Neseniai turėjau progą aplankyti tai, apie ką prieš atvažiuojant į Kanadą net neteko girdėti – huteritų bendruomenę, kuri gyvena pagal šimtametes taisykles ir tradicijas, kalba savo vokiško dialekto kalba, ir apskritai atrodo šiek tiek – bet tik šiek tiek – įstrigę praeityje.
Huteritai – panašiai kaip menonitai ir amišai yra krikščioniai anabaptistai, gyvenantys savarankiškose bendruomenėse – kolonijose.
Kolonijoje dažniausiai būna keliolika šeimų – virš šimto žmonių iš viso.
Kiekviena šeima gyvena atskirame name, bet dirba ir valgo bendrose patalpose. Išskyrus pusryčius, kuriuos šeimos pasiruošia savo namų virtuvėse.
Visas turtas – pastatai, ūkis, maisto atsargos ir pelnas iš prekybos – priklauso kolonijai, asmeninių nuosavybių kiekvienas jei ir turi, tai nedaug.
Visi pastatai, baldai, rūbai, batai, užuolaidos ar net kabliukai paltui pasikabinti – viskas pagaminta jų pačių rankomis.
Tačiau skirtingai nei amišai, huteritai neatsisako modernių technologijų.
Kadangi jie pragyvena iš žemės ūkio ir amatų, kur įmanoma, fizinis darbas automatizuojamas.
Iš viso Kanadoje (Albertos, Saskačevano ir Manitobos provincijose) dabar yra apie 350 kolonijų, kur gyvena virš 35 tūkst. huteritų.
Dauguma čia persikėlė iš Amerikos, kai Pirmojo Pasaulinio karo metu huteritai buvo persekiojami (dėl to, kad buvo įtartinai… vokiški), ir nepanorę eiti karo prievolės buvo baudžiami kalėjimu.
Kanada tuo tarpu pasakė – nieko tokio, neikit į tą karą, ateikit pas mus geriau, dirbkit žemę ir užauginkit skanaus maisto.
Kolonijoje veikia patriarchinė santvarka ir kiekvienas bendruomenės narys turi savo pareigas. Moterys prižiūri ir moko vaikus, siuva rūbus, gamina maistą ir kepa duoną visai bendruomenei.
Vaikai be pagrindų ir anglų kalbos, taip pat mokosi huteritų kalbos (Hutterisch), kuri kilusi iš vokiškos Bavarų tarmės, bet per ilgą laiką Š.Amerikoje įgavo savotišką dialektą. Vienintelį dalyką – anglų kalbą – dėsto mokytojas ne iš kolonijos, kaip yra suderinta su provincijos valdžia.
Vyrai tuo tarpu dirba žemės ūkyje, skerdžia gyvulius, rūko mėsas, meistrauja, bei ruošia viską, ką reikės parduoti ar patiems panaudoti.
Virtuvės patalpos didelės, erdvios, ir labai švarios – niekur nė trupinėlio.
Kadangi maistas ruošiamas visai kolonijai – apie 120 žmonių, patiekalai kepa industrinėse orkaitėse-spintose, tešlą duonai maišo automatinis maišytuvas.
O specialioje krosnyje vienu metu gali kepti net šimtas kepalų duonos.
Ant sienos kabo du sąrašai merginų vardų: kas kurią dieną gamina patiekalus, ir kas užsiima kepiniais.
Pasisekė, kad gavome paskanauti šviežiai keptų bandelių su aguonomis.
Vėsiame kampelyje stovi konservuotos daržovės bei vištiena, padažai, ir, be abejo, rauginti kopūstai.
Gyvenimas huteritų kolonijoj – nors ir savotiškas, bet užtikrintai saugus. Visada turėsi darbo, stogą virš galvos, duonos lėkštėj ir pagalbos iš bendruomenės.
Čia vaikai mokosi iki sukanka šešiolika metų, o tada pradeda gyventi suaugusių gyvenimą.
Vaikinai pradeda dirbti pameistriais, atlieka sunkius fizinius darbus ir ieško žmonos dalyvaudami susibūrimuose su kitų kolonijų merginomis. Tik po vestuvių vyrui leidžiama auginti barzdą, o bebarzdžiams neleidžiama pakilti pareigose.
Kadangi visi huteritai kilę iš aštuoniolikos pirmųjų šitą judėjimą sugalvojusių šeimų, iki dabar per visas kolonijas išlikusios tebėra tik keturiolika skirtingų huteritų pavardžių.
Moterys ištekėjusios palieka gimtąją koloniją ir kuria šeimą naujoje bendruomenėje.
Kiekvienoje kolonijoje taisyklės gali skirtis, ir vienos bendruomenės gyvena pagal griežtesnes ir konservatyvesnes taisykles, o kitos netgi leidžia fotografuoti savo gyventojus ar net filmuoti savo kasdienį gyvenimą.
Daugiau apie huteritus galite paskaityti oficialiame puslapyje (anglų kalba) arba šioje enciklopedijoje (anglų kalba).
