Man patiko Lietuvon.lt idėja, kurios įkvėpta pradedu savo kelionių seriją PRERIJON. Tai bus ilgalaikė įrašų serija apie keliones Kanadoje po prerijas ir ne tik.
Parodysiu kaip atrodo maži niekam negirdėti miestukai, ir koks yra vietinis turizmas. Seriją pradėsiu ekskursija į du nedidelius miestelius – Indian Head ir Qu’Apelle – pietrytinėje Saskačevano dalyje, maždaug trys valandos kelio nuo Saskatūno.
Indian Head
Indian Head (angl. Indėno Galva) – tai nedidukas miestukas netoli Saskačevano sostinės Reginos.
19-ojo amžiaus gale per šias vietas keliaujantys kailių pirkliai užnešė ligų, ir nuo raupsų išmirė nemažai vietinių indėnų.
Jie palaikus laidojo netoliese esančiose kalvose, tačiau palaikai ne visad buvo užkasami į žemę. Dėl to jie šią vietą vadino Many Skeletons Hills (angl. daugybės kaulų kalvos) arba Many Skulls Hills (angl. daugybės kaukolių kalvos), tačiau naujakuriai šią vietą tiesiog praminė Indėnų Galvų Kalva.
1882 m. buvo nutiesti geležinkelio bėgiai, tad miestelio geležinkelio stočiai reikėjo pavadinimo. Kadangi Saskačevanas plokščias kaip stalas, kalvos iš pavadinimo dingo.
Nuo tada ši vieta vadinama galbūt šiek tiek makabriškai skambančiu vardu – Indėno Galva.
Nors miestukas nedidelis (apie 2 tūkst. gyventojų), bet sulaukia sąlyginai nemažai turistų ne tik dėl patogios lokacijos (greta pagrindinės Kanados autostrados Highway 1), bet ir dėl neįprastos skulptūros ir keleto lankytinų objektų, apie kuriuos informuoja šalia esantys stendai.
Vos išsukus iš autostrados pasuku į aikštelę šalia turizmo informacijos centro, kuris, deja, dėl COVID-19 uždarytas. Tačiau pati aikštelė netuščia, yra informaciniai stendai su nemokamais žemėlapiais ir keliais Saskačevanui būdingais objektais.
Per trumpą laiką kol sukiojaus aplinkui, aikštelėn atvyko ne viena mašina su turistais iš įvairių provincijų, sprendžiant pagal mašinų numerius. Nors karantinas jau beveik baigėsi, bet matyt daugelio atostogų planai pasikeitė ir kol kas vietinis turizmas – vienintelis turizmas.
Miestelio žemėlapis su lankytinais objektais ir bukletais.
Prie aikštelės stovi raudonosios kepurės pavėsinė su keliais suoliukais. Puiki vieta prisėsti užkąsti po trijų valandų vairavimo.
O šalia pavėsinės – skrynelė, skirta norintiems susipažinti su vietiniais paukščiais.
Šalia turizmo centro taip pat yra pora eksponatų – medinis vežimas ir akmuo, į kurį prieš šimtus metų kasėsi bizonai.
Tokių akmenų – ledynų atneštų riedulių – esu čia mačiusi ne vieną.
Anksčiau prerijose gyveno milijonai bizonų, su storais kailiais, kurių reikėjo norint pakęsti atšiaurias žiemas. Kad pasikasytų savo susiraizgiusius kailius, bizonai trynėsi į riedulius, ir tose vietose akmuo liko glotnesnis.
O bizonų su laiku čia visai nebeliko. Devyniolikto amžiaus pabaigoje žmonės masiškai juos medžiojo, ir 1879 m. bizonų populiacija visai sunyko.
Šiom dienom jų yra telikę tik keletas šimtų. Juos vis dar galima pamatyti nacionaliniuose parkuose ne tik Saskačevane, bet ir kitose Kanados ir Amerikos dalyse.
Patraukiu link senamiesčio, kuris primena daugelį kitų prerijų miestukų, t.y. yra pagrindinė gatvė, kurią supa gyvenamieji namai su bažnyčiomis.
Toje gatvėje – beveik viskas, ką miestelis turi pasiūlyti – restoranai, ledainė, teatras, ir mažos parduotuvėlės. Pasirodė tuščia, ne viskas veikė, kai kurie pastatai uždaryti, neaišku ar kad savaitgalis, ar tik laikinai dėl koronos, o gal su visam užsidarė.
Mūriniai pastatai vakarinėje Kanados dalyje yra gan reti, dauguma namų, ypač gyvenamieji, yra mediniai.
Tad pamačius plytinį namą žinai, kad tai veikiausiai bus vienas senesnių tebestovinčių pastatų, kuriuose dažniausiai buvo įsikūrę paštas, bankas, ar savivaldybė.
Ir tikrai, ant daugumos pastatų dominavo datos iš 1900-ųjų, o labiau pasidomėjus radau, kad kai kurie gyvenamieji pastatai dar bent pora dešimtmečių senesni. Atkreipiau dėmesį, kad nedaug modernių namų, bet nežinodamas nepasakysi kuriam laikotarpy pastatyta.
Dominuoja amerikietiškos gotikos (angl. carpenter gothic) ir vesterno stilių primenanti architektūra. Medinės detalės ir dekoracijos, dažyto medžio vitrinos, plokščias vertikalus fasadas.
Toliau pasuku į miestelio muziejų, įsikūrusį buvusioje gaisrinėje.
Lauke – žemės ūkio padargų ekspozicijos ir senoviniai pastatai, bet kadangi muziejus uždarytas visam sezonui, nieko normaliai neapžiūrėsi.
Tad pasivaikščiojus pasuku į šiaurinę miestelio pusę, kur galima rasti vieną seniausių Saskačevano žemės ūkio pastatų – Bell Barn.
Tai akmeninis apvalus ūkinis pastatas, turbūt tiksliausiai verstųsi tvartas. Su varpais neturi nieko bendro, pavadinimas kilo nuo čia veikusios ūkio savininko ir vadovo Major William R. Bell vardo. Ūkio būta nemažo, 21 500 hektarų, jame dirbo per šimtą ūkininkų, buvo pastatytas malūnas, grūdų bokštas ir net viešbutis.
1882 m. pastatytas tvartas buvo skirtas arkliams laikyti, ir po gero šimto metų tvartas išliko kaip vienintelis tebestovintis šio ūkio pastatas. 2006 m. vietinė entuziastų asociacija atstatė gerokai laiko paliestą tvartą, naudodami originalius akmenis.
Dabar viduje veikia muziejus, lauke yra nedidukė senų žemės ūkio padargų ekspozicija. Vėlgi, dėl koronaviruso į vidų užeiti negalima, bet paspoksoti ar pačiupinėti nedraudžiama.
Storo stiklo langeliai mediniais rėmais. Prie įėjimo – batams nusivalyti skirtas šepetys, kad neprineštum purvo.
Prieš paliekant Indėno Galvą dar sustoju populiarioje ledainėje, kur pasiimu mažiausią įmanomą porciją mėtinių ledų su šokolado drožlėmis.
Toliau dienos planuose – šalia esantis miestelis Qu’Apelle, į kurį sugalvoju važiuot visiškai nežinodama ko tikėtis, ir ar išvis ten yra kas nors įdomaus.
Qu’Appelle
Sustoju ieškoti vieno iš dviejų čia esančių geo-lobių. Radus lobį pradedu dairytis kas per paminklas čia stovi, šalia kurio plevėsuoja net kelios vėliavos. Pasirodo, tai – HMCS Qu’Appelle – Karališkojo Kanados Laivyno eskadrininis minininkas. Pavadintas pagal šalia esantį Qu’Appelle slėnį.
Akį patraukia netoliese stovintis pastatas, ant kurio sienos – senų laikų sausainių reklama, kuriuos matyt ten buvo galima įsigyti. Pasuku link mūrinių pastatų, tikėdamasi pamatyti ką nors įdomaus.
Kultūrnamis
Po miestelį išsibarstę keli įdomesni objektai, kai kurie pažymėti ženklais su keliais sakiniais istorijos.
Miesto rotušė lyg ir tebeveikia, bet antro aukšto, kur anksčiau veikė operos namai, langai jau užkalti
Per medžius matau bažnyčios bokštą, tad pasuku link ten, kur pasirodo stovi 1884 m. pastatyta presbiterijonų bažnyčia.
Bokštai gražūs, viduje kažkas darbuojasi, gal vyksta tvarkymaisi ar remonto darbai, nežinau tiksliai, nes neišdrįsau įlįsti vidun pašniukštinėti.
Šalia stovintis ženklas sako – eikit pažiūrėti bažnyčios langų, bet radau tik medžiu užkaltus ir apipieštus langus, kurie įspūdžio nepaliko – gal buvo iškulti originalūs stiklai?
Dar šiek tiek pasivažinėju po gatveles, kuriose randu dar kelias bažnyčias, mokyklos maketą, ir karo paminklą žuvusiems atminti – pastaruosius galima rasti bene kiekviename mažame miestelyje, su sąrašu žuvusių to krašto kariškių.
Tik ženklo dėka pastebiu šį gražų, medžių apsuptą pastatą, kuriame po II pasaulinio karo veikė ligoninė.
Dabar čia tiesiog gyvenamasis namas, ar bent jau taip atrodo sprendžiant iš lauke paliktų asmeninių daiktų.
Toks mano pirmasis PRERIJON kelionių serijos įrašas. Jeigu buvo bent šiek tiek įdomu, laukite tęsinio.
O jeigu neįdomu, tai pasiūlykite apie ką norėtumėte, kad parašyčiau toliau.