Penktadienio ankstų rytą patraukėme link La Ronge miestelio. Iš Saskatūno važiuojame keturias valandas į šiaurę. Mūsų planuose – 15 km žygis laukiniu taku į iškyšulį Nut Point.

Šis takas eina per pusiasalį ketvirtame pagal dydį Saskačevano ežere Lac La Ronge.

Tako ilgis į vieną pusę – 15 km, su sustojimu siauriausioje vietoje Nut Portage.

Portage – ta vieta, kur valtį, baidarę ar kanoją galima persinešti plaukiant ežeru, kad nereiktų plaukti aplink visą pusiasalį.

O žygeiviams – tai puiki vieta papildyti savo geriamo vandens atsargas.

Planavome iki saulei nusileidžiant pasiekti galutinį tašką, kur pernakvojome palapinėse ir sekančią dieną grįžome atgalios.

Dalis keliautojų pasirenka atgal grįžti valtimi – tereikia susirasti kas iš vietinių galėtų parplukdyti atgal į civilizaciją.

Po ilgo planavimo surinkom nedidelę bet stiprią komandą ir paskyrėm šį savaitgalį žygiui.

Šis takas įdomus ne tik tuo, kad veda į gražų iškyšulį. Čia galima pamatyti dalį Kanados skydo (per beveik visą šalį einantis geologinis skydas) ir vaikščioti milijardų metų senumo kristalinėmis uolienomis.

Atvykę pasistiprinom vietinės užeigos sumuštiniais ir burgeriais.

Bekramsnojant apžiūrime stendą su žemėlapiu ir informacija apie vietinę gamtą, meškas ir kaip elgtis kad tavęs jos nesuvalgytų.

Mešką sutikome jau tik po žygio važiuojant mašina atgal, lėtai einančią per greitkelį.

Žygis prasideda laiptais, kurie iš pradžių mane nustebino, nes nesitikėjau rasti tokių struktūrų kaip modernūs metaliniai laiptai su turėklais.

Tačiau po jų civilizacija iškart ir pasibaigė.

Didžioji tako dalis buvo per samanotus akmenis ir medžių šaknimis išraizgytą žemę.

Šiek tiek teko lipti aukštyn-žemyn akmenimis, ir nors tie pakilimai nebuvo aukšti, bet keliai gavo gerokai daugiau apkrovos nei yra pratę.

Tako pradžioje buvo ženklų apie vietinę florą, fauną ir paskutinius miško gaisrus. Nuotraukoje – tipis.
Nors beveik visą laiką buvo aišku kur eiti, takas aiškiai sužymėtas. Vieni ženklai nauji, su atšvaitais, kiti gerokai paprastesni plastikiniai žymekliai ar medžiaginės vėliavėlės, o įdomiausi – turbūt seniausi, labiausiai laiko paliesti į medžius įaugę metaliniai ženklai. Sukabinti ant tebeaugančių ar nuvirtusių medžių, o kartais tiesiog gulintys ant žemės.
Inukshuk – seniau naudotas ženklas iš akmenų, kuris anksčiau gelbėdavo navigacijai žiemos metu, kai po sniego uždanga viskas atrodo vienodai.
Vis pasitaikydavo laužaviečių su vaizdais į lopinėlį ežero
Radome daug jau beveik sunokusių mėlynių, į musmires ir ūmėdes panašių grybų, įvairiausių samanų ir vandenyje žydinčių augalų. Ir daug daug uodų.

Pasiekę Nut Portage žinome, kad įveikėme lygiai pusę kelio.

Sustojame pailsėti, užkąsti ir pasipildyti vandens gertuves. Kad neprivalgytume bacilų, atsargas paskaniname vandens gryninimo tabletėmis.

Pavėsis ir medžių neužstotas vėjas netrukus atvėsina tad stipriau susiveržiam batų raištelius ir leidžiamės į likusią kelio dalį, kuri pasirodė šiek tiek sudėtingesnė.

Be abejo, surandu čia paslėptą geo lobį kol telefonas dar turi šiek tiek gyvybės.

Lobis čia guli jau devynerius metus, ir esu vos dešimtas žmogus užregistravęs radybas.

Nedažnas lobiautojas sukoria tokį kelią, ypač gan atokioje vietoje kaip čia.

Pasisekė, kad buvome vieninteliai stovyklautojai šią naktį. Nors laužaviečių mačiau kokias 6-7, vietų palapinėms nedaug, nes kai kur šlapia, o kitur akmenuota.

Kad neviliotume meškų savo maistu, palapines pasistatėme vienoje vietoje, o maistą gaminome ir laikėme keliasdešimt metrų toliau.

Nakčiai viską kas kvapnu – maistą ir higienos priemones – sudėjome į maišą ir užkabinom ant medžio kelių metrų aukštyje.

Pasisekė, kad vienas iš mūsiškių buvo stogdengys, laisvu metu mėgstantis laipioti medžiais.

Be abejo, ne aš.

Saulei nusileidus užsikuriame laužą ant akmenų, kuris šiek tiek nubaido uodus. Per visą kelionę keturiese išnaudojom pilną flakoną purškikliui nuo uodų.

Naktį pasitinkame ant įšilusių akmenų vos per metrą nuo vandens. Ilsiname pavargusias kojas, džioviname batus, kepame dešreles ant laužo, stebime per medžius šviečiantį mėnulį, kuriam pasislėpus danguje išryškėja krentančios žvaigždės ir šiaurės pašvaistės.

Ryte atsikėlus mane netikėtai pasitiko du šunys. Pasirodo, ankstų šeštadienio rytą išbėgę profesionalūs bėgikai paprašė pažįstamų juos pasitikti su valtimi.

Tačiau jiems atbėgus matyt pasikeitė planai ir šiek tiek pailsėję jie išbėgo atgal, prie jų prisijungė ir moteris atvykusi valtimi, o pustuštė valtis su šunėkais išplaukė atgal.

O mes išsimaudę, pavalgę ir susikrovę palapines pasileidome atgalios.

Kadangi prieš akis laukė ne tik ilgas kelias pėsčiomis, bet ir antratiek mašina, norėjome susisukti kuo greičiau, kol dar turime energijos.

Žygis pirmyn su petraukėlėmis pavalgyti, pailsėti ir pafotografuoti užtruko lygiai šešias valandas, iš kurių 5h 15min ėjome.

Atgal grįžome per penkias su puse valandos, ir pačio ėjimo buvo šiek tiek mažiau nei penkios nelengvos valandos.

Eidami atgal jau žinojome ko tikėtis, kaip pereiti sudėtingas vietas, o ir pačios mantos ant kuprų jau buvo mažiau.

Beeinant atgal prasilenkėme su berods penkiomis grupelėmis žmonių ir pora dviratininkų.

Labai pavargome, bet įspūdžiai, gera kompanija ir gamta atpirko skaudančias kojas. Žygiuočiau ir antrą kartą, tik su neperšlampamais batais, ir turbūt gerokai pasvarstyčiau grįžimo valtimi variantą…