Birželio gale sulaukėme pirmųjų svečių iš Lietuvos!

Aprodę jiems prerijas ir vietinį kaimo turizmą, patraukėme į vakarus, turistų mėgstamiausią kryptį – Banff Nacionalinį Parką.

Tačiau negalėjome tiesiog imti ir pravažiuoti Drumheller – pasaulio dinozaurų sostinės.

Drumheller miesto viduryje stovi didžiausias pasaulyje dinozauras. Tiesa, netikras, o 25 metrų aukščio skulptūra…

Tačiau tikrų dinozaurų pilna miesto pakraštyje esančiame Royal Tyrrell muziejuje.

Kadangi visą dieną kaip tyčia pliaupė lietus, užlipti į skulptūros viršų ar pasivaikščioti po badlands kanjonus per tokį orą nesinorėjo. Todėl patraukėme tiesiai į muziejų.

Per du aukštus galima aplankyti 14-iolika skirtingų galerijų.

Kiekvienoje galerijoje – paroda apie tam tikrą geologijos erą, nuo 505 milijonų metų povandeninių fosilijų iki 34 milijonų metų žinduolių iškasenų.

Einant per galerijas pamatome ir preparatų laboratoriją – per stiklą galima žiūrėti kaip muziejaus darbuotojai laboratorijoje ruošia naujus eksponatus. Kadangi lankėmės sekmadienį, darbuotojų nematėme, tik techniką.

Pirmoji šlapia diena Banff Nacionaliniame Parke

Į patį Banff atvykome tik kitą dieną, lietus nors ir sumažėjo, bet niekur nedingo. Tad pasirinkome šią dieną praleisti ten kur ir taip šlapia – tarp kanjonų ir krioklių.

Termometras rodė varganus penkis laipsnius šilumos, bet kylant taku į kanjono viršunę sušilom.

Prie Johnston Kanjono teko lankytis žiemą, tad buvo įdomu pamatyti kaip ši vieta atrodo nesukaustyta ledų.

Sakyčiau, kad abu sezonai yra savaip gražūs ir čia verta atvykti bet kuriuo metų laiku. Žiemą – dėl įspūdingų varveklių ir ledo sienų, o vasarą dėl garsiai šniokščiančių versmių.

Johnston kanjonas – viena lankomiausių vietų visame nacionaliniame parke, todėl jeigu važiuojate savo transportu, rekomenduojama ilgai nesnausti – vėlyvą rytą parkinge jau gali būti sudėtinga rasti laisvą vietą.

Po kanjono dar sustojame prie mažiau populiaraus objekto – Silverton krioklio. Iki jo palipti užtenka vos kilometrą, tad per gerą pusvalandį spėjame ir suvaikščioti, ir pasifotografuoti nesant turistų apsupty.

Aukščio bijantiems čia gali būti gan nedrąsu, nes prie krioklio nėra jokių tvorelių, o po kojomis – akmenuotas atviras skardis.

Sniego audra Joninių savaitę

Naktį telefonas mirgėjo nuo įspėjimų apie ateinančią audrą. Vietomis pranašavo virš 20 cm sniegą, tad nežinojome kokias oro sąlygas rasime atsikėlę.

Laimei, šitiek prisnigo tik Icefields Parkway kelyje, o mes, nors ir planavome važiuoti į panašią pusę, bet gavome tik šiek tiek lietaus ir kelias snaiges.

Rytą pradėjome kelione į Britų Kolumbiją, kur aplankėme akmeninį tiltą (Natural Bridge) netoli Field miestelio.

Čia taip pat lankėmės žiemą, kai tarpeklyje tarp akmenų galima eiti ledu. Vasarą išeitų nebent ant viršaus užlipti – nuotraukoje dešinėje galima įžiūrėti vieną tokį avantiūristą.

Sekantis sustojimas – prie Emerald ežero.

Smaragdinis ežeras pritraukia tuntus lankytojų, ir mums pasiseka rasti priešpaskutinę likusią tuščią vietą stovėjimo aikštelėje.

Į ežero iškyšulį veda tiltas, kurio vienoje pusėje šmirinėja besifotografuojantys turistai, o kita puse važiuoja transportas į iškyšulyje esantį prabangų restoraną-viešbutį.

Turint daugiau laiko galima nuomotis kanojas, arba leistis į žygį aplink ežerą, bet mes trumpai pasivaikščioję važiuojame atgal į Albertą, kur mūsų laukia autobusas į Lake Louise.

Kadangi Lake Louise yra turbūt lankomiausias objektas visame nacionaliniame parke, čia prisiparkuoti yra misija neįmanoma net ir atvažiavus prieš saulėtekį.

Dėl to nuo šių metų Parks Canada paleido autobusus nuo slidinėjimo kurorto iki Lake Louise ir Moraine ežerų. Bilietai šiems autobusams nebrangūs, bet išgraibstomi labai greitai. Tačiau šaltą birželio dieną ne tik nusipirkome neskubėdami, bet ir važiavome pustuščiais autobusais.

Lake Louise, kaip ir kiti turkio spalvos ežerai, tokią spalvą įgavo nuo vandenyje esančių “akmens miltų” – nudilusių akmens nuosėdų. Priklausomai nuo oro sąlygų ir paros laiko ežero spalva gali būti nuo žalsvai melsvos iki ryškiai mėlynos.

Šis ežeras yra didžiulis ir čia galima praleisti visą dieną ar net kelias, žygiuojant takais į skirtingas ežero puses.

Mes pasirenkame 10km taką vedantį aukštyn link Beehive kalno viršūnės, šalia Lake Agnes ežero.

Platus takas veda per mišką, kur tarp medžių vis išlenda gabaliukas mėlyno ežero. Žygiuoti nesudėtinga, bet taku reikia dalintis su žirgų jodinėtojų grupelėmis. Kas reiškia, jog reikia ne tik žirgus praleisti, bet ir žiūrėti kad į tortą neįliptum.

Nuėję didžiąją dalį atstumo prieiname mažą ežeriuką pavadinimu Mirror Lake. Už jo matosi Beehive kalno viršūnė, savo forma primenanti avilį.

Šioje vietoje esame jau 2km virš jūros lygio (palyginimui Lake Louise papėdėje ~1,74 km), ir į veidą pamažu pradeda kristi snaigės. Iki galutinio žygio tikslo dar liko apie kilometrą kelio.

Galiausiai prieiname laiptelius, kuriais užlipę randame jau trečią šio žygio ežerą – Lake Agnes.

Šalia stovi rąstinis namukas, kurio viduje – kavinukė. Norintys atsisėsti viduje turi ilgai laukti kol atsilaisvins staliukas, tad mes stojame į trumpesnę eilę – išsinešimui. Kol laukiame, prieš mus stovinti lankytoja, matyt neįvertinusi šaltų oro sąlygų, tirtėjo taip kad galiausiai sušalusi apsisuko ir išėjo

Aš pakalbinu merginą priimančią užsakymus. Klausiu, kaip į kalno viršūnę atgabena visus kavinės ingredientus – gal žirgais? Ji atsako, kad jokių žirgų – kiekvienas kavinės darbuotojas kasdien žygiuoja tuo pačiu taku kaip ir mes, tik ant pečių dar nešasi keliolika kilogramų maisto produktų. O grįžtant atgal – nešasi atgal tuščias pakuotes ir kitas šiukšles. Dėl to aplink kavinę nėra nė vienos šiukšliadėžės – kiekvienas lankytojas savo šiukšles turi parsinešti pats.

Užsisakome karšto obuolių sidro ir desertą su šilauogėmis. Pasistipriname kol į veidą sninga ir leidžiamės žemyn, kur sėdame į autobusą, vežantį link Moraine ežero.

Dėl didžiulio populiarumo Moraine ežeras taip pat susilaukia daugiau lankytojų nei telpa į stovėjimo aikštelę. Todėl šiemet kelias asmeninėmis transporto priemonėmis yra uždarytas, ir čia patekti galima tik autobusais.

Kadangi diena jau ėjo į pabaigą, o didžiąją dalį jėgų palikome prie Lake Louise, čia tik pasifotografuojame, pasigėrime įspūdingai mėlynu ežeru, paplojame jauniesiams, kurie ežero vidury plaukia valtele, ir grįžtame atgal.

Banff – ir miestas, ir nacionalinis parkas

Paskutinę kelionės dieną pagaliau išlenda saulė, ir mes laimingi atvažiuojame į Banfą. Banff – tai ir nacionalinis parkas, ir jame esantis miestelis tokiu pačiu pavadinimu.

Čia yra visko, ko reikia turistams – nuo ledainių iki alaus daryklų, nuo suvenyrų parduotuvių iki amatų mugių.

Bet mane labiausiai domina kraštovaizdžiai, tad išgėrę kavos lipam į Tunnel Mountain viršūnę.

Šis kalnas pavadintas Tunnel, nes tiesiant geležinkelį norėta išsprogdinti per kalną einantį tunelį. Tačiau paskaičiavus kiek visa tai atsieitų, tapo aišku kad tunelis nėra pats geriausias sprendimas, tad geležinkelio bėgius nutiesė aplinkui, o kalnui vis tiek prilipo Tunelio pavadinimas.

Takas į viršūnę neilgas (apie 4km į abi puses) ir nesudėtingas, o vaizdai – fantastiški.

Iš vienos pusės matosi pats Banfo miestelis, o iš kitos – upė ir golfo laukai kalnų apsupty.

Po pietų nusprendėme pabėgti nuo judriosios miesto dalies, ir prasiėjome Bow upės pakrante.

Kaip ir ežerai, ši upė nuo akmenų nuosėdų nusidažiusi žalsvai melsva spalva. Galiausiai prieiname Bow krioklius.

Pasigrožėję kriokliais, sukamės atgal link miesto centro, pakeliui pasivaikštome po Cascade of Time sodus, nuo kurių atsiveria įspūdinga panorama.

Apsipirkę suvenyrų dar sukertam po porciją ledų ir grįžtam atgal į Canmore, kur laukia karšta vonia ir lova.

Taip mūsų neilga kelionė atėjo į pabaigą. Išvažiuoti pasitaisius orams visai nesinorėjo, ypač kai prabudus pro miegamojo langą matosi tokie vaizdai…

Bet už mėnesio atvažiuoja kita grupelė iš Lietuvos, tad į kalnus grįšim visai neužilgo!