PRERIJON II dalis: Humboldt ir Bruno

Tęsiu savo kelionių po Kanados prerijas seriją ir šįkart kviečiu susipažinti su negirdėtais miesteliais apie 100 km į rytus nuo Saskatūno.

Šįkart mano maršrutas driekėsi per vokiečių išeivijos įkurtus Bruno, Carmel ir Humboldt, prie kurio dar įsipaišė Marysburg kaimelis.

Bruno

Nors Humboldt buvo pagrindinis kelionės tikslas, pakeliui sustojau Bruno miestelyje, apie kurį prieš tai nieko negirdėjau ir nežinojau ko tikėtis.

Miestelis nedidelis, jame gyvena kiek daugiau nei pusšimtis žmonių.

Bruno dar vadinamas Prerijų vyšnių miestu.

Stabtelėjau čia, nes norėjau rasti Vyšnių parke paslėptą lobį.

Pasirodo, čia kiekvienais metais rengiamas vienintelis visose prerijose vyšnių festivalis, kurio metu vyksta koncertai, o dalyviai vaišinasi blynais ir vyšniomis apipiltais ledais.

Šalia parko esantis auto servisas palaiko vyšninę nuotaiką.

Gatvė tuščia, praeivių beveik nėra, kai kurie pastatai parduodami, kai kurie atrodo uždaryti, bet įvairios parduotuvės ir biblioteka tebeveikia.

Bruno maisto prekių parduotuvė, kurioje dar ir gaminamos dešros.

Man befotkinant iš maisto prekių parduotuvės išlindo vietinis Brunietis su medicinine kauke. Paklausė, ar aš Youtube’rė, matyt, galvojo kad filmuoju.

Atsakiau, kad ne, bet rašau blogą apie savo keliones.

Jis pakvietė į savo parduotuvę ir papasakojo, kad prieš aštuonerius metus atvyko į Kanadą iš Pietų Korėjos. Ketverius metus pragyveno Edmontone, bet dėl nestabilios ekonomikos persikraustė į Bruno, kur įsigijo parduotuvę ir čia jau gyvena ketverius metus. Dabar norėtų per Youtube kitus korėjiečius supažindinti su Kanada ir padėti jiems čia imigruoti.

Mėsos ir dešrų skyrius. Virš prekystalių be abejo kabo klevo lapai

Ant meno galerijos sienos kabo piešiniai, o šalia esančiame Pionierių parke keletas istorinių eksponatų.

Pirmas čionykštėje žemėje naudotas traktorius.

Prieš išvažiuojant iš Bruno dar stabteliu apžiūrėti vijokliais apaugusios bažnyčios.

Sekanti stotelė – bendradarbės rekomenduota Marijos statula ant Karmelitų kalno. Kadangi Saskačevanas lygus kaip stalas, bet kas panašaus į kalną mane domina, net jei tai ir Marija.

Mount Carmel šventykla

Vos po keletos minučių kelio išnyra kalvelė su kelio ženklais į šventyklą.

1921 m. šią žemę vietinis ūkininkas padovanojo Muensterio Šv. Petro abatijai, kad čia būtų įkurta šventykla.

Neilgai trukus prasidėjo piligriminės kelionės, iš kurių didžiausia buvo 1948 m. kai dalyvių skaičius pasiekė 12 tūkst.

Humboldt

Galiausiai pasiekiu kelionės tikslą – Humboldtą.

Miesto pavadinimas kilo nuo vokiečių mokslininko barono Aleksandro von Humboldto vardo.

Nors pats baronas čia negyveno ir iš viso nebuvo nė kojos įkėlęs, 1875 m. įrengtai telegrafo stočiai buvo duotas Humboldt pavadinimas.

Dabar čia gyvena apie 6 tūkst. gyventojų, iš kurių daugiau nei pusė – vokiečių kilmės.

Vos įvažiavus į miestą sustoju lobio prie automobilių dalių parduotuvės, šalia kurios stovi aprūdijęs Ford International.

Vokiečių įtaka labiausiai jaučiasi miesto centro architektūroje.

Dažnai skelbimai ir iškabos tiesiog užrašomi ranka ant lapo ir pakabinami į vitriną.

Sodelyje vienas akmeninis stalelis paverstas šachmatų lenta, o kiti dekoruoti senovinių fotografijų reprodukcijomis.

Kanados šimtmečio paminklui surinkti akmenys iš visų provincijų ir teritorijų. Ant paminklo viršaus – varpas nuo paskutinio 1960 m. per Humboldtą važiavusio garvežio.

Vienas įspūdingesnių pastatų visame mieste – teismo rūmai.

Pagrindinė miesto gatvė, gaila neaišku kurie metai. (nuotrauka iš Prairie-towns.com)

Dar senesnė nuotrauka iš Prairie-towns.com

Mėsinė (kairėje) ir Humboldt Broncos jaunių ledo ritulio komandos tematika dekoruotas gaisrinis hidrantas. 2018 m. autobuso avarijoje žuvo daugiau nei pusė keleivių. Žinia apie tragediją nuvilnijo ir sukrėtė visą pasaulį.

Tas pats gatvės kampas, spėju galbūt 5-as dešimtmetis. Dabartiniame Trans Cafe tuomet buvo kitas kinų restoranas Princess Cafe. (Nuotrauka iš Prairie-towns.com)

Užsisakau sumuštinį su šonine ir pomidoru, šalia kurio ne tik kalnas bulvyčių, bet ir salotos, ant kurių viršaus skaniausia patiekalo vieta – saldžiarūgštis marinuotas agurkėlis.

Kol laukiu sumuštinio, perskaitau popierinę “servetėlę”, kurioje visokio tipo reklamos, nuo padangų iki buhalterijos paslaugų.

Aptarnavo, spėju, restorano savininkė, mano užsakymą užsirašiusi ant tos pačios popierinės servetėlės kitos pusės. Pamačiusi mano pusę kalno neįveiktų bulvyčių, paklausė – ne alkana?

Atidaryti restoraną – vienas iš populiariausių būdų emigruoti į Kanadą, ypač tarp azijiečių. Net ir pats mažiausias miestelis turės kinų restoraną, kuriame bus ne tik kiniški (tiksliau amerikietiškai-kiniški) patiekalai, bet ir populiariausi kanadietiški sumuštiniai, burgeriai, maltinukai, ir kiti vyresnio amžiaus žmonių mėgstami patiekalai.

Pasistiprinus patraukiu link vieno gražiausių miesto pastatų – istorinio pašto, kuriame dabar įrengtas muziejus.

Taip atrodė tradicinis to meto paštas, šis pastatytas 1911 m.

Muziejus nemokamas ir mano vizito metu buvau vienintelė lankytoja.

Muziejus tęsiasi per visus tris aukštus, iš kurių pirmame – paukščių iškamšos, nuotraukos, laikraščiai, namų ekspozicijos ir spintelė, pilna keistų daiktų tokių kaip įrankis sviestui pjaustyti arba sulai rinkti. Tai žaidimas Cabinet of Curiosity arba vokiškai Wunderkammer. Galima spėti, kas tai per daiktai ir pažymėti atsakymus šalia kabančiuose klausimynuose. Informacijoje galima pasitikrinti, kiek daiktų pavyko atspėti.

Tarp muziejaus eksponatų – miesto istoriją ir vietos žmonių gyvenimą iliustruojantys baldai, rakandai, dokumentai ir maketai.

Rusų emigrantų universalinė parduotuvė Brusers, veikusi 1910-1965 metais.

1923 m. prijuostės tekainavo mažiau nei dolerį, pora moteriškų Oxford batų – $3,95 o vyriškas kostiumas – su akcija tik $19,95! Tarp eksponatų daug kasdienių produktų pakuočių, batų, indų ir visokiausių smulkmenų.

Antrame aukšte – sporto, religijos, medicinos ir kitų profesijų tematika paruoštos ekspozicijos.

Mašina ledui arenose valyti. Į statinę ant ratų buvo pripilama karšto vandens, kuris tekėdavo per vamzdelius, apjuostus medžiaga. Jai velkantis per ledą šis pamažu pasidengdavo nauju lygiu ledo sluoksniu.

Vaistinė su lentynom, pilnom buteliukų, dėžučių ir skardinių nuo įvairiausių vaistų, tinktūrų, druskų ir viso kito.

Gaisrininko įranga (1910 m.) ir dantisto kėdė.

Kairėje – kaip atrodė tuometinė mokykla; dešinėje – ledo ritulio (tiksliai nepamenu kas per rūbas) ir kerlingo čempionato trofėjinis megztukas.

Trečiame aukšte – su geležinkeliais ir telefonu susiję eksponatai ir bokšto laikrodžio mechanizmas ir švytuoklė.

Šalia laikrodžio mechanizmo pastebėjau dalį koordinačių, įtariau kad tai gali būti susiję su lobiais. Pabaigus apžiūrinėti ekspozicijas informacijoj paklausiau kas čia per koordinatės ir kur galėčiau rasti kitą jų pusę. Muziejaus darbuotoja atspausdino pilnas koordinates, kurios vedė į Original Humboldt Site – vietą, kur buvo pirmoji Humboldto telegrafo stotis. Link ten ir patraukiau.

Išvažiuojant iš Humboldto ženklas pusiau angliškai, pusiau vokiškai sako Farewell – Auf Wiedersehen.

Original Humboldt Site

1874 m. prasidėjo Kanados Ramiojo Vandenyno Telegrafo Linijos įrengimo darbai. Linija ėjo išilgai geležinkelio bėgių ir čia esanti stotis pavadinta buvo Humboldt.

Dabar stoties vietoje įrengtos meno instaliacijos, norint pažymėti svarbius to meto įvykius ir vietas.