalykas, kuriuo pakolkas esu labai nusivylus. Kiek skaičiau pasakojimų internete, tikėjausi visai kitokio darbo paskaitų metu.

Čia semestras skeliamas į dvi dalis – ketvirčius S1 ir S2. Vieni moduliai dėstomi vieną ketvirtį, kiti kitą. Mokytis galima tik 4 dalykus per semestrą (papildomai galima imti nebent švedų kalbą), taigi dauguma turi du modulius per ketvirtį. Tvarkaraštis nėra stabilus – kiekvieną savaitę paskaitos vyksta vis kitą dieną ir kitu laiku, bet pačių paskaitų žymiai mažiau. Jei namie turėdavau per savaitę kaip minimum dešimt paskaitų po 1.5h, tai čia per savaitę turiu kokias 6-7 paskaitas, kurios trunka 2-3 valandas, įskaitant pietų pertrauką, o kartais ir trumpiau. Tik bėda, kad kartais paskaitos kertasi ir tenka atsirinkti į kurią labiau verta nueiti.

Dabar mokausi Corporate Finance 1, Research methods ir Swedish 1.

Per Corporate Finance viskas tas pats, ką jau seniai praėjau KTUne, bet einam nuodugniau ir labai iš lėto. Visą paskaitą ėjom kokie būna įmonių tipai ir ką daro vadovai, kitą paskaitą nagrinėjo balansą ir pelno(nuostolių) ataskaitą, kartais sprendžiam uždavinius. Uždaviniai irgi ne tokie hardcoriniai kur lenteles ir grafikus reikėtų braižytis. Nepasakyčiau kad dėstymas labai skiriasi nuo to ką darom Kaune – dėstytojas rodo skaidres ir pasakoja sutrumpintai tai, kas parašyta knygoj (kuri beje sušiktai stora ir brangi, ir ją teko pirkti), kartais užduoda klausimų ir aišku atsakinėja kokie du studentai iš auditorijos. Pradžioj dar bandau klausyt, bet po kokio pusvalandžio pasidaro taip nuobodu kad įsijungiu internetą ir skaitau delfi arba 9gag. Tiesa, sakė ankstesniais metais apie 65% kurso neišlaikė egzamino, nes neskaitė knygos. Na ir aišku todėl, kad čia egzas vyksta 3-5 valandas, ir per jį klausinėja visokių smukmenų, o ne esmės, bei reikia nagrinėti keliolikos puslapių case studies. Dabar sakau – challenge accepted. Nes manau kad tą procentą numuša atsipalaidavę užsienio studentai ir jauni švedukai. Geriausia buvo, kai dėstytojas parašo formulę:

(1+0.05)^1/2=… (čia skliaustai pakelti 0.5 laipsniu)

ir klausia ar suprantam ką reiškia tas pakėlimas, kad čia tas pats kas ištraukti šaknį. Žinau, kad tik dalis supras kodėl tai juokinga. :D Prisiminus kokius mes diferencialus KTUne pliekėm ir grafikus su exceliu braižėm… Čia kaip vairavimo instruktoriui parodyt į spidometrą ir paklaust ar supranta ką tie skaičiai reiškia. :)

Research methods yra turbūt vienas neįdomiausių kursų kokį galėjau pasirinkti. Pliusas, kad jis vyksta internete ir nebūna paskaitų. Dar pliusas, kad nėra testų ir egzaminų. Atsiskaitymai – rašto darbai: du individualūs, du grupiniai. Ir iš jų net nebūtina gaut teigiamo (teigiamas balas čia yra 60%, man taip juokinga kai pusė KTU ekonomistų kurso vos išsteni penketą), užtenka bendroj sumoj surinkti 60 taškų iš 100. Taip išėjo, kad prie modulio prisijungiau vėliau nei reikėjo, nes negavau jokių prisijungimo duomenų ir pamačiau kad pirmą darbą reikia pristatyti iki šios dienos vidurnakčio. Vakare šiaip ne taip išgimdžiau du puslapius teksto apie demarkacijos problemą (čia tipo kur yra riba tarp mokslo ir pseudo mokslo, nežinau kaip tai susiję su ekonomika, bet reikėjo rašyt apie astrologijas, homeopatiją ir pan nesąmones, maniau išprotėsiu, nes priminė pirmo kurso filosofijos modulį). Net neįsivaizduoju kiek gausiu. :)

O įdomiausia pakolkas mokytis švedų kalbos. Čia bent jau kažką išmokstu. Paskaitos vyksta įdomiai, dėstytoja ne tik moko gramatikos, skaitymo ar žodžių, bet papasakoja apie tokius dalykus kur ir kada geriausia važiuoti slidinėti, kas yra ir kaip pamatyti šiaurės pašvaistę. Visada būnam pakviečiami prie lentos įvairioms užduotims, šiandien kol rašėm, dėstytoja paleido dainą ir po to turėjom atspėti kas čia per grupė (buvo The Cardigans, jie kilę iš Jonšiopingo). Ir studentai daug aktyviau dirba per paskaitas, klausinėja įvairių smulkmenų ir lygina su kitomis kalbomis, gal tik išskyrus vieną tundrą meksikietę su kuria man teko jau dukart šnekėt. Nors turim vadovėlį, jis skirtas asmeniniam mokymuisi, per paskaitas dėstytoja prigalvoja užduočių, kurias darom žodžiu ir tik retais atvejais – raštu. Manau per pusę semestro išmoksiu švediškai daugiau nei per penkis metus rusų kalbos mokykloj. Pradžioj kalba atrodė labai sunki, iš skambesio primena vokišką estų kalbos versiją, bet ausis jau priprato ir manau net gana gerai pamėgdžioju akcentą. Bet kai užsieniečiai šneka švediškai, beveik nesuprantu, nes kiekvieno akcentas skirtingas. Šiaip gan sunku įsivažiuot, nes šimtas metų praėjo nuo to laiko, kai pradėjau mokytis kokią nors kalbą nuo nulio. Ir šiaip nemoku daugiau nieko be anglų. :D Kalbant apie anglų, tai suprantu beveik visus, tik su australais sunkiau, jų turbūt visi prašo pakartot antrą kartą. :) Keista mokytis užsienio kalbą angliškai, po paskaitų tampa taip lengva angliškai kalbėt…

Čia irgi gan juokingas nutikimas buvo. Pirmą paskaitą, kai mokėmės kaip tarti švediškus garsus, reikėjo savo kolegai pasakyti savo pilną vardą, kad jis pabandytų parašyti, o klaidas taisyti tik kalbant, naudojant švediškus garsus, o ne angliškus. Mano vardą austras Thomas parašė beveik be klaidų, o paskui sako: “buvo gana lengva, bet jei būtum aiškinus kaip kirilica parašyti, tai būtų žymiai ilgiau užtrukę.”

Biblioteka

Photobucket

O čia tai dalykas, kuriuo universitetas didžiuojasi. Sako, kad tai didžiausia verslumo (entrepreneurship) biblioteka pasaulyje, kaip ir akcentuoja kad entrepreneurship kursai čia geriausi Švedijoje.  Biblioteka nesveikai didelė, kelis kartus didesnė už KTU ir VDU kartu sudėjus. Pagrinde mokslinė literatūra ir knygos moduliams, bet yra ir vaikiškų knygų skyrelis. Sakėm, pabandysim paskaityt ką nors, kai daugiau švedų kalbos pramoksim.

Photobucket

Vaizdas iš jaukaus kampelio trečiam aukšte.

Čia galima įeiti 24/7, jei turi Jončiopingo universiteto pažymėjimą. Žmonių čia visada yra, tiek prie kompiuterių, tiek sėdinčių ir kažką rašančių. Nors dar tik pradžia semestro ir jokių atsiskaitymų nėra (nebent vienas kitas rašto darbas), bet nuolat rasi prie stalo kažką įnikusį į knygas. Kuo giliau tarp lentynų eini, tuo tyliau privalai būti. Pastatyti ženklai pvz. “whispering zone” ties maždaug viduriu arba “quiet zone” pačiam gale. Gaila tik, kad knygas išduoda vos 14 dienų. Aš kaip lėta skaitytoja, nežinau ar spėsiu perskaityt. O vadovėlius išduoda tik dienai ir ima už tai 50 SEK mokestį.

O pabaigai video kokia kieta čia sistema norint pasiimti/grąžinti knygą:

 

Panašūs įrašai:

Apie įvadines savaites (2)

Antroji įvadinė savaitė prasidėjo gan nykiai. Pirmadienį nebuvo suplanuota jokių renginių, ir nors jau prasidėjo paskaitos, teturėjau tik įvadą į švedų kalbą, per kurį tik sutikrino studentų sąrašus ir pardavinėjo vadovėlius. Ta proga, kad nieko nereikėjo veikti, pasidarėm prabangią itališką vakarienę dar nelankytoje studentų gyvenamoje vietoje – Tenhult. Tai didelis namas, kuriame gyvena 20 studentų, kiekvienas turi atskirą kambarį, tačiau visi dalinasi virtuve ir valgomuoju. Čia turbūt vienintelė vieta, kur visi visus pažįsta, nes iš karto pajutom vietinių gyventojų žvilgsnius ir klausimus, ar mes naujai įsikėlėm ar tik svečiuojamės. Po lazanijos žaidėm pictionary – kaip šarados, tik reikia nupiešti žodžius savo komandos draugams. Kodėl mes Lietuvoj šito nežaidžiam? Reikia ištaisyti šitą klaidą.

Antradienis buvo ypatinga diena – pagaliau atsidarė studentų klubas Akademien. Jame vyko žaidimas, į kurį norint patekti reikėjo pirkti bilietą. Į bilieto kainą (50 SEK) įskaičiuoti du gėrimai (alus/sidras) ir antsiuvas. Žaliuosius kombinezonus šią savaitę galėjo įsigyti visi norintys studentai, tad ir antsiuvų visi laukė, kad galėtų pradėti kaupti savo kolekciją. Kadangi šiemet mūsų tema yra Disney pasaulis (kaip sakiau mūsų fakulteto komandos yra Robin Hood, Pocahontas ir Aladdin, o kituose fakuose visokie Little Mermaids, Jungle Book ir kt.), tai ir šiųmetiniai antsuvai yra tokios tematikos.

Photobucket

Antsiuvas ant mano delno, o ne kombinezono, nes jo nepirkau –  manau, galiu 300 SEK išleisti ir protingiau.

O pats žaidimas vadinasi Caps. Papasakosiu kaip vyksta, nes keista, jog negirdėjau kad Lietuvoj jį kas nors žaistų (o verta). Žaidėjai susėda ratu (lotoso poza) ir rato vidury sustato ratu savo plastikines stiklines su gėrimais (nepilnas, po maždaug 50-100ml). O į patį vidurį padedama dar viena stiklinė, į kurią kiekvienas įpila po truputį savo gėrimo (nesvarbu jei visi geria skirtingus gėrimus). Kai pasiruošiama, kiekvienas paeiliui meta butelio kamštukus į vieną iš stiklinių. Mesti galima neatkėlus alkūnės nuo kelio. Jei pataikai į savo stiklinę – ją išgeri (ir aišku iškart vėl pripildai). Jei pataikai į kieno nors kito stiklinę – jis turi atsakyti pataikydamas į taviškę. Jei pataiko – tu vėl turi pataikyti į jo. Taip tol, kol vienas nepataiko ir turi išgerti savo stiklinę. Jei pataikai į vidurinę stiklinę – išgeri viską, kas yra joje (o tai dažniausiai būna skirtingų gėrimų mišinys… SKANAUS). Jei niekur nepataikai, tuomet tiesiog kito žaidėjo eilė. Žodžiu, smagus žaidimas. :)

Po Caps, kadangi klubas užsidarė, kad sutvarkytų patalpas vakarui, mes persikėlėm pas vieną iš Fadderių preparčiui. Kiekviena grupė per įvadines savaites gavo nemokamų gėrimų, tad šįkart buvo mūsų diena. Juokėmės, kad sidras išėjęs iš galiojimo 2010 rugsėjį, bet vis tiek nepalikom pilnų skardinių. Tad po preparčio grįžom į klubą dar nespėjus praeiti laimingai valandai, kai įėjimas nemokamas. Daug buvom girdėję apie Akademien (net paskaita apie tai buvo univere) ir nenusivylėm, nes viskas buvo kaip ir tikėjomės, jei ne geriau. Bet plačiau apie klubą bus tolimesniuose įrašuose.

Trečiadienis. Svarbi diena, kadangi vakare buvo viso univero talentų šou, kur kiekviena komanda turėjo paruošti pasirodymą, kuris buvo vertinamas Sexkreation komisijos. Dauguma buvo šokiai, tarp jų ir mūsiškis – šokom švedišką šokį Små grodorna ir šios dainos žodžiai buvo pirmas dalykas, kuris išmokau švediškai. Šokį lydėjo vaidinimas kaip mes strėlėm sušaudom aladinus ir pokahontas ir šokam pagal dažniausiai čia grojamą dainą  Avicii – Levels. :D Renginys buvo iš tiesų didelis, netgi buvo pakviesta kažkokia vietinė grupė, kuri man skambėjo pobaisiai, kol neužgrojo Muse dainos. Visą vakarą salėje aidėjo skanduotės, skirtos pašiepti kitas komandas arba kitus fakultetus, tai dar vienas iš dalykų kuriuos pirmiausiai išmokau švediškai. :D Gaila, kad pas mus univeruose tokių dalykų nebūna, nes čia viskas buvo daroma juoko forma, bet kovingai, ne taip kaip Žalgirio fanai prieš Ryto su ryžom skanduotėm ir pripučiamom lėlėm. :) Tiesa, įdomus faktas – šis renginys vyko medicinos mokslų fakultete ir tai yra vienintelė vieta visam universitete (neskaitant baro kuris veikia kartą per savaitę), kurioje oficialiai leidžiama vartoti alkoholinius gėrimus. :)

Ketvirtadienį buvo paskutinė diena, kai visi galėjo pakovoti dėl geriausios komandos titulo – vakare vyko Night Mission. Kiekviena komanda turėjo sąrašus su užduotim, kurias reikėjo įvykdyti ir staliuką su komisijos nariais iš Sexkreation, kuriems tas užduotis turėjo pristatyti. Pradėjom ~19h, turėjom užbaigti iki vidurnakčio. Atrodo laiko marios, bet užduotys buvo ne iš lengvųjų, tad paskutiniai iš mūsų išėjo apie 23h. Daug užduočių buvo kūrybinės, pvz. nufilmuoti Liūto Karaliaus įžanginę sceną, padaryti iš žmonių šypseną ir ją nufotografuoti, sukurti poemą apie kažką, nusiųsti nešvankią sms žinutę duotu numeriu ir panašiai. Didelę dalį užėmė užduotys, kai reikėjo atnešti kokį nors daiktą, pvz. pokerio žetoną, varlę, kvitą už tam tikrą skaičių priduotų skardinių, vištą, ką nors pagamintą Šveicarijoj, žmogų iš Ekvadoro ir daug kitų dalykų. Taip reikėjo parodyti visokių įdomių: moterį su plaukuota pažastim, 4 different types of balls (palieku angliškai, suprantantys pagaus kampą :D), išradingiausią būdą kaip užmauti prezervatyvą, nuotrauką su kuo daugiau skirtingų universiteto kombinezonų. Daug taškų buvo galima užsidirbti per pasirodymo užduotį, kai reikėjo pagal pasirinktą dainą atlikti šokį su lip-sync (nežinau kaip verčiasi). Mūsiškiai, o po jų ir dauguma kitų, ne lip-sync’ino, bet išsirenginėjo. :D Galite pasijuokti iš jų video žemiau.

Kelios užduotys nepelnytai susilaukė mažiau publikos dėmesio. Viena iš jų – su burna ištraukti iš miltų dubens paslėptą daikčiuką, prieš tai panardinus galvą į vandenį. Labai juokiausi, tad spėjau nufilmuoti tik pabaigą.

Kita užduotis – su paspirtuku kuo greičiau nuvažiuoti pirmyn atgal per visą fakulteto vidų (kuriame vyko renginys). Laimėjo bičas, kuris važiuodamas pirmyn sugebėjo pamesti šalmą, bet grįžtant nesustodamas pakėlė jį nuo žemės ir užsidėjo atgal. :)

PhotobucketVakaro eigoje taip pat gavome ir dar vieną antsiuvą, šįkart jau padoraus dydžio.

Pabaigoje dar kažkas užprikolino ir paslėpė mūsų komandos vėliavą. Visos užkniso jos ieškoti (kuri buvo paslėpta tarp kitos komandos daiktų, kur tikrai nebūtume knisęsi), tad dauguma išsiskirstė dėl energijos trūkumo ar alkoholio kraujyje poreikio. Pabaigoje likom gal septyniese, įskaitant fadderius. Tarp mūsų buvo trys bičai, tad tapo daug lengviau įvykdyti paskutinę užduotį – visiems komandos bičams nusiskusti kojas. Kai tai įvykdėm (tiksliau jie įvykdė), pagaliau patraukėm namo.

Penktadienis – Welcome Dinner diena. Nors tai buvo skelbiamas kaip svarbus ir vertas sudalyvauti renginys, bet iš tiesų tai tik prabangi vakarienė už 120 SEK su oficialiais drabužiais. Be valgių ir kelių ne itin įdomių pasakojimų bei pristatymų nieko daugiau neįvyko ir iškart po to buvome išprašyti iš klubo, kad spėtų paruošti patalpas vakarui (kaip buvo ir po Caps). Tai išėjau, atsistojau per metrą nuo durų, palaukiau 15 min. ir vėl įėjau. Švedija… Tad likusi vakaro dalis buvo eilinis pasibuvimas klube, skirtumas tik tas, kad visi buvo prabangiau pasipuošę, kai kurių žmonių net neatpažinau, nes jau taip buvau įpratus matyti juos su žaliais kombinezonais ir baltom maikėm. :) Tai buvo paskutinė kick off savaičių diena, po kurios fadderiai tapo draugais, sumažėjo renginių, neva prasidėjo mokslai ir t.t.

Šeštadienis kalendoriuje buvo įrašytas kaip “Akademien is open” diena, bet spėju žmonių ten apsilankė mažai, kadangi mūsų gyvenvietėj Raslatt, jau minėtame namelyje Sockertoppen vyko Welcome party su balionais, pasamdytais dj’ais, svečių sąrašu ir netgi apsauginiais. Bet aš ten ilgai nebuvau, nes buvo mažai žmonių, kuriuos pažinojau ir šiaip jautėsi visos savaitės nuovargis. Prieš tai dieną australas Liam (tas pats kur norėjo palaižyti ledą), gyvenantis su vokiečiu Martin, pasikvietė vakarienės švediškų mėsos kukulių su ryžiais. Nebūtų čia ko pasakoti, jei ne desertas, kuris jiems šovė į galvą vos pradėjus temti, kai iškrito nemažai sniego. Desertas buvo… lėkštė sniego gniūžčių. Aš su amerikietėm juokėmės, bet kiti valgė sniegą paskanindami uogiene arba jogurtu. Sakė, patiko.

Photobucket

Panašūs įrašai:

Apie įvadines savaites (1)

Nors paskaitos prasidėjo tik sausio 16 d., jau nuo 8 d. turėjom dvi įvadines savaites – kick off weeks. Beveik kiekvieną dieną vyko įvairiausi renginiai, vakarėliai, kurių dauguma buvo organizuojama studentų asociacijos arba mūsų fadderių. Tiesa, įdomu, jog mūsų fakulteto (JIBS) studentų asociacijos komiteto pavadinimas yra Sexkreation. :)

Pačią pirmąją dieną, po įvadinių paskaitų turėjom eiti į lauką ir žaisti winter games. Bet kadangi sniego nebuvo nė kruopelytės, atsakinėjom į klausimus apie Švediją, o paskui darėm tokias nesąmones kaip “kuri grupė atliks užduotį greičiausiai”. Kai sušalom, ėjom į universitetą žaisti susipažinimo žaidimų. Labai stengiausi įsiminti daugelio vardus ir galiu pasakyti, kad man pavyko. Už tai beveik nežinau jokių vardų iš kitų grupių, nes dabar, po dviejų savaičių, jau net nepatogu klausti to. :D O vakare turėjom vakarėlį sockertoppen. Beje, geriausias dalykas vakarėliuose – boombox – grotuvas ant ratukų kaip lagaminas, prie kurio prisijungia ipodas.

PhotobucketNėra patogesnio būdo visur su savim turėti lengvai transportuojamą muzikos grotuvą. :)

Antradienį po įvadinių paskaitų buvo suplanuotas filmų vakaras. Jis vyksta kiekvieną savaitę School of Education and Communication, kadangi jie turi labai didelę salę su visa reikiama įranga. Tiesa, niekas nežinojo koks filmas bus rodomas. O tai buvo Let The Right One In – švediškas filmas apie vampyrę mergaitę. Aš jau buvau mačius, bet pasilikau pažiūrėt antrą kartą. O kiti buvo sutraumuoti, išgąsdinti, arba prajuokinti. Po to fadderiai vis atsiprašinėjo kad visiems teko žiūrėti tokį filmą. :)

Trečiadienį nieko ypatingo neveikėm. Teko keltis anksti ryte, kad susirinktume patvirtinti savo pasirinktų dalykų, o po to klausėm paskaitos apie IT services ir kaip naudotis universiteto paskyrom ar šiaip tokiais dalykais kaip printeriai ar panašiai. Buvo taip nuobodu, kad į galą beveik užmigau. Užtai vakare viename iš universiteto pastatų – Student House Books and Coffee – buvo Quiz Night, panašiai kaip mūsų protų mūšis. Bet kadangi tai buvo pirma šių mokslo metų savaitė, tai turėjom sutrumpintą variantą. Tema buvo filmai-serialai, tad žinojau beveik viską, kadangi beveik visi klausimai buvo itin legvi, pvz. kaip vadinasi naujausia X-Men dalis arba kokiame garsiame seriale vaidina Jason Seagel. Bet vis tiek nelaimėjom, nes viena komanda sugebėjo atsakyt į visus 16 klausimų, kai mes nežinojom dviejų. Po to dauguma studentų patraukė į Vilhemsro bendrabutį, kur turėjo vykti dar vienas vakarėlis. Buvo smagu, tik kadangi Švedijoj daug taisyklių ir visi jų laikosi, po vienuoliktos valandos atėjo apsauginis ir paprašė per pusvalandį visų, kurie čia negyvena, išeiti. Deja, paskutinis autobusas turėjo atvažiuoti gerokai vėliau, tad apie šimtas žmonių stovėjo apie pusvalandį stotelėj ir baiginėjo savo gėrimus ir bandė sustabdyti pravažiuojančias mašinas. :D Ir įsivaizduokit kaip toks tuntas tilpo į vieną įprasto dydžio autobusą. :)

Ketvirtadienį teko iškęsti dar keletą neįdomių paskaitų. Vieną iš jų vedė policininkas, kuris supažindino kokios baudos gresia už gatvių šiukšlinimą, šlapinimąsi viešoj vietoj ir kad naktis areštinėj nieko nekainuoja, bet kambariokai gali būti ne patys mieliausi. :D Po to sekė rektoriaus pasveikinimas, bet aš nuvariau namo, nes norėjau papietauti, o ne užmigti auditorijoj. Iškart po to sekė bus tour, kuris buvo visai įdomus. Universitetas užsakė kelis autobusus su gidais, kurie vežiojo mus po visą miestą, įskaitant ir Huskvarna ir pasakojo kas kur randasi, kokios butų kainos ar šiaip kokius įdomesnius faktus. Ir nors buvom sustoję tik vieną kartą pažiūrėti miesto panoramos nuo kalno, tada pasigailėjau kad nepasiėmiau fotiko. Vakare ėjom į pub crawl, tačiau dalis mūsų aplankė tik tris barus, o mūsų grupė išvis tik du. :D Bet barai gražūs čia, ne tokie kaip Kaune (net palyginus su Republic), o kainos aišku irgi atitinkamos.

Penktadienį turėjo būti viena iš svarbiausių įvadinių paskaitų – kaip rašyti rašto darbus. Bet dėstytojas pusę laiko šiaip šnekėjo apie beleką ir nepasakė nieko svarbaus, nebent tai kaip cituoti šaltinius ir kad cituoti reikia kuo mažiau. Tiesa, jau prieš tai gavom nemažai medžiagos ką daryti ir ko ne. Pvz. instruktažas kaip rašyti egzaminą ir neplagijuoti kitų rašto darbų užima septynis puslapius. :) Viena įdomesnių paskaitų buvo kaip išgyventi už savo komforto zonos svetimoje šalyje. Davė daug patarimų, kadangi su švedais nėra taip lengva susibendrauti kaip su pietų šalių gyventojais. Bus apie tai atskiras įrašas manau. :D Kadangi vakare nebuvo suplanuota jokio renginio, mūsų grupelė pasidarė meksikietiškos virtuvės vakarą su guacamole, nachos ir tikra tekila iš Meksikos.

Photobucket

Guacamole. Sutrinta naudojant aliejaus buteliuką.

Po vakarienės ėjom ieškoti common room (net nežinau kaip lietuviškai verčiasi), kadangi girdėjom kad toks egzistuoja, bet nežinojom kur. Pasirodo common room yra kiekviename pastate, bet nėra pasiekiamas per šonines pastato laiptines. Common room – duag kambarių, skirtų laisvalaikiui. Viename yra bėgimo takeliai, kitam stalo tenisas, dar kitam televizorius, taip pat virtuvė, tualetai, dušas – žodžiu, viskas ką ir šiaip turim, bet kadangi savo kambariuose negalima daryti vakarėlių, tai viskas persikelia čia arba į sockertoppen.

Savaitgaliui nebuvo numatyta jokių renginių, tai patys susiorganizavom pasivaikščiojimą po Huskvarną, kadangi per turą autobusais matėm neblogų vietų padaryti nuotraukas su miesto panoramom. Deja, važiuojant su autobusu tai atrodė lengviau nei yra iš tikrųjų, kai tenka lipti nemažą gabalą kelio, o ir vaizdas atsiskleidė ne toks įspūdingas kokio tikėjomės. :D

Photobucket

Huskvarnos pradžia ir Jonšiopingas tolumoje.

Kas mane labiausiai prajuokino, tai australas, kuris jautėsi nesaugiai vaikščiodamas be pagalio. Kadangi Australijoje daug gyvačių, iš kurių nemaža dalis yra nuodingos, protingiausia vaikščiojant gamtoje daužyti pagaliu žemę, kad atbaidytum gyvates. Dar juokiausi kai radom užšalusią balą ir pradaužę ledą, tas pats australas žiūrėjo į ledo gabalą ir pasakė “taip norėčiau jį palaižyti”. Kito pasakojimo pabaigoje bus video ką jis sugalvojo valgyti vakar.

Panašūs įrašai:

Apie miestą

Jonšiopingas – devintas pagal gyventojų skaičių miestas Švedijoj su maždaug 90 000 gyventojų, kurių nemaža dalis yra studentai. Uždėjau ant logotipo žemėlapiuką, kad būtų aišku kur tai yra. Visai šalia pat – Huskvarnos miestelis, su visais benzo pjūklais. :D Beje, per bus tour gidas pasakojo, kad anksčiau Husqvarna užsiėmė ginklų gamyba. Berods ir dabar Švedija gamina nemažai ginklų, bent jau kažką tokio man pasakojo vienas švedas.

Miestas nors ir gražus, bet man labai tuščias. Vakarais ypač.
Photobucket

Štai kaip atrodo viena iš pagrindinių gatvių miesto centre, darbo dieną septintą valandą vakaro. Normalų žmonių kiekį čia mačiau tik šeštadienio dieną.

Nėra daug zujančių mašinų, nes dauguma naudojasi viešuoju transportu arba dviračiais, bet pastarųjų matau sąlyginai mažai. Tikėjausi pamatyt eiles dviračių, bet turbūt dar ne sezonas.

Kalbant apie viešajį transportą, tai man jis labai patinka. Yra trys pagrindiniai maršrutai – raudonas, geltonas ir žalias – kuriais autobusai važinėja kas 10 min. (vakarais ir savaitgaliais rečiau). Vienas iš jų  veža į Raslatt (kur gyvenu), tai beveik nepasitaiko važiuoti autobusu vienai – mūsų čia tiek daug, kad visada susirasi pažįstamą veidą autobuse. Autobusai nauji, žymiai geresni nei lenkiški solariai. Autobusų ekranuose rodo artimiausias 6 stoteles (ir rašo už kiek laiko į jas atvažiuos) bei žemėlapį (kaip GPS). Jei stotelėje nestovi žmonių ir niekas važiuojant nepaspaudžia stop mygtuko, tai autobusas ir nestoja stotelėse, taigi važiuojant ne piko metu apytuščiam autobuse galima grįžti maždaug trečdaliu greičiau nei įprastai.

Vienkartinio bilieto (50 min.) kaina 25 kronos, nesvarbu tu studentas ar pensininkas. Mėnesinis bilietas – 375 kronos, bet studentai, gyvenantys Raslatt rajone gauna nuolaidą ir moka tik 250 kronų. Palyginimui – Lietuvoj studentas nuolatinį gauna už 17 lt. :)

Mieste nemažai barų, du kino teatrai, daug bažnyčių, daug parduotuvių ir aišku Ikea. Yra dvi gatvelės miesto centre specialiai studentams, kur vien barai ir naktiniai klubai. Ten pat ir mūsų universiteto klubas Akademien, kuris vertas atskiro įrašo.

Ir pabaigai – komiksas kaip aš ėjau susimokėt nuomą už bendrabutį.
null

Panašūs įrašai:

Apie žmones

Studentai

Prieš atvažiuodama, bijojau kad bus daug studentų iš šalių, kurios baigiasi skiemeniu “-nas”, t.y. Kazachstanas, Iranas ir pan. Bet  ši mano baimė neišsipildė. Šiaip mūsų chebra (t.y. kurie suvažiavom šiam semestrui) LABAI international. Iš visų žemynų privažiavę, europiečių kiek mažiau nei pusė. Bene daugiausiai suvažiavę iš Kanados, Meksikos, Kinijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Bent po du žmones yra iš Rusijos, JAV, Australijos, Turkijos, Nyderlandų, ir Lietuvos – esam trise. Ir dar vienetai iš visur kitur, net Malio arba Brazilijos.

Photobucket

Važiuojam iš vakarėlio Vilhelmsro rajone su paskutiniu autobusu, kuris buvo toks pilnas, kad siūliau kam nors crowdsurfint. Iš kairės: meksikietis Carlos, olandė Simone, vokietis Colin ir australas Liam.

Dar bijojau kad žmonių grupelės savaime pasiskirstys, kaip dažnai būna kad anglakalbiai būna kartu, tas pats su rusakalbiais, ispanakalbiais (? :D) ir panašiai. Bet beveik visi suvažiavo be draugų, nieko nepažinodami ir į grupeles susimetė tik kiniečiai ir kai kurios meksikietės. Gal taip nutiko dėl to, kad visą mūsų srautą paskirstė į tris grupes – Aladinus, Pokahontas ir Robin hudus (maniškė ^^) ir pagrinde būnam tose grupėse, kartu partinam ir panašiai. Pvz. aš geriausiai sutariu su meksikiečiais (ypač Carlos iš praeito įrašo), australu su kuriuo iš anksto nesusitarę visada pataikom įsėsti į tą patį autobusą (ir bandau nesijuokti iš jo kaimietiško akcento), šveicare, prancūze (gyvenam su jais tam pačiam rajone). Dar nemažai bendrauju su vokiečiais, kanadiečiais ir keliom amerikietėm, nes randam daug ko bendro, ypač kai visai to nesitiki. Pvz. einam į univerą ir Maia (iš JAV) sako mums: “man visą dieną galvoj skamba tokia daina… neprisimenu grupės, gal žinot? Ten kur dainuoja “Pumped up kicks”?”.

Photobucket

Ir dar labai lengva pradėt pokalbį su kuo nors paklausiant ar žiūri How I Met Your Mother. :)

Man asmeniškai labai juokinga, kad dauguma žmonių atvažiavo pusmečiui į Švediją tam, kad pamatytų tikrą žiemą. Kalbu apie afrikiečius, meksikiečius ir australus. Nors man jie neatrodo ypač pasiruošę žiemai (su pavasarinėm striukytėm ir be kepurių ar šalikų), bet labai džiaugėsi kai pirmąsyk iškrito sniegas. T.y. PIRMĄSYK JŲ GYVENIME. :D Su australu Liam net buvo bajeris, kai ėjom į univerą ir snigo didelėm snaigėm, bet buvo pliusinė temperatūra, tai viskas iškart ištirpo. Ir jis ištiesia ranką, ją apsninga ir tada jis žiūri į tas snaiges ir manęs klausia – “Aš nesuprantu koks čia oras. Ar skaitosi kad dabar sninga ar ne?”. Iš pradžių net nesupratau kas čia per durnas klausimas, bet pasirodo ne jam vienam sunku buvo suvokti ar mes tai laikom sniegu, nes to paties paklausė ir Carlos iš Meksikos. :D Ir dar, kai važiavom per miestą ir pamačiau vaiką, kuris iš sniego likučių stato senį besmegenį, parodžiau tai Liamui ir jis sako: “Aš kaip koks vaikas laukiu sniego, noriu statyt besmegenius, mėtytis gniūžtėm ir daryt sniego angelus.”

Dar labai keista kai kalbi su kuo nors ir paaiškėja kad jis turi lėktuvo bilietus į Lietuvą (arba galvoja ten vykti) ir klausia ar verta ten vykti. Kartais net nežinau ką pasakyti, kad neišgirčiau pernelyg ir ten nuvažiavęs žmogus nenusiviltų. Ir aišku, visi kviečia aplankyti savas šalis.

Studentų asociacija

Photobucket

Daugumą renginių organizuoja ir apskritai mumis rūpinasi studentų asociacija. Kiekvienai grupelei paskirsti tam tikri žmonės, kurie vadinasi Fadders (tėvai). Juos atpažįstam iš žalių (kitų fakultetų spalva kitokia) kombinezonų su daug antsiuvų.

Photobucket

Kadangi mūsų grupelė vadinasi Robin Hoods, tai mūsiškiai yra su atitinkama atributika.

Apie tuos kombinezonus (overalls). Jų negalima skalbti, arba tai galima daryti tik jų nenusiimant, t.y. pvz duše. :D Daug kas mėgsta užsirašyti/prisisiūti savo vardus ant klešnių. Ir svarbiausias dalykas yra aišku tie antsiuvai. Nors juos galima prisisiūti bet kokius ir bet kada, bet dauguma juos gauna per visokius renginius. Pvz. antradienį bus Caps klube Akademien ir kiekvienas atėjęs gaus antsiuvą.
Photobucket

Dar įdomus dalykas, kad per kiekvieną renginį pora fadderių turi nešioti geltonas maikes, kurios reiškia, kad tas žmogus visą vakarą bus blaivas. Kad visada būtų asmuo, kuris prižiūri kad jei nutiktų kokia nelaimė ar panašiai. Kiekvieną kartą vis kiti žmonės turi nešioti geltonus marškinėlius. Ir apskritai visi fadderiai yra atsakingi už mus (exchange students), nes jeigu pvz. kas nors iš mūsų girtas bandytų vienas grįžti pėškom namo ir jam kas nors nutiktų, fadderiai gautų pylos iš universiteto, bent jau patys taip sakė. :) Ir iš tikrųjų matos, kad rūpinasi, jau buvo kanadietis, kuriam reikėjo prasivaikščioti.

Fadderiai, ypač merginos, labai apgailestauja jei kas nors nepavyksta kaip planuota. Pvz. per movie night ėjom į universitetą žiūrėti filmo, bet niekas nežinojo kokį filmą mums ten paleis. Ir tai buvo Let The Right One In. Aš buvau viena iš nedaugelio mačiusių šį filmą, tai manęs nenustebino. O visi kiti išėjo sukrėsti, užsidepresavę, viena mergina išėjo iš salės po pirmos scenos kur žmogui perpjovė gerklę. :D Tai fadderiai labai atsiprašinėjo kad teko žiūrėti tokį filmą, kad jie nebuvo informuoti ir panašiai, ir kad kita savaitė (kai jau grynai jie, o ne kažkas kitas iš universiteto) organizuos likusius įvadinių savaičių renginius.

 

Panašūs įrašai:

Apie namus ir sockertoppen

Nebus čia ilgų įžangų, kas atėjo į šitą blogą, žino kas čia rašo ir apie ką.

Kai tik atvykau į Jončiopingą, pirmas mano punktas buvo student services. Kadangi skrydis buvo anksti ryte, buvau viena pirmųjų apskritai atvykusių į univerą šiam semestrui. Be manęs dar buvo keli kiniečiai, tačiau neilgai trukus, vos atsidarė accomodation office, prisirinko nemažai žmonių. Visiems davė raktus nuo naujųjų savo namų ir išvežiojo su mikroautobusais, kad nereiktų trenktis patiems.

Aplikuojant dėl bendrabučio reikėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius variantus. Apsidžiaugiau sužinojus kad gyvensiu Råslätt rajone, kadangi čia nors ir gana toli nuo univero, bet yra pigiausia ir gyvena daugiausiai studentų (tik užsieniečiai, švedams univeras neduoda bendrabučių).
Photobucket
Truputį panašu į šilainius – atokiau miesto centro, daug blokinių daugiabučių. Be bažnyčios, bibliotekos ir prekybos centro daugiau beveik nieko nėra. Mums, studentams, skirti du pastatai, bet kiekvieną laiptinę jie laiko atskiru pastatu. Pvz. mano namo numeris yra 88, taigi gyvenu gatvės aštuntos eilės paskutinėj laiptinėj. Lauksiu laiškų, atvirukų, maisto ar netgi svečių adresu Juste Trinkunaite, Kärrhöksgatan 88-18, Jönköping, Sweden.
Photobucket

Bute gyvena 2-4 žmonės, priklausomai nuo kambarių skaičiaus. Pas mane turėtų būti dvi kaimynės, bet kol kas vienas kambarys tuščias nes dėl nesusipratimo vieną rusaitę užregistravo dviejuose kambariuose ir ji gavo raktą nuo vieno kambario, o buvo pasiųsta į kitą. :D Taigi gyvenu su kine ir gailiuosi kad kol kas nieko neįkurdina mūsų bute, nes ta kinė visą dieną praleidžia su savo draugu ir neišlenda iš kambario, nebent darosi valgyt. Ir kai susitikam virtuvėj, būna labai awkward nes aš bandau užmegzti pokalbį o ji atsakinėja vienu žodžiu arba taip/ne. Tai po keleto dienų nustojau ją kalbinti, nors dabar kai retai būnu namie, išvis jos beveik nematau. Tik girdžiu kaip pvz. jos draugas dainuoja pagal kažkokias azijietiškas pop dainas.

  PhotobucketWelcome to my crib.

Tiesa, su tuo jos draugu buvo juokinga istorija. Kai tik aš atvykau į miestą ir įėjau į butą, kinė buvo išėjus. Pavalgiau, išsikroviau svarbiausius daiktus ir nuėjau į kitą pastatą kur buvo nemokamas internetas. Maniau kad greit grįšiu, tai nepalikau jokio raštelio kad atvykau ar panašiai. Bet grįžau vėliau nei planavau ir, įėjus į butą, girdžiu du balsus vonioj. Da hell, galvoju, iš kur bičas pas mergas namuose. Pasakiau maždaug “sveiki, čia nauja jūsų kaimynė”, tada truputį prasivėrė vonios durys, nutilo balsai ir durys vėl užsidarė. Buvo labai awkward, tai įlindau į savo kambarį ir pradėjau išsikraudinėt lagaminą. Tada kinė paslėpė savo vaikiną kambary, nubėgo į virtuvę, pradėjo viską tvarkyt, nes buvo palikus neplautų indų, daiktai buvo išmėtyti ant stalo, net lentynos neuždarytos. Kai viską sutvarkė, pasibeldė į mano duris, pasisveikino, sako “kai tu atėjai, aš persirenginėjau, tai nenorėjau išlįst iš vonios pasisveikint”. Manau būtų tą vaikiną ir toliau slėpus (mums negalima apnakvindint nieko svetimo), bet jau sekantį rytą tyliai išlindau iš kambario į virtuvę ir ten radau jį su pižama. Pasisveikinau, bandžiau kažką draugiškai pakalbint. Bet jis labai sutriko ir pasimetė, tik savo vardą pasakė ir pabėgo. :D

Pliusas, kad namuose pilna daiktų nuo senesnių gyventojų ir kinės turto. Jei būtų reikėję pirkt keptuves, puodus ir visokius kitus rakandus, manau misčiau tik sumuštiniais ir dribsniais su pienu. O dabar nesivaržau naudotis ir kinės užpirktais prieskoniais, cukrum, kečupu ir pan., nes vis tiek ji visko nesuvalgys. :D Sakė, dabar jos paskutiniai studijų metai, vasarį arba kovą grįžta į Kiniją. Minusas, kad ji turi keistų įpročių ir aš nedrįstu jos paprašyti elgtis normaliai. Tarkim ji VISADA ir VISUR palieka įjungtą šviesą. Ryte atsikėlus rasi šviesą vonioj, virtuvėj, virš kriauklės, virš orkaitės, vienu žodžiu – visur, tik ne mano kambary (ir koridoriuj, nes ten šviesa įsijugnia automatiškai nuo judesio). Iš pradžių aš išjunginėjau bent dalį šviesų prieš einant miegot, bet ryte iš paliktų šviesų matau ar kuris nors iš jų ėjo į tualetą arba atsigerti. Nesu tikra, bet berods už nuomą visad mokam tą pačią sumą, nepriklausomai nuo sunaudoto vandens/elektros/šilumos kiekio, tai dzin. Bet jei ne, tai imsiuos priemonių. :D Dar jinai debiliškai rūšiuoja šiukšles (apie tai bus atskiras įrašas), valgo pasenusį maistą ir gartraukis jai reikalingas tik tam, kad šviestų. O visa kita normaliai. Tik liūdna kartais namie, tikiuosi atkraustys trečią žmogelį pas mus.

Vienas geriausių dalykų čia gyvenant – namelis Sockertoppen (angl. sugar top), kur gali įeiti tik 80-100 namų gyventojai, t.y. tarptautiniai studentai.
Photobucket

Pirmas vaizdas, kurį pamatau išėjus iš savo laiptinės.

Photobucket
Photobucket

Čia turim stalo tenisą, stalo futbolą, biliardo stalą, sauną, namų kiną ir kavinę su apynormalėm kainom (t.y. 0,33l skardinė 3,5% alaus kainuoja 15 kronų). Ir nemokamą bevielį internetą, tai pirmom dienom daug laiko čia praleidau, nes užtruko kol pasijungiau internetą savo kambary.

PhotobucketPrie stalo pritvirtintas toks dėklas su pultais nuo namų kino. Ilgai žvengiau.

Čia turėjom ir savo pirmą vakarėlį. Net nežinojau kad toks buvo planuotas ir nustebau kaip greit viskas prasidėjo. Sėdėjau ant sofos feisbuke, šalia kažkas plepėjo. Vienas meksikietis (Carlos, su kuriuo po to daugiausiai ir bendrauju) pasiūlė alaus, paskui prie stalo prisėdo kelios panos su vyno buteliu, kažkas atsidarė džiną. Tada pradėjau šnekėt su Carlos ir staiga suplūdo kelios dešimtys žmonių, net ir tie, kurie gyvena kituose rajonuose. Atsimenu, kai skaičiau Martyno blogą apie gyvenimą Švedijoj tikėjaus tokio varianto, kad kiekvienas atsineš savo gėrimo butelį su savo vardu ir vienas pats tą butelį visą vakarą ir gers. Bet nė velnio, nebuvo tokių nesąmonių, visą vakarą mane vaišino visokiais gėrimais, įskaitant Jim Beam. :D Visą vakarą kartojau savo vardą ir kad esu iš Lietuvos, ir kad tai ne Estija ir ne Ukraina, ir kad mano vardas ne toks pat kaip Byberio. Taip po truputį prasidėjo erasmusų gyvenimas…

Panašūs įrašai: