Universal Studios Orlando, Florida | Kelionė po JAV

Universal Studios žemėlapis. Kairėje - kas liko iš vizitinės kortelės po vieno šlapio atrakciono, viduryje - bilietas į parką, dešinėje - autobuso bilietėlis.
Universal Studios žemėlapis. Kairėje – kas liko iš vizitinės kortelės po vieno šlapio atrakciono, viduryje – bilietas į parką, dešinėje – autobuso bilietėlis.

Mano nedidelė kelionė po keletą JAV valstijų prasidėjo nuo saulėtosios Floridos, kurioje aplankiau miestą, į kurį plūsta ne tik užsienio svečiai, bet ir patys amerikiečiai dėl čia esančių pramogų: Disneyworld, Universal Studios ir įvairiausių linksmų muziejų. Aš savo ruožtu beveik visą laiką – tris dienas – praleidau Universal Studios.

Universal Studios iš esmės yra atrakcionų-pramogų parkas, kuriame ne tik įvairiausi atrakcionai pasivažinėjimui, tačiau ir įvairiausi šou, teminės parduotuvėlės ir viską vainikuojantis paradas. Ir viskas susiję su šios kino studijos filmais ir serialais. Taigi, tokiam žmogui kaip aš, kuris gali savaitę be perstojo sėdėt ir žiūrėt filmus šis parkas yra įdomiau už nacionalinius parkus ir įvairiausius muziejus.

Šalia sukasi didelis gaublys su kino studijos pavadinimu.
Šalia sukasi didelis gaublys su kino studijos pavadinimu.

Universal Studios Florida

Atvykau tiesiai iš oro uosto, tad jau buvo vidurdienis. Pirmąją dieną paskyriau dešinėje žemėlapio dalyje esančią parko dalį Universal Studios Florida. Ėjau tiesiog kur norėjosi, neturėjau susidarius padoraus maršruto – laiko vis tiek į valias.

Eini ir stovi visokie fotografuotini objektai ar personažais persirengę aktoriai.
Eini ir stovi visokie fotografuotini objektai ar personažais persirengę aktoriai.

Pradėjau nuo E.T. atrakciono, prieš kurį išklausėm Spielbergo įrašytą kalbelę, po to vaikščiojom po filmo dekoracijomis apstatytą mišką ir pasibaigė viskas “dviračių” pasivažinėjimu-paskraidymu. Filmo nemačiau, bet pats atrakcionas visai patiko jau vien dėl to, kad jis vienas iš senesnių.

Neaplenkiau dresuotų gyvūnų pasirodymo, kuris gal nebuvo itin įdomus, tačiau kelios vietos privertė juoktis. Pvz. paršiukas, kuris nelabai klausė vadovės ir vis grįždavo į sceną kai jau turėdavo išeiti. :D Labiau vaikams skirtas pasirodymams, tad nieko ypatingo.

IMG_0044

Horror Make-up show pavadinimas kalba pats už save. Čia publikai rodė filmams sukurtas dirbtines rankas ir kitus props, parodė ir trumpą filmuką apie jų kurimą, o galiausiai pasikvietė vieną paną iš auditorijos ir pademonstravo kaip jai pjauna ranką ir bėga dirbtinis kraujas. Be abejo, išaiškino kaip tai vyksta ir kas labiausiai patiko – viską pasakojo su daugybe bajerių. Šou pasibaigė prisikėlusia Frankenšteino pabaisa, kuri visą laiką stovėjo šalia ant scenos.

Laukiam kol prasidės grimo pristatymo šou.
Laukiam kol prasidės grimo pristatymo šou.

IMG_0064

Turbūt labiausiai kitų lietuvių išgirtas atrakcionas yra su Simpsonais. Taip, jis tikrai patiko bet man tikrai nebuvo numeris vienas. Užteko vieną kartą pravažiuoti, tiksliau pasikratyti, daugiau neįdomu nes siužetą jau žinai, o pats ride nėr ypatingas. Bet ką pastebėjau (ir nespėjau nufotkinti :( ) tai belaukiant eilėje šalia esančiuose ekranuose vis rodė visokius simpsonų personažus ir linksmus užrašus. Vienas iš jų buvo kažkas su “Lithuanian polka dance”. Tikrai nustebino. :)

Parduotuvėlės kasa šalia Simpsonų atrakciono.
Parduotuvėlės kasa šalia Simpsonų atrakciono.

Vienas iš labiausiai nuvylusių atrakcionų – Men In Black. Įsėdi, gauni lazerinį ginklą ir bevažiuojant turi šaudyti iš aplink išnyrančius ateivius ir rinkti taškus. Skamba įdomiau negu yra iš tikrųjų… Jokio adrenalino, po minutės tampa nuobodu ir lauki kada privažiuosi galą.

Dauguma plakatų yra iš senesių filmų.
Dauguma plakatų yra iš senesių filmų.

Einant link sekančio šou praeini sienas su įvairiausių filmų plakatais. Tai nėr kažkas įspūdingo, tačiau įdomios smulkmenos, į kurias galima pasižvalgyti pakeliui.

Disaster šou labai patiko. Tai šou apie įvairius filmuose naudojamus efektus. Per visą pasirodymą įtraukdavo kelis ar net visą auditoriją. Žiūrovus greitai aprengdavo kostiumais ar liepdavo ką nors vaidinti. Taip galėjom pamatyti kaip sukuriami vaizdai, kuriuos matome televizoriaus ekranus ir kaip iš tiesų tai atrodo filmavimo aikštelėje naudojant skirtingus filmavimo rakursus ar žaliąjį ekraną. Galiausiai visi “važiavome metro” kai įvyko avarija – per kelis metrus nuo mūsų veržėsi vandens srovės ir gąsdino ugnies liepsnos. Mes turėjom vaidinti labai išsigandusius – visa tai nufilmavo ir pabaigoje galėjom pažiūrėti įrašą bei paieškoti savęs. :)

Kai ėjau, neįsivaizdavau ko tikėtis.
Kai ėjau, neįsivaizdavau ko tikėtis.

Visai netoliese vyko Beetlejuice’s Graveyard Revue. Patiko pats filmas, o pasirodymas dar labiau. Personažais persirengę aktoriai vaidino, šoko ir dainavo. Skamba neypatingai, bet beveik visą pasirodymą sėdėjau išsišiepus. Ir aišku pafilmavau. :D

Šalia esantis Mumijos atrakcionas tikrai vienas geresnių visam parke. Pirmą kartą važiuojant tikrai įdomu, yra daug nenuspėjamų vietų ir atrakcioniškų posūkių ir vietomis gal net kiek baugių detalių, tarkim tikros ugnies liepsnų ar laipiojančių vabalų vizualizacijų. Važiavau šitu gal kokius septynis kartus, nes įdomu ne tik pažiūrėt bet ir šiaip pasikratyt. :D

Labiausiai nustebinęs net nežinau kaip pavadinti – nei atrakcionas nei šou – Twister. Gal nedaugelis yra matęs šį filmą apie tornadą, aš ne išimtis. Belaukiant eilėj vaikštai dekoracijomis apstatytais keliukais kol įeini į pagrindinę salę. Joje sukuriama tokia atmosfera, kad nedaug trūksta jog tikrai pasijustum tarsi tolumoje esantis tornadas nėra tik vizualizacija. Priešais žiūrovus neva pradeda kilti vėjas, trenkia žaibas, iškyla liepsnos, prasideda lietus, daiktai griūva, net automobilis juda, PRASKRENDA KARVĖ :D. Iš tikrųjų šiurpai ėjo per kūną, o pačioje pabaigoje platforma, ant kurios stovi visi žiūrovai, susmunka žemyn. Labai labai patiko, ėjau ne kartą, o po visko ir filmą užsimaniau pažiūrėti.

Beeinant link Rock it.
Beeinant link Rock it.

Adrenalino daugiausiai duodantis ir kiečiausiais atrakcionas yra Rock it. Man jis pasirodė panašus į Six Flags lankytus supermeno kalnelius. Rock it įdomus tuo, kad pradžioje bekylant į viršų gali priešais esančiame ekrane pasirinkti kokios dainos norėsi klausytis viso važiavimo metu. Tuo pačiu tave filmuoja ir pasivažinėjęs gali peržiūrėti įrašą ir pasijuokti iš savęs. :D Šitu važiavau daugiau kartų nei prisimenu.

IMG_0223

Čia prisiminiau vieną vertą paminėti dalyką. Prie kiekvieno atrakciono (ne šou) yra dvi eilės – bendra ir single riders (tiems, kurie po vieną važinėja). Stovint bendroje eilėje gali tekti laukti nuo kelių minučių iki spėju kokios valandos (teko po tiek pastovėti Six Flags). Tuo tarpu žmones iš single riders paima užpildant tuščias vietas (na, jei į keturvietį “vagonėlį” susėda trijų žmonių grupelė, darbuotojas single riders eilėje stovinčiais užpildo tokia slaisvas vietas). Taigi aš nestovėdavau jokioje eilėje daugiau poros minučių. To pasekoje Rock it (prie jo buvo vienos iš ilgiausių eilių) pravažiuodavau kokius penkis kartus iš eilės kol baigdavosi nemokamas spintelės daiktams laikyti laikas (15-30 min). Bendroj sumoj tkrai bent penkiolika kartų pravariau, nes labai patiko. :D

Liko dar keli nepaminėti atrakcionai/pasirodymai. Tai Terminatoriaus šou, kurio metu rodė ištraukas iš filmo ir vis išlįsdavo aktoriai, persirengę filmo aktoriais (actorception) ir visaip ten kaip kovojo vieni su kitais. Nelabai įdomu buvo, kažkaip net prailgo, o atminty ne kažin kas įstrigo.

Pirmąsyk pabuvojau 4D kine apie Šreką, buvo visai linksma. Ne tik dėl pačio ketvirtos dimensijos efekto, bet ir dėl juokingo siužeto.

Despicable Me atrakciono tipas panašus kaip Simpsonų, tad užteko vieno karto ir nors buvo smagu, tačiau kartoti nesinorėjo.

Nors pačią pirmą dieną viskas apžavėjo ir atrodė kad smagiau jau negali būti, aš buvau neteisi. Antroji diena buvo dar geresnė.

Tačiau nenoriu praleisti trumpos istorijos kas man nutiko vakare. Pavakarieniauti nusprendžiau šalia esančiame Hard Rock Cafe (kas buvo nerealiai skanu, labai įspūdinga dėl interjero ir atitinkamai nepigu). Kadangi su savim turėjau visus daiktus, po skaniausių salotų gyvenime per kompą susigūglinau kaip su autobusu nuvažiuoti iki hostelio, kuris buvo gana toli nuo parko. Deja, nepataikiau ir nuėjau ne į tą stotelę, kurioje pralaukus pusvalandį supratau kad mano reikiamas autobusas čia nevažiuoja ir šįvakar jau nebevažiuos. Tad įsėdau į taksi ir pasakiau adresą.

Šiaip jau aš visai aiškiai šneku angliškai. Deja, vairuotojas – nelabai. Ir išgirdo jis kažką visai ne to. Važiuojant pradėjo klausinėt jam toj gatvėj į kairę ar dešinę sukt. Wtf, galvoju, IŠ KUR MAN ŽINOT. Kai supratau, kad jis akivaizdžiai važiuoja ne ten, sakau:

– Ne ne, man ne Conroy gatvę, o į Simmons road, Conway rajone.

Jis ten kažką mala kad išvis nesupranta dabar kur važiuot. Galvoju – tai ką, negi MAN žinot kur važiuot mieste, kuriame aš esu pirmąsyk gyvenime? Aš jam aiškinu kad va, adresas toks ir toks, rajonas toks ir toks, o jis sustojo ir nežino kur važiuot. Gal būčiau pradėjus rėkt ant jo, kad jis net rajonų miesto nežino ir neturi jokio GPS, bet gal tada išvis būtų išlaipinęs kažkokiam neaiškiam kely vidury nakties ir tada jau tikrai nebūčiau žinojus nei kam čia skambint nei ką daryt. Skaitliukas aišku sukasi. :D Prisiminiau kad kompe buvau palikus neuždarytą google maps langą su Orlando žemėlapiu. Išsitraukiau, parodžiau jam, ir tas iškart pradėjo galva linksėt ir vežt kur reikia. Rajoną žinojo, bet gatvę vis tiek sugebėjo pravažiuot ir tik man pasakius apsisuko ir grįžo atgal.

Blogiausias taksistas pasaulyje. Blogiausiai išleisti 40 dolerių gyvenime. :D

Universal’s Islands of Adventure

Antroji diena buvo skirta kitai parko daliai. Ji mano manymu labiau skirta vaikams (daug vaikiškų atrakcionų) ir amerikietiškų kalnelių mėgėjams. Čia pasirodymų nėra itin daug, bet apie viską nuo pradžių.

Kalbantis fontanas.
Kalbantis fontanas.

The Lost Continent pavadinta teritorija nepaliko praktiškai jokio įspūdžio. Tiesa, neaplankiau vieno iš čia rodytų pasirodymų nes vis nepataikydavau ant tvarkaraščio, bet iš tiesų visokie sindbadai nelabai ir domino. Vienintelis, kas įsiminė – tai Mystic Fountain. Pats fontanas niekuo neypatingas, tačiau iš jo sklinda gyvo aktoriaus balsas, kuris pradeda komentuoti visus, kas prieina prie fontano. Pvz. pradeda kalbinti vaiką ar papasakoja kokį juokelį.

Vienas iš šalia esančių atrakcionų apie Juros periodo parko filmą labai įstrigo. Plauki valtele ir staiga užkaukia sirenos, valtis pasisuka į kryptį kur įspėjamieji ženklai draudžia plaukti. Maži mechaniniai dinozauriukai kažką plėšo, ant valties vos neužkrenta kažkokia dėžė, kurioje neva kažkas spurda. Galų gale valtis kyla ir aplink čirkši apkramtyti elektros laidai, kažkur tolimoje girdisi gyvuliški riksmai. Siužetas įtraukia ir nesuvoki kad valtis pakilo labai aukštai… Tuo metu prieš akis išnyra didžiulis dinozauras kuris riaumoja visiems į veidus ir valtis neprastu greičiu sminga žemyn ir pasiplaukiojimas baigiasi smarkiu tyškimu į vandenį. :D Suspoilinau visą raidą, bet pati važiavau juo ne kartą, nes tikrai įdomu ir negaila sušlapti.

Kalbant apie šlapiuosius atrakcionus… Štai jums nuotrauka kaip atrodžiau po vieno iš jų.

Sveiki, aš ką tik po Ripsaw Falls.
Sveiki, aš ką tik po Ripsaw Falls.

Buvo tikrai šlapia ir smagu, nepatiko tik labai ilgas laukimas eilėje (nėra single riders eilės, tad teko atstovėti gerą pusvalandį). Atrakciono principas toks, kad po truputį keliesi į viršų, suki ratą po rato ir galiausiai tėškiesi žemyn. Video kaip atrodo finalinis taškalas:

Kitas šlapias atrakcionas nėra labai įdomus, panašus į Six Flags New England esantį, bet irgi sušlampi nemažai ir juokiesi iš nelaimingojo, katram tenka palįsti po kriokliu. Be abejo, aplink trasą išdėlioti purkštukai, kuriais pasinaudoti gali žiūrovai, panorėję ką nors papildomai pataškyti už ketvirtį dolerio.

Marvel komiksų atrakcionai buvo vieni iš smagesnių, nes visi gan skirtingi. Doctor’s Doom Fearfall principas toks pat kaip vokiškame Heide parke Scream’as, kai iš aukštai krenti tiesiai žemyn. Vokiškas gal net labiau patiko.

Spiderman 3D labai patiko, nes viskas atrodė ganėtinai tikroviškai ir norėjosi pravažiuoti dar bent porą kartų. Gerai pakratė ir įdomus vizualinis išpildymas.

Incredible Hulk Coaster.
Incredible Hulk Coaster.

Bet geriausiai atkratė Incredible Hulk Coaster. Atkratė taip, kad skaudėjo galvą po to. Gal ne tiek daug adrenalino duodantis kaip Rock It, bet irgi gan greitas pasivažinėjimas kalneliais. Atsitiktinai pavyko atsisėsti prie kitų lietuvių, pradžioj maniau kad pasigirdo lietuvių kalba. :)

Atvažiuoja veikėjai.
Atvažiuoja veikėjai.

Kažkuriuo metu į šitą teritoriją atvažiavo dar keli superherojai, o norintys su jais pasifotografuoti galėjo tai padaryti. Aš į eilę nestojau, nes būčiau buvus viena iš vyriausių. :D

Captain America. Pats populiariausias, sprendžiant iš norinčiųjų su juo nusifotografuoti.
Captain America. Pats populiariausias, sprendžiant iš norinčiųjų su juo nusifotografuoti.

Praleidžiant vaikiškas karuseles atrodytų kad nieko labai ypatingo šioje parko dalyje nėra… Bet nepaminėjau geriausios parko teritorijos. Hario Poterio pasaulio.

Ta prasme,

HARIO POTERIO PASAULIS.

Kiauliasodis.
Kiauliasodis.

Kadangi tai viena naujesnių teritorijų, ji visuomet buvo pilna žmonių. Ir galiu pasakyt, aš čia praleidau bene daugiausiai laiko. Tai bene tobuliausiai iki smulkiausių detalių išdirbta parko vieta, kad sunku patikėti jog matai viską savo akimis. Galbūt neskaičiusiam knygų ir nemačiusiam filmų tai atrodytų nieko ypatingo, bet man čia buvo visiškas vėmimas vaivorykštėm.

Hogvartsas aka mokykla, iš kurios visi svajojome gauti laišką.
Hogvartsas aka mokykla, iš kurios visi svajojome gauti laišką.

Didžiulė Hogvartso pilis saugojo įdomų atrakcioną, kuris labai įdomus vizualiai ir aprėpia labai daug kūrinio veikėjų. Drakonai tau pučia dūmus į veidą, didžiulės medžio šakos mosuoja vos per keliasdešimt centimetrų nuo tavęs. Hermiona paburia ir vagonėlis pakyla į viršų. Staika krenti žemyn ir sukuriamas toks efektas, kad skrendi kvidičo čempionate. Buvo ir psichų, pamatai šmėklišką savo veido nuotrauką kurią padarė atrakciono metu. Visko labai daug ir viskas labai įdomu, nespėji kiekvieno dalyko pastebėti pirmojo pasivažinėjimo metu. O be to, kad prieiti prie vagonėlių, turi pereiti pilies koridorius, kurie be abejo irgi puošti dekoracijomis, pvz. kabančiomis žvakėmis ir ugnies taurė.

Kitas atrakcionas Dragon Challenge, jau nebe pilyje, išskirtinis tuo, kad gali pasirinkti kuriuo – raudonuoju ar mėlynuoju drakonu – norėsi pervažiuoti trasą. Trasos šiek tiek skiriasi, tačiau abi yra vienodai smagios, ypatingai sėdint pirmoje eilėje. Ir ne taip skaudžiai krato kaip Hulkas, plius gana neblogai matosi visas atrakcionų parkas iš viršaus.

Yra ir netokių įsimintinų atrakcionų. Pvz. trumpas pasivažinėjimas medinuku, kuris nei ekstremalus, nei vizualiai įdomus, labiau skirtas vaikams. Įdomu nebent dėl to, kad galima padaryt pilies nuotraukų iš aukščiau, jei spėji pagaut tinkamą momentą. :D

Ieškote burtų lazdelės? Bus iš ko išsirinkti.
Ieškote burtų lazdelės? Bus iš ko išsirinkti. Kaina berods apie trisdešimt pinigų.

Be šių atrakcionų ne mažiau įdomu aplankyti parduotuvėles ar tiesiog apžiūrėti jas iš išorės (nes kai kurios yra tik kaip dekoracijos). Įvairių saldumynų ir juokingų smulkmenų galima įsigyti dvynių Vizlių parduotuvėlėje. Burtų lazdeles (kiekvieno veikėjo jos, be abejo, skirtingos), uniformas ir kitus suvenyrus (tokius kaip laiką atsukantis laikrodis, nepamenu jo pavadinimo, arba Snitch) irgi galima įsigyti atitinkamoje parduotuvėje.

Laikroduks.
Laikroduks. Tragiškai nufotkinau.

Vienas iš šou – Olivanderio burtų lazdelių parduotuovėje. Viskas vyksta panašiai kaip filme – pasikviečia vieną žmogų iš auditorijos ir duoda jam išbandyti skirtingas lazdeles, kurios priverčia tarkim kratytis parduotuvės stalčiams ir panašiai. Pafilmavau pradžią:

Ieškomas Sirijus Blekas.
Ieškomas Sirijus Blekas.

Kitos dekoracijos ne ką mažiau įdomios. Knygų parduotuvės vitrinoje galima pamatyti judančius paveikslėlius (ko, be abejo šiais ipad’ų laikais nieko jau nebenustebinsi), kvidičo kamuoliai irgi spurda skryniose, o kai kurių augalų šaknys spiegia ne ką mažiau erzinančiai nei filmuose.

Tokiose spintelėse prie Hario Poterio atrakcionų galėjai pasidėti daiktus. HOW AWESOME IS THAT
Tokiose spintelėse prie Hario Poterio atrakcionų galėjai pasidėti daiktus. HOW AWESOME IS THAT
Pilna vaizdų, pilna garsų.
Pilna vaizdų, pilna garsų.
Kai kurie darbuotojai atrodė kiek pavargę, bet tik ne šis vyrukas.
Kai kurie darbuotojai atrodė kiek pavargę, bet tik ne šis vyrukas.

Galima nusifotografuoti prie traukinio, atsigerti pasukų punšo ar papietauti Trijų Šluotų kavinėje. Šalia jos kabo judantis skelbimas, jog ieškomas nusikaltėlis Sirijus Blekas. Vienu žodžiu, nežinau kaip dar tobuliau galima visa tai padaryti.

Pokštų ir saldumynų parduotuvės vitrina.
Pokštų ir saldumynų parduotuvės vitrina.
Gėrimo skonį sunku apibūdinti, nes mes tokio limonado neturim. Bet puta zefyrinė.
Gėrimo skonį sunku apibūdinti, nes mes tokio limonado neturim. Bet puta zefyrinė.

Taigi mano antroji diena praėjo Universal’s Islands of Adventure parke. Iki vakaro neišbuvau – pavyko susitikti su vienu iš erasmuso draugų, tad buvo ne tik be galo smagu susitikti vieną iš pažįstamų veidų ir išsipasakoti nuotykius, bet ir paragauti alaus su mėlynėmis, pasivažinėti po Orlando centrą ir grįžti į hostelį ne su nevykėlio taksisto mašina, o su draugo, kurį be galo smagu buvo pamartyti. Jaučiau, kad po Švedijos dar susitiksim. :)

Trečioji diena ir tai, kas neliko paminėta

Trečiąją dieną apėjau tuos atrakcionus kurių nespėjau per pirmąsias dvi, dar kelis kartus pravažinėjau įdomiausiais atrakcionais, apėjau įvairias parduotuves.

Popiet išvažiavau stoties link kur manęs laukė naktinis autobusas į Atlantą, Georgia.

Pabaigai – pasakojime nepaminėtos vietos ir patarimai norintiems čia atvažiuoti.

Personažai iš Despicable me.
Personažai iš Despicable me.

Kiekvieną dieną vyksta paradas, kurio metu žygiuoja įvairiausi animaciniai personažai, šoka, dainuoja, šypsosi.

Sveiki.

Hario Poterio pasaulyje galima nusifotkinti su kartais užklystančiais personažais. Arba paklausyti ansamblio su varlėmis. Paklausykite ir jūs:

Išalkote?
Išalkote?
Pilna parduotuvėlių. Pvz. čia yra kalėdinių žaisliukų parduotuvė.
Pilna parduotuvėlių. Pvz. čia yra kalėdinių žaisliukų parduotuvė.
Galite paklausyti bliuzo brolių pasirodymo. Kaip ir pridera, broliai atvažiuoja su savo maške.
Galite paklausyti bliuzo brolių pasirodymo. Kaip ir pridera, broliai atvažiuoja su savo maške.
Parduotuvėse pilna žmogaus dydžio superherojų.
Parduotuvėse pilna žmogaus dydžio superherojų. Pirk komiksą.
Kaipgi be maisto nuotraukų. Pietūs japoniškai. ŽIAURIAI SKANU, REKOMENDUOJU :D
Kaipgi be maisto nuotraukų. Pietūs japoniškai. ŽIAURIAI SKANU, REKOMENDUOJU :D
Desertui - funnel cake, panašu į mūsų žagarėlius.
Desertui – funnel cake, panašu į mūsų žagarėlius.

O vakare pažiūrėjau Universal’s Cinematic Spectaclar, kas yra vandens fontanų ir filmų vizualizacijų šou, kurį vainikuoja fejerverkai. Po jo sukilo didelis noras žiūrėti filmus…

Patarimai norintiems aplankyti Universal Studios:

  • Įsigykite bilietus iš anksto: internetu (yra tinklalapiai, kurie parduoda su šiokia tokia nuolaida ir atsiunčia bilietus paštu) arba Orlando oro uoste esančioje šio parko parduotuvėlėje. Taip sutaupysite ne tik pinigų, bet ir laiko, nes eilės prie kasų pakankamai ilgos.
  • Parkas susideda iš dviejų dalių, aplankyti vienodai verta abi dalis, kiekvienai iš jų skirkite bent dieną – abu parkus aplankyt vienos dalies bėgyje įmanoma, tačiau abejočiau ar pavyktų pamatyti visus šou ir pravažiuoti visus kalnelius.
  • Atkreipkite dėmesį kiek laiko galima laikyti daiktus spintelėse prie atrakcionų – viršijus limitą teks susimokėti, tad pravartu smulkių turėti kišenėje nes įeiti į spintelę nesusimokėjus galima nebent paprašius darbuotojo, kad šis atrakintų ir prie jo akių susimokėti.
  • Nepamirškite kremo nuo saulės, akinių, vandens – ten tikrai karšta. Galima atvykti ir su lagaminu/kuprine – palikite jį saugykloje (mažosios spintelės yra mokamos, o lost and found priims didesnius lagaminus nemokamai).
  • Viešasis transportas Orlando nėra gerai išvystytas, tad verta rinktis viešbutį arčiau parko, kad nereikėtų valandą laiko važinėti pirmyn atgal.
End of story.
End of story.

 

Panašūs įrašai:

Čikaga ir Lollapalooza (II dalis)

Nepraėjo nė pusė metų, ir antroji įrašo dalis jau sumaigyta mano gliteriu aplipusia klaviatūra.

Previously on my blog: nuskridau dviem dienoms į Čikagą į reto gerumo muzikos festą Lollapaloozą, o vakare po mini ekskursijos po miestą grįžom su couchsurferiu namo.

Normanas, mane priėmęs nakvot gyvena turbūt fainiausiam bute kuriame aš esu kada nors buvus. Pačiam Čikagos centre (nu downtown’e), viename iš senesnių industriniams reikalams naudojamų pastatų, kuriuos perdarė į labai neblogus butus. Gyvena su kambarioku, bet jo neteko matyt – kai grįžom jis miegojo, kai išėjau jis vis dar miegojo. Normanas, jei gerai pamenu, dirba nekilnojamo turto vertintoju, gimė Kinijoj, užaugo Niujorke/Niudžersy, persikraustė į Čikagą ir dabar gali sau leisti vaikščioti į Lollą pėškom. Čia tai gyvenimas, ką?

Vaizdas išėjus į vieną iš dviejų jo balkonų. (Nuotrauką nuvogiau iš jo couchsurfingo profilio)

Kai grįžom ir įsišnekėjom, paaiškėjo kad aš neturiu normalaus plano kur nueiti, ką pamatyti, ką nuveikti. Nors laiko sekančią dieną ir nebuvo labai daug, Normanas į tai atsižvelgdamas sudarė labai neblogą planą kaip man naudingai išnaudoti tą pusdienį. Esu labai jam už tai dėkinga, nes būčiau daug ko nepamačius. :)

Prie šito staliuko sėdėdami surašėm sąrašą vietų. Ir sofa matosi, ant kurios teko garbė miegoti. (Nuotrauką nuvogiau iš ten pat, nes pati nesusiprotėjau nufotkint)

Taigi sekantį rytą pradėjau kelionę vandens taxi iki Navy Pier. Tai toks laivukas, kuris plukdo žmones upe link Mičigano ežero ir taip leidžia už kelis baksus pasigrožėti Čikagos architektūra. Iš pradžių apsidžiaugiau kad rytinis reisas buvo pigesnis nei kiti, bet pasirodo taip buvo todėl, kad plaukė ne pilną maršrutą. :D Aš aišku, vidury kelionės išlipti nenorėjau, tad paklausus vairuotojo liūdnom akim “O tai į Navy Pier nevarot? :(” jis man ne tik kad leido antrąsyk nemokamai praplaukt, bet dar ir davė kažkokį lankstinuką su žemėlapiu. Dar bajeris, kad iš pradžių Navy Pier pavadinau “Old Navy”, kas yra rūbų parduotuvė, lol. :D

O dabar mini fotoreportažas iš dviejų pasivėžinimų vandens taksi:

Maždaug nuo čia ir prasidėjo mano pasivėžinimas.
Apačioje matosi kiti taksistai :D Laivelis beje talpina gan nemažai žmonių, ne tik turistai, bet ir apskritai žmonės keliaujantys į darbą su kažkokiais nuolatinių atitikmenimis.
Įdomu buvo, kurie pastatai kam naudojami/kam priklauso. Deja, to taip ir nesužinojau :D
Smagu, kad pasitakė gražus giedras oras ir vienintelis dalykas kuriuo reikėjo rūpintis – kremas nuo saulės. :)
Apskritai jei kam kyla klausimas ar verta imt tokį taksi – TIKRAI TAIP. Nors galėtų ir ilgiau tas pasiplaukiojimas trukti. Aš pirmyn-atgal-pirmyn suplaukiot užtrukau kiek mažiau nei valandą.
Apie architektūrą neišmanau nieko, bet man čia truputėlį dvelktelėjo Europa.
Po kiek laiko gal ir pabosta tie dangoraižiai. Bet namie įsijungi tokias nuotraukas ir vėl norisi ten grįžti.
Šis pastatas gan įstrigo, ir vis nenufotkindavau jo normaliai. Kiek supratau – viršuje gyvenamosios patalpos, o apačioj gyventojai laiko savo automobilius.
Po keleto vingių kelias platėja ir laivas artėja prie Navy Pier.
TIkriausiai tipinis Čikagos atvirukų vaizdas. “Raguotas” bokštas viduryje – John Hancock Center.
Kaip galima nemylėti tokio miesto?

Galiausiai, kai atplaukiau į Navy Pier (išversčiau tai “Senoji prieplauka”), tai nieko įdomaus iš tiesų ir nebuvo. Atrodo ji maždaug taip:

Buvo pirmadienio rytas, žmonių beveik nėra, ramu.

Tai aš pražygiavau pro tenais esantį prekybos centrą, pafotkinau tokias nesąmones kaip Bubba Gump restoraną (kaip supratau kilusį iš filmo Forrest Gump) ir patraukiau prie nemokamio trolley stotelės.

Va tokio ir laukiau! Nežinau kaip lietuviškai gražiai jį išverst. Ne troleibusas gi.

Buvau vienintelė keleivė! :D Vairuotoja paklausė kur važiuoju. Gerai, kad paklausė, nes šiaip nebūčiau žinojus kur išlipt. :D

Vidus truputį priminė Kauno Žaliakalnio funikulierių.

Atvažiavau į Michigan Avenue ir patraukiau ja link vandens bokšto.

Gatvėse yra žalumos – ne Niujorkas visgi.

Pakeliui negalėjau neužeit į parduotuves. Ten atradau tokį dalyką kaip Aldo. :D Net nusipirkau auskarus berods kuriuos jau sugebėjau pamest.

Tokio tipo darbus visad dirba juodieji. Beveik visi vairuotojai, su kuriais teko važinėt, beje, irgi juodieji. Kai kada jie pasitaikydavo žiauriai nerealūs. :D
Pirmąsyk gyvenime pabuvau ir TopShop kur viskas labai gražu ir labai brangu. Nuotraukoj galima įžiūrėt ir kažkokią bažnyčią. Amerikoj bažnyčios nuobodu!

Dabar trumpa istorija apie Čikagą. Kaip byloja legenda, kažkada seniai, devyniolikto amžiaus pabaigoje, tokia bobelka O’Leary turėjo karvę. Gal ir daugiau karvių turėjo, bet viena iš jų, bemelžiama paspyrė lempą. Tais laikais lempos, be abejo, nebuvo nei LEDai, net ne kaitrinės, o tokie žibintai (na aš bent įsivaizduoju tokie kaip per Django Unchained), kuriuos ugnim uždegt reikėdavo. Ir namai, aišku, tais laikais mediniai buvo. Taigi tos šleivakojės karvės dėka kilo gaisras, kurio metu sudegė labai didelė dalis viso miesto. Nežinia aišku, kiek šitoje istorijoje yra tiesos, bet aš ja tikiu.

Vienas iš po gaisro išlikusių pastatų – Čikagos vandens bokštas.

Štai jis. Visai gražus, sakyčiau. Stovi sau vidury gatvių.

O pasižiūrėjus į vandens bokštą patraukiau prie vieno įdomesnių Čikagos lankytinų objektų – Hancock Center. Tai vienas iš aukščiausių miesto dangoraižių, penktas pagal dydį pasaulyje, ir aš tikrai ne iš apačios į jį ėjau pažiūrėti.

Nes nuo gatvės jis ne taip įdomiai ir atrodo. Bet prabanga dvelkia šiek tiek.

Čia užkilti yra trys galimybės:

  • Į John Hancock observatoriją (panašiai kaip į Sears Tower ar Empire State Building – už mokestį pasižiūrėti į miesto panoramą) 94-ame pastato aukšte
  • Į Signature Room restoraną 95-ame aukšte
  • Arba dar vienu aukštu palypėjus į Signature Room lounge, na tokį kaip barą.
Laukiant prie lifto. Laukiant 95-ojo aukšto.

Ir nors pasakyčiau, kad įspūdingiausia būtų apturėti pietus (ar tuo labiau vakarienę) Signature Room restorane, aš palipau iki baro. Visgi paklausiau restoranų host’ų kur gražiausias vaizdas, nesugaištant daugiausiai laiko, jos pritarė kad lounge man tiks labiausiai.

Pripažinkite, vaizdas gniaužiantis kvapą. Koks skirtumas ką valgai, o tada ir koks skirtumas kiek sumoki už tai…

 

Atsisėdi žmogus prie pat stiklo ir žiūri. Prie tavęs prieina ištaigingai aprėdytas, bet paprastai bendraujantis padavėjas. Aš net susigundau ką nors suvalgyti, kad ilgiau čia pabūčiau. Bet manęs laukia Normano rekomenduota vietelė kitur.
Užsisakau kokteilį, kurio pavadinimas berods “Skyscraper”. TOKS SKANUS OMG

Aplink ne visi staliukai nusėsti, bet netrukus prie manęs prieina tas pats padavėjas ir pasiteirauja, ar nieko tokio, jei šalia prisės keli kiti baro svečiai. Aš baiginėju savo gėrimą ir sakau – žinoma. Įdomu kas būtų buvę jei būčiau pasakius “ne, nenoriu kad šalia manęs kas nors sėdėtų”.

Ignoruokite prašau nešvarų langą.

Pasigrožėjus be galo gražia Čikaga ir Mičigano ežeru nusileidau apačion, vos nepasiklydau kol radau išėjimą ir pasukau link itališkos kepyklėlės. Vadinasi L’Apetito.

Ta vietelė ties raudonais skėčiais. Labai rekomenduoju! Žinot kodėl aš čia viską rekomenduoju? NES VISKAS ŽIAURIAI GERAI

O toj kepyklėlėj ojetau kiek visko – kepinių visokiausių, saldumynų, kavų, patiekalų nesuprantamais pavaidinimais… Išsirinkau kažkokią bombą :D Bent jau taip pavadinimas sakė. Nežinau bomba dėl to, kad aštru, ar dėl to kad šiaip didelė porcija, kurią valgiau visą dieną.

Tarsi būtų mažai maisto, pasiėmiau dar salotų. Čia realaus dydžio nesuprasi iš foto, bet reik įsivaizduot dvi nedideles storapades picas, tarp kurių dar visokio maisto prikrauta. REKOMENDUOJU :D
Nežinau kodėl nevalgiau lauke prie šio žavaus fontanėlio.

Tuomet pasigavau autobusą (kiek pamenu sėdau į belekokį), nelabai žinojau kur važiuot, svarbu į tą gatvės pusę atsistot. Kadangi dar buvo likę gan nemažai laiko, nusprendžiau prieš Sears Tower darsyk aplankyt fontanus ir pupelę.

Kažkoks eilinis gatvės gabalėlis. Man tai gražu, nežinau kaip jums.

Fontanų trumpa istorija: kažkoks menininkas ar šiaip kažkoks čiuvas nusprendė pafilmuoti miesto gyventojus ir jų veidus rodyti ant fontanų. Tie veidai žiūri, žiūri, kartais šypteli, o vienu momentu suglaudžia lūpas taip, kad iš tam tikros fontano vietos pradeda bėgti vanduo. Nu, suprask, spjauna. Gan kvailokai atrodo, bet visai smagu.

Ir visur prie fontanų zuja ir taškosi vaikai.
Dar nusifotkinau prie įžymiosios pupelės. Bet nepasakyčiau kad čia labai įdomus objektas. Pilna turistų ir panašiai.
Patraukiau link Sears Tower ir vis tiek neatsilaikiau pakeliui neužsukant į random parduotuves. Nuotraukoje – vienas iš plakatų iš komiksų parduotuvės. Man tokie radiniai įdomesni už pupeles, kurias gali ir per googlą susirast. :)
Patiko smulkmenos, tokios kaip gatvių pavadinimų lentelės.
Prisipažinkit – kas pamatęs vitrinoj tokius batus į ją neužeitų? Pardavėja irgi su tokiais vaikščiojo ir man pasakojo “Bet kokie jie patogūs – visą dieną vaikštau ir nepavargsta kojos!”. Nepatikėjau :D O nuotraukoj matot – yra net užrašas, kad gali pats pabandyt. Neįkalbėjo manęs ji jų užsidėt. Bijojau, nes turėjau pinigų ir žinant save galėjau netyčia nusipirkt…

Išėjus iš šitos parduotuvės prie manęs priėjo vaikinukas ir bandė mane įkalbėti “įsivaikinti” kažkokį vaiką iš vargingos šalies. Neva aš sumoku kažkokį mokestį, kad tas vaikas gautų išsilavinimą ar kažką tokio. Tipo man keletas dolerių yra niekas, o jam tai nupirktų labai daug. Aš jį vis įtikinėjau kad aš jei turėčiau pinigų, tai mielai prisidėčiau, bet jis netikėjo kad aš išėjus iš kažkokios kietos japonės dizainerės parduotuvės negaliu dabar to padaryti. :D

Turiu savybę lyginti viską (tik ne rūbus). Tai čia pasirodė panašu į Wallstreetą.

Ir pagaliau atėjau iki Sears Tower! Dabar jis vadinamas Willis Tower (bent man labai asocijuojasi su lankomiausiu prekybos centru Švedijoj :D), tai aukščiausias pastatas Jungtinėse Valstijose. Tikrai vertas aplankyti… bet padaryti tai protingiau nei aš. Pvz. kaip nors atrasti laiką kai ten eina kuo mažiau turistų. Kadangi tai vienas iš lankomiausių objektų, ten eilė po eilės. Eilė prie patikrinimo posto, eilė prie bilietų kasų, eilė prie įėjimo, eilė prie lifto, eilė prie eilės… Gerai kad bent laukiant per ekranus rodo visokius faktus apie patį bokštą, filmukus ir panašiai. Tarkim kiek Oprah reikėtų sustatyti vieną ant kitos, kad būtų pasiektas šio bokšto aukštis. Kai jau nusiperki bilietą, tave patikrina ir atstovi dar penkias eiles prie nežinau ko, suleidžia tuntą žmonių į kambariuką pažiūrėti ~10min trukmės filmuką apie gaisrą Čikagoj, bokšto pastatymą ir panašius dalykus. Tada išeini iš kambariuko ir vėl stovi eilėj. :D Tiesa, jau trumpesnėj. Galiausiai užkyli, o kol kyli, irgi rodo per ekraną visokias įdomybes.

Eilių nebuvo tik prie langų – nes jų pakankamai daug, ir pro visus atsivėrė nepakartojamas vaizdas.
Iš esmės vaizdas panašus kaip ir iš Hancock Center. Aukščio skirtumas – gal apie pora aukštų.
VIena iš vakarykščio festivalio zonų – pagrindinė scena. :) Keista buvo matyt tą parką tokį… Panašiai kaip savo veidą ryte po gero vakarėlio.
Man kažkodėl tokie vaizdai visad primena filmus.

Tikiu, kad kyla klausimas – ar verta tada kilti į abu bokštus – ir Sears, ir Hancock. Mano atsakymas būtų – taip. Vieną aplankyt tarkim anksti ryte – kai (veikiausiai) nėra daug turistų, o kitą (geriau Hancocką) pasilikti vakarui, pasigrožėti miestu vakare, galbūt prie vyno taurės ar net vakarienės. Hancock privalumas tas, kad žmonių žymiai mažiau, įėjimas nemokamas, vaizdas tikrai gan neblogas, nors Sears man paliko didesnį įspūdį. Kita vertus, galbūt užsikėlus į Hancock observatoriją vizitas būtų panašus į apsilankymą Sears bokšte.

Bet žinoma, negaliu paminėt kiečiausio Sears Tower dalyko – stiklinių kubų į kuriuos įlįsti gali kiekvienas norintis. Po šiokios tokios eilės, žinoma. Tų kubų yra (jei gerai pamenu) keturi – trijuose visi lenda ir fotkinasi, o ketvirtame profesionalus fotografas gali tave nufotkinti, o jei patiks – apačioj nusipirksi nuotrauką už nelabai normalią kainą.

Visai smagus jausmelis, galiu pasakyt. Noris ilgiau ten pastovėt, bet kartu ir nesmagu versti kitus laukti, nes ten vienu metu telpa kokie 2-3 žmonės tik.
Mama apie šitą nuotrauką sakė: “o galima kaip nors tas kojas užfotošopint?”

Gal ir gerai, kad Sears pasilikau pabaigai, nes tikrai išvargino šita kelionės vieta, labiau nei visas pasivaikščiojimas po miestą. Dar šiek tiek pašmirinėjus pasukau link metro (kuris labai fainas, gaila nenufotkinau, ten dauguma bėgių virš miesto, o ne po žeme). Ir ilgai važiuojant link oro uosto vos neužmigau. :D Paskui bandžiau įsičekinti į ne tą skrydį, pažvengiau iš savęs ir pasidžiaugiau kad dėl nuovargio neužsibuvau ilgiau mieste, nes kažin ar būčiau spėjus į lėktuvą su tokiais savo bajeriais. Bet tas lopas vėlavo vis tiek ir aš belaukdama spėjau damušt itališkąją bombą ir perskaityt pusę knygos.

Slenkant link savo terminalo oro uoste link amerikietiškųjų savo namų. :)

Nors skridau į Čikagą iš tiesų vien dėl festo, ir vien dėl tokio random skrydžio tai gerokai papurtė mano kišenę, bet taip sakant REKOMENDUOJU ČIA ATVKYTI :D , nes šis miestas nors ir ne iš karto, bet įkrito į mėgstamiausių miestų trečiąją vietą. Negaliu nesakyt, kad nenoriu sugrįžti. :)

Panašūs įrašai:

Apie amerikonus

Taip, kelių sluoksnių salotos su majonezu kaip iš "How I Met Your Mother" Maršalo šeimos susitikimo, tikrai egzistuoja

Turbūt apie jokią kitą tautą nėra tiek stereotipų, kaip apie amerikiečius. Aš (o manau ir daug lietuvių apskritai), prieš važiuodama galvojau, kad jie:

  • Kvaili ir neišsilavinę
  • Nieko nežinantys apie likusią pasaulio dalį
  • Stori ir amžinai ėdantys nesveiką maistą

Ir visa tai yra tiesa. Iš dalies. Visų pirma, reikia turėti omeny (ir šita taisyklė galioja ne vien kalbant apie žmones), kad Jungtinės Valstijos – labai didelė ir LABAI įvairialypė šalis, ir kas galioja vienai valstijai, gali būt visiškai skirtinga nei kitoj. Tad tai, ką aš čia parašysiu, atspindės labiau Masačiusetsą, o gal išvis tik kurortinę jo dalį.

Kalbant apie amerikiečių žinias ir intelektą, tai taip – jie gali nežinoti elementariausių žinių, kurias mes įgijame pradinėj mokykloj, dažnai taip ir yra. Skirtumas tas, kad jiems nelabai rūpi – juk viską gali susigūglinti su savo aifounu, o tos bendrinės žinios jiems gyvenime nėra taip ir reikalingos. Jiems kur kas labiau rūpi ta sritis, kurioje jie dirba ar ką studijuoja. Kalbant apie studijas – jos čia labai svarbios. Turbūt nėra svarbesnio dalyko jaunam žmogui, kaip patekti į gerą universitetą. Studijos čia visada mokamos (nors yra daug galimybių teikti prašymus dėl įvairių stipendijų, kurios gali pilnai padengti visas išlaidas ar net daugiau), ir už metus gali tekti mokėt nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių per metus. Nežinau ar tai tiesa šimtu procentu, bet viena amerikietė pasakojo, jog darbdaviai labai kreipia dėmesį į tai, kurį universitetą baigei. Jei į darbo vietą pretenduotų du žmonės – vienas su prestižinio universiteto diplomu, kitas su kiek prastesniu, bet atlikęs daug „užklasinės“ veiklos toje srityje, darbdavys vis tiek greičiau pasirinktų pirmą kandidatą, nesvarbu kad antrasis gal daugiau turi patirties.

Bendrai kalbant,  man nesijautė, jog bendraučiau su bukais žmonėmis (su keliom išimtim), Lietuvoj dažniau sutinku labiau atsilupusių, nuo gyvenimo aktualijų atsilikusių, niekuo nesidominčių žmonių. Nesakau, kad čia tokių nėra, gal man tiesiog nepasitaikė daug tokių.

O kad amerikiečiai nežino nieko apie Europą ar apskritai kitas šalis – man šis mitas visiškai sugriautas. Bent jau Masačiusetse visi, išskyrus kažkokį brazilą degalinėj, teisingai ištarė „Lithuania“, dažnas žinojo kur ji randasi, daug kas norėjo daugiau išgirsti ko nors apie šalį ar jos gyventojus. Spėju, kad taip yra dėl to, jog į Cape Codą atvažiuoja nemažai lietuvių, galų gale pačioj Amerikoj ne taip ir mažai išeivių palikuonių. Būdavo smagu pasišnekėti su tokiais, nes jie labai domėdavosi Lietuva, kurioje gyveno jų tėvai ar seneliai.

Pakolkas didžiausias akibrokštas man šiais metais buvo Švedijoj, kur tarp Europos Sąjungos studentų pusė nežinojo kas ir kur ta Lietuva, ar išvis išgirsdavo ją kaip „Ukrainia“. Taigi amerikonai nuoširdžiai mane stebino savo kad ir nedidelėmis, bet vis tiek kažkokiomis žiniomis apie Lietuvą.

O dėl maisto tai jo, valgo jie nesveikai, bet ne visi ir ne visada. Čia tikrai daugiau vegetarų, veganų, bet yra ir nutukusių į kėdes netelpančių apsirijėlių. Cape Code jų sąlyginai mačiau nedaug, kaip kažkas sakė „nes gėda eiti į paplūdymį jei esi storas“, bet nuvažiavus piečiau pasikeitė žmonių gabaritai į didesnę pusę. Jie žino, kad valgo nesveikai, ir per pietus pilantis gėrimus man vis kas nors pasakydavo „negerk tų limonadų, juk nesveika“, o kartais sakydavo „aš jau trečią stiklinę kolos geriu, žinau kad negerai, bet vis tiek geriu“. Beje, tam pačiam viešbuty pietaujant, žinot kuris žmogus prisikraudavo į lėkštę daugiausiai maisto? Justė Trinkūnaitė. Neskaitant gal kelių lietuvių bachūrų, kurių pagrindinis maisto šaltinis ir buvo viešbučio virtuvė.

Amerikiečiai turi gerų bruožų, tokių kaip nuolatinis mandagumas ir šypsena (kad ir dirbtinė, man vis tiek geriau nei surūgęs veidas). Tarkim, jei dirbi restorane padavėja, tai išgirsi jų maždaug tiek:

  • Nuvedi prie staliuko – ačiū
  • Paduodi meniu – ačiū
  • Surenki meniu – ačiū
  • Atneši gėrimus – ačiū nuo kiekvieno, kas gauna stiklinę
  • Atneši maistą – ačiū vėl
  • Nuneši maistą – ačiū
  • Paduodi sąskaitą – ačiū, ir po to dar kartą kai jie jau sumoka ir paimi tą sąskaitą

Ir aišku dar eigoje, jei tik reikia ką nors papildomai padaryti – ką nors atnešti, nunešti, atsakyti į klausimą, visada bus daug ačiū. Be abejo, duag ir „prašau“, net keista, kai koks šešiametis užsisakinėja pusryčius: „Gal galėčiau gauti blynų su mėlynėmis, prašau? Ir jei galima, dešrelę atskirai, prašau.“

Patys amerikiečiai sako, kad jie labai skundžiasi ir kad lietuviai jiem patinka tuo, kad jiems viskas gerai. Cha, pabūtų tie amerikiečiai valandą vienoj patalpoj su lietuviu pensininku, tai pakeistų nuomonę.

Dar ką pastebėjau, tai jie be galo mėgsta girti viską, ypač materialinius dalykus. Vos ne kasdien girdėjau kokia mano graži šukuosena ar plaukų spalva, nesvarbu kas tai sakytų, ar viešbučio svečiai, ar kasininkė parduotuvėj, ar lifto prižiūrėtoja Čikagoj nusileidus nuo Sears Tower. Kartais atrodo, jog jie giria ne tai, kas gražu, bet kas išskirtinio, bent jau taip nusprendžiau kai pagyrė mano tragiškai suvarytas basutes. Arba susivėlusius mėnesius nekirptus plaukus, kuriuos kiekviena lietuvė draugė palydėtų klausimu „Juste, kada apsikirpsi?“. Amerikiečiai apskritai pastebi šukuosenos pokyčius, ir ypač vyriškoji giminė. Aš galiu apsikirpti ir tata (tėtis, aut. past.) tai pastebės po gero mėnesio, bet Cape Code visi, su kuriais dirbau ir bendravau, pastebėdavo jau sekančią dieną.

Ai nežinau ką čia dar pasakyt. Daug kam iš lietuvių nepatiko amerikiečiai ir jų mentalitetas, man tai patiko, sakykim, labiau nei tipiniai lietuviai. Daugiau prikolina (bendraujant su klientais), daugiau šypsosi, beveik nenaudoja sarkazmo ir paprasčiau žiūri į viską.

 

Panašūs įrašai:

Working hard, hardly working

Nors šiaip pagal idėją turėjau dirbti Bostone kartu su Ugne, Martynu ir kita Rasos gimnazijos chebra, bet išėjo taip kaip išėjo ir ėmiau atsarginį variantą, kuris buvo darbas Cape Code viešbuty. Pasamdė mane be jokio CV, jokio pokalbio, tiesiog po emeilo, tipo “va, čia turėjo merginos pas jus atvažiuoti dirbti, bet jos nebenori, gal galiu aš vietoj jų?”. Tiesa, pokalbis buvo vėliau, kai jau buvo pasirašyti visi dokumentai. Ir tai kalbėjom dėl to, kad papasakot apie darbą menedžeriui pasirodė lengviau nei rašyt viską per skaipą. Taigi taip aš atsidūriau Red Jacket Beach Resort.

Viešbutuks

Atvažiavus į South Yarmoutą tas pats menedžeris atvažiavo manęs pasiimti, atvežė į viešbutį, apgyvendino viename iš jo kambarių (kur beje dykai pragyvenau visą savaitę) ir aprodęs mano naująją darbovietę papasakojo ką aš čia galėčiau dirbti.

Kadangi buvau pirma lietuvė, kuri atvažiavo anksčiausiai, galėjau pasirinkti ką dirbti. Tiesa, tas pasirinkimas buvo ribotas… Viešbuty tuo metu svečių buvo nedaug, tad galėjau rinktis iškart eiti dirbt į sodą arba palaukt kurį laiką kol bus daugiau užimtų kambarių ir pradėti kambarinės karjerą. Aš, žmogus kuris labiausiai gyvenime nekenčia kloti lovų, aišku pasirinkau grėblį vietoj dulkių siurblio. Tiesa, visgi pirmom dienom, kadangi lijo, ne tik gėlytes kapsčiau, bet ir šiaip padėjau dirbti šen bei ten, kad nereikėtų šalti lauke. Ai, dabar dar prisiminiau kad galėjau mėnesį apsiimt mokytis dirbt front deske bet su galimybe kad po to mėnesio darbo negausiu (jei tuo metu dirbanti panelė susitvarkys vizą) ir teks eiti tvarkyti kambarinių, bet nenorėjau rizikuot ir pabijojau kad nieko nesuprasiu ką man sakys amerikonai telefonu.

Darbas sode… dabar kai pagalvoju, tai TIEK apie tą darbą galiu pripasakoti, kad visus užknistų skaityti. Pačios pareigos tai labai paprastos. Kasdien pasodindavom naujų gėlių, kažką persodindavom, kažką paravėdavom, palaistydavom. Kartais kokį medį ar krūmą apkarpydavom, kartais lapus pagrėbliuodavom. Sakau tai daugiskaita, nes dirbau su sodininku (aš tipo jo padėjėja) Patriku, kuris turbūt keisčiausias žmogus visame viešbuty.

Trumpai apie jį: buvęs jūrininkas, kuris dešimt mėnesių praleido povandeniniam laive (ir mano galva tada jam pavažiavo stogas), klaustrofobikas, truputį paranojiškas, daug kalba, bet nieko nepasako, naglas ir našarnikas. Iš pradžių dirbti su juo buvo juokinga, paskui ėmė užknisti, o vasaros gale kartais net nesmagu pasidarydavo. Apie Patriką namuose šnekėdavom su kambariokėm vos ne kasdien, nes amžinai būdavo istorijų.

Mėgstamiausias jo filmas – Titanikas. Amžinai dainuodavo jo dainą, kartodavo frazes iš filmo ir klausdavo kodėl aš nenoriu n-tąjį kartą vėl jo pažiūrėt. Jis nuolat kalba, bet ne dėl to, kad jam įdomu, o todėl, kad tik kalbėt. Tad pirmom savaitėm jis man uždavinėdavo tuos pačius klausimus: ką valgei vakar vakarienei, ką šiandien pusryčiams, kodėl valgei tą patį ką ir vakar, ką vakar veikei po darbo, ar kalbėjai su savo tėvais ir panašiai. Paskui, kai jau susibendravom, tai baigėsi tie klausimai, nes rasdavom ir šiaip ką pašnekėti.

Kartais menedžeris pasiima savo aipedą ir eina visus fotkint ir kelt į twitterį. Tai va ir mus su Patriku prigavo

Keletas smagesnių istorijų, kurios dabar šovė į galvą.

Viešbuty dirba Cape Cod Jet Ski and Parasail company, kurie užsiima parasparniais ir panašiai. Ir vienas iš darbuotojų vietoj vienos kojos turi protezą. Patrikas manęs vis klausinėdavo, kas čia jam galėjo nutikti, tikriausiai ryklys nukando, nes juk vandeny dirba. O aš sakau, kad nežinau, visko gi galėjo čia būt, bet jis įsikandęs to ryklio. Tik neišdrįstam nė vienas jo pačio paimt ir paklaust. Ir vieną dieną, aš skabau kažkokias ramunes, Patrikas šalia laisto gėles ir prieina kiti parasparnininkai. Jis pradeda su jais šnekėt, ir užsimena apie tą bičą su viena koja. Sako,

– O kas jo kojai buvo?

– Vėžys, reikėjo amputuoti, – paaiškina jo kolegos.

Tada stoja tokia trumpa nejauki pauzė, Patrikas parodo į mane ir sako tiem bachūram:

– Aaa, nes va matot, Justė tai man pasakojo, kad čia ryklys nukando.

 

Minėjau, kad jis klaustrofobikas, taigi kai einam pietauti (tam mums skirtas pusvalandis), jis viduje, kur valgom, išbūna kokias dešimt minučių, per kurias daugiau kalba su visais, negu valgo. Tiesa, dar dėl valgymo. Kaip jis pats sakė, jis niekada neina apsipirkti maisto, nes jam nepatinka būti supermarketuose. Pusryčių jis nevalgo, tik išgeria kavos iš makdonaldo (arba prašo kad jam eičiau paimti puodelį ir daug grietinėlės iš viešbučio virtuvės, nes pats nedrįsta). Pietus pavalgo viešbuty, o vakarienę eina valgyt į restoraną arba nežinau ką susigalvoja, bet iš kažkur gauna. Kadangi jis pradeda dirbti anksti ryte, mano darbo pradžioje (apie kokią devintą valandą) jis jau būna labai išalkęs. Tada klausinėja gal aš atsinešiau kokių užkandžių, bet greit susiprato kad aš niekad nieko neatsinešu. Taigi jo planas iš kur gaut pavalgyt yra toksai. Kartais ryte atvažiuoja vyras (kurio jis net vardo nežino), kuris išvalo viešbučio paplūdymio smėlį. Patrikas, su juo pakalbėjęs, išsiaiškino, kad anas dirba kepykloje, taigi suderino kad jam vis atvežtų kokį keksiuką. Dar pakalbėjo su Tony, kuris atveža vaisius ir daržoves į virtuvę, ir bando iš jo gauti ką nors. Dažniausiai pasinaudoja manimi, sako ką nors “Justė is very hungry, do you have an extra orange or something?”.

Ir šiaip daug kur mane panaudoja, kaip kad su tuo rykliu buvo. Arba vieną dieną, kai prigavo kažkokį paauglį rūkantį prie viešbučio ir sugėdinęs jį privertė užgesinti cigaretę. Po kiek laiko, pamatė jog prie baseino rūko moteris, privažiavo (mes važinėjam su tokiu golf cart mašinyte) prie jos papasakoti apie tą paauglį ir sako jai:

– Vat Justė man sakė, kad Lietuvoj, jeigu prigauna kokį nepilnametį rūkantį, tai iškart uždaro jį į kalėjimą.

Dar kai apsikirpau ir jam paminėjau, jog reikia nusidažyti plaukus, nes jau ataugo, jis paklausė kokia spalva. Kai atsakiau kad raudona, jis pasitikslino ar čia Lietuvoj taip dažysiu. Ne, sakau, čia, už kelių dienų. Tada prasidėjo moralai kad aš dirbu viešbuty, kuris turi savo etiketą ir taisykles, jog turėčiau apie tai pakalbėti su generaliniu vadovu, ir kad negaliu daryt ko užsigeidus, kad dažyti plaukus reikia licencijos ir kad išvis jis nori pašnekėti su mano tėvais, nes aš manausi čia pernelyg daug sau leidžianti. Vis tiek nusidažiau ir niekas man ten nieko nesakė.

Ir daug tokių išsigalvojimų buvo, daug visokių kvailų pokalbių, diskusijų apie nieką, jo pasiūlymų Obamai kaip padaryti šią šalį geresnę, moralų kaip negerai gerti ir rūkyti (kai jis pats paslapčiom rūko ir nepaslapčiom geria), visokių pažadų (kaip atvažiuos į Lietuvą ir išsiųs mano tėvam atviruką) ir šiaip juokingų nesąmonių. Viešbuty jis jau vadinamas crazy guy, nors, kaip jis pats sako: “Mano terapeutė sako, kad aš nesu crazy.”.

O geriausias bajeris buvo, kai važiavau su juo ir dviem kambarinėm į Hyannį. Joms reikėjo nusipirkti kelnes darbui, o man – susitaisyti dviratį, taigi Patrikas mus vežė įmonės mašina. Kol panos apsipirkinėjo, mes nuvežėm dviratį taisyt ir turėjom laisvo laiko. Jis užsimanė kavos, tai užsukom į šalia esančią degalinę. Kai sustojom, jis sako man:

– Čia dirba labai pikta moteris (mean lady, ang.), aš jos nemėgstu, pamatysi kokia jinai pikčiurna.

Įeinam ir prie kasos, kaip supratau, buvo kita moteris. Patrikas eina piltis kavos ir sako:

– Kaip gerai kad atsikratėt tos pikčiurnos, jinai buvo tikra rakštis subinėj.

Tada prie kitos kasos nugara stovėjus moteris atsisuka ir sako:

– Ir vis dar esu.

Patrikas supranta kad ką tik ant visos degalinės apvarė jos darbuotoją ir bandė viską nuleist juokais, bet buvo juokinga turbūt tik man. Tada jis eina susimokėt pas tą piktąją ponią. Kava kainuoja $1.06, bet jis turi tik dolerį ir paklausė manęs gal aš turiu šešis centus. Sakau, jo, aišku. Krapštau tuos centus iš piniginės ir toji kasininkė manęs klausia:

– Jūs kartu?

– Jo, – sakau.

Tada jinai į mane pasižiūri tokiu tragišku, sukrėstu ir kartu užjaučiančiu veidu ir sako:

– Jeigu jums reikia gero psichiatro, aš turiu numerį, galiu duot.

Tada aš pradedu juoktis, kad mes tik dirbam kartu, ir negalėjau nustot juoktis net kai grįžom į mašiną.

 

Nu tai tiek apie Patriką. Šiaip visas kitas kolektyvas tai fainas, draugiškas, bendraujantis ir aišku paprikolinantis. Kai kurie, dirbantys čia ne pirmus metus, moka kelias frazes pasakyt lietuviškai, tai buvau labai nustebus kai pradžioje su manim sveikindavosi lietuviškai. O vienąkart pietaujant kalbėjau prie stalo lietuviškai su kambariokėm ir man kažką pasakius vienas iš amerikonų atsisuka ir sako: “Ką?”. Nekokius atsiliepimus girdėjau tik iš viso housekeepingo staffo, išskyrus aišku pačias lietuvaites. Ten dirba nemažai brazilių, kurios ne itin draugiškos, kalbasi tik tarpusavy ir panašiai. Ir supervaizina ten ne kažin kokios damos, tai džiaugiuosi kad nereikėjo man dirbti su ta chebra.

Be Patriko darbo metu bendravau su GSA (Guest Service Agent) arba kitaip bellmanais, tai su jais daugiausiai laiko stūmimo ir buvo. Dėl to tokia ir įrašo antraštė. :) Ir su apsauginiais daug laiko pramuilindavau kai nebūdavo ką veikt (arba po mano darbo, kai jiem būdavo nuobodu saugot naktį), waitstaff smagių žmonių buvo kol neišvažinėjo visi atgal į univerus, virtuvės staffas irgi fainas, gerai pašeriantis. :D

Kai baiginėjosi sezonas ir studentai rugpjūčio vidury pradėjo baiginėt čia darbus, mane perkėlė keliom savaitėm dirbt į paplūdimį, kur reikėdavo dienos metu prižiūrėti kad prie paplūdimio ir baseinuose būtų rankšluosčių, o vakare nešvarius rankšluosčius, skėčius ir kėdes surinkti. Tai dieną nebūdavo ką veikt ir galėdavau sėdėt ir plepėt, o vakare buvo fizinio darbo, kuris pimom dienom vargino, bet po to pripratau, o ir laikas greičiau bėgo nei sode.

Čia vėl su aipedu generalinis vadovas pasitiko, kai atėjau į darbą surinkinėt kėdžių ir skėčių.
O čia nufotkino, kai biškelį užklimpau beveždama rankšluosčius. Su šita pačia mašinyte ir su Patriku važinėdavom. Nuotrauka Agnės Sabaliauskaitės.

O dabar, kai jau sezonas baigėsi ir liko man tik savaitė dirbti, tai vieną dieną padėjau padengti stalus meetingui, o dabar virtuvėj padedu, t.y. dažniausiai plaunu indus ir valgau. Tai čia skaitau geriausias darbas, nes dar greičiau bėga laikas, daug su visais prisibendrauji, lengva tiek fiziškai, tiek proto niekas neknisa, ir prisivalgai ir dar maisto namie parsineši. Taigi praktiškai išbandžiau visus darbus, tik ne kambarinės, kuria šiaip pagal kontraktą ir turėjau būti. :)

Be to, turiu ir antrą darbą – padavėja restorane O.C.’s. Šitas darbas vienu metu labiau patiko, bet buvo tokių dienų kad grįžti nusikalus ir susinervinus. Šiaip jei jau rinktis darbą apskritai, tai dirbti wait staffu (nesvarbu ar nurinkinėt indus, ar hostint, ar servint), tai labai apsimoka, jei tik yra klientų. Kadangi wait staffo alga yra mažesnė, viskas priklauso nuo tipsų, kurių čia palieka, ir nemažai. Tai nesezono metu darbo dienom kartais po šešių valandų darbo grįždavau su $20, o kartais šeštadienį dar mažiau atidirbus gali parsinešt ir $80. Tik paycheckiai labai maži, atskaito mokesčius priklausomai nuo gautų arbatpinigių, kuriuos visada fiksuoja, tai mano čekiai būna apie $15-$30 per savaitę. :D

Bet darbas smagus, man patiko. Išskyrus tada, kai klientų beveik nėra ir atsisėdi prie baro, bandai neužmigt. Dabar įsigudrinau knygą skaityt arba kompą atsinešt. O kai klientų pilna, tai bėgioji tikrąja to žodžio prasme, bet tada laikas akimirksniu prabėga ir tas momentas, kai pabaigoje susiskaičiuoji visus uždirbtus tipsus, labai greit ir smagiai ateina. Ir valgyt gaudavau. :)

Išmokau visokių amerikietiškų nesąmonių, kaip antai šešis būdus kaip galima iškepti kiaušinį, kokie būna padažai ant salotų, kokie būna garnyrai prie sumuštinių ir pan. Čia daug kas kitaip nei Europoj – už kavą ir vaisvandenius sumoki tik kartą, pakartoti gali nemokamai, stalo vanduo nemokamas ir jį užsisako beveik kiekvienas klientas. Pusryčiams jie valgo kiaušinių patiekalus arba saldžius blynus/french toast su dešrelėm arba šonine. Ir šiaip visokių išpindėjimų pilna, kad skirsiu tam atskirą įrašą.

Panašūs įrašai:

Debiutas švediškoje televizijoje

Prieš keletą savaičių grupelė studentų ieškojo aktorių, galinčių suvaidinti trumpam reportaže, kurį reikėjo parengti studentams iš komunikacijos ir švietimo fakulteto. Pasisiūliau, kodėl gi ne. Vaidmuo ne itin įdomus, o teksto taip ir neišmokau iki galo. Geriausias dalykas aišku pagrindinis veikėjas, vienintelis tikras anglakalbis. Beje, jis vedė (ar ves) renginį, per kurį ir bus pristatyti visi reportažai. Dėl to tuos ūsus ir prisiklijavo, kad būtų skirtumas tarp veikėjo ir vedėjo… Reportažas juokingas (bent man), nufilmuotas mockumentary stiliumi. Temos nebuvo, tai visi filmavo kas ką norėjo. Su profesionalia kamera, mikrofonais, žodžiu viskas kaip turi būt. Buvo smagu.

Tiesa, dėstytoja tik vėliau (tada,kai kurie reportažai jau buvo nufilmuoti) pasakė, jog tai bus rodoma per vietinę Jönköpingo televiziją, tad kai kurie nelabai liko tuo patenkinti, nes prifilmavo girtų žmonių ir šiaip visiem sakė kad tai bus rodoma tik universitete. Nesvarbu kad auditorija bus tikrai maža, bet vis tiek PATEKAU Į TELIKĄ. Berods birželio 8 d. transliuos, užmesiu dar priminimą į kokį twitterį ar kur. :D

Mano debiutą ir tragiškai ilgus plaukus (jau nusikirpau) galite pažiūrėti žemiau:

Patiko filmuotis, nepatinka tik kai nėra dialogo. Jei kam ateityje reiks aktorės nerimtam vaidmeniui – kvieskit. Galiu ir šiaip mikrofoną palaikyt ar ką.

Panašūs įrašai:

Valpurgijos naktis

Vappu arba Walpurgis Night – labai svarbi šventė Skandinavijoje. Man net gaila, kad mes jos nešvenčiam, nors ir turim išeiginę gegužės 1 dieną. Per feisbuką gavom pakvietimus ateit į parką, kur kažkokio klubo didžėjai parūpins muzikos. Aprašymas buvo tik švedų kalba, aš net nesiverčiau kas ten buvo parašyta. Tai visi ir atėjom tokie be nieko, juk nežinojom kaip čia švęsti tą dieną. Na, kažkas pasiėmė gėrimų, fotikus, kai kurie tik pagalvojo, kad gal reikėtų kažko pasitiesti atsisėsti. Atėjus į parką mus pasitiko smagi muzika ir daug jonšiopingiečių.

Ateinam.

Tai yra šventė, kuri žymi pavasario pradžią, nors tądien buvo gana vėsoka. Saulei leidžiantis be striukių buvo tik tie, kas šoko arba šildėsi kitomis priemonėmis. Visame parke tvyrojo kepamo maisto kvapas, kurį švedai kepėsi ant vienkartinių grilių. Tuo momentu mes supratom kokią klaidą padarėm neatsinešdami bent kokio sumuštinio…

Buvo ir visokių įdomiai apsirėdžiusių žmonių. Juos gali pamatyt kasdien, tik tądien parke buvo susitelkęs žymiai didesnis jų kiekis.

Alkanesni patraukė link parduotuvės užkandžių, ištroškę – į systembolaget, kol neužsidarė. Treti, tarp jų ir aš, numojo į bet kokius trūkumus ranka ir tiesiog relaksino ant pievutės.

Fotkinau švedus. Juos gali atpažinti iš šukuosenų.

Atmosfera jautėsi labai smagi – muzika buvo tokia, kuri ir tiko, ir patiko, net pasijautė toks festivalinis kvapelis. Tik oras vėsokas. O po dviejų dienų buvo taip šilta, kad su džinsais sunku ant saulės išbūt. Tuo metu Råslätt pievelės pakvipo kepamomis griliaus dešrelėmis ir pasipuošė apnuogintom vyrų krūtinėm bei baltom moterų kojom.

Vienas iš gėrimų žaidimų.

Fauna buvo vien tik jaunimas ir tarptautinių studentų buvo mažuma. Nors mūsų visam mieste yra bent trys šimtai, bet buvo tik gal koks ketvirtadalis. Užtai buvo smagu pagaliau būti švedų apsuptyje, nes beveik visuose renginiuose dažniausiai malamės su erasmusais. Pamaniau, jei būtų tokia fiesta Lietuvoj, joje netrūktų girtų trumpaplaukių avigalvių, kurie protestuotų prieš didžėjus ir leistų savo šlagerius per mobiliuosius telefonus, o patruliuojantis pareigūnai vis užmestų akį, kad anų šokiai nepavirstų imtynėmis. Čia tuo tarpu nemačiau nė vieno girto žmogaus, nors aplink mėtėsi šimtai skardinių, butelių ir systembolaget maišelių. Gal ne tiek mėtėsi, kiek buvo daugiau mažiau tvarkingai sumesti į krūveles. Kas dar kitaip nei Lietuvoj – jų neatėjo rinkti vietiniai benamiai. Mačiau vieną, gal du vyriškius, kurie susirinko po pilną maišą skardinių, bet neatėjo pakartot. O uždarbio čia būtų tiek kad man užtektų prasimaitint mėnesį (primenu – viena skardinė/butelis – 40 ct).

Justine šypsosi ir jai be striukės nešalta.

Grįžus į Råslätt meksikiečiai pasikvietė pas save į afterpartį, po kurio ėjom pažiūrėti gana skurdžių fejerverkų ir didžiulių laužų, o vakarą pabaigėm klube Sliver. Beje, tą savaitgalį Carlos su Martin išvažiavo į Uppsalą – kitą studentų miestą – ten šventė buvo tokia, kad stogą rovė. Mačiau kelias fotkes, toksai žmonių kiekis, tiek nuotykių, kad nerealu. :)

Panašūs įrašai:

Apie švedus ir kaip čia gyvenasi

null

Bene įdomiausias įrašas, bent man. Kiekvienas, gyvenęs Švedijoj, turėtų rast daug pažįstamų dalykų, bet kai kas gal atrodys ir visiškai kitaip.

Žmonės

Paveikslėlis viršuje, nors ir kelia juoką, bet yra teisingas. Švedai nemėgsta artumo su nepažįstamais žmonėmis. Todėl autobusuose visi sėdi po vieną, nors sėdynės dviems. Jei sėdi keli žmonės šalia – arba draugai, arba ne vietiniai, arba daugiau nėr kur atsisėst, o labai norisi. Taip ir stotelėse laukia. Stotelėse dažniausiai būna tokie aukšti suoliukai, kur gali neatsisėst, o tik padėt užpakalį, kaip ant laktos. Tai ant tų suolelių būna pasirėmęs vienas, gal du žmonės, nors laisvai tilptų bent trys. Ir tie suoleliai tolėliau pastatyti, kad galėtum stovėti per tris metrus nuo pačios stotelės. Dėl to su švedais nėra lengva susidraugauti, jiems reikia laiko, kad įsileistų naujus žmones į savo gyvenimą. Bet tai nereiškia, kad jie nėra draugiški. Kiek man teko bendrauti per vakarėlius ar klube, tai švedai mielai su tavim šnekės, bet dažniausiai pirmi neužkalbins. Išvis kokiam klube/bare nebuvo kad prieitų koks bičas kalbint. Nes čia juk lyčių lygybė, turi ir panos pirmos entuziazmą rodyt. :D Čia rimtai sakau, jei apsikeitei su biču telefono numeriais, tai pirma jam ir parašyk. True story.

Kalbant apie vaikinus, tai jau ne kartą bloge minėjau kad čia jie nenormaliai gerai atrodantys. Aišku, ne kiekvienas gimęs su modelio veidu, bet jie labai rūpinasi kaip rengiasi, ypatingai daug dėmesio skiria plaukams (įskaitant facial hair). Man per pirmas dienas univere buvo šokelis. Žinojau ko tikėtis prieš atvažiuojant, bet nu kai ktune matai arba nerdus arba šiaip tokias nuobodylas džinsai-megztinis-trumpas plaukas, kuriuos ir pamirštum jei nematytum kasdien, tai čia… Kadangi aš į univerą ateinu ne per dažniausiai :D tai ir neprifotkinu tų švedų. Mergos normalios, truputį putlesnės nei lietuvės, dažniausiai blondinės. Kažkas man čia pasakojo kad bais negražios jos, tai nu nežinau, man tai gražios. Ne visos, yra daug ir visokių barbių ar šiaip tešlių, bet iš esmės tai simpatiškos. Tik kadangi čia lyčių lygybė, tai kartais pasireiškia jų agresyvumas kur nors braunantis klube ar šiaip šokant. Man asmeniškai nepasitaikė nieko panašaus (manau po lenkių jau nieko blogiau būt negali), bet panos iš normalių šalių sakė kad amžinai klubuose jas apstumdo švedės. :D

Dėl anti-rūkymo politikos labai mažai švedų rūko. Ta prasme, LABAI mažai. Internete radau, kad keli procentai. Panašiai ir yra. Užtai gan populiarus snus – tabakas tokiuose mini maišeliuose, kurį dedi po lūpa ir nieko nedarai su juo. Visas nikotinas ir kiti šūdai per dantenas įsisavinami ir po 15-30 min gali spjaut lauk. Man tai ne itin patiko, kažkokia nesąmonė. Ir labai keista kai snusą vartoja tarkim vidury paskaitos. Man kažkaip labai nepagarbiai atrodo – dėstytojas kažką pasakoja, o tu su pirštu po burną makaluoji. Bet jiem dzin. Snus legaliai parduodamas tik Švedijoj ir Norvegijoj. Kainuoja beveik perpus pigiau nei cigaretės – 18 pakelių 8-10 lt.

Labai didelis pliusas, kad dauguma švedų kalba angliškai. Ypač jaunimas, sakyčiau dauguma kalba laisviau už mane. Vyresni kaip kada, būna kad supranta ką sakai, bet atsakyt nelabai atsako. Ir kalba jie beveik be akcento, na bent aš nejaučiu, o gal tiesiog nebegirdžiu.  Čia visi filmai per televiziją ne įgarsinami, o subtitruojami, tai puikios pamokos ne tik švedams pramokti anglų, bet ir mums – švedų.

Gėrimuxai

Silpnus gėrimus (alų ir sidrą iki 3,5 laipsnio) galima nusipirkti beveik visose maisto prekių parduotuvėse. Visa kita – tik specialiose Systembolaget parduotuvėse, kurios ant kiekvieno kampo nesimėto – Jonšiopinge jų yra dvi. Ir dirba jos ne per ilgiausiai – šeštą/septintą užsidaro, o šeštadieniais – antrą. Taip sakant, jei savaitgalį sugalvojai varyt kur nors pavakarot, ir esi iš anksto neapsirūpinęs gėrimais, tai gali nebent bandyt tą aliuką gert, kuris beje dar ir kainuoja ne per mažiausiai, apie 10 kronų. Systembolaget normalus (apie 5 laipsnių) alus irgi kainuoja apie 10 kronų, jo beje čia LABAI didelis pasirinkimas. Sidras (kuris čia beje visiškai kitokio, žymiai geresnio skonio) kainuoja tiek pat kiek alus. Dauguma perka stipresnį (7,2 laipsnio), nes beveik nesijaučia alkoholio, o brangiau tik pora kronų. Pigiausio vyno butelis 50 kronų, nealkoholinio – ~20 (taip, čia yra nealkoholinių gėrimų skyrius, vienąsyk net pataikiau ant nealkoholinio vyno paskanavimo – na, kai parduotuvėse duoda paragaut kažko). Stipriųjų gėrimų nežinau kainų, nes buvau tik įdomumo dėlei nuėjus pažiūrėt prieš porą mėnesių. Pamenu tik kad ten jau triženkliai skaičiai prasideda. :)

Systembolaget apsipirkti galima tik jei esi ne jaunesnis nei 20 metų amžiaus, ir dokumentus tikrina visada. Beje, žmonių ten nebūna tiek jau daug… Na kokią penktadienio popietę tenka eilėj pastovėti kur 3-4 žmonės (nors veikia kokios 2-3 kasos), neįsivaizduoju kas darytųsi Lietuvoj jei taip alkoholį pardavinėtų.

Baruose tuo tarpu gali pirkt gėrimus aštuoniolikos. Alų/sidrą pilsto arba parduoda buteliais 0,4 l talpos. Kainuoja toks dalykas, priklausomai nuo vietos, 26-40 kronų. Toliau rašysiu kainas litais, nes manau mažai kas apskaičiavo, jog ką tik parašiau kad už bokaliuką alaus sumokėtų čia iki 16 litų. Baruose alaus pasirinkimas jau žymiai mažesnis, lyginant su Systembolaget. Ir šiaip čia kiekvienam bare vis kitokie pričiūdai – vienam airiškam pabe pirmas bokalas alaus berods 12 litų, antras ir visi sekantys – 20 lt. :)

Kalbant apie gėrimo įpročius, tai švedų dėstytoja pasakojo, jog seniau (nepamenu tiksliai, bet čia turėtų būt gal prieš vieną du amžius) švedai buvo labai gerianti tauta. Todėl buvo imtasi įvairių priemonių tą pijokavimą pažaboti. Štai todėl dabar ir turim valstybei priklausančias Systembolaget parduotuves. Kažkur skaičiau straipsnį, kad dėl paskutiniu metu išaugusio pelno sugalvojo šiek tiek sumažinti kainas… Švedai. :) Ir dabar švedai pripažįsta, kad geria nedažnai, bet jau kai pila, tai pila. Nežinau kaip yra iš tikrųjų, visokių variantų čia mačiau – ir labai girtų, ir visiškai blaivių net per patį karščiausią vakarėlį. Populiarūs tokie žaidimai kaip beer pong, caps, skaičiavimo žaidimai, jelly shot’ai. Kas iš išskirtinesnių gėrimų, tai į degtinės butelį supilti pakelį Fisherman’s Friend saldainių ir palaikius per naktį gauti skanių šotų vakarėliui. Be jokių užsigėrimų. :) Kažką panašaus kartą bandžiau bare – skonis kaip ir visko Švedijoj – labai saldu, bet gal visai ir skanu.

Ai, dar kalbant apie gėrimo įpročius, kadangi pirmom savaitėm mus visur vedžiojo švedai, tai pagal jų taisykles ir žaidėm. O jie dažniausiai pradeda gerti sąlyginai anksti. Na, jei varom į kokį klubelį devintą, tai šeštą jau susirenkam į prepartį, kad spėtume ir sužaisti gėrimo žaidimus, ir iki klubo nusigauti. Po kelių savaičių grįžom į visiem įprastą režimą, nes jau ko ko, bet prie tokio ankstyvo gėrimo niekas nesugebėjo priprast. :)

Kainos

Dėl maisto, tai jis kainuoja panašiai kaip Lietuvoj, daug kas truputį daugiau, kai kas – mažiau. Nelabai žinau iš tiesų kiek paprasti maisto produktai Lietuvoj kainuoja, nes neperku. Na, žinau kad kiaušai dabar išbrangę. :D Čia berods jie kainavo tiek pat tiek sausį, tiek balandį. 10 kiaušų 7 litai, perkant daugiau šiek tiek pigau išeina.Va sąrašiuks kiek maždaug kas kainuoja:

  • litras pieno 3 lt, aš perku pusantro litro už 4 lt
  • kilas bulvių arba miltų 2,5 lt
  • 500 gr sviesto 10 lt, margarinas žymiai pigesnis, jam dažnai ir akcijos būna. gali gaut kilą margarino už 6 lt.
  • spagečių, raudonų svogūnų kilas, trys citrinos 4 lt
  • į mėsos skyrių neinu, bet 250 g faršo (jautiena+paršiena) kažkur apie 9 lt
  • duona nenormaliai kainuoja, kepalai apie 10 lt, nebent ta sumuštinių duona (didelis pakas, kurio nespėju suvalgyt ir sudžiūsta) apie 5 lt. Puskilogramis grietinės irgi pitakas.
  • daržovės kai ne sezonas tai neperku… pomidorų kilas apie 10 lt, salotų vazoniuks 5 lt, aisbergo 7,5 lt, dabar ridikėlių padavė – puokštelė už  1,2 lt

Per akcijas kai ką galima žymiai normalesnėm kainom nusipirkt (pvz. daržoves), bet šiaip čia tie nukainojimai visai ne tokie kaip Lietuvoj… Jei sulčių pakas vietoj 12 kronų kainuoja 11, tai tokia čia ir nuolaida. :) O tokių kaip “visiem šampūnam/kačių ėdalam/sultim 20 proc. nuolaida” išvis nebūna. Užtai vyrauja “3 už 2 kainą” tendencija. Pirk tris kečiupus už dviejų kainą. Užteks trim mėnesiam. Užtai tris litus sutaupysi. Ai, čia yra tokia pigių produktų linija – Eldorado – kaip mūsų kokia Optima linija. Viskas kokius dukart pigiau (!), bet kai kurie produktai tokie, kad kartą nusipirkęs antrąsyk jau nepagailėsi pinigų normaliam. Visgi Eldorado dominuoja pas studentus, nes daug susitaupo ant dalykų, kurių skonis/kokybė ne taip ir svarbu. Nu ten koks aliejus, švaros priemonės ar panašiai.

Va kur žymus skirtumas, tai maistas kavinėse ir šiaip visur kur daro valgyt. Pigiau cigarečių pakelį nusipirkt, nei kebabą suvalgyt (o cigaretės čia nuo 17 litų). Normaliuose restoranuose patiekalo kaina būna triženklėm sumom. Arbatos puodelis su studentiška nuolada coffe house (nu kaip mūsų visokios vero cafe) 8 lt. Tiek pat kiek parduotuvėje 25 pakeliai prabangesnės arbatos. Čyzas makde 4 lt.

Telefonui perku sąskaitos papildymus po 30 lt, už kuriuos gaunu nemokamus sms ir pokalbius savam tinkle (kitur nelabai ir skambinu). Taip ir kaupiasi tie pinigai sąskaitoj, nebent pamiršti pasipildyt. Tada labai greit išbėga tie užkaupti litukai… Nuoma kainuoja 920 lt, visada fiksuota suma, nesvarbu kaip stipriai atsisuki radiatorių, sudegini elektros ar išlaistai vandens skalbykloj. Laišką išsiųst kainuoja 5 lt (bet greit ateina, per tris dienas). Rūbų, batų kainos panašios kaip Lietuvoj (kai kur pvz. Lindex, New Yorker būna etiketės su kainom įvairiose šalyse, tai paskaičiuoju jog skiriasi 10-20% nuo lietuviškų, bet nebūtinai į blogąją pusę).  Paslaugos nenormaliai kainuoja. Pigiausiai apsikirpti gali už ~50 lt. Nu kas čia dar. Nežinau, paklauskit komentaruose, jei įdomu.

Kas man čia be galo patinka, tai kad VISUR galima atsiskaityti kortele. Ta prasme, rimtai visur. Vienintelės vietos, kurias sugalvojau, kur negalima – dešrainių pardavėjas, išlendantis centre naktimis, rūbinės klubuose ir naudotų knygų parduotuvė univere. Visur kitur net nori, kad atsiskaitytum kortele – tarkim klube Akademien dviejuose iš trijų barų grynais atsiskaityti net negalima. O vienąsyk įeinant į klubą Enkelt, kadangi prieš mane kažkas mokėjo grynais, o aš kortele, man įmušė 200 SEK  ir atidavė 100 banknotą grąžos. :)

Nu ir dar apie šį bei tą

Fika – vienas iš pirmų žodžių, kuriuos išmokau čia atvažiavus. Čia dalykas numeris vienas. Nors man šitą dalyką apibūdint gana paprasta – pietų pertraukėlė darbo metu – bet švedai užginčytų ir sakytų kad taip paprastai šitos tradicijos neapibūdinsi. Dažniausiai per ją valgoma kažkas saldaus (dažniausiai cinamoninės bandelės) ir geriama kava, gal arbata. Žodžiu, kad gautum daug energijos. :) Man labai patiko fika pirmom savaitėm, nes per įvadines paskaitas buvo nemokama. :D

Kas mane čia labai užknisa, tai jų darbo valandos. Nors švedai sakosi esantys darbingi žmonės, bet kartais imi tuo abejoti. Kai kurios įstaigos dirba tiesiog nenormaliai trumpai. Tarkim student service univere ar migration office dirba 9-12 h, sockertoppen ofisas išvis kokią vieną valandą per dieną.

Nesugalvoju ką dar čia aprašyt. Paklauskit komentaruose jei kas domina.

Panašūs įrašai:

Dar apie žmones

Ta proga, kad dvi savaites nebuvo naujo įrašo, šįkart pažadu ilgą, ir manau, vieną iš įdomesnių, įrašą.

Kaimynės

Kaimynes turiu dvi. Apie vieną – kinę – jau pasakojau. Su ja išvis nebendrauju, jinai kartais net nesisveikina, dažniausiai lindi savo kambary su savo vaikinu kinu, kuris AMŽINAI būna su pižama. Kiek šnekėjau su kitais studentais, visi nepatenkinti savo kaimynais kinais… Jie vieni iš netvarkingiausių (mano ne išimtis) ir su jais sunku bendrauti. Dauguma beje labai linkę išsigąsti – jei tyliau ateisi į virtuvę ir kinas tavęs nepastebės, tai kai pasisveikinsi ar šiaip kokį garsą sukelsi, didelė tikimybė kad kinas net pašoks iš išgąsčio. Ir dar pastebėjimas – kinai beveik niekada nebūna su visais kitais. Tikriausiai dauguma iš mūsų srauto negyvena Raslatt, nes aš jų tiesiog čia nematau nei sockertoppen, nei autobuse. Per vakarėlius (kad ir kur jie vyktų) ar klube irgi nematau. Nors per kinų kultūros dieną (čia tokios vyksta kiekvieną penktadienį) kinai labai maloniai bendravo ir šiaip puikiai viską puikiai paruošė.

Photobucket

Ką gavo kiekvienas per kinų kultūros popietę, nepatingėjęs pastovėti eilėje.

Grįžtant prie temos – kaimynų – jau mėnesį turiu antrą kaimynę, bet pamiršau apie ją parašyti (nors užsiminiau twittery). Jos vardas, jei gerai prisimenu – Fateha Sultana. Ji iš Bangladešo, bet neblogai šneka angliškai, nors ir su stipriu akcentu. Studijuoja čia magistrą, paskutinis semestras, tad paskaitų neturi. Neseniai grįžo iš savo Erasmuso Jungtinėj Karalystėj. Dažnai atsiveda draugų, daro skaniai (bet aštriai) valgyti, dažnai vidury nakties. Šiaip visai faina, nors ir nebendrauju su ja per daugiausiai, nebent kartu darom valgyt vienu metu. Nesiskundžiu, miela kaimynė, tik jos vaikinas mane gąsdina, nes labai baisios išvaizdos. Bet pataisė mikrobangę kai neveikė, tai irgi ne bėda.

Studentai

Na o dabar daug teksto apie žmones, su kuriais daugiausiai bendrauju. Dauguma yra iš mano fakulteto, kai kurie iš inžinerijos, bet gyvena Raslatt, tai matomės sockertoppen ar common room.

Photobucket

Carlos, Meksika (čia tas kairėj, nors popierinis ant mano galvos irgi vardu Carlos)

Carlos buvo vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susipažinau (neskaitant tų, kuriuos kartu atvežė iš universiteto, kai pasiėmėm namų raktus). Kadangi neturėjau interneto kambary, pirmą savaitgalį dažnai buvau sockertoppen, kur yra nemokamas wi-fi. Tą patį darė ir Carlos. Išgirdau, kad žiūri How I Met Your Mother – instant friend. Per pirmą vakarėlį susipažinom, paskui kartu patekom į Robin hood group, o dabar kartu mokomės Corporate Finance I. Jis suorganizavo ir dvejas meksikietiškas vakarienes. Žmogus, kuris atvažiavo čia ne šiaip pasėdėti ir paplepėti, bet nori kuo naudingiau išnaudoti laiką. Įstojo į studentų organizaciją, padeda organizuoti renginius, važiuoja į visas keliones ir dar prisigalvoja savų. Kartu mokėmės finansų mid-termui ir susilažinom kuris gaus geresnį pažymį (spėju kad abu labai vienodai parašėm). Susilažinau, nes jis buvo užrietęs nosį kad gaus gerą pažymį neskaitęs knygos, tad dėl tokio savo būdo (“man nerūpi kiti žmonės ir jų gyvenimai”) jis nepatinka didžiajai daliai čia esančių, ypač likusiems meksikiečiams. Visi meksikiečiai yra labai draugiški, laikosi ne tik patys drauge, bet lengvai susibendrauja ir su kitų tautybių žmonėmis ir nevengia jų pakviesti į visokius pasisėdėjimus. Pastebėjau kad Carlos niekada nebūna kartu, maniau kad čia tik iš jo pusės toks nenoras, bet pasirodo kad abipusė antipatija. Spėkit ar jam tai rūpi? :D

Photobucket

Petr, Čekija

Petr, nors save pristatinėja anglišku variantu Peter, irgi vienas iš pirmų žmonių, su kuriais susipažinau. Mus kartu atvežė į Raslatt, kartu bandėm surasti vietinį supermarketą. Studijuoja magistrą, tad čia bus tik tris mėnesius, kad spėtų grįžti namo parašyti ir apsiginti baigiamąjį darbą. Pirmom savaitėm daug laiko leidom kartu grupelėje, jis norėjo viską išbandyt (pvz. valgyti sniegą :D), visur važiuoti ir panašiai. Paskui vienu metu susirgo ir po to retai jį bematau kokiuose nors renginiuose, nes arba mokosi arba būna su kažkokiais kitais žmonėm, kuriuos pažįstu tik iš matymo.

Photobucket

Liam, Australija (bičas)

Štai australas, kuris pirmąsyk gyvenime pamatė sniegą ne šaldytuve. Nežinau ką apie jį pasakot, paskutiniu metu jo beveik nematau, o visus įdomesnius dalykus jau pasakojau ankstesniuose įrašuose. Jis vienas iš jauniausių, prieš porą savaičių šventėm jo 20-tą gimtadienį. Prikepėm hamburgerių, fri bulvyčių ir keksiukų. Padovanojom pagalvę su visų linkėjimais ir šiaip visokių smulkmenų iš IKEA’os, nes jis norėjo pasipuošti savo kambarį, kuriame vienintelė puošmena buvo Australijos vėliava. Vis pasijuokdavau iš jo kalbėsenos dėl akcento, ar šiaip pavadindavau jį dingo arba peidžy (nes jo pavardė Page). Ai, prisiminiau bajerį. Kažkam pasakojau apie Liamo gimtadienį ir tas žmogus sako: “o pala, Liam tai čia tas oranžinis australas”? (Paaiškinimas, nes nesimato nuotraukoj: jis ryžas.)

 

Photobucket

Kairėj jau minėtas Petr, dešinėj – vokietis Martin

Čia Liamo kaimynas, iš school of education and communication. Atvažiavo anksčiau nei reikėjo, tai pirmom savaitėm buvo su JIBS’ininkais, nes jo fakultetas dar nebuvo pradėjęs įvadinių savaičių. Iš pradžių toks keistas pasirodė, bet greitai įsiliejo į kompaniją ir įnešė neblogų juokelių. Su juo randam visokių bendrų dalykų, pvz. kartu paaiškinom istoriją apie “pavojingus” agurkus iš Ispanijos, nes kiti nebuvo apie tai girdėję. Jam patinka Salad fingeris ir elektroninė muzika. Ir jis turi turtingą žodyną (ir supranta nemažai švedų), bet angliškai šneka su stipriu akcentu, o kai išgeria tai dar labiau paryškėja ir pasikeičia kalbėjimo tonas, tarsi jis šauktų, o ne kalbėtų. :D Jis jau porą kartų buvo užtrenkęs savo kambario duris, taigi teko praleisti kelias naktis miegant virtuvėj ant grindų. Šiaip šitie trys – Petr, Liam ir Martin – toks Turbo 3, kurie krečia vieni kitiem bajerius (pvz. pribėrė Liamui į lovą spagečių, jis juos pastebėjo tik ryte) arba šiaip padaro bachūrų tūsą. :D

Photobucket

Iš kairės: Simone (Olandija) ir Manuela (Šveicarija)

Apie jas parašysiu kartu, nes nors bendraujam beveik nuo pat pradžių, nelabai yra ką įdomesnio apie jas papasakot. :D Simone viena iš tų žmonių, kurie atrodo kad tavęs nemėgsta, nors to akivaizdžiai ir neparodo. Kartais nesuprantu ar ji iš manęs šaiposi, ar nuoširdžiai ko nors paklausia. Manuela (ilgą laiką maniau kad jos vardas Emanuela) viena iš vyresnių ir dėl to labai pergyvena. Vieną vakarą klube verkšleno kokia ji sena, kad jai jau 24 metai. Šiaip ji labai juokinga, nors visada kalba labai protingai, bet daro juokingas grimasas kai bando prisiminti sunkesnius žodžius angliškai. O kai juokiasi, kartais išsprūsta kriuksėjimas, dėl kurio ji pradeda dar labiau juoktis. Abi jos laukia kada atvažiuos jų vaikinai jų aplankyti. Ir abi mėgsta organizuot ką nors kartu, pvz. surengė visą Liamo gimtadienio vakarą.

Photobucket

Iš kairės: Leni (Austrija) ir Colin (Vokietija)

Su šiais dviem susipažinau pirmom dienom, bet kurį laiką ne itin bendravom, nes daugumą laiko buvau su anksčiau išvardinta chebra. Dabar vėl dažniau pradėjom bendrauti ir labai dėl to džiaugiuosi, nes jie labai draugiški ir nepamiršta pakviesti kur nors kartu varyti. Kartais būna varom šešiese į parduotuvę, nors apsipirkti nori tik du iš mūsų, kiti tiesiog nenori sėdėti namie. Spėju, kad jie lengvai susibendravo, nes abu gali šnekėti vokiškai, ką kartais ir daro prie visų, nes Leni sunkiai sekasi šnekėti angliškai. Vieną vakarą sėdėjom common room ir dėl fono buvo įjungtas televizorius kuris rodė kažkokį žiemos sportą (kur slidininkai turi nučiuožti ir nušokti kuo toliau), tai Leni vis  gyrė ir pasakojo apie austrų sportininkus ir laukė jų pasirodymo. Colin tuo tarpu toks mėgstantis per dantį petraukti ar šiaip pajuokauti žmogelis. Vieną vakarą turėjom labai rimtą diskusiją apie ekonomiką ir jis buvo sukrėstas kad Lietuvoj žmonės uždirba kelis kartus mažiau nei Vokietijoj ir sakė man važiuoti į Frankfurtą dirbti. :D Atrodė kad jam net gaila manęs pasirodė, kad tenka gyventi tokiom sąlygom.

Photobucket

Sam, Australija

O čia dar jaunesnis australas. Šiaip nežinau ką apie jį papasakot, nors paskutiniu metu ir nemažai matau jį. Toks pasimetęs man jis, atsipūtęs kokių reta, apie nieką rimtai negalvoja, mielai prisijungia prie visų kurie ką nors sugalvoja veikti. Davė man patarimų kaip slidinėti per slidinėjimo išvyką, nors pats tą dieną pirmą sykį gyvenime stovėjo ant slidžių. Nemėgsta Inglorious Basterds, bet dievina Transformerius ir nežino ką reiškia terminas mid-term bei kas yra vardadienis. Nu toks keistas, bet nepiktybiškas. Vieną trečiadienį, kai palikau namų raktus pas Carlos striukėj ir jo pačio niekur neradau ir jau praradau viltį miegoti savo lovoj, Sam sako: tai jei ką, gali nakvot pas mane, aš miegosiu ant grindų. :D

Photobucket

Santiago, Meksika

Čia tai topinis bičiukas. Jau sakiau kad meksikiečiai labai lengvai bendraujantys, tai šitas tobulas pavyzdys. Pirmom savaitėm jam sunkiai sekėsi su anglų kalba, matėsi kad droviai bendrauja, labai stengiasi rasti tinkamus žodžius. Dabar visai kitaip – tik pradėk su juo kalbėt, tai nesustodamas pasakoja ką nors. Labai juokingas visom prasmėm. Kadangi aš paskutiniu metu juokiuosi kai jis amžinai kartoja klaidą sakydamas tarkim “more better”, “more stronger”, tai pradėjo mane vadinti “teacher”, kad kabinėjuosi, bet kartu ir klausinėja ar teisingai sako žodžius. Pvz. jis negali ištarti “sheet” kaip “šyt”, jam gaunasi “šit”. Arba “Florida” ištarė kaip “Floraida”, tai manau kad iš šito bajerio juoksiuos iki semestro galo. O kai jį kas nors prajuokina, tai jis negali nustot juoktis tokiu ilgu ir užkrečiamu juoku. Jis ir Jose (apie kurį bus toliau) sugalvojo atskristi į Lietuvą (ką ir padarė šį savaitgalį). Nežinau kiek čia suveikė mano pasakojimai apie savo šalį, bet padėjau jiem susiorganizuoti kelionę ir iš pasakojimų matau kad Santiago klausė visų mano patarimų ir šiaip pasakojimų. Pvz. užsiminiau kad Kaunas yra kebabų miestas, tai pačią pirmą dieną pabandė kebabo, norėjo įsitikinti ar ten tikrai kačių mėsa. Išmokiau jį sakyti “cepelinai” ir “į sveikatą”, bet paskutinę frazę jis painioja su “ich liebe dich” ir šiaip ispanų kalboj nėra v raidės, tai jam išeina pasakyti maždaug “ichbikata”.

Photobucket

Dešinėj Jose, kairėj nežinau kas, nors mačiau ją milijoną kartų :D

Štai ir Santiago draugas-kaimynas. Gimęs Meksikoj, bet mokyklą baigė ir studijuoja Amerikoj, Floridoj.  Studijuoja inžinerijos fakultete, tai sutikau jį tik po kelių savaičių sockertoppen. Turbūt būtume net ir nesusipažinę normaliai, bet kažką pradėjom šnekėt su juo ir kitais meksikiečiais ir kažkur nusisukau su kitais kalbėt. Jose, norėdamas mane prisikviesti (aišku vardo neprisiminė, o gal ir nesakiau), man spirtelėjo į koją ir aš sureagavau maždaug taip: “ei, kas čia per bandymas pakviesti merginą? aš tau ne futbolo kamuolys :D”. Tada pradėjom šnekėt ar Lietuvoj taip niekas nedaro su merginom, ir jis pamažu užsidegė noru pamatyti Lietuvą, nors ir sakiau nevažiuoti ten kai taip šalta. Jo atsakymas buvo: “bet aš noriu dabar! noriu aplankyti tokias šalis, į kurias paprastai žmonės nevažiuoja.” Jis laisvai kalba tiek ispaniškai, tiek angliškai, bet manieros meksikietiškos – daug gestikuliuoja ir panašiai. Net matosi kad truputį pasikeičia manieros, kai iš anglų kalbos pereina į ispanų. Santiago sako, kad jis ispaniškai šneka rimtu, gal net kiek piktu tonu, o Jose kalbėsena jam skamba kaip dainavimas. :D Čia ispanų kalbos tiek daug girdžiu, kad jau gimsta poreikis mokytis jos. Labai įdomu kaip jiem sekasi Lietuvoj, nesulaukiu kada grįš ir papasakos įspūdžius.

Photobucket

Justė ir Justine (Prancūzija)

Čia yra nemažai fainų prancūzų, bet tik pora gyvena Raslatt ir man labai gaila dėl to. Justine – viena iš tų, kurie čia negyvena, bet vis tiek nemažai laiko leidžiam kartu ir gerai sutariam. Ji žinoma kaip camera girl, nes visur pasiima fotoaparatą ir į feisbuką jau sukėlė per du tūkstančius nuotraukų iš buvimo čia. Labai faina panelė, su ja niekad nebūna nuobodu, visada turi ką pasakyti ir apskritai įdomus žmogus. Jinai mokosi keiksmažodžius įvairiom kalbom. Ir ne šiaip sau – kad suprastų, jei ją kas nors norės įžeist svečioj šaly galvodami kad ji to nesupras. Jau čia būnant jai pravertė švedų kalbų žinios. :) Važiuojant į klubą ji suprato kad šalia sėdintys švedai įžeidinėja mūsų kompaniją ir jinai jiems švediškai pasakė, kad supranta ką jie šneka ir kad liautųsi tai darę. :D Apskritai mergina su stipria nuomone ir savais principais, bet jei supranti jos požiūri ir susibendrauji su ja (o ji žmones arba myli arba nekenčia, nėra tarpinio varianto), tai supranti kad įsigijai tikrą draugą, jau spėjau tuo įsitikinti. :)

Photobucket

Maia, Hawaii, JAV

Last but not least, viena iš geriausių draugių – Maia. Neprisimenu kaip mes pradėjom bendraut, ji tiesiog buvo su mūsų kompanija per pirmas savaites, o paskui sužinojau kad kartu turim mano nekenčiamiausią kursą apie research methods. Randam daug bendrų temų, nors aš jų randu su kiekvienu amerikiečiu, užtenka pradėt šnekėt apie filmus ar muziką. Ji žiauriai juokinga, turbūt vienintelė iš čia esančių viešumoj elgiasi kvailai ir juokingai (kaip mes su Inga namie). Pvz. vaikščiojam parduotuvėj ir ji pradeda veblenti “blablablabla” kaip kūdikis, arba važiuojam autobusu ir ji atsisuka į mane ir žiūri žvairu žvilgsniu ir sako “i’m just giving you a creepy look”. Ir jai juokingos mano nesąmonės, kurių stengiuosi primažinti, nes manau kad žmonės čia nesupras mano elgesio ir nusišnekėjimų. Jinai labai pozityvi, pvz. kai atrašau sms “tai gerai, susitinkam už valandos ten ir ten”, jinai atrašo “fantastic!” ar kitu pozityviu atsakymu, tarsi būčiau pasakius kad ką tik radau maišą nemokamų saldainių. Gaila negalėjau įamžinti jos veido išraiškos kai ji išgirdo mano sms stoną (legen… wait for it… dary). :D Ir aš iš jos mokausi anglų kalbos, vis paklausiu ar teisingai tariu arba koks skirtumas tarp rock and stone. :D Ir visokių nesąmoningų žodžių išmokau, pvz. feisty, queef, handy-dandy, okie dokie artichokie ir pan. :D

Tiek apie žmones, neskaitant tų, apie kuriuos galiu pasakyt tik vieną-kitą sakinį, nors ir daug laiko kartu praleidžiam. Galėčiau dar parašyt apie čia esančius lietuvius, bet irgi nėr labai daug ką pasakot apie juos, o nemanau kad ir itin įdomu būtų. O apie švedus noriu gražų ilgą įrašą padaryt, tai dar kaupiu informaciją. :)

Ir pabaigai istorija, kaip mes su Maia kepėm keksiukus Liamo gimtadieniui. Iš pradžių nusipirkom reikalingus ingridientus, bet tam skyrėm per mažai dėmesio. Kodėl? Ogi kai grįžom pas Maia, pamatėm kad iš tešlos (pirkom tuos dėžutėse, kur sumaišai su vandeniu ir kepi) išeis tik 10 mažų keksiukų, o žmonių turėjo ateiti bent 16. Kadangi Maia gyvena Skeppsbro, o šalia esanti pardutouvė yra už 30min pėškom einant palei ežerą arba panašiai laiko autobusu, pradėjom ieškot kas iš čia gyvenančių galėtų paskolinti dviračius. Kai stebuklingu būdu (name gyvena tik 20 žmonių ir tikrai ne visi turi dviračius ar apkritai yra namuose) radom du laisvus dviračius (jau galvojom pasiimt neprirakintus ir palikt raštelį kad grįšim už 20min), aš pradėjau abejoti savo sugebėjimais važiuoti dviračiu snieguotu keliu. Tačiau viskas praėjo puikiai ir labai smagiai, net geriau nei važinėjant Lietuvoj, nes čia sudarytos geresnės sąlygos važinėt dviračiais. Nors ir nebuvo patogu važiuot su ilgu paltu ir snargliuota nosim, Maia juokino žmones važiuodama su sijonu, nepadoriai per trumpu važiuojant dviračiu. Taigi, užsipirkusios dar tešlos pradėjom kepti, o laikas iki vakarėlio pradžios vis tirpo. Maia kraipė galvą kodėl europoj į tokias dėžutes dar įdeda ir kremo (frosting), nes mes buvom pasiruošusios daryti savo kremą iš cream cheese ir cukraus pudros. Čia jau aš sufeilinau pasiūlydama dėti vanilinio cukraus pudros vietoj paprastos pudros ir vanilės esencijos. Gavos sušiktai stiprus vanilės skonis. Davėm paragauti atklydėliams į virtuvę, tai reakcija buvo tokia: “na iš pradžių tai labai skanu, bet poskonis toks kad reikia stiklinės vandens”. Bandėm taisyti padėtį, bet net ir sudėjus visą turimą cream cheese vis tiek kremas nebuvo valgomas. Laiko liko tik pora valandų, tad nusprendėm persikelti ir viską pabaigti pas mane, nes gimtadienį šventėm Raslatt, pakeliui nusipirkus naujų ingridientų kremui. Kadangi turėjom panaudoti dalį vanilinio kremo naujam variantui, o ir keksiukų viena skarda jau iškepė, susikrovėm likusią tešlą į kuprines, o skardą ir dubenį su kremu nešėm rankose (kas ir matosi nuotraukoj viršuj). Šitaip važiavom autobusu ir ėjom į parduotuvę, nes nebuvo laiko eiti pasidėti viską į namus ir grįžt apsipirkt. Dar dabar šaldytuve stovi maišas kremo, kurį nežinau kur padėt, nes jis vis dar valgomas ir visai skanus, o išmest gaila (valgiau jį kai mokiaus mid-termui :D). O tą baisųjį variantą užšaldžiau, juokiaus kad jei kada grįšim girti iš klubo, reikės pabandyt valgyt tokius vanilinius ledus. Baiginėjant keksiukus irgi neapsiėjom be prikolų: vienas keksiukas perlūžo per pusę ir jį sulipdėm sukišdamos žvakutę į vidų, kuri sujungė keksiuko viršų ir apačią. O benešant keksiukus į kitą pastatą, kur vyko šventė, Petr sugebėjo du iš jų numesti ant žemės. :D Visa keksiukų gamyba užtruko apie keturias valandas su visais pasivažinėjimais, bet buvo verta. Juokėmės, kad po kelių metų sakysim “o prisimeni tą kreizi dieną Švedijoj, kai kepėm keksiukus?”.

Panašūs įrašai: