Apie kelionę į Budapeštą

Seniai, prieš du mėnesius gaunu masinę žinutę, kad gal varom visi kur nors – į Londoną, Dubliną ar Budapeštą – juk pigūs ryanair skrydžiai, kurie ypač vilioja iš už Atlanto atvykusius. Na man Anglija/Airija ne taip jau pigiai ir atrodo, be to gal ne taip baisiai ir įdomu. O va Budapešte klasiokė Kristina ir kursiokė Rūta dabar erasmusina, suprask – nemokama lova su pusryčiais. Skrydžiai juokingai pigūs – gavos apie 80 lt į abi puses, tik kad iki Goteborgo oro uosto nuvažiuot antra tiek kainavo. Gerai kad bent Budapešto oro uostas santykinai nors ir toli, bet pigiai pasiekiamas.

Žodžiu, daug chebros nerinkom, ir dviese su Carlos pasiėmę tuščias kuprines išvažiavom nuotykių ieškoti. Sakėm, pigioj šaly pigiai ir gyvensim, bet… Nors Carlos kiekvieną kartą pamatęs kainą sakydavo “that’s nothing!”, bet deja nothing+nothing+nothing…+nothing ne visai tas pats kaip 0+0+0…+0. Bet apie viską nuo pradžių.

Nusileidom ir ieškojom kas mus pasitiktų su lentelėm lietuviškais užrašais, bet deja mūsų šoferiai dar nebuvo atvažiavę ir paskambinę buvom prisakyti “sėdėkit ir laukit, mes atvažiuojam, atvežam nuolatinius, su mumis jūs saugūs”. Na tai ir sėdėjom. :D Po pusvalandžio kito skambučio metu jau buvo pasakyta, kad gal nebesėdėkit, nes pasirodo šitas autobusas neatvežė mūsų lietuvaičių į oro uostą, ir Kristina su Rūta padariusios ratą grįžo į miestą. :D Tad mes savarankiškai išleidom pirmus forintus autobuso bilietėliui (pasirodo geriau žinojau į kurį autobusą sėsti, negu kai kas, pragyvenęs mieste gerą mėnesį) ir pakeliui į miestą siuntinėjom sms “mes žvėriškai išalkę, veskit mus kur būtų maisto”. Taigi susitikom su jom prekybos centre, kur pripildėm pilvus ir paženklinom Carlos, jei netyčia pasimestų.

PhotobucketTen tas kringelis prie gatvės – mistype’as.

Nuvažiavom į savo laikinuosius namus, beje labai erdvius ir sušiktai šaltus. Pasidažėm ir išėjom pirmų nuotykių ieškoti. Pirmiausia varėm ant kažkokio kalno (aš jokių pavadinimų neprisimenu, tai vadinsiu viską bendriniais daiktavardžiais) kur gražiausiai matosi miesto panorama. Jau tada pajutau, kaip pripratau prie gero gyvenimo Švedijoj – ten nors už viską moki daug, bet daug ir gauni. O kai po dviejų mėnesių pertraukos sterilioj aplinkoj tenka įlipti į metro arba autobusą, kuris, na, sakykime, nekvepia, tai Carlos teko sodinti mane ant žemės, nes aš net bijojau liestis prie turėklų. :D Lietuvoj irgi smirda, bet dažniausiai tai smirda žmonės, ypač tie, kurie užmiega bevažiuodami ir važiuoja tol, kol kontrolė juos išmeta arba troleibusas atvyksta į parką. Patys troleibusai/autobusai nesmirda, nebent baisiai seni būtų. Šalta abiejuose vienodai. Švedijoj autobusuose man per karšta. :D

PhotobucketVa taip atrodo Budapešto viešasis transportas. Važiuoja jis ten normaliai, nors ne taip “smooth” kaip Varšuvoj, ir kai sako stotelių pavadinimus tai nieko nesuprasi, bet aš ir Vilniaus trūlikuose ne visada suprantu. Čia fotkinta greitai, nes mergos rėkė kad tuoj užsidarys ir nuvažiuos.

PhotobucketO va čia autobusas į kalną tos panoramos pažiūrėt. Mažas toks, drebantis. Ir tų paišalionių pilna visur mieste – pamiršau kaip smarkiai aš tų šlykštynių nepernešu. Nors gal greičiau tiesiog nepastebėjau kad Jonšiopinge tokių beveik nėra.

Atpėdinom į tą viečikę kur visas miesto vaizdas atsiveria, reginys tikrai vertas pamatyti. Pasivaikštinėjom, paskui tokioj vietelėj prie moters skulptūros su palmės šakele apsistojom ir plepėjom apie savo erasmusus.

 PhotobucketO aš bandžiau fotkint.

Kai pasidarė šalta, pradėjom judėt atgal. Pasirinkom lipt apačion pėškute, belipant dviese šnekėjom su Kristina ir buvo juokinga, nes nors Carlos su Rūta ėjo prieky ir kalbėjosi tapusavy bei mūsų negirdėjo, mes abi tebebendravom angliškai.Nusileidę nuo kalno ieškojom stotelės, iš kurios galėtume pajudėt link centro, bet nelabai mum pavyko rast kažką kur dar važiuotų transportas. Po valandėlės pasivaikščiojimų Budapešto gatvėmis ir bežvengiant kažkur ant šaligatvio aš ištiesiau ranką priešais važiuojantį taksi ir liepėm vairuotojui mus vežt į barą Szimpla.

Kalbant apie naktinį gyvenimą Budapešte, tai čia dalykas kurio pavydžiu ir manau pavydėsiu visą gyvenimą jei neapsigyvensiu šaly, kur tai būtų panašu. Nors apsilankėm tik keliose vietose, bet visur pilna žmonių, erdvės daug, kainos normalios (panašios kaip Lietuvos vidutiniškuose baruose, ta prasme alus po 5,5 lt). Szimpla išvis kažkoks gigantas, nors stiliukas panašus į Boškės, tik vietos gal keliolika kartų daugiau, daugiau visko prikrauta, kiekvienas kampas vis kitaip išdarkytas. Muzika faina grojo, na tokia kokios aš klausaus. :D Va foto, kad būtų galima maždaug įsivaizduot:

Photobucket

Iš pradžių keista, nes nu sakau – Švedijoj ir barai steriliai atrodo, pigiausioj skylėj įskilusį stalą sunkiai rasi. O čia dviejų vienodų kėdžių nepamatysi. Bet studentams tokių vietų ir reikia.
PhotobucketIš tiesų ten taip šviesu nėra – fotkinau su blicu, nes šiaip ten tokia prieblanda, niekas nepamatys jei apsidrėbsi bevalgant.

Suvalgėm po picos šmotą už kelis litus, ten kepa gigantiškas ir nenormaliai skanias picas. Taip maloniai pakvimpa krosnim įėjus į kambariuką pas dėdę, kad supranti jog esi labiau alkanas nei manei iš pradžių. Pasėdėję kurį laiką nusprendėm kad reikia dar kokią nors vietą šiandien pračekinti, bet deja sekmadienio naktį nedirbo kažkoks klubas/baras, kurio pavadinimą pamiršau. Tad atsisveikinom su Rūta ir grįžom pas Kristiną, pakeliui iš parduotuvės nusipirkę šokolado (Milka su Oreo, how cool is that) ir vyno butelį.

Sekančią dieną ėjom valgyti vengriško guliašo. Rūta nuvedė į gan neblogą viečikę, net padavėjas kalbėjo angliškai. Užsisakėm visi to paties guliašo, prisivalgėm ir aptingom. Bet reikėjo judint užpakalius, nes diena jau buvo įpusėjus, o mes planavom eiti apsipirkti rūbų ir šiaip daiktų. Su Carlos todėl ir atvažiavom pustuštėm kuprinėm, kad parsivežtume kokių rūbų, nes vis tiek pigiau nei Švedijoj. Tai ir malėmės prekybos centre kelias valandas. Mes su Kristina vis įlisdavom į kokią papuošalų parduotuvę, o vargšas meksikietis bandė rast kokią vyriškų nebrangių rūbų parduotuvę, bet nelabai jam sekėsi. Tai nieko taip labai ir nenusipirkom, nusivarėm nuo kojų ir pametėm Carlos, kuriam baigėsi telefono sąskaita.

PhotobucketTraukinių stotis prie prekybcentrio, žymiai gražesnė nei Goteborgo.

Galų gale grįžom į savo rezidenciją, pasiruošėm vakarui ir nusiteikę kad visai mes čia nepavargom, išėjom nuotykių ieškoti. Nuotykiai čia ir prasidėjo, kai įlipom į tramvajų (važiavom susitikti su Rūta, kad kartu nuvažiuotume į Herojų aikštę) ir Kristinai susišvietė kad važiuojam ne į tą pusę. Po šūksnių “abort mission” išlipom, išanalizavom žemėlapį ir paaiškėjo kad misijos nutraukti nevertėjo, nes gerai mes ten važiavom. Pažvengę galų gale atvykom į reikiamą tašką ir persėdę į metro atbildėjom į tą herojų aikštę.

PhotobucketVa. Herojai visur.

Gražiai vakare atrodė, apžiūrėjom tas skulptūras. Aikštės šonuose stovi berods Art Gallery ir dar kažkas, ten yra mumijų. :D Tolėliau stovi kažkokia pilis, gaila kad ten nenuvarėm, teko matyt straipsnį jog tai viena gražiausių pilių Europoj. Bet tam straipsny nebuvo Trakų pilis paminėta, tai turbūt melas.

Kadangi buvo šalta, ilgai ten neužsibuvom ir patraukėm į pagrindinį tos dienos tašką – Morrison’s. Klubas, nesveikai didelis, įėjimas (iki berods 23h) kainuoja 5,5lt, už kuriuos gauni tris alaus. TRIS ALAUS. Patiko man ten. Vien dėl to kad daug skirtingų salių, visos pilnos žmonių (pirmadienio vakarą!), yra karaoke (dainavom su Kristina :D), nu ir šiaip ten viskas liuks. Nu tik ko nors paėst nepavyko mum nusipirkt, sustirę sumuštekai nelabai domino. Kas dar nepatiko, bet čia visiem klubam galioja, tai kad galima viduje rūkyt. Ir dėl to, kad visi rūbai/plaukai prisigeria to kvapo, bet ir šiaip man baisu kad koks šalia svyruojantis čiuvas su cigarete rankoj nesugalvotų pradėt intensyviai šokt ir mostaguotis rankom man priešais nosį. Dar kalbant apie žmones, tai kadangi daug tarptautinių studentų, ir publika įvairi, bet labai duag pastebėjau (spėju vietinių) žmonių tokiais kalinių veidais. Dar vienas aspektas, kuriuo mane sugadino Švedija, kurioj pusė bernų atrodo kaip modeliai. :D

Ai dar kas juokingo buvo. Einam iš vienos salės į kitą visi kartu ir žiūriu toks bičas stovi – garbanotais ilgais plaukais, apželdintu veidu ir rūgščia veido mina. Sakau Kristinai – “kada paskutinį kartą matei jėzų?”. Carlos išgirdo (nors nepamenu ar angliškai, ar lietuviškai sakiau) ir persižegnojo. Deja, Jėzus tai pamatė ir jam nelabai patiko šis Carlos gestas. Atėjęs prie mūsų pradėjo kažką jam aiškint, Carlos atsakinėjo jam ispaniškai. Pasirodo Jėzus mokėjo ispaniškai ir buvo įsitikinęs kad meksikietis ieško problemų. Aš stovėjau šalia ir nieko nesupratau ką jie šnekėjo, gerai kad kažkaip kiti juodu išskyrė. :D

Galų gale, kai jau atsišokom ir pradėjo jaustis, jog mąžta žmonių, pasitarę nusprendėm kad reik varyt kur nors pavalgyt. Bandėm rast tašką, kur parduoda gyros – tokią kebabo atmainą. Radom kažką panašaus, bet ne visai ko ieškojom. Man rodos po to grįžom namo, semtis jėgų trečiajai – ekskursinei dienai.

Ir štai ji prasidėjo. Pirmiausia nuvarėm į turgų, fainą tokį, žmonių ne per daugiausiai, pasižvalgėm į dešras ir paprikas (paprika Vengrijoj kaip koks pomidoras Italijoj) ir užlipom į antrą aukštą, iš kur sklido maisto kvapas.

Photobucket

Tų paprikų tiek daug, kad jos kaip puošmena tarnauja.

Photobucket

Va dar turgaus.

Man nepatinka tas greito maisto valgymo stilius – kai nusiperki patiekalą ir eini ieškot prie kokio čia stalo atsisėst. Patikėk, tokioj vieotj kaip turgus prekystalių daug, bet stalų kur atsisėst – ne. Ir šiaip nervino gurgiantis pilvas ir ilgai rinkausi ką valgyt, nes viskas atrodė nesuprantama arba ne itin skanu. Pasiėmėm visi (išskyrus Carlos) tą patį patiekalą – langosz. Tai toks padas tešlos, virtos aliejuj (kaip spurga, ne čeburekas koks), apteptos kokiu nors padažu (mūsų atveju grietine) ir ant kurio tau prideda visko ko širdis geidžia. Kainavo toks dalykas, priklausomai nuo to, kiek pribumbasų tau pridės ant viršaus, keliolika litų, aš lygtais 17 sumokėjau. Šalia sėdėjoo kažkokie du vietiniai, jie valgė langosz su kokias vienu-dviem ingridientais ant viršaus. Na, mano paskutinių mėnesių daržovės buvo morkos ir kečupas, tai aš atvažiavau pavalgyt.

Photobucket– O, Juste, kažkas šiandien nesibučiuos, – tarė Carlos, pamatęs mano svogūninį langosz.

Tas skystis taurėse, be abejo, ne sultys (nors, tam tikra prasme…), o vynas, kuris čia nenormaliai pigus – 200 ml kainavo 2,2 lt. Tiek pat kiek colos skardinė Švedijos parduotuvėj. :D Apsiėdėm (visko neįveikiau), visi apsidrabstėm viskuo, vos nenusiverčiau nuo debiliškos kėdės ir ėjom ieškot kokių čia suvenyrų nusipirkt. Carlos nuspirko Absolut Budapest maikę (tipo Absolut Vodka stiliumi), o aš radau maikę su Jack Daniels tipo etikete. Nu ir ten visokių atvirukų ir panašiai, nežinau kam tai rašau, nes visai čia neįdomu ką mes pirkom.

Po to varėm visur pėstute, pamatėm kaip Rūtos univeras atrodo (aš maniau kad JIBS skaitosi didelis…), ėjom tiltu su liūtais į kitą miesto pusę (neprisimenu kuri yra Buda, o kuri Pesta), lipom į kalną, nes pagailėjom dešimt litų funikulieriui. Toliau duodu žodį nuotraukoms.

Photobucket
Photobucket

Vis palipdavom ir nufotkindavau kiek vaizdo atsiveria. Nebuvo ten labai jau daug lipt, šiaip zyzaliojau. :D

Photobucket

Čia Kristina sakė, kad jai sukilo noras noras pažadinti savo vidinę princesę ir užsidėti ištaigingą suknelę. Ar kažką tokio. :D

Photobucket

Čia iš kitos pusės tas pats vaizdas.

Photobucket

Jau visai užlipom ant kalno.

Photobucket

Čia kažkokie pastatai.

Photobucket

Gražus miestas, negali paneigt.

Photobucket

Du daunai. Atkreipkite dėmesį kaip aš stengiuosi neperžengti linijos.

Photobucket

Graži bažnyčia, kurią apžiūrėjom tik iš išorės – viduj remontavo.

Photobucket

Mes :)
Photobucket

Aš kažkaip nemėgstu tokių nuotraukų, maždaug “aš miesto/kalno/eifelio bokšto fone”, bet reikėjo porą padaryt atminimui. :D

Photobucket

Nubombarduota bažnyčia.

Photobucket

Čia šiaip vaikštinėjom gatvėm ir patraukėm į tą pusę kur matėsi šis gražus pastatas.

Galų gale užsimanėm išgert kokios arbatos ar karšto šokolado, bet kadangi buvom turistų lankomoj miesto daly, tai visur kainos turistiškos. Tad patraukėm atgal link namų, o patenkinę skrandžio norus ėjom į restoranėlį, kur buvo mums užrezervuota palinkos degustacija. Palinka – tai toks stiprus vengriškas gėrimas. Degustacijos metu gavom po tris skirtingos palinkos taureles ir tris saldainius su palinkiniu įdaru. Pirmas įspūdis – sušiktai stipru ir ne itin skanu. Antra taurelė jau turėjo kažkokį normalesnį poskonį, o trečia – abrikosinė – išvis labai skani buvo, likom sužavėti, man labai patiko poskonis.

Photobucket

Va tokios taurelės, kurias po kiekvienos palinkos praskalauni duotu mineraliniu ir išpili į stiklainį. Kol supratom ko tas stiklainis vidury stalo padėtas… Toks grynai uspaskicho agurkėlių stiklainiuks.

Dar buvom sužavėti ką šalimais sėdinčios merginos gėrė – į tokį patį stiklainiuką pridėta visokių pjaustytų vaisių ir kažkuo užpilta. Nu atrodo baisiai žaviai – nei tai maistas, nei gėrimas, ir dar stiklainy. Nenorėjom maišyt, bet būtų buvę smagu paragaut to marmalo.

Po degustacijos patraukėm į jau aprašytą Szimplą, kur Rūta norėjo pasveikinti draugę gimtadienio proga. Po to – į vakarėlį pas kažką bute ir į klubą su dauniška muzika. Na kažkaip į galą vangokas buvo vakaras, nes klube chebros mažai buvo ir šiaip regis+hiphopas=nieko gero. Bet man nuotaiką pataisė pagaliau gautas normalus gyros, su visokiais violetiniais kopūstais ir šiaip skaniais dalykais. Toks paturbintas kebabas.

Grįžom namo, bet nėjom miegot, laiptinėj šnekėjom apie Švedijos ir Vengrijos skirtumus su alaus skardine rankoj. Pvz., Budapešte beveik niekur negalima atsiskaityt kortele, nebent normalioj parduotuvėj (tipo maximose). Su Carlos sugalvojom berods tik vieną vietą Jonšiopinge kur NEįmanoma atsiskaityt kortele – pas dėdę kuris naktim kepa hotdogus išalkusiems studentams po klubų. Bet apie tai plačiau bus neužilgo kitam įraše.

Tad reziumuojant kelionę – buvo smagu. Ne tik pamatyt drauges (kurias dabar pamatysiu kada… rugsėjį?), bet ir aplankyt miestą į kurį gal daugiau gyevnime nebegrįšiu. Pats miestas gražus, visa ta architektūra, didelės gatvės, na lyg senoviškesnis Varšuvos variantas. Bet nepatiko nešvaros pojūtis – na gatvės lyg ir nešiukšlinos, bet sienos apipaišytos, apie viešąjį transportą jau rašiau savo nuomonę (bet nepaminėjau kad naktiniai tramvajai – super – švarūs, šviesūs, nauji). Dar kažkaip žalumos pritrūko – neprisimenu jokių parkų ar šiaip medžių, gėlių mieste. Ir nors viskas atrodo baisiai pigu, bet vis tiek išleidi duag pinigų – nes kaipgi nepirksi, jei taip pigu! Naktinis gyvenimas turbūt didžiausias pliusas studentaujant tokiam mieste. Tikiuosi nepraleidau kokių įdomesnių istorijos detalių, jei ką, merginos, rašykit komentaruose.

Ačiū Rūtai, kad aprodė tiek daug miesto, be tavęs nebūtume turbūt nė pusės to pamatę ir aplankę. Ir aišku, ačiū Gedmai (:D), kad priėmė į savo šaltą bet mielą butą (Carlos sakė jam iki dabar rytais gerklę skauda). Atvarykit į Jonšiopingą, eisim išgert 0,4 l alaus už 14 litų ir pažiūrėt į gražius bernus! :D

Panašūs įrašai: